antanas gustaitis        Amžiaus sukaktis nebūtinai džiugina. Kad sulaukta tiek ir tiek metų, tik dalinai tėra jubiliato nuopelnas. O ir prisimena dažniau, kad, štai, tiek ir tiek metų jau pratekėta, kad leidžiamasi pakalnėn, kad ne tiktai verta, bet ir galima dabar jau pailsėti ant pelnytų laurų ir t.t. ir t.t. Todėl dažnai iš pareigos žmogus imiesi kalbėti apie tokias sukaktis.

 
Tiktai ne šiandien.
 

Apie Antaną Gustaitį kalbėti visuomet norisi, nesvarbu, kuria ir kokia proga. Pirmiausia todėl, kad Antano Gustaičio laikas nepaliečia, — nei jo kūrybos, nei jo paties. Negaliu sutikti, kad tasai mūsų humoristinės poezijos klasikas išeivijoje sulaukia 70 metų.
Kalbėti apie Antaną Gustaitį ir apie senatvę tuo pat atsikvėpimu yra mažų mažiausia nesusipratimas. Tai du nesuderinami poliai. Ir Gustaičio poezija nuolat jauna, ir patsai poetas nuolat jaunas. Iš jo asmens ir iš jo posmų veržiasi tikrai pavasariška atgaiva — Pavasario simfonija:

 
Pakrūmėj švilpia nimfos tango Aragona,
Smuikuoja šonkauliais amūrai prieširdžiu,
Ir susivėlęs Panas geria samagoną
Užvirtęs po medžiu.
 
Ak, nebe tie laikai, kuriais kadais grožėjais,
Išgarbinti dainoj motūsėlių aklų;
Net Afroditė čia kikena su vežėjais
Už butelių kaklų.
 
O vandenų krante jauna undinė guli,
Nebodama šviesos nei žodžių kunigų,
Žaliu šilkų tinklu apglobusi žmogulį
Maldauja pinigų.
 
Ir kol, Adomai, ten meldies į meilės dievą,
Ar virpi atgailoj prie žvakių užpūstų,
Pražydusioj lankoj bučiuoja Bakchas Ievą,
Užklotą kopūstu.
 
Todėl ir mūs kilni dvasia nurimt negali:
Skardenasi dainom iš prieblandų vidaus
Ir veržias paragaut šiam velnio festivaly
Pavasario midaus.
 

Šiluma — nemeluota, tikra, artima žmogui, savo artimui, bendro likimo keleiviui ir broliui — skamba iš Gustaičio posmų.

 

Jis ir kitam eilėrašty, kurį pavadinęs yra "Pamokymu", apie tą nuolatinį, nepertraukiamą ir būtiną žmogišką artimumą taip byloja:

 
Pasauliui šiam tiesa būdinga:
Kas buvo vakar — nebebus.
Daug priešų ir draugų pradingo,
Net lieso tarboje riebus.
 
Prie stalo liko tuščios kėdės,
Didybės vietoje — kupstai.
Ir kartais, artimą suėdęs,
Jau filosofiškai mąstai:
 
Kai žmones ryja laiko žiotys,
Mamona, karas, karjera, —
Viens kitą reik širdy nešiotis
Ir vis patikrint, ar yra.
 

Ir iš tokios meilės žmogui, su visom jo ydom ydelėm, nepritekliais, parklupimais ir slystelėjimais, gimė ir tebegimsta Antano Gustaičio eilės Ne ant paminklo pakopų, ne rūstaus teisėjo bei teisiojo soste sėdinčio tai žodžiai. Ne triuškinančios ironijos ir nuodingo sarkazmo pritvinkę, bet atlaidžiai besišypsančio bendrakeleivio, kuris pats gerai žino gyvenimo didesnių ir mažesnių žabangų žavesį bei dorybių kietumą. Todėl ne pamokslininko tonu, bet artimo bičiulio šneka kreipiasi jis į mus. Lanksčiu, nudailintu iki klasikinės poezijos spindesio žodžiu mums kalba Antanas Gustaitis ir liūdi labiau už mus. kad taip šioje varganoj žemelėj nutinka varganiems žmogėnams — ir jam pačiam, ir mums, ir turtingiems, ir vargšams, ir išaukštintiesiems, ir nužemintiesiems.

