tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Prarasta geros knygos galimybė (Gintautas Dabrišius. Sviest akmenuką, 2005)
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.filosofija.ktu.lt/literatura/images/s.gif


sviest%20akmenuka.jpg     Kažkoks prakeiksmas lydi kauniečius poetus. Galbūt kalta miesto aura, etiką nuosekliai keičianti etiketu, bet pelnyti poeto pripažinimą tokiame mieste yra pražūtinga ar bent nepatartina. Galbūt kai ką lemia kultūrinės erdvės specifika (žr. Kęstučio Navako esė apie kaunietiškų ir vilnietiškų verslo ar knygų reprezentacijų skirtumus). Akivaizdu viena: Kaune kaip buvo, taip ir lieka keturi penki rimti autentiški poetai, kuriuos lydi dešimtkart tiek tiesiog blogų, nevykusių. Geriausiu atveju – vidutinių, postmodernizmo kalba – „pakankamai gerų“. Dar vienas tik Kaunui būdingas bruožas: net labai gerą pirmąją knygą išleidusį poetą šis miestas sugeba iš pirmosios kategorijos sparčiai „permesti“ į antrąją, ir tai keista, nes atrodo, kad talentui visuomeninis, socialinis diktatas tik suteikia dar daugiau atsparumo, pasiryžimo gyventi savyje ir sau.

     Gintautas Dabrišius išties gyvena savyje ir sau, ir, atrodytų, tokiam poetui jokie bendri kūrybinės psichologijos vardikliai negalioja, bet vis dėlto ketvirtį amžiaus jis buvo nustojęs būti rimtu poetu. Buvo, kaip koks postmodernistas, „pakankamai geras“ autorius. Taip nutiko ne tik G. Dabrišiui, taip nutiko ir Tautvydai Marcinkevičiūtei, iš dalies – net Gintarui Patackui. Jaunesnių autorių pavardžių čia net neminiu: per maža laiko perspektyva. Vienplaukis prie plento (1982) išties šaukėsi tų komplimentų, kurių nūnai sulaukė Sviesti akmenuką („Nemuno“ leidybinės grupės leidinys): neįprasta, „pirmapradiška“ pasaulėjauta, nedrumsčiama aliuzijų į jokias tautosakas, mitologijas ar regioninius archetipus, bet drauge – ir suvaldyta eilėraščio struktūra, „suveržta“ forma ir metaforos, vaizdo saikas bei talpumas. Ne rinkinio visuma kuria konkretaus eilėraščio prasmes, o eilėraštis kuria ir plečia viso rinkinio prasmes ir reikšmes. Atrodė – štai, ratas apsisuko, ir tai, ką prieš keletą dešimtmečių Marcelijus Martinaitis darė transformuodamas tautosaką, dabar savaime sugrįžta – be jokių transformacijų, be intelektualinių pastangų. Tiesiog spiralinė poezijos vyksmo saviraida. Ir koks buvo nusivylimas, kai Klevo obuoliuose (1986) G. Dabrišiaus talento spyruoklė atsipalaidavo: pašmaikštavimai ne pašmaikštavimai, paradoksai ne paradoksai, miniatiūros ne miniatiūros... Ir ta spyruoklė, man regis, iki galo nesusiveržia iki šiol. Net knygos Sviest akmenuką anotacijoje cituojamos autoriaus eilutės:
 

Matai medį – matau,
taip ir rašyk –
matau medį...
 

     Jei nematytum teksto, galėtum abstrakčiai samprotauti apie šliogeriškąją vietos meilę, apie daikto savaimingumą ir savaiminę jo kalbą, bet kai perskaitai konkrečius G. Dabrišiaus eilėraščius, noras filosofuoti praeina. Knyga neatsitiktinai prasideda:  

Avilys žalias –
trečias eilėj.
Motina greita kaip šunis,

 

kuprota kaip žiurkė.

Bitės ramios:
jei ne akių blizgėjimas,
atrodytų, kad jų išvis nėra.
(P.5)
 

     Ir taip – per visą knygą, per didžiumą eilėraščių. Ir vis dėlto...

     Knyga Sviest akmenuką galėtų būti laikoma visos G. Dabrišiaus kūrybos stilistikų, poetikų, eilėraščio formų išklotine. Po vienos publikacijos Nemune įsivaizdavau ją būsiant geriausią knygą šio poeto kūryboje ir vieną geriausių apskritai šiandieninės poezijos lauke. Kad tai bus grįžimas prie Vienplaukio..., prie apibrėžtesnės eilėraščio struktūros, pagaliau kad dings tas nelemtasis „lengvos rankos“ autoriaus įspūdis... Deja. Anie Nemune skelbti eilėraščiai knygoje yra, bet vien tik jie ir tesudaro išties naują, netikėtą G. Dabrišiaus knygą. Net žinodamas, kad vien pavadinimai skaitytojui nieko nesako, vis dėlto pabandysiu sudėlioti pavyzdinį Akmenuką... – pagal savo vaizdinį ir supratimą: „Via Baltika“, „Jautis“, „Kur slepiasi alksnis per lietų“, „Voverė I“, „Pradžiamokslis“, „Gamtos stebuklai“, „Ar bijo upė kareivio“ (galėtų būti net savotiškas knygos centras), „Vairavimo pamoka“, „Pasaulis vidurnaktį“, „Partizanas zuikis“, „Degalinė miške“, „Girioje“, „Sankryža – vėjo malūnėlis“, „Giminaitis“, „Ilga žuvis“. Taigi – penkiolika eilėraščių. Dar trys keturi šlietųsi prie šios grupės, ir tai būtų garantuotas knygos branduolys. Jei tokių eilėraščių būtų bent trisdešimt, būtų įmanoma prie jų prišlieti dar bent penkiolika „praskiedžiančių“ tekstų, bet kaip ir kuo „praskiesti“ vos penkiolika eilėraščių?

