tekstai.lt

Gintarė Bernotienė. Kuo matuoti ilgą žuvį (Gintautas Dabrišius. Ilga žuvis, 2007)


b_110_166_16777215_0___images_stories_reklama_dabrisius_zuvis.jpg      Gintautas Dabrišius, Ilga žuvis. – Kaunas, „Savaitraštis Nemunas“, 2007.


      Paėmus į rankas naują Gintauto Dabrišiaus poezijos knygą „Ilga žuvis“*, kankina tas pats klausimas: G. Dabrišiaus paprastumas – tariamas ar tikras? Sudėtingi dalykai išdėstomi paprastai: „Turbūt vėl / Pasielgiau / Negražiai – / Sergančiam / Uždarytam / Paukščiukui / Sakiau: / Tai, ką matai / Pro plyšiuką, / Yra dangus“ (p. 6). Vietoj paukščiuko įrašę save, kalbėtume apie egzistenciją ir prasmę, o skaitome tarsi tik apie paukščiuką.


      G. Dabrišiaus savitumas grįstas buvimu arti gamtos. G. Dabrišius nėra tradicinis eiliuotojas, nėra ir į kraštovaizdžio apmąstymus linkęs peizažistas. Gamta jo pasaulyje pirmiausia yra aplinka, kurioje gyvenama, pasaulio dėmuo, kuriuo reikia ir pasirūpinti ir prie kurio reikia pritapti. Čia gražiai susijungia gyvenimo ir eilėraščių tekstai, papildantys vienas kitą. Bitininkas ir medžiotojas G. Dabrišius elgiasi pagal archajišką logiką: „Kadais, / Norėdamas ištarti zuikio vardą, / Pirmiau įlįsdavau į krūmus. // O po to ant popieriaus / Parašęs žodį – zuikis, / Sviesdavau šalin pieštuką / Ir keturiomis atsistojęs / Peršokdavau stalą – / Kad būt tikrai teisybė, / Ką parašiau (p. 9). Animistinė medžiotojų magija paperka tiesos imperatyvu (melas – jau žmonių pasaulio, išlavėjusios sąmonės išradimas).


      Ir ankstesnėje eilėraščių knygelėje „Sviest akmenuką“ yra gražaus visumos ir dalies santykio pajutimo – eilėraščių, atrodančių kaip autoriaus užpatentuotos formulės, – tokių savo uodegą gaudančių besisukančių žodžių ratų, tobulų savo pradžia ir pabaiga, subėgančiomis į viena:


      Parudavusiuose rudens laukuose
      rudą kailį slėpdamas,
      lapinas
      rudame kailyje pasislepia.


      Laisvės pojūtis atsklinda iš stebimos artimos aplinkos, o ne iš žmonių pasaulio. Štai kokia neįpareigojanti laisvė:


      antys tvenkiny
      kaip dūmai kamine
      nori susitikt –
      susitinka


      G. Dabrišius nustebina savitu žvilgsniu, eilėraščio tematiką pakreipdamas dar neišnaudota, nenuvalkiota linkme. Trumpų eilėraščių cikle stebina ne sezoninė emblemika, o saviti paradoksai: „Žiema / Iš lesyklėlės į lesyklėlę neša sniegą. / Žiema sniegą tik taip maitina“ (p. 27). Maitinančiojo ir maitinamojo santykiai įtvirtina globojimą, artimą ir atsakingą ryšį, kuris eilėraštyje iškyla paprastu vaizdu – pusto, o G. Dabrišiaus perprasminamas. Situacija įgilinama žvelgiant labai autentiškai, pirmapradžiu, mąstymo konvencijų neiškraipytu žvilgsniu. Skaitant eilėraščius pravartu prisiminti nuolat budinčią ironiją, neretai išsikristalizuojančią į aforizmą: „Iš juodraščių apie jūrą / Žuvį atėmus / Lieka juodraščiai apie save“ (p. 35). Ankstesniame rinkinyje įsiminė toks vaizdas: sėdėti perdien mašinoje ir medžiui vaidinti, kad važiuoji. Jei tikėtume G. Dabrišiumi, būtent taip, automobilyje, atsiranda eilėraščiai.

