tekstai.lt

Rasa Norvaišaitė. Evangelijos pagal Joną parafrazės Gražinos Cieškaitės poezijoje (2005)


b_111_171_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_cieskaite.jpg      Cieškaitė G. TARP LAIKO IR AMŽINYBĖS. - Vilnius: Vaga, 1997.

      Cieškaitė G. ANTGAMTĖJE KLAJOJANTI ŠVIESA. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 


      Evangelinės apaštalo Jono pranašystės, susijusios su Jėzum, Cieškaitės poezijoje ryškėja kaip nuolatinės pastangos permąstyti buities sklaidą dieviškos šviesos perspektyvoje. Cieškaitės eilėraščių knygose "Tarp laiko ir amžinybės" (1997) ir "Antgamtėje klajojanti šviesa" (2002) iškylantys Šventojo Rašto motyvai kuria monologiško (neo)platoniškos filosofijos pasaulio įspūdį. Šventraščio horizontas Cieškaitės poezijoje neretai atsiveria labiau formaliu nei principiniu būdu: poetinis vyksmas vyksta tam tikrame filosofijos ar psichoanalizės, o ne semantiniame ir prasminiame Biblijos horizonte. Biblijos horizontas tampa prasmine įžvalga, kurios perspektyvoje skleidžiasi poetiniai Cieškaitės konceptai: idėjos, dvasios, o ne kūno pasaulis. Biblinį Evangelijos pagal Joną kontekstą ženklina simboliniai taškai: Žodžio ir Kūno poetinis variantas, Tėvo ir Sūnaus santykio biblinė patirtis. Jėzaus aukos semantika ir ją išreiškianti mirties ant kryžiaus tema yra viena esminių Cieškaitės poezijos atramų.


      Mirties semantinį horizontą vaizdija visa poetinė daiktų paradigma eilėraštyje "Judėjimas giesmė" (1997, 90). Kūnų draskymas, išnaros, liekanos byloja apie chtoniškojo pasaulėvaizdžio dominavimą. Chaosminį pasaulėvaizdį akcentuoja ir "pranašo galia (...) pražilstanti akimirkai dėl mūsų" (ten pat, 90). Brėžiamos lyrinio subjekto-pranašo-Jėzaus paralelės, kuriomis apmąstoma tikėjimo žmogaus drama: "vienintelio tikėjimo žmogaus, kad šis galėtų žūti / į žvėrių nasrus harmonijos neužrašytą tiesą" (ten pat, 90). Prie nuodėmės ar jos įveikos perspektyvos priartinamas biblinis Žodžio horizontas, susijęs ne tik su bibline pasaulio sukūrimo situacija, bet ir su dieviško Logoso - minties, prasmės sklaida. Evangelijoje pagal Joną sakoma: "Tas Žodis tapo kūnu / ir gyveno tarp mūsų; / mes regėjome jo šlovę - / šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, / pilno malonės ir tiesos" (Jn 1, 14). Jėzaus Kristaus - Žodžio ir Asmens - identiškumas simboliškai įprasmina Cieškaitės eilėraštyje Jėzaus įsakymą apaštalams ("Tai mano įsakymas, / kad vienas kitą mylėtumėte, / kaip aš jus mylėjau", Jn 15, 12). Broliškos Kristaus meilės auka, kaip vienybės su Dievu epicentras, modeliuoja lyrinio subjekto savistabos žvilgsnį: "Pametęs protą jis tarp svetimų daiktų - žiūrėjo į susto- / jusias raides, kurias pamilo Žodis, tapęs kūnu" (1997, 91). Meilės akiratis liudija Dangiškosios Karalystės steigtį chaosminiame pasaulėvaizdyje.