     Kita vertus, kodėl geriausi tekstai sukaupti knygos viduryje, o ne pradžioje ar pabaigoje? Regis, pats autorius naująjį savo eilėraščio modelį dar tebelaiko arba atsitiktiniu, arba ankstyvosios kūrybos liekana. O būtent čia vėl atsiranda ir vidinė, ir išorinė eilėraščio savitvarda ir savidrausmė. Eilėraštis baigiasi ten ir tada, kai jo pratęsti jau nebeįmanoma. Kitaip tariant, nebeįmanoma varijuoti savęs, ką taip sėkmingai G. Dabrišius daro trumpesniuose savo eilėraščiuose. Pažiūrėkime kad ir į eilėraštį „Jautis“:
 

Yra jautis,
yra tvora,
yra į ką žiopsoti
per seną kaimą praeinančiam.
(P. 12)
 

     Iš karto atsiranda du planai: lauktume, kad yra į ką žiopsoti jaučiui per tvorą. Bet žiopso praeinantieji. Toliau – dar talpiau: du veikiantieji subjektai virsta dviem likimais:  

Tačiau yra ir valstietis:
vasarai baigiantis
jis ateis su virvele,
ir iškeliaus jautis
savo kojomis
paskui valstietį,
žengiantį savo žeme.
 

     Paskutinė eilutė sufleruoja dar vieną prasminę, tegu ir labai reliatyvistinę, aliuziją: žemė yra valstiečio, o jaučio – tik jo kojos. Žemė – užgyventa? „Prisijaukinta“? Dievo duota? Ir toliau – metafizinis, teologinis paaiškinimas:  

Dažnai žeme einantis
aplenkia bėgantį oru –
jautis-kūnas jau toli
net uodegos jo nesimato
o jautis – daiktavardis –

 

vis dar muistosi aptvare –
eilėrašty.
 

     Sakyčiau – štai jums dar dvi papildomos šio eilėraščio prasmės, bet iškart dėl eilėraščio finalo girdžiu aibę nebylių klausimų: kodėl čia Algimantas Baltakis su savo „eilėraščio narvu“? Kodėl čia Tomas Venclova su savo daiktavardžiais ir veiksmažodžiais? Bet pabandykit įsivaizduoti jautį kokiame nors T. Venclovos eilėraštyje, o A. Baltakio eilėraštyje tokį poetinį negrabumą – „jautis-kūnas“. O G. Dabrišiui viskas „prie veido“. Geriausiuose eilėraščiuose net tai, kas šiaip jau poezijoje būtų svetimkūnis, G. Dabrišiui yra laimėjimas. Ir svarbiausioji savastis.

     Gaila, kad naujoji G. Dabrišiaus knyga yra labiausiai neišsipildžiusi knyga iš visų mano skaitytų pastarojo meto poezijos knygų. Ne bloga (ir tai blogiausia), ne netalentinga, o neišlaukta, nesuveržta, nesustyguota. „Papildymai“ išvardytiesiems eilėraščiams dar galėtų būti paradoksalios, išmintingos poetinės miniatiūros „Kaip toli aš turiu“, „Parudavusiuose rudens laukuose“ ir panašiai. Tokių miniatiūrų galėtų būti ir daugiau, tačiau G. Dabrišius turi retą talentą „užgesinti“ net autentiškiausius savo praregėjimų blyksnius. Kaip keli (mažiausiai du) savarankiški eilėraščiai turėtų būti skelbiami tekstai „Potvynis“, „Puodukas – broliukas“, „Žaidžiau – sakiau...“, „Berželis“ ir kiti. Tarkim, paskutinio eilutės:
 

Beržas turi gyventi
ten, kur gyvena jo priešai.

 

Bet taip jau atsitiko –
berželis ant stogo sužaliavo.
Stebėjosi langai:
kaip rasa vakarais užlipa,
kaip nulipa iš ryto?
(P. 39)
 

    Nei per daug protinga, nei per daug vaikiška, o tiesiog gražu, ir to eilėraščiui pakanka. Tad kurių velnių šitą grožį reikėjo suniokoti? Eilėraščio pabaiga:  

Pro virtuvės langą
matydamas atsiskyrėlį
duoną pjaustau labai atsargiai –
bijau, kad nenupjaučiau
duonai nagučių.
 

     Taip pat galėtų būti neblogas atskiras eilėraštis, bet kas jį sieja su beržu, išaugusiu ant stogo? Ir tokių – kelių eilėraščių samplaikų viename tekste – knygoje begalė. Juos „išsegmentavus“, atsirastų bent jau numanoma struktūros, savidrausmės ir teksto drausmės perspektyva.

     Suprantu, kad vartotojiškai visuomenei vis racionalėjančiame pasaulyje labai smagu susidurti su globalizacijos konjunktūros nepaliesta pasaulėjauta ir jos raiška. Bet abejoju, ar vardan savo sielų išganymo turėtume visą poeziją – kaip meną, kaip ženklų sistemą, pagaliau net kaip bendruomeninės saviraiškos būdą – stumti į anemijos, neatsakingumo ir neatsiskaitomumo teritoriją. Jei kam paskutinis sakinys atrodytų miglotas, iš anksto pasiteisinu – taip formuluota specialiai. Kad nebūtų pasakyta daugiau.      
  

     literatura.lts.gif

     2006-07-01