 

      G. Dabrišiaus poezijoje susiformavęs dviskilčio lyg augalo sėkla eilėraščio tipas dvinare sandara primena dzen koanus – galimas atrodo ir vienas kelias, ir kitas, ir skaitytojui vargas nuspręsti kuris: „Dieve, paversk mane lelija – / Nulaužiau leliją. // Dieve, paversk mane lelija – / Lelijos ten nebuvo“ (p. 58), nes išties išmintingas yra pats galvojimas


      Gamtos kontempliavimas artina poetą prie rytietiškų tradicijų, tačiau specifiškai lietuviškas turinys ima viršų – ne medituojantis, o aktyviai veikiantis yra G. Dabrišius: „Apėjau ežeriuką, / Nors galėjau jį peršokt. // Apėjau ežeriuką, / Įdėmiai apžiūrėjau pakrantes. // O kai kitąsyk jį sutiksiu, / Ežeriukas sakys: / Aš tave jau apėjęs“ (p. 28). Ilgai stebėta zylė ar kiškis ant kalniuko išduoda autoriaus savistabą ir būdingą ėjimą – rašau apie viena, o iš tiesų – apie kita. „Kiškis ant kalniuko / Tol stebi aplinką, / Kol kalniukas nurimsta, / Ramiai atsidūsta – / Tik kiškis ant kalniuko (p. 68). Ar nerimstantį kalniuką laikyti personifikacija, jei jis lyginamas su zuikiu? Ar stebėta zylė nurodo stebintį G. Dabrišių taip pat, kaip zuikis – kalniuką?


      Žodį stebėtojas linksniuoju ne šiaip sau. Įsižiūrėjimu, savitu regėjimu, stipriu vizualiuoju pradu grįstas ne vienas eilėraštis, o ypač „Pieno vabaliukai“ ir „Kaip uodai medžioja“. Nuo abstraktokos metaforos („Mūsų karvė buvo labai panaši į ką tik iškastą šulinį – / Visi norėjo paragaut“ (p. 77) niuansuotai pereinama prie visų („jų būdavo begalės“) pieno vabaliukų, prie karvės ar zyziančių uodų. Abu eilėraščius jungia veik identiškas vaizdinys: uodai prie karvės „stovi dantis atkišę“, o pieno vabaliukai „į saulėlydį / Raudonas lūpas atkišę“. Karvė – šulinys – medžiojamas gyvis, stypsantis vidury pievos, kad visiems būtų patogu prieiti, ir puolančių raudonlūpių legionai – toks neįprastas vakaro pievoje vaizdas, taupūs spalvos akcentai ir kinematografinio gyvumo suteikianti muzika: „Kiekvienas uodas su daina / Žengia karvės link“ (p. 75).


