tekstai.lt

Benediktas Januševičius. Beveik užbaigtas tekstas apie „punktyrą“ (Romas Daugirdas. Punktyras, 2002)


daugirdas%20punktyras.jpg      Daugirdas, Romas. Punktyras: eilėraščiai ir beveik eilėraščiai. - Vilnius: Regnum fondas, 2002.

      Rinkinį sudaro keturi skyriai. Trijuose jų - eilėraščiai, ketvirtame - esė „Aklavietės palaima“, kurioje R. Daugirdas pateikia gabalą savo pasaulėžiūros ir kartu tarsi paaiškina tai, kas glūdi eilėraščiuose.

      Šiuose tekstuose galima išskirti keletą temų, kurios susipindamos sudaro eilėraščių audinį. Pirmiausia - laiko tema. Taip pat dažnai iškyla ir tam tikros priešybių samplaikos, kuriomis žaisdamas autorius tarsi stengiasi jas paniekinti ar net paneigti. Pasak jo, „europiečiai surišo pasaulį mazgais ir įtikėjo, kad puspadis atspindi angelo garbanos šviesą“ („Aklavietės palaima“, p.117). Toliau - privalomoji ir laisvoji programa - meilės, erotikos ir girtuoklystės temos. Abi jos, manyčiau, lygiavertės; plėtojamos originaliai ir saikingai. Iš to galima daryti išvadą, jog autoriui svarbu, kad skaitytojai neapvemtų knygelės puslapių, juolab kad po to ji būtų nepaskaitoma ir tinkama tik išmesti. Galiausiai visa tai, ką jau paminėjau ir nutylėjau, punktyriškai jungia ir apibendrina esminė - subjektyvaus individo ir objektyvios (???) tikrovės - gija.

      Laikas. Pats žodis knygoje pasitaiko gana dažnai ir vartojamas dviem reikšmėmis. Pirma - tam tikras momentas, metas („ar ne laikas/ pasiskiepyt/ nuo laimės“, - „Susikertančios lygiagretės“, p.7; „laikas rūkyti/ laikas dantų šepetukais nušveisti šermukšnį“, - „Signalas“, p.46). Antra - laikas, kaip filosofinė kategorija: „kaktomuša/ į laiko/ tirpstantį kristalą“, - „Gestas“, p.33; „ir nebespėji savimi/ patręšti laiko“, - „Statika“, p.43; „kaip užpustytas smėlio laikrodis padeda išversti kailinius“, - „Išsikraustymo pojūčiai“, p.85. Čia laikas nėra vientisas ir nedalomas. Jis aiškiai suskirstytas bent į tris atkarpas: praeitis, dabartis ir ateitis. Visos trys laiko atkarpos akivaizdžiai eksponuojamos eilėraštyje „Punktyras“ (p.101):

      Turbūt reikėjo pasimest tarp parko paviljono ir cementinio dramblio kad vietos nerastum vėjų hierarchijoj kad išgirstum kaip inkščia tas metas kai buvome nusikalstamai nemirtingi savo kūnais užklodami žemę be lapų ir sniego.

      Praeitis - „tas metas kai buvome nusikalstamai nemirtingi“ - egzistuoja prisiminimuose. Atmintis gali ją sugrąžinti: „bėgliai sugrįžta/ (dažniausiai po lietaus)/ išnyra/ garuojančio asfalto migloje/ kai snaudžia girtas/ užmaršties malūno sargas“ („Kitas krantas“, p.45). Kalbant apie praeitį minima vaikystė („prisiminčiau berniuką/ kuris žaidė linksmai/ su mirtim“, - „Šviesi tuštuma“, p.108;), kaip nepaklūstanti tikrovės dėsniams, antgamtiška būties forma; tai pabrėžia jau minėta metafora „nusikalstamai nemirtingi“. Tačiau vaikystė nesugrąžinamai prarandama, ji lieka praeity: „nuo kūno/ atplyšta vaikystė/ lyg sukalkėjusi/ uodega“ („Dūris“, p.31).

      Tuo tarpu dabartį vainikuoja mėginimai ištrūkti iš nelemtos laiko grandinės, rato, spiralės. Nuo nelemto europietiškai dichotomiško pasaulio pasislėpti aklavietėje, apie kurią kalbama baigiamojoje esė ir kuri yra „tarp parko paviljono ir cementinio dramblio“ („Punktyras“). Apie tą parką aš, deja, žinau tik iš tėvo pasakojimo. Nežinantiems skubu pranešti, jog kalbama apie Sereikiškių parką, sovietmečiu vadintą Jaunimo sodu. Taigi dabartis - tik bevertė tarpinė grandis tarp praeities ir dabarties: „Štai gyvenimo gabalas kaip muilas iki galo nesuskalbtas“ („Muilo mirtis“, p.57); arba „įklimpom/ kaip į molį/ į tiesų švarų skrydį/ į banalybę“ („Sankryža“, p.37).

