Prieš trejetą mėnesių pirmąja eilėraščių knyga debiutavo poetas, vertėjas Vytautas Dekšnys. Apie tai ir ne tik apie tai jį pakalbinti nusprendė „Literatūros ir meno“ jaunimo puslapių redaktorius Antanas Šimkus.

       Kada ir kokiom aplinkybėm pradėjai rašyti eiles?

       Vaikystėje buvo visokių bandymų sukišti apmąstymus arba šiaip blevyzgas į maironišką, puškinišką ar dar kokią nors strofą. Bet čia visai kita istorija. Jei kalbėsim apie tikrą procesą, kai žmogaus smegenyse kas nors atsipalaiduoja ir staiga išsprūsta kalba, apie kurią įprastomis aplinkybėmis net nebūtų pagalvojęs, tai buvo dvyliktoje klasėje, per vieną kelionę. Aišku, buvau įsimylėjęs iki ausų. Dabar graudžiai atrodo tie eilėraštukai. Jei būčiau kam suprantančiam parodęs ar lindęs į kokį jaunųjų filologų konkursą, turbūt būtų sakę, kad pasaulyje tiek daug kitų gražių užsiėmimų, nereikia, vaikeli, šitaip popieriaus gadinti. Pirmame universiteto kurse jau buvo pavykę šį bei tą įdomesnio išspausti.

       Ką tau reiškia rašymas? Ar rašyti tau yra būtinybė?

       Velniai žino, ką tai reiškia. Dabar atrodo, tarsi ir tuščios ambicijos, bet ateina laikas, vėl koks velniukas įlenda į galvą, ir pradedi. Tada jau būna būtinybė, o kol velniuko nėra, kol nėra ką pasakyti, galvoji, kad ta poezija gyvenime kokioje dešimtoje vietoje daugių daugiausia.

       Esi baigęs filosofijos mokslus. Kaip jie prisidėjo prie tavo pasaulėžiūros? Ar šie dalykai „išlenda“ tavo eilėraščiuose?

       Heideggerio ar Husserlio tikrai necituoju. Wittgensteinas gal ir buvo kada išlindęs. Bet ne tai svarbu. Filosofijos studijos turi vieną gerą bruožą – čia gauni gana platų humanitarinį išsilavinimą. Paragauji istorijos, religijotyros, klasikinių kalbų ir literatūros, socialinių mokslų. Kadangi filosofijoje, kaip ir poezijoje, lengva pradėti pūsti muilo burbulus ir protingai kalbėti nieko nepasakant, tenka nusistatyti tam tikrą kalbos discipliną – šitą nuostatą iš fakulteto tikrai gavau. Be to, vėlesniaisiais studijų metais rašiau darbus iš teorinės sociologijos paribio. Šitame lauke jau iš tiesų formuojasi specifinis požiūris į tai, ką žmonės daro ir kas jų galvose vyksta. Ir tikrai džiaugiuosi, kad nebuvau kokios literatūros katedros išmokytas, kaip reikia rašyti lietuvių poeziją.

       Daug verti iš kitų kalbų. Ar verčiami tekstai įtakoja kūrybą?

       Apskritai visuomet daugiausia sėmiausi iš verstinės poezijos ir apskritai verstinės literatūros. Anaiptol nemenkinu lietuvių poezijos, bet kažkokie bioritmai man su šita tradicija nesutampa. Koks Miloszas ar Różewiczius man suprantamesni. Sigito Gedos Celano vertimai man artimesni už patį Gedą, nors ir sakoma, kad ten daugiau Gedos, negu Celano. O pats versdamas gali net nepajusti, kaip tas rašymo būdas virsta tavo paties įpročiais. Verčiu daugiausia lenkiškus tekstus, nuo poezijos iki laikraščių straipsnių, ir kas žino, ar tik ne iš publicistikos daugiausia pasisemiu. Kartais ten gali rasti istorijų, kokių joks prozininkas nesugalvotų. O skaitydamas Ryszardo Kapuścińskio ir jo pasekėjų žurnalistinius reportažus apie Afriką ir Lotynų Ameriką, kartais imu galvoti, ką mes apskritai veikiame su tais tradiciniais literatūros žanrais.

       Kokius užsienio ir Lietuvos poetus galėtum nurodyti kaip mėgstamiausius?

