tekstai.lt

Vaiva Kuodytė. Trys Romo Daugirdo „niekad“ dimensijos (Romas Daugirdas. Trys metrai už niekad, 2005)


b_110_172_16777215_0___images_stories_reklama_daugirdas_trys_metrai.jpg      Daugirdas R. TRYS METRAI UŽ NIEKAD. - V.: Vaga, 2005.

      Į Romo Daugirdo šeštąją poezijos knygą „Trys metrai už niekad“ negali neatkreipti dėmesio: raudona – aistros, meilės, žūtbūtinės kovos spalva traukte traukia išsiimti knygą iš lentynos. Įdomiai pateiktas ir pats pavadinimas:

      1) tai yra eilutės „trys metrai už nieką“ perifrazė;

      2) žodis „už“ yra kitokios spalvos ir jį išmetus lieka „trys metrai niekad“, nurodantys tikslią „niekad“ distanciją;

      3) „trys metrai už niekad“ – taip pat nurodo ribą, už kurios pasilieka (ar yra) autorius. „Niekad“ tampa išmatuojamas ir materialus, o tie trys metrai – R. Daugirdo nustatytas saugus atstumas, iš jo skaitytojas gali stebėti vaizduojamus įvykius. Jeigu nubrėžiamos tikslios „niekad“ ribos, vadinasi, ir įvykiai, įvykę ties ta riba, yra konkretūs, įmanomi ir tikėtini.

      Pagal instrukcijas laikantis trijų metrų saugaus atstumo, knygą taip pat sudaro trys dalys. Kyla klausimas, kodėl pasirinkta būtent trijų dimensija. Visų pirma nepasirinkus saugaus atstumo gresia kritimas į „niekad“, todėl reikia vieningos ir stiprios jėgos, leidžiančios iš ten išsivaduoti. Vieninga jėga yra dieviškoji Trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji dvasia. Šiomis kategorijomis „niekad“ yra sujungiamas ir patenka į tvirtą ir saugų trikampį.

      Kiekvienos dalies pradžioje – Dalios Kasčiūnaitės grafikos darbas. Kiekviename jų galima įžiūrėti keistas žmonių figūras. Figūros deformuotos, neaiškios, tačiau balansuojant ties „niekad“ riba kitaip ir negali būti.

      Kiekviena dalis turi savo žiūrėjimo kampą:

      1) 3 metrai prieš „niekad“;

      2) „niekad“ dimensija;

      3) 3 metrai už „niekad“.

      3 metrai prieš „niekad“

      Šioje dalyje svarbiausias yra judėjimo imperatyvas. Jį atskleidžia eilėraščių pavadinimai: „Kelionė“, „Mėnulio patekėjimas“, „Raida“, „Šiltas oras kyla į viršų“, „Sklandymo pratybos“, „Artėdami lyg toldami“ ir t. t. Tris metrus judama iki „niekad“, todėl ryškios deformacijos, skepsio nuojautos, pasaulis iki „niekad“ šaltas, nejaukus, efemeriškas: kalvų pienas „mėlynas / nuo liūdesio“ („Kelionė“), vardai tarsi inkaras pasineria gelmėn („Šiltas oras kyla į viršų“), rūkdama išteptais sperma bėgiais, trupant sankasos šlaitui iš lėto („Jungtis“), rytais pateka žaizda („Saulėtekis“), „pasaulis / tarsi karvė / atrajoja laiko gabalus / ir jais apsivelia“ („Tapsmas“), iškratomos lyg obuoliai „visad meluojančios akys“ („Sėkmės receptas“), „vėjas košia griaučius“, „girgžda / skliauto kraštas“ („Lopšinė“), traukiniai dulkėm nusėda ant lūpų („Piano“)…

      Judant „niekad“ dimensijos link, grįžti atgal negalima, nes „sugedusi atbulinė pavara“, nes neįmanoma pavyt savęs dar neišsemto, nes treniruojamasi neišlikti („Artėdami lyg toldami“), nes žolė šlama apie tai, ko nėra („Jungtis“). Kuo labiau stengiamasi bėgti nuo „niekad“, tuo labiau į jį artėjama, atsiduriama „tarp nieko ir nieko“ („Saulėlydis“), užuovėja sumenkėja iki taško („Lietus“) ir sugrįžtama „prie to / kas sugrįžta/ prie nieko“ („Sugrįžimas“). Šioje vietoje prasideda kita „niekad“ dimensija.