      Dievo, kaip Žodžio, ir jo aukos apraiškos eilėraštyje "Judėjimas malda" skleidžiasi nuodėmingojo pasaulio perspektyvose. Nebūties, negatyvumo semantiką pabrėžia dieviškų veiksmų raiška būtuoju laiku: tai tik praeities atgarsiai lyrinio subjekto akiratyje. Dieviškos globos neįžvelgimą, neradimą liudija Visagalio slėptis: "Dar Dievas tvėrėsi giliau" (ten pat, 73). Poetinio pasaulėvaizdžio centre iškyla nuodėmingo pasaulio metaforos. Į nuopuolio horizontą orientuojamas ne tik meilės, kaip praeities, atgarsis, bet ir abejojančio žodžio ribinė situacija: "Yra maldos viršūnėje ty- / la, slaptasis proto žodis: mes pagimdysim abejojimo ribas!" (ten pat, 73). Biblinių struktūrų transformaciją akcentuoja kosminėje pasaulėjautoje ryškėjantis negatyviosios atminties reflektavimas. Amžinybės perspektyvoje skirtingų poetinių pradų jungtį vainikuoja būties sklaida Dievo akivaizdoje: "Pirmasis buvo žodis" (1997, 74). Tai absoliutus dieviškos galios pripažinimas - idėjinė Cieškaitės pasaulėvaizdžio ir Evangelijos pagal Joną tapatybė: "Pradžioje buvo Žodis. / Tas Žodis buvo pas Dievą, / ir žodis buvo Dievas" (Jn 1, 1). Cieškaitės poetinis pasaulėvaizdis, įkūnydamas maištingąją nuodėmės dimensiją, pabrėžia žmogaus siekį iš chaoso kurti amžinybės pasaulį, atpažįstama tik jos perspektyvoje.


      Panaši semantinė maišto - kūrybos variacija per biblinį dieviškos šviesos, kaip Žodžio, motyvą regima ir eilėraštyje "Sklandanti minia. Vizija" (ten pat, 154). Dievo pasaulį praaugusių žmonių minia paryškina blogio refleksijos dominantes Cieškaitės kūryboje. Tai nusigręžusių nuo Visagalio globos žmonių laikysena. Lyrinis subjektas apdovanotas pranašiška galia: "Tyliai sklandė minia (...) / aš į ją nuo viršūnės kaip vienas poetas žiūrėjau" (ten pat, 154). Brėžiama eilėraščio žmogaus ir biblinio pranašo Mozės paralelė, Išėjimo knyga formuoja eilėraščio centro vyksmą, tipologiškai akcentuoja jau Biblijoje visuotinai atpažįstamą blogio patirties sklaidą. Nusigręžimas nuo Dievo užtraukia jo rūstybę: "Kirto Dievas peiliu į vienatvėje paliktą riekę. / - Tiktai duonos juodos, nes baltoji tarytum apkarto! -" (ten pat, 154). Konfliktiškas santykis su aplinka, polinkis į egzistencinį pragarą iliustratyviai pabrėžia laikinumo perspektyvą. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako apaštalams: "Aš esu gyvoji duona, / nužengusi iš dangaus. / Kas valgys šią duoną, / gyvens per amžius" (Jn 6, 51). Duonos ir mirties paralelė Cieškaitės eilėraštyje atveria pragariško laiko perspektyvą. Tokiam pasauliui atstovautų ir iliuzinis biblinio troškulio motyvas (poetinio iliuziškumo įspūdį turi visa Cieškaitės poezija), Jėzaus - gyvojo vandens šaltinio - semantinė tipologija (Apr 21, 6). Įtikėjimo momentas arba noras būti Dievo globoje iškelia kosminės harmonijos besiilginčios dvasios savimonę.


      Evangelijos pagal Joną perspektyvoje suprantame poetinę Tėvo ir Sūnaus biblinio santykio raišką, į vieną dimensiją sintetinančią Eucharistijos apraiškas ir mirties semantinį lauką. Evangelinė Tėvo ir Sūnaus santykių linija yra apverčiama, iškeliamas ne Dievo - Visagalio vaizdinys, bet: "Tu miršti kaip Tavo sūnus / kadaise Golgotoje" (2002, 105). Pabaigos semantinis horizontas liudija absoliučios vienatvės refleksiją, besiskleidžiančią erdvinėje perspektyvoje: "tavo kapas yra Amžinybė. (...) Kur Tavo širdis? / Sūnus te palaidoja Tėvą / ir sutveria naują visatą" (ten pat, 15). Evangelinė Jėzaus - Dievo sūnaus - mirties už pasaulį situacija transformuojama "kosminio šalčio" įvaizdžiais. "Naujos visatos" simbolinis motyvas iškyla kaip dieviškojo žodžio apreikštis Jėzaus vaizdiniu. Lyrinio subjekto ir pasaulio vienovę įgalinanti meilė tampa Dievo egzistencijos principu. Jų perspektyvoje bibliniai Tėvo ir Sūnaus santykiai tipologiškai paryškina Cieškaitės poetinio pasaulio dualizmą.