       Didžiausia mano poetinė meilė turbūt yra Lorca. Savo laiku mano paties rašymo būdas apsivertė aukštyn kojomis, skaitant Paulį Celaną ką tik išėjusiuose „Dešimtyje austrų poetų“. Kadaise, imdamasis rašyti, pirmiausia paskaitinėdavau Miłoszą, kad „apšilčiau“ ir pasigaučiau kažkokį ritmą. Bet šiaip negalėčiau pasigirti skaitąs daug poezijos, galbūt daug svarbesni yra „pašaliniai“ tekstai. Man patinka Ezra Poundas, bet dar įdomesnės enciklopedinės išnašos jo poezijos leidimuose, su istorijomis, apie kurias jis pats, gudreiva, tik užsimena.

       Stebi ir savo amžininkų, ir truputėlį jaunesnių poetų kūrybą. Kuriuos iš jų galėtum paminėti kaip labiausiai patinkančius, paliksiančius pėdsaką literatūroje?

       Nesu labai atidus stebėtojas ir geležinių istorijos žingsnių anaiptol nesiryžčiau nuspėti. Galiu kalbėti tik apie tai, su kuo randu bendrą kalbą ir su kuo ne. Iš daugmaž panašaus amžiaus poetų geriausiai „susišneku“ su Agne Žagrakalyte. Gal ir yra stipresnių autorių, bet Agnė kažkaip „užkabina“ mano pasaulio suvokimą. Galiu kalbėti apie atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, apie Mariaus Buroko „Greitąją raudą“ arba iš šiek tiek už mane vyresnių – apie Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“.

       Ar jautiesi priklausantis kokiai kūrybinei grupuotei, kartai (jei tokios, tavo nuomone, egzistuoja)?

       Grupuotės ir manifestai – XX amžiaus pirmosios pusės mada. Šiaip poezijos rašymas yra pernelyg intymus dalykas, kad patikėtum tai kokiam kolektyvui. Apie kartas prikalbėta ir prirašyta daug kvailų dalykų. Esu girdėjęs postringavimų: „Mūsų trisdešimtmečių karta vienaip, jūsų dvidešimtšešiamečių karta kitaip“. Esu skaitęs vieną „sintezę“, kur išrankioti keiksmažodžiai ir žargonas iš vienos Manto Gimžausko poemos ir dar kelių Kempinskio tekstų ir padaryta išvada, kad jaunoji karta keikiasi ir vartoja žargoną (kur ten jaunajai kartai iki Gedos, Parulskio ar Patacko). Vienas redaktorius nuolat skundžiasi neatsakinga mūsų karta, nes vienas mano bičiulis jam neatneša žadėtų tekstų. Turiu keleriais metais jaunesnių literatų ir neliteratų kompaniją, su kuria dažną vakarą susėdame, kalbamės apie šimtus dalykų (apie literatūrą turbūt mažiausia) ir vartojame maisto produktus. Dažnai netrukus prisijungia ir kitos amžiaus grupės. Literatūrinio bendrumo tarp mūsų nedaug, nors kartu važinėjam po skaitymus ir pasižiūrim, kur kokį bičiulį išspausdino. Pagaliau ką gali kalbėti apie kartas, kai kartais sėdi su bičiulių kompanija, kurių vienam ką tik dvidešimt suėjo, kitam gal penkiasdešimt ne už kalnų, o aš su savo Kristaus amžiumi sėdžiu per viduriuką. Kitoks santykis gal tik su mano tėvų amžiaus literatais. Jaučiuosi atstovaująs nebent savo egoizmui, bet jokiais būdais ne kokiai nors kartai. Nors, galbūt praėjus saugiam laiko tarpui, kas nors atras kokias tendencijas.

       Kodėl tavo knygos pavadinimas yra būtent „Iszimtys“? Iš kokių taisyklių tos išimtys sudėtos į šį rinkinį?

       Kai sudedi į vieną knygutę beveik viską, ką parašei per dešimt metų, išeina tokia mišrainė, kad sunku ką nors apibendrinti. Kelis vakarus keliese vargom, galvojom pavadinimą, ir nieko gero nesugalvojom. Paskambinau Rimvydui Stankevičiui, jis paskaitė visus knygutės tekstus ir vieną dieną sako: „Žinai, „Išimtys“. Iš tiesų, viena vertus, toks jau mūsų žemyne nuo kokio šešiolikto amžiaus susiklostė įsitikinimas, kad kiekvienas rašantis įsivaizduoja turįs pasakyti ką nors nauja, ko dar niekas nepasakė. Taip visi ir bandom daryti savo išimtis iš bendrų tendencijų. Kita vertus, mano paties gyvenime tie rašymai yra kažkokios išimtys. Šiaip jau turiu daugybę kitų užsiėmimų, ir kai kurie man labai patinka, pavyzdžiui, versti publicistiką. Paskui dar pačiame pavadinime padarėm mažytę ortografinę išimtį. Man atrodo, visai neblogai išėjo.

