tekstai.lt

Robertas Keturakis. Tik ne į Dievo langus (Gintautas Dabrišius. Sviest akmenuką, 2005)


sviest%20akmenuka.jpg       Gražią užduotį pateikė man (gal ir jums) poetas Gintautas Dabrišius nauja savo eilėraščių knyga „Sviest akmenuką“. Ramiai stebėdamas ankstesnių jo eilėraščių knygų empiriją, daug ką iš tos empirijos stumteldamas nuošalėn, vien dingtelėjus: tai Antano Kalanavičiaus ir Stasio Jonausko kūrybos pasaulių paribiai. Ten (atmenant ramų filosofo Arvydo Šliogerio teigimą) akivaizdu, kad ne tiek svarbios yra estetikos vaivorykštės, supančios konkretų kūrinį, ne skaitytojo vidupete slystelėjantis spindulingojo grožio šaltukas, o intelekto ir jausmo nesąmoningas tapatumas (K.G. Jungas) su gamtos reiškiniais. Ir apskritai su viskuo, ką pragaištingai praranda per nužmoginimo karnavalus ir per nuožmiai įsikalbamą technologijų visagalybę iki krizenančios beprotybės dehumanizuojamas pasaulis.

       Per kelis šimtmečius užmiršome (kas prisipažins, jog įkalbėjo užmiršti?), kad viskas, kas yra mūsų ir pasaulio begalybėje, turi ne tik simbolinę, bet ir visą tankmę kitų prasmių, kurios aiškėja, skirtos ne vienokių ar kitokių proregių gūžynėms ir ne užslaptinimams, kurių slaptaraščio ar paprasčiausio kodo, galimas dalykas, teks ieškoti beprotybėje.

       Prasmių tankumynas kūrybai, juoba poezijai visų pirma yra jei ne gyvi balsai, tai guvus gyvų balsų aidas, patvirtinantis, kad bet kurio tvarinio viduje ir išorėje yra paslapties, dvasiškumo, dieviškumo ir šėtoniškumo. Šiuolaikiškiau tariant – slaptinga psichinė energija dar nė vieno neapleido, tik ne visi suvokia – kas ji, kur ir kam telkiama.

       Nederėtų G. Dabrišiaus pavadinti archetipų galvanizuotoju, nors tokių užuominų galima užtikti ne viename jo eilėraštyje. „Vis dažniau medyje girdisi: / tu man trukdai – / pasitrauk – leisk saulės / dar kartą lyžtelti“ (p. 81). „Žuvis ir suvalgyta vis dar auga“ (p. 79). „Tą dieną liepos / atidarę langus ir duris / prie kelio stovėjo“ (p. 70).

       G. Dabrišius, perimdamas A. Kalanavičiaus ir S. Jonausko kai kurias maišto prieš racionalųjį intelektą nuostatas, ramiai apgynė save – naivų, keistoką rinkos ekonomikos pervartose, kur literatūra taip pat virsta ženklinta preke, kaip škotiškos puskelnės ar „NEMATEKO“ kumpiai. G. Dabišius lieka su tais, kurie jokioms pagundoms neleis savo sielos paversti nei moralinių, nei postmoderno atliekų sąvartynu.

       „Vakar gervė (...) nagučiu ant vandens / nupiešė krantą“ (p. 11).

       „Lieptui aš per sunkus, kai atsimerkiu“ (p. 18).

       Du susitelkimai, dvi įžvalgos, dvi įtampos, kur neįmanoma surasti nė menkiausio ženklelio susirūpinimo dėl poetinės raiškos vaiduokliškumo ir kur ramiai nusisukama nuo chrestomatinių gamtos dėsnių. Nėra ir mielo žodžių spektaklio, kuriame užkrečiamai suvaidinami plastiški žingsneliai pereinant į kitą būtį. Ir net tas patikimasis sąmonės, apibendrinančios regos siunčiamus signalus, įspėjimas – esi per sunkus lieptui, išjungus įprastas pagavas ir atsidavus kitam tapsmui, nėra pakankamai teisingas.

       Štai čia ir buvau G. Dabrišiaus kūrybos valdingai sustabdytas.

       Nėra pakankamai teisinga tikrumo iliuzija, kurią lengvabūdiškai pavadiname tikrumu, nes reikia kasdienybėje atramos, reikia atskaitos taško, sukurtinio (Aistis) laiko ir sukurtinio prasmingumo.

