tekstai.lt

Darius Pocevičius. Užmirštas literatūrinis sąjūdis („Darbas“. Pirmoji rinktinė knyga, 1932)

Almanachas_DARBAS
Almanachas_DARBAS
       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.

       

       Mūsuose dažniausiai prisimenami du tarpukario Lietuvos literatūriniai sąjūdžiai – „Keturi vėjai“ (1924–1928) ir „Trečias frontas“ (1930–1931). Tačiau buvo ir trečiasis sąjūdis, tiesa, ne toks didelis ir ryškus, nes smetoninės valdžios represijos jį nutraukė net nespėjus įsibėgėti. Tai K. Borutos iniciatyva susibūrusi rašytojų grupė „Darbas“, 1932 m. spalį tuo pačiu pavadinimu išleidusi pirmąją savo kūrybos rinktinę ir paskelbusi „Deklaraciją dėl literatūros, laisvės ir kultūros“.

       

       „Darbo“ priešistorė

 

       1930–1931 m. išėjo penki „Trečio fronto“ numeriai. 1931 m. lapkričio 10 d. A. Smetonos karo cenzūra pranešė „Trečio fronto“ redaktoriui A. Venclovai, kad uždraudžia spausdinti 6–7 numerį (kuris tuo metu jau buvo surinktas spaustuvėje) ir uždaro patį žurnalą. 1932 m. pradžioje vykusiame Lietuvių rašytojų draugijos steigiamajame susirinkime B. Raila perskaitė trečiafrontininkų pareiškimą, kad jiems ne pakeliui su „buržuaziniais“ rašytojais, ir visi „Trečio fronto“ nariai demonstratyviai paliko salę. Toks buvo paskutinis viešas trečiafrontininkų pasirodymas. Žurnalą uždraudus, trečiafrontininkai pakriko – vieni ėmė rašyti į tautinius laikraščius, kiti bandė bendradarbiauti bolševikiniame V. Kapsuko „Priekale“, bet netrukus buvo iš jo išmesti.

 

       Simboliška, kad rašytojų salėje pasiliko K. Boruta. Jis, nors ir laikomas idėjiniu „Trečio fronto“ patriarchu (dar 1926 m. laiškuose iš Vienos K. Boruta rašė apie ketinimus suburti „drąsių bernų kompaniją“ ir išleisti „bernišką žurnalą“), nebuvo tiesiogiai susijęs su trečiafrontininkais, laikėsi nuo jų atokiau ir puoselėjo sumanymą suburti kitą rašytojų sąjūdį, kuris neturėtų „Trečiam frontui“ prilipintos „kultūrbolševizmo“ etiketės. B. Vaškelis straipsnyje „Trečio fronto“ keliai ir klystkeliai“ (1982) rašė: „Boruta laiku atsiribojo nuo „Trečio fronto“ ir, svarbiausia, po to nepasimetė, laikraščiams neparsidavinėjo; jis suorganizavo naują jaunų literatų grupę – Jakubėną, Montvilą, Baltušį, Lukauskaitę (dabartinę disidentę Poškienę) – ir 1932 m. išleido kairiųjų almanachą „Darbas“.“

       

       Pirmosios „Darbo“ rinktinės turinys

 

       Pirmasis „Darbo“ almanachas, priešlapyje vadinamas „Pirmuoju darbu“, – nedidelio formato 208 puslapių knygutė, kurią puošia Mečio Bulakos medžio raižinių iliustracijos ir riebus įrašas „Karo cenzūros leista“. Rinktinėje paviešinti 3 prozos kūriniai (Kazio Borutos „Apysaka apie paukštį būką“, Vytauto Montvilos „Simas Dundelė statė bažnyčią“, Juozo Baltušio „Raudonlapiai runkeliai“), 3 eilėraščių ciklai (Halinos Lukauskaitės „Brangiausias pėdas“, Kazio Jakubėno „Dalgių brolių dainos“, V. Montvilos „Apie bedarbį, naktį ir saulę“) ir 2 publicistikos darbai (Antano Laisvydo „Po Italijos auksiniu dangum“, Vinco Davainio „Po svetimus kalėjimus“). Na, o pačiame almanacho gale pateiktas šios rašytojų grupės manifestas, parašytas Kaune 1932 m. spalio 15 d.