      „Niekad“ dimensija

      „Niekad“ dimensija stabilesnė, statiškesnė, nebėra ryškaus judėjimo. Svarbu ne vyksmas, o tapsmas, ieškoma būties prasmės. Prasmė yra „būti sugautam, išdulkintam, trim keiksmažodžiais prikaltam prie sienos, kad skrandy išbrinktų mėnulis“ („Siena“), prasmė „sudirginti kryžių / po oda / ir raumenim / ir sėst / ant klizmos / išminties / ir nesulaukus / smūgio / (…) subyrėti banaliom / tiesom“ („Persirengimas“), išbandyti „šitą žemę / lyg moterį / lyg kokteilį / iš duobės ir duobės / lyg peizažą / iš kurio išsinėrei“ („Eksperimentas“), būti išdulkintam tik tolimiausių žvaigždžių („Draugų portretai“), sustingti „V“ raidės pozoj ir pasitarnauti „kaip bučiniams skirta šiukšliadėžė / ar kaip tramplynas / šuoliui į duobes“ („Užsitęsęs pratimas“). Taip „niekad“ dimensija tampa būties dimensija.

      Dar vienas būties ir „niekad“ įprasminimas yra menas: „Išbrinkęs / meno pilvas / pratrūksta dulkėm / kurias lietus / trumpam sulipdo / į ornamentus“ („Dar viena meno prasmė“). Vis dėlto būtis ir „niekad“ yra atstumiantys, šalti, nes „vien tik pilvas / pajėgus nuplauti / purvą“ („Negatyvas“), nes „krist lengviau / nei kopt / į viršų“ („Vis dėlto“).

      Rezignacijos pasaulyje, kuriame dominuoja degradacija, kritimas ir vienatvė, belieka „sėdėt verandoj / per audrą / ir laižyti / akmenis drėgnus / apsimetus / kad skauda“ („Tostas“) arba pabėgt į trečiąją saugią trijų metrų už „niekad“ dimensiją.

      3 metrai už „niekad“

      Trečioji dimensija po rezignacijos yra „Nušvitimas“, „Ramybė“, „Išeitis“. Jeigu tris metrus prieš „niekad“ ir „niekad“ dimensijoje dominavo vienatvė, tai čia akcentuojamas dualizmas, žmogus nebėra vienas: du oro gurkšniai, du inkarai, dvi kameros („Dviskaita“), du išpaišyti mėnuliai („Jungtis“)… Pasaulis nebėra pilkas, jis dažniausiai baltas, pirmapradis – balti drambliai („Pertrauka“), „kniūbsčios moterys / baltuoja / savo sėdmenim“ („Tada“ III), balta kilpa nuo kalno šliaužianti („Nuošalė“)… Trys metrai už „niekad“ dominuoja pozityvumas, jaukumas: meluojama vien tiesom ir Dievo glėbyje prabundama („I Alternatyva“), bilietas laimingas sukas aplink saulę („Tada“ I), krentama „į fontaną / tarp žvaigždžių monetų / kad kažkas / praeitų / nesušlapęs kojų“ („Imperatyvas“), „ten visai / kita saulė“ („Regėjimas“ II), „iš nykstančių krūtų / išauga vyšnios“ („Šokis“), „susilieja / laikas ir erdvė“ („Tąsa“ I), pavasaris nuplaukia ant garbanoto debesies („Išvarymas“) ir „kažkas ruošiasi gyventi“ („Namas“). Svarbiausia šioje dimensijoje yra „apvalėjantys kampai lyg pirmas žingsnis absoliuto link“. Pasaulis iš trikampio transformuojasi į apskritimą.

      Trečioje dalyje pasaulis visiškai suapvalėja: sterblėj išnešamas neįvykęs pasaulis lyg kamuolys pradurtas viešpaties malonės („Žuvėdros“), „pro gelbėjimo ratų / nekaltybę / prasiveržia kas antras“ („Ekskursija“), „sula plaukia ratu“ („Tarp įdulkintų…“), ratu sukasi („Vėjo malūnas“).

      Perėjus visas tris dimensijas, sugrįžtama į apskritimą – tobulą būties formą, kurioje viskas cikliškai kartojasi: tai, kas žemiška ir materialu, tampa dvasiška ir dieviška. Žmogus / skaitytojas / autorius, perėjęs tris devynių metrų ciklus, turi teisę vėl viską pradėti iš naujo, todėl pabaigoje atsiranda kosminės skylės nulis („Atsisveikinimas“). Pasaulis prasideda nuo nulio.

      Nemunas
      2006 01 06