 

Kad tai ne šiaip sau retorika, galėtume įrodyti šimtais nepamirštamų Antano Gustaičio posmų. Tik prisiminkime tą daug kartų girdėtą, o tačiau nuolat taiklų "Užrašą ant žinomojo lietuvio kapo":

 
Užgimęs užaugo, užaugęs paseno,
Tarp lopšio ir karsto taurelėm stukseno,
Daug matė, girdėjo, kalbėjo, galvojo,
Daugiausia gi — plojo, kai kitas kovojo.
 
O priešų tėvynės taip baisiai nemėgo,
Kad bėgo, ir bėgo, ir bėgo, ir bėgo.
Pabėgęs kentėjo, kentėjo, kentėjo,
Kol nebeiškentęs per jūras atėjo.
 
Atėjęs čia narsiai ant kranto sustojo,
Ką buvo pasakęs, kartojo, kartojo,
Vis veržės į Vilnių, į protėvių pilį,
Ir galvą paguldė už automobilį.
 

Tokia liūdna gaida iš nelaimingo tremtinio — į tuščią ir lėkštą materialistą.

 

Ir tokių metamorfozių spektras Gustaičio kūryboje begalinis. Visoje savo kūryboje — scenos veikaluos, humoristikoj ir taip pat laikraštiniuose straipsniuose — visur Gustaitis drįsta pasisakyti už tiesą, kovoja su kovojančiais prieš hipokritus ir menkavertiškumo prekijus. Antano Gustaičio niekad nerasi užnugaryje arba už scenos manipuliuojančio. Jis stovi viešumoj ir už savo žodį atsako. Todėl Antanas Gustaitis toks nepamainomas ir būtinas žmogus mūsų nuolat pilkėjančioje išeivijos buityje. Todėl ir jo kūrybos žodžio mums nuolat reikia, kaip gaivaus vėjo dvelkimo.

 

Ir kas galėtų geriau šia sukaktine proga pasakyti visų jo poezijos mylėtojų ir gerbėjų vardu ką nors nepamirštamo, tačiau kartu smagaus ir šmaikštaus, negu jis pats savaisiais posmais. Taigi Antanui Gustaičiui, bendrakeleiviui ir šauniam trubadūrui, tebūnie dedikuoti jo paties nepamirštami ir nepamainomi žodžiai — "Veiksniadienio ramybė":

 
Ak, tai tylumėlė, kad girdi, kaip jaunas
Partijos veikėjas sau lizdelį kraunas,
Kaip, iš jo nupelnęs elgetyne būstą,
Senas veteranas lovoj atsidūsta,
Kaip po karo žygių, tautai pranašautų,
Sucirpia balselis žvirblio nenušauto
Ir ant smaigo dzidos, ašmenų kindžalo
Kalasi lapeliai dolerėlio žalio,
Kaip lentynoj šnabždas atminimų
knygos —
Baras jų herojai, viens kitam nelygūs . . .
Ak, tai ramumėlis, kaip gaida lopšinės,
Kai klausais pro snūdą jau nusivaišinęs.
Lyg svaigus saldumas, žieduose gulėjus —
Be darbų atšventus savo jubiliejus . . .
Ai, kas aprašytų tą graudumą tyrą,
Kai mums krokodilo ašarėlė byra,
Kai pro sutartinės ir dienos vardinės
Kūną atsipūtęs ir atsivėdinęs,
Vėl geidi pakilti, kur skliautai žvaigždėti,
Tik nuo sunkumėlio negali judėti. . .
Kas gal apgiedoti tą tylos kodylą,
Kai neprasižiojus jau mintis nudyla.
Kai svajoj sugrįžta troškuliai gajausi —
Pagarbos žodeliai tau pačiam į ausį;
Kai girdi iš tolo, rods, kovų arimuos,
Kai širdy pajautom po audrų nurimus,
Į kalbūno gerklę, alučiu įtrintą,
Asbacho lašelis kaip rasa įkrinta . . .
 
Aidai, 1977, Nr.5