 

       K. Borutos „Apysaka apie paukštį buką“ – tai nevilties kupina dzūkų valstiečio gyvenimo istorija, kurią autoriui pasakoja į vieną kamerą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime su juo patekęs dzūkelis Bauba. H. Lukauskaitės „Brangiausias pėdas“ – epinė poema apie motinos jausmus sūnui, kuris tapo „pavargusių ir nuskriaustųjų gynėju“. V. Montvilos „Simas Dundelė statė bažnyčią“ – ištrauka iš romano „Simo Dundelės nuotykiai“, pasakojanti apie Graužių parapijos prasčioką, kuris už teisybės sakymą atskiriamas nuo Bažnyčios. K. Jakubėno „Dalgių brolių dainos“ – tai 11 dalių herojinė poema, skirta 1831 m. valstiečių sukilėliams atminti. J. Baltušio „Raudonlapiai runkeliai“ – tragiška merginos, pastojusios nuo vargonininko, istorija – literatūrinis šio žymaus sovietmečio autoriaus debiutas. V. Montvilos „Apie bedarbį, naktį ir saulę“ – trumpas eilėraščių ciklas apie kaimo samdinį, paskendusį svajose dėl „gardžių mergužėlės lūpų“. A. Laisvydo (tikr. Antanas Venclova) „Po Italijos auksiniu dangum“ – dokumentinės apybraižos forma parašytas apsakymas apie Italijos fašistų nužudytą Venecijos darbininką. V. Davainio (tikr. Martynas Gudelis) „Po svetimus kalėjimus“ – prisiminimai apie Ispanijos anarchistų kovą prieš Franco režimą Ispanijoje, vėliau išėję atskira knyga „Sukilusi Ispanija“ (1933).

       

       Literatūrinio „Darbo“ sąjūdžio idėjos

 

       1930 m. sausį išleistame pirmajame „Trečio fronto“ numeryje buvo paskelbtas trečiafrontininkų manifestas „Mes pasiryžom“, kuriame itin poetizuota ir beletrizuota forma pateikta jų ideologija: „Plačiai egzistavusius meno kriterijus mes ramiai paliekame jų ligšioliniam savininkam. Patys – jokiom poetinėm priemonėm varžytis nemanome. Mūsų kriterijus, mūsų estetika, mūsų siekimai, mūsų taktika – sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviškas bernas, kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela, pilnas sveikos gyvybės, darbo energijos, tikro žmoniškumo meilės ir kolektyvo jausmų – eina apsimovęs savo darbo klumpėm užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės.“ Kaip minėjau, trečiafrontininkai buvo itin paveikti K. Borutos „aktingo meno“ idėjų ir jas tiesiogiai perkėlė į savo manifestą: „Šiandie karštai agituojam už visokeriopą aktyvizmą! Už naują žmogų, naują meną, naują visuomenę, naują gyvenimą, kurio kibirkštys pradeda šviesti visą pasaulį, kurios nušvies ir mūsų vargo kraštą!“

 

       Panašias „aktingos literatūros ir aktingo gyvenimo“ idėjas, tik ne rėksmingomis laikraštinėmis antraštėmis, o ramia filosofinių esė kalba, išdėstė K. Boruta „Deklaracijoje dėl literatūros, laisvės ir kultūros“: „Literatūrą ištiko bėda, nuvalkiota formulė seniai apsivertė aukštyn kojom: ne literatūra užbėgo gyvenimui už akių, bet gyvenimas stambiais šuoliais pralenkė literatūrą. [...] Mes gerai žinome, kad literatūra skurs ir merdės, jei ji nebus veiksnys gyvenimo sąjūdžiuose. Dar daugiau mes žinom, kad literatūra, organizuodama gyvenimo sąjūdžius ir juos veikdama, laimės gyvenimo statyboje stambų vaidmenį. Todėl mes griežtai pasisakome už aktingą literatūrą, kad literatūra laimėtų gyvenimą, o gyvenimas literatūrą. Todėl mūsų kova dėl literatūros yra kova dėl kultūros. [...] Kova dėl kultūros yra kova dėl laisvės. Tikra kultūros kūryba galima tiktai laisvoje visuomenėje. Tai su mumis tvirtina visa kultūros istorija“ („Darbas“, p. 200–201).