      Ateitis prilyginama pabaigai, mirčiai („šnypščia finalas/ lyg sušlapusi nuorūka“, - „Langas duryse“, p.88; „Finišuoja tik tie/ kas pameta kūną“, p.99). Ateitis, dabarties požiūriu, yra neišvengiama iliuzija, „kaip alyva dangiškų svajonių audimo staklėms kurios neleidžia pavėluot į savo laidotuves“ („Vėluojantis“, p.96). Kokia nors alternatyva, pavyzdžiui, galimybė atgimti - miglota: „tarsi gimtum rytoj/ bet dar ne pavasaris“ („Niekieno žemė“, p. 74), arba „nes atgimti sunku/ kai mėšlas/ nelimpa“ („Paženklintas“, p. 12).

      Apskritai iš praeities-dabarties-ateities sekos neįmanoma išmesti nė vienos grandies. Tai nedaloma. Tarkim, ateitis be praeities - neįmanoma: „negalėjom užbaigt nes nebuvo pradžios vien punktyras“ (p.101).

      Apie priešpriešas. Kaip jau minėjau, šiame rinkinyje deklaruojamas neigiamas požiūris į suvokimą, jog pasaulis yra priešpriešų suma. Išties tam tikra figūra nesunkiai gali virsti savo priešybe. Pažvelkime į eilėraščio „Domino“ (p.9), kuriame verda „paskutinis/ bet vis dėlto mūšis“, leksiką. Dauguma žodžių vienaip ar kitaip išreiškia griuvimą, nykimą, žūtį: išblės, nebus, pražilęs, sudžiūvus ir nereikalinga, aižės, sprogsta, paklys griuvėsiuos, išsineš, grims, pralaimėjusių pusėj. Kaip tamsos ir nykimo priešprieša čia egzistuoja du šviesuliai (o ir kituose eilėraščiuose jų - žvaigždžių, saulių, mėnulių, kibirkščių - apstu): žvaigždės ir kibirkštis. Tačiau žvaigždės aižėja ant bėgių, o kibirkštį moteris (vyriškos lyties subjekto priešybė, nors šiais laikais moterys nesunkiai apsimeta vyrais, ir atvirkščiai - vyrai moterimis) išsineša tarp kojų. Tarsi viskas ir baigta, jokių vilčių, jokių išeičių. Vis dėlto esmė, matyt, glūdi tarp išblėsusios nakties ir neišaušusio ryto. Arba, kaip iškilmingai skelbia eilėraščio finalas, „paskutinis/ bet vis dėlto mūšis/ į kurį dar suspėsiu/ pralaimėjusių pusėj“.

      Jeigu šviesa dangaus kūno pavidalu nepasiekiama, vadinasi, jos reikia ieškoti čia pat: „nusigręžęs/ nuo saulės/ šešėly regėtum/ kelrodį spindulį“ („Minimalistinis“, p.8). Buvimo tarp arba nebuvimo idėją šiame eilėraštyje savaip atliepia skylės įvaizdis (beje, rinkinyje taip pat gana dažnas, pavyzdžiui, „tik skylė skylėje“, - „Paskutinio veiksmo santrauka“, p.94): „Daug nereikia -/ krūtinėj skylės/ kad neužstotum/ peizažo“.

      Tuomet natūraliai norisi paklausti, kas yra aš ir kas yra tas peizažas, t.y. gyvenimas, tikrovė? Išsamiai apie tai kalbama eilėraštyje „Pašalpa II“: „...lyg būtinumą prasilenkt su gyvenimu“. Vadinasi, subjektas ir tikrovė egzistuoja atskirai vienas nuo kito, savarankiškai. Ar subjektas gali suvokti, bent stebėti tikrovę? Galbūt, tačiau tarp subjekto ir tikrovės įsiterpia protas, sudarydamas pragaištingą trikampį. Subjektui, mėginant suvokti tikrovę, belieka kliautis protu. Tačiau, kaip paaiškėja, protas yra nepatikimas. Jis pajėgia tik manipuliuoti simboliais („nesugrįžę pokario partizanai simbolizuoja žemės realumą“) ir dekoracijomis („tai žingsnis ant bevaisės žemės kai basos kojos spinduliuoja į gelmes lyg dekoracijas lyg stogą“). Neatsitiktinai šiame tekste pateikiama citata (?): „Protas stengiasi paaiškinti gyvenimą, bet tuo pačiu metu jį sugalvoja“. Taigi.