       Labai dažnas tavo eilėse mylimosios įvaizdis. Ar tai reiškia, kad nuolat esi ką nors įsimylėjęs?


       Visai ne nuolat, bet paprastai tie įsimylėjimai sutampa su eilėraščių rašymo protrūkiais. Didelės emocijos pačios ieško būdų ištrūkti. Taip ir „atsipalaiduoja“ kalba. O mylimoji yra tam tikro laikotarpio tikras personažas, žmogus su natūraliu pasakotojo talentu, iš kurio prisivogiau istorijų visam „biografiniam“ eilėraščių ciklui. Dabar dažnai su ja geriam arbatą, plepam apie šį bei tą, ir aš palieku jai pačiai pasakoti istorijas, nes dabar jau kiti laikai.

       Beveik visi knygos eilėraščiai yra ilgoki. Ką tau suteikia tokia forma?


       Kažkada vieninteliai mano eilėraščių formalūs rėmai buvo smulkia rašysena prikimštas užrašų knygutės puslapis. Dabar rašau kiek kitaip, bet šitam džiazui vis tiek reikia erdvės, improvizacija turi įsibėgėti. Apskritai man nelabai patinka pernelyg lakoniška poezija. Skaitydamas, mėgstu būti įtrauktas pamažu, pajusti tėkmę, o ne būti per pusę minutės užmuštas tobulo eilėraščio.

       Po kiekvienu tavo eilėraščiu nurodytas parašymo laikas. Galima numanyti, kad tarp 1996 – 2002 metais nerašei eilių. Kodėl? Štilis? Pertrauka?

       Šimtu procentų visko paaiškinti negaliu. Iš pradžių pasibaigė vienos meilės emocinis užtaisas. Paskui nusibodo tuometinė rašymo forma. Bandžiau žaisti klasikinėmis formomis, bet nieko gero neišėjo. Paskui išvažiavau studijuoti į Varšuvą, maniau, kad dabar jau rašysiu daug, bet ten nustojau ne tik rašyti, bet ir skaityti poeziją – sakydavau, kad mano literatūrinis skonis atrofavosi. Užsimaniau nuversti kalnus akademiniame lauke, ir visa rašymo energija nuėjo ten. Užtat patekau į kitą kultūrinę erdvę. Pamačiau gausybę filmų, atradau laikraščių skaitymo malonumą („Lietuvos ryto“ šalyje tai beveik neįsivaizduojamas dalykas), o kai visai galvoj pasidarydavo nebegerai nuo darbo, trankydavausi autostopu po visą Lenkiją. Paskui grįžau į Vilnių, vėl kultūrinis šokas, vėl didelės emocijos, ir ledai vėl pajudėjo.

       Kuris „Iszimčių“ eilėraštis (ar eilėraščiai) tau mieliausias? Kodėl?


       Tuoj pavartysiu knygutę... Galbūt tas pats „Mylimosios“ biografinis ciklas. Ten labai daug svarbių dalykų sukrauta.

       Kaip manai, ko iš šitos knygos galėtų pasimokyti skaitytojas?

       Mokytis reikia iš daug geresnių knygų, negu maniškė. Nors kiekvienas galim vienas iš kito mokytis. Jei kas nors ko nors iš manęs pasimokys, tegu man parašo. Aš pats neįsivaizduoju.

       Dalyvauji įvairiuose kūrybos skaitymuose. Ar mėgsti skaityti savo eiles? Kokie skaitymai labiausiai įsiminė?

       Pabandyti visada įdomu. Rašyti yra viena, o interpretuoti savo eilėraštį prieš publiką visai kita, bet vis dar neįvaldau šio meno. Įsiminė beprotiški skaitymai su tamsta ir Gyčiu Norvilu Plungėje, su kelione autostopu iš Vilniaus ir atgal.

       Pabaigai tradicinis klausimas: kokie ateities kūrybiniai planai?

       Apie poeziją nutylėsiu, kol vėl turėsiu, ką pasakyti. Bet medžiaga vis tiek kaupiasi. Dabar man labiau rūpi išversti porą man svarbių knygų bei keletą laikraštinių esė ir pasirūpinti, kad tai būtų išleista. Šitie tekstai dabar tikrai pasakys daugiau už mane patį. Tada pažiūrėsim, ką toliau daryti.

       Literatūra ir menas
       2006 01 13