      Tėvo ir Sūnaus biblinių santykių spektrą reprezentuoja ir eilėraštis "Alyvų kalno rožėse" (1997, 121). Poetinio pasaulėvaizdžio vyksmą suponuoja biblinė Jėzaus maldos Alyvų kalne transformacija (Lk 22, 39-46), į kurią orientuotas ir eilėraščio pavadinimas, pabrėžiantis aukos simboliškumą. Į vieną semantinį horizontą Cieškaitės eilėraštyje jungiamos struktūrinės biblinės topikos: pirmapradžio sukūrimo momentas ("štai prisikėlė žodis" (1997, 121) ir mirties semantinis laukas ("ant kryžiaus mirsiu, Tėve, pranašauju", ten pat, 121). Absoliutų baigtinumą eliminuoja minties vertikalių susijungimas į kryžiaus ženklą: "Mirtis išnyko, / gimiau skaistus erškėtrožių vainikui" (ten pat, 121). Retorinis kreipinys "Kur mano Motina, ką mąsto broliai, / ką randa žvėrys mano aureolėj?" (ten pat, 121) tarsi varijuoja tikrosios giminystės paliudijimą (Lk 8, 19 - 21) ir mirties akivaizdoje Kristaus ištartus žodžius (Jn 19, 26 - 27); pozityviai į poetinį pasaulėvaizdį įtraukia nuodėmės - šventumos tarpinės perspektyvos variacijas. Kūniškumo dimensija hermeneutiškai priartina ir sovietinės ideologijos situacinę įžvalgą: "begalviai pranašai, kurie išmoko / iš savo sielų padaryti kūnus, / aprengti juos dieviškom karūnom, / galvoti viena, o ištarti kita..." (1997, 121). Kalbant apie sovietinę ideologiją, Cieškaitės poetinis pasaulėvaizdis yra "aukščiau" istorinės tikrovės, labiau orientuotas į simbolinį ideologijos lygmenį. Dramatiškojo laiko ezopine stilistika konstatuojama sociumui paklususių žmonių situacija, prievartos, nelaisvės pasaulis. Negatyviosios architektonikos slinktį į laikinumo dimensiją pabrėžia ne tik biblinis dulkių provaizdis, varijuojantis esmiškai baigtinę egzistenciją (Koh 3, 19-20), bet ir apokaliptinių struktūrų sklaida. Tėvo ir Sūnaus santykių prasminiame kontekste iliustratyvusis pasakymas "Alyvų kalnas atsiskirs nuo žemės" (1997, 122) pabrėžtų lyg dualiojo pasaulio skirtį. Idėjinę vertikalės ir horizontalės sintezę liudija simbolinis gėrimo motyvas. Apeliuojant į Dievo valią ("Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!", Mt 26, 42), eilėraštyje pabrėžiamas nuolankus pažado tesėjimas: "Pasaulio dulkėse lemtis atrodo / gražesnė, mano Tėve... Atsigersiu" (1997, 122). Atodūsį lydinčios iškalbingos pauzės išryškina su Jėzaus nukryžiavimu susijusį simbolinį tylos sakralumą.


      Evangelijos pagal Joną horizonte atsiveriančiomis kūniškosios dimensijos variacijomis, Visagalio žodžio pasirodymu per Jėzaus vaizdinį Cieškaitės poezijoje kuriama idealistinės, pasaulio harmonijos siekiančios dvasios savimonė. Žodis, kaip reprezentacinė, simbolinė gėrio ir blogio jungtis, paryškina filosofijos perspektyvoje besiskleidžiančios kosminės (ne)tvarkos situaciją. Pragaro ir ugnies semantika, mirties ant kryžiaus tema atstovauja nuolat iškylančiai gėrio ir blogio kovos opozicijai, kurią paliudija moralizuojantis, aiškumo siekiantis, imperatyvinis balsas. Centrine dominante Cieškaitės poezijoje tampa deklaratyvus teigimas gyventi Dievo akivaizdoje.

      Literatūra ir menas
     
2005 11 18