       Nėra pakankamai teisingos ir šios mano pastangos vertinti G. Dabrišiaus kūrybą, nes per ankštai aš jį suglaudžiau su jo tėvų sena sodyba šiaurinėje Jotvingijos lygumoje, su bičių dūzgimu ir lipčiaus sulipintais, aviliais dvelkiančiais plaukų kuokštais, su arklių kinkavimu viduvasario ganyklos karštyje, su neskubia kalba, kurioje, atrodo, nėra šalutinių sakinių, su droviu vaikėzo žvilgsniu, kuriame iškart gali pamatyti atskirybę – SVETIMAS, arba giminingumą – LYG IR NIEKO.

       Mano išgirsti jo eilėraščiuose susikirtimai – poetinės iliuzijos ir tikrumo, sceninio įžūlumo pranokti gyvenimą ir įtartino gyvenimo nuolankumo – paprasčiausiai yra lengvesnio kelio pasirinkimas, kada savavališkai išplėtodamas poetinį naratyvą: „Kas taip kvailai sugalvojo / kad žvaigždutėm negalima / dieną mašinoj sėdėt?“ (p. 63) – ruošiuosi teigti, jog poetas dažnai pirminį emocinį impulsą ima ir švysteli šalin lyg nelauktai užgesusį dūlį ir šoka keiksnoti save už tai, kad vis pavėluoja pripratint avilius prie medaus rinkos kainos.

       Gerai ar negerai, kad tas keiksnojimas neperkeliamas į kūrybą, kad poetas vengia sudruskinti tekstą, abejingai praeina pro avangardo siūlomas raiškas, iš tolo atsiduodančias svilėsiais ir panoptikumų formavimu, ir kad prozaizmai gražiai dūlina jo eilėraščiuose: „Dabar naujas plentas (...) apžergė Vilkaviškį“ (p. 71), „Kada cukrus ištirpsta vandeny / kam akis vartyti / geriau lyžtelsiu ir žinosiu / kad jis ten yra“ (p. 84).

       Manau, kad gerai, nes būtent prozaizmuose, kuriuose net gyvenimą galima lyginti su tvora, šmėsteli G. Dabrišiui nebūdinga (o gal mūsų ignoruojama) ironija ir autoironija. Tai ne toji ironija, kuria mus bando išvaduoti iš savimeilės gniaužtų filosofas A. Šliogeris, nurodydamas, kad tikras filosofas nėra ir negali būti nei unikalus, nei originalus, nes nėra ir negali būti unikalios ir originalios tiesos. Tą patį galima pasakyti ir apie poeziją, filosofijos įseserę, kol jinai (apie tai netiesiogiai užsimena A. Šliogeris) netampa banalia kasdienybe.

       G. Dabrišiaus ironija, – kaip toji varlės koja, kyšanti pro lyrinio subjekto lūpą, – mus drąsina ramiau sutikti pasaulį, kuris kinta karštligiškai, liguistai, palaimingai ir prakeiktinai. Karštligiškas kitimas bloškia prie pralaimėjimo ribos. „Dabar visi tavo plyšiukai / pažįsta mane“ (p. 46). „Šimtą dvidešimt kvailių / pasodinau ant kelmo / jie džiūgauja – šaukia / sėsk, sėsk ir tu / vietos dar yra“ (p. 33).

       Devyniasdešimt devintasis ant to kelmo esu aš. Todėl nekalbu apie G. Dabrišiaus vaizduotės avantiūriškumą. Pusbalsiu murmu apie vaizduotės ir vaizdinių blykstelėjimus, kurių slaptingame fone ryškėja ir pradingsta tai, ką įpratome vadinti archetipų viešpatija. Nejaugi iš tiesų tenai yra mūsų amžino ir mūsų laikino buvimo mįslės įminimas?

       Kad tiktai neužmirščiau perduoti jums poeto įspėjimą: „tik nestovėkit per daug arti mano kojų!“ Nemanykit, kad sėdinčiajam ant kelmo 99-uoju lengva tą įspėjimą suprasti, juolab ketinimus to, kuris užsimojo sviest – ką, po perkūnais, jis užsimojo sviest?!

       2006-05-22
       „Nemunas“