      Su proto pagalba objektyvi ir netgi apčiuopiama tikrovė, sudaryta iš atomų ir molekulių, tampa „dvinario pasaulio miražu“. „Jei kūnas tempia/ tarsi kuinas/ retėja smegenys/ ir tęsiasi/ ir oru šnypščia/ merdinti valia (...) jei tįsta dienos/ lyg guma/ neklysta išprotėjusi senutė/ kai pranašauja lietų“ („Ir tada“, p.18). Arba. „Smegenų vingiai tarsi Guliverio plaukai (...) jie seniai atplyšo ir laikosi prie mūsų tik pojūčiais ir suvokimu ir yra tik degtukai statant ir perstatant per etikos ir estetikos filtrus perleistus abstrakčius pernykščius lapus“ („Plaukai“, p. 35). Kiekviena tiesa, kaip proto sukurtas produktas, tampa bevertė: „...galima lyg į nosinę nusišnypšti į svarbiausią jai krikščionišką tiesą“ („Grįžtamasis ryšys“, p.27). Ir tiesos pavyzdys pateikiamas čia pat: „išsimaudyti galima ir vonioj...“ Kuo ši tiesa blogesnė už kurią nors kitą?

      Vadinasi, pažįstant tikrovę verčiau kliautis pojūčiais, jausmais, instinktais, o ne protu. Šiuo atveju praverčia meilė. Arba alkoholis (fu, koks bjaurus žodis!), verčiau sakyti aqua vitae. Pažinimo atžvilgiu šie du būdai lygiaverčiai. Meilė: „o prie skardžio/ komplektas sparnų/ o žemiau/ apačioj/ mylimoji/ orientyrai -/ jos spindinčios krūtys“ („Bandomasis skrydis“, p.67), arba „tarsi tarp moters/ krūtų/ ten kur lukštenas/ tiesa“ („Visada I“, 92). Alkoholis: „Atskilo kaip inkaras/ kraštas pasaulio -/ erdvė išmatuota/ skardinėm alaus“ („Nuoga materija“, p.19); „ir tiesa/ tarsi vynas/ sutekėjo į sapną“ („Įkaitai“, p.25).

      Visiškai atmetama pažinimo per kūrybą galimybė. Poetams ir apskritai menininkams rinkinyje priskiriami mazochistų ir juokdarių vaidmenys: „plunksnos invalidai/ rašyti bando/ stovinčiu peniu“ („Statika“, p.43); „užkietėjusiais viduriais/ laiko tėkmę/ stabdo poetas“ („Poetas laike“, p.54); galiausiai „kiek poetų bučiavo/ šilkinį baroko apynasrį/ bet išmoko/ tik viena -/ išeit“ („Geležinis šuo“, p.104). Patys kūriniai prilyginami lavonams ir šiukšlėms: „dega šiukšlių ryšulėliai užanty pilni eilėraščių lavonų“ („Išsikraustymo pojūčiai“, p.85); „eilėraščiais/ užkimštas lietvamzdis“ („Pažadas“, p.109); galiausiai - „Literatūriniai herojai/ nemirtingi/ nes jie/ negyvi“ („Nemirtingumas“, p.107).

      Taigi norint ką nors išvysti ar suvokti tenka kliautis pojūčiais. Beje, greta subjekto atsiduria miestas: „viskas ten/ už svetimo lango (...) šiapus miestas/ pasišviesinęs odą“ („Geležinis šuo“, p.102). Miestas yra subjekto terpė: „tiesiog geriausiai matau net ne iš bokšto ir ne iš apačios bet savo mieste na gal dar priemiesčiuos“ („Grįžtamasis ryšys“, p.28). Regėjimui niekas negali sukliudyti: „ir net aklas išvysta/ kaip pateka/ žemės filtrą praėjus/ vaivorykštė“ („Šviesotamsa“, p.20). Pažinimo metodika nesudėtinga. Čia talkina kiekviena smulkmena: „laužas skylę išdegins galvoj (...) bulvės (...) į meditacijas svorio įlies trukdys pasileist į dausas (...) vilko akys tamsoj neleis pasiklysti nueit tiktai tiek kad galėtum sugrįžti“ („Laužas miške“, p.32). Rezultatas teigiamas, nes ilgainiui proto barjeras, kliudantis pažinti, išnyksta: „nebebus tarp žemės ir ausų šimto mylių džiunglių kalnų ir upių su piranijom“ („Grįžtamasis ryšys“, p.27). Regis, viską išsakiau ir pacitavau, ką norėjau, tik va dar dintelėjo „Seno kuino“ frazė: „Vyrai, sėdim aklavietėj!“ Vadinasi, viskas gerai. Tikslas pasiektas.

      P.S. Vietoj pabaigos. Perskaičius knygą, puslapiai neišbyrėjo, vadinasi, susiūta gerai.

      Literatūra ir menas
      2003 03 01