 

       Taigi K. Borutos „literatūros darbininkai“ („Darbo“ grupės nariai) atmetė buržuazinei visuomenei būdingą prievartinį literatūros ir gyvenimo atidalijimą ir pareiškė, kad gyvenimas ir kūryba yra nedalomas vienis. Kartu jie, aišku, pasisakė už realistinį literatūros kūrimo metodą, tačiau griežtai atsiribojo nuo aprašomojo, analitinio XIX a. realizmo: „Jeigu senasis realistas sakydavo, kad jam rūpi tiktai atvaizduoti realybę tokią, kokia ji yra, kad jam nerūpi tos realybės tendencijos ir jis nenori būti realybės vertintoju, tai mums šiandien priešingai. Mums rūpi ne tik realybės vaizdavimas, bet ir jos akcija. Todėl mes imame realybę įvykių eigoje ir laužiame ją tinkama kryptimi. Ne tiek svarbu, kokia yra realybė, kiek kokia ji privalėtų būti. Senojo realizmo metodų – stebėtojo, analitiko, vaizduotojo – mums per maža, mums būtinas reikalas daryti sintezį, rasti įvykių eigą ir priemones juos veikti. Senasis realizmas buvo pasingas, naujasis – aktingas realizmas. Literatūrai maža vaizduoti realybę, reikia ją suorganizuoti ir veikti. Todėl mūsų literatūra privalo būti realybės organizacija ir akcija. Todėl mūsų estetika – estetika tiksliai suorganizuotos realybės, tikslingumo, akcijos“ („Darbas“, p. 203–205).

       

       „Aktyvaus realizmo“ sąjūdžio baigtis

 

       Galima teigti, kad K. Borutos „darbininkai“ siekė tęsti „Trečio fronto“ misiją, ją atitinkamai modifikavę. Pirma, „darbininkai“ atsisakė trečiafrontininkams būdingo ideologinio angažavimosi – atvirai deklaruojamo kairuoliškumo, kuris visais laikais Lietuvoje klaidingai tapatinamas su „Kremliaus ranka“ ir vietiniais bolševikais. (Beje, bet kokias „Trečio fronto“ sąsajas su Kremliaus remiamais bolševikais paneigė net aršus „antikomunistas“ B. Raila – buvęs trečiafrontininkas.)

 

       Antra, turbūt svarbiausia „Darbo“ grupei priklausiusių rašytojų inovacija buvo ta, kad „darbininkai“ deklaravo visiškai naują kūrybos metodą – „aktyvų realizmą“. Suprantama, jie atmetė vadinamąjį „kritinį XIX a. realizmą“ („socialistinio realizmo“ dogmos tuo metu dar nebuvo žinomos), tačiau taip ir lieka neaišku, kokį naująjį realizmą omenyje turėjo K. Boruta. Ką reiškia „laužti realybę tinkama kryptimi“? Gal Lietuva būtų turėjusi naują magiškojo realizmo atmainą? (Gal 1938 m. išleistas K. Borutos romanas „Mediniai stebuklai, arba Dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai“ ir yra lietuviškas magiškasis realizmas?)

 

       Deja, į šiuos klausimus tie keli kūriniai, įtraukti į „Darbo“ rinktinę, neatsako. Matyt, jie taip ir liks neatsakyti. 1933-iųjų pradžioje „darbininkai“ kultūrinėje spaudoje anonsavo antrąją „Darbo“ rinktinę, kuri turėjo netrukus pasirodyti. Deja, 1933 m. K. Boruta buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, o jo bendraminčiai nesiryžo tęsti kūrybinių „Darbo“ ieškojimų. Literatūrinis sąjūdis buvo užgniaužtas pačiose įsčiose.

 

       Šiaurės Atėnai, 2009-12-04