      Šiame rinkinyje nušvinta mąslesnis, ne tik įprastai šelmiškas G. Dabrišiaus veidas: „Kaip gražiai dainuoja! / Arba mano širdis pavargo – / Jau girdi“ (p. 31). Kelio topika, sujungta su vienatvės išgyvenimais („Kelias yra vilkas, / jis aiškiai žino, / kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli, / todėl jis bėga ir bėga ir bėga“, rink. „Sviest akmenuką“, p. 77), atveda prie gyvenimo laikinumo nuojautos eilėraštyje „Perkėla“, prie transcendavimo judesio rūke. Eilėraštis „Kelias – mylimosios namai“ pačiu pavadinimu žymi tarpustotes, o sąsajų tinklu – savotiškas skyrybas: „Iš kelionės sugrįžęs, / Į šeštą aukštą lipdamas: // – Aš turiu kitą moterį – / Kelią, / O tu kitą vyrą – / Namus“ (p. 19). Ar tokį ryškų G. Dabrišiaus kūryboje kelio motyvą reikia sieti su namų ilgesiu, ar su keliavimo troškuliu („Keliaujantis siuvėjas buvau – turėjau adatą. / Bet kelią mylėjau labiau“, p. 17)? Tai, kas pastovu ir kelyje – namai, šio rinkinio bene gražiausiame eilėraštyje „Liūdesys“ pažymėti graudesio, melancholijos ženklais. Jei netikėčiau G. Dabrišiaus eilių ir jausenos vienove, sakyčiau, kad šis eilėraštis – naujos bręstančios eilių kokybės pranašas. Kadangi vienove tikiu, „Liūdesį“ paremiu ir kitais pavyzdžiais – eilėraščiais „Perkėla“, „Šis ruduo yra rojus“, „Malda“. Šioje gretoje jau išryškėję ne vien kuriozinės, bet ir užbrėžton ribon krypstančio gyvenimo įžvalgos. Apie ribos pajutimą byloja rinkinį užbaigiantis eilėraštis „Malda“: „Mesti kamuoliuką / Truputį arčiau / Nors truputį arčiau / Kad neatspėčiau kad neištarčiau / Dabar tikrai truputį arčiau“ (p. 95).


      Apskritai G. Dabrišius atrodo susijęs su tuo, kas netikėta, neįtikėtina, kas kitam atrodytų gal ir suvis netikę, kaip antai Valdui Kukului atrodo nepakankama tokia struktūros ir įprastų poetinių horizontų neturinti poezija. Tačiau viską atsveria G. Dabrišiaus unikalumas – ir išskiriantis jo takelį iš bendros šiuolaikinės lietuvių poezijos magistralės, ir nurodantis jo vietą. Man gražu, kai už paprasto stebinio glaudžiasi gilesnė įžvalga – taip mąstant apie elementarias formas (obuolį ir vėją), atsiskleidžia visuotinesnis turinys: „Vienas nematomas, / Kitas apvalus / Apie ką jie / Dieną / Ir naktį“ (p. 44). Graži poeto pastanga parašyti kuo trumpesnį, tarsi iš atomų sudarytą eilėraštį.


      Gamtamylio G. Dabrišiaus poezija turi būti skaitoma taip, kaip rašoma – naivia ir atvira širdimi, vaikiškai patikliai ir sąžiningai, taip, kaip tapomi primityvistų paveikslai. Įprastinis priešpriešomis paremtas mąstymas čia atrodo ydingas: „Atskrido didelė širšė, / Atsitūpė ant lango, / O aš tuo metu rankoj / Plaktuką turėjau. / Ar man užmiršti – širšė, / Ar man užmiršti – stiklas, / Padėjau plaktuką“. Nors niekada negalima iš akių išleisti gudraujančio sąmokslininko mirktelėjimo: „Kad netraškėtų šaka, ant kurios sėdžiu, / Reikia nuoširdžiai jai pasakyt: / Sveriu tiek, kiek obuolių suvalgiau“ (p. 84). G. Dabrišius kaip Šveikas vaduojasi savo, atrodo, negudria išmone: „Kol aukštyn lipau – fotografavau, / Kad kalno būtų mažiau. // O kai žemyn leidaus – fotografavau, / Auginau, kalnas į debesį bėgo, / Turėsiu ką draugams parodyti – aš ten buvau / viršūnę į kišenę įsidėjęs“ (p. 32). Neįmanoma tampa įmanoma, paprastas dalykas – fotografuoti kalną – virsta filosofine apibrėžtimi: „Matyti – tai turėti, / Bet dar neimti“ (p. 32).


      Tad paprastumu čia yra apsimetęs nepaprastumas, gal net reikėtų sakyti – kitokio žvilgsnio genialumas šiuolaikinėje niveliuoto pasaulėvaizdžio ir kolektyvinės televizinės savivokos kultūroje. Ir, žinoma, pats nenuspėjamas G. Dabrišius, kurį lietuvių literatūros lauke galėčiau palyginti nebent su tokiu pat gaivališku Ramūnu Kasparavičiumi.

      Nemunas
      2008 05 29