tekstai.lt

Donata Mitaitė. „Skauda likimą kaip dvasią...“ (Gražina Cieškaitė. Antgamtėje klajojanti šviesa, 2002)
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.filosofija.ktu.lt/literatura/images/s.gif


cieskaite%20antgamteje.gif   Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 224 p.

   Gražinos Cieškaitės poezija – vienas sudėtingiausių atvejų mūsų šiandieninėje literatūroje. Tokia ją, be kita ko, daro ir gyvenimiškieji kontekstai: liga, nusikaltimas, tikriausiai visą likusį jos gyvenimą truksianti izoliacija ligoninėje. Cieškaitės kūrybą galėtų ar netgi turėtų analizuoti ne tik literatūros kritikai, bet ir psichiatrai ar psichoanalitikai. Galbūt kas nors iš jų tai ir padarys. Aš nesijaučiu kompetentinga skaityti eilėraščius tokiu aspektu, todėl mano recenzija bus tradicinis literatūros kritiko žvilgsnis į poezijos tekstus, nors atsiplėšti nuo minėtųjų kontekstų ar juos bent laikinai pamiršti – sunku. Beje, ir pati poezija neleidžia to padaryti.

    Naujasis Cieškaitės eilėraščių rinkinys Antgamtėje klajojanti šviesa – vienas storiausių  ir solidžiausiai atrodančių poezijos rinkinių ne tik šios poetės kūryboje, bet turbūt ir apskritai šiandieninėje lietuvių poezijoje. Tokios apimties paprastai būna nebent rinktinės. Knygoje esama dvieilių, tradicinių ketureilių, laisviau parašytų kūrinių, tačiau populiariausia eilėraščio forma – aštuoneilis (tokių kūrinių daugiausia). Dėl vis kartojamos formos, dėl nedaug įvairuojančios cieškaitiškos topikos (visata, žvaigždynai, labirintas, Dievas, angelas, nukryžiavimas, kryžius – šios poezijos dažnumų žodynas nebūtų labai didelės apimties; prie minėtų žodžių dar galima pridėti juodą ir baltą, kraujo ir ugnies spalvas) knygoje atsiranda šiek tiek monotonijos.

    Cieškaitės poetika mažai kinta nuo pačių pirmųjų rinkinių, ji, kaip ir anksčiau, nereaguoja į šiandieninės lietuvių poezijos kontekstą. Cieškaitės eilėraščiuose nėra nei buities, nei dabar populiarių buities estetikos paieškų. Jos poezijos pasaulyje apskritai beveik nėra jokių konkretaus istorinio laiko, kasdienybės ar joje gyvenančių žmonių pėdsakų. Pirmasis rinkinio eilėraštis, nors ir atitinkantis bendrąją šios knygos tonaciją, tuo ir ypatingas, kad jame atpažįstame aliuziją į Vytauto Mačernio likimą:

Tėvynė skaudžiai į akis žiūrėjo,
kai užsimerkėte ir ji, ir gilūs
šventųjų kūnai dvasioms sužėrėjus –
nelyginant į kosmines dausas pakilus.
Skeveldrą lekiančią pritraukus tyliai
žvaigždė poeto Žemaitijon puolė.
Ar Tu visais, o Dieve, nusivylei?
Yra dangaus šviesa neužmirštuolėj.

    Būdinguose poetei kosminiuose peizažuose, kurie atpažįstami ir šiame eilėraštyje, tokia aliuzija į labai realų žmogų kiek netikėta. Galbūt ji atsirado todėl, kad Cieškaitei Mačernis yra ypač aktualus, nes, kaip dar prieš keletą metų rašė Vytautas Kubilius, poetė iš Mačernio perėmė „visatos šaltį dygų“. Tačiau Mačernis, šiame eilėraštyje Cieškaitės suvokiamas kaip žmogaus idealas (jo mirtis rodo, kad Dievas gali būti nusivylęs jau visais), vis dėlto jautė ne tik visatos šaltį, bet ir gimtosios Žemaitijos žemės šilumą, ir senolių namų kvapus.

    Tęsdami realaus gyvenimo paieškas (tikriausiai tokio tipo eilėraščiuose – neteisėtas), dar viename eilėraštyje, gana būdingame Cieškaitės regėjime, galime įžvelgti Van Gogo likimo atspaudą:

 Atskriejo balti milijonai drugių į karališką
 saulėgrąžos šviesą. Šventasis Vincentas nutapė
 gėles prie belangio beprotnamio sienos, ėjo
 žaisdamas tas šventasis pasaulio Savižudis
 belstis į Dievo namus. Kažkieno klastingas
 šešėlis pakilo virš rugių lauko – ir dauginosi
 jo tamsybė žydrosios vasaros erdvėse virš
 banguojančio miško rugių. Gyvatės karališką
nuodą šikšnosparniai gėrė šviesoj,
ir nuo skausmo apakę jie krito į temstančią jūrą.

    Beprotnamio, išėjimo iš proto motyvas naujojoje Cieškaitės knygoje labai svarbus, „iš proto“ eina ne tik žmogus, bet ir pati „žiauri tikrovė“. Ko gero, simptomiška, kad eilėraštis, kuris prasideda: „Išeiti iš proto vidurnaktį tarsi iš kūno, / klajoti virš viso pasaulio kartu su dvasia“ yra pavadintas „Išeitis“. Beje, išėjus iš proto šiame eilėraštyje tarsi priartėjama ir prie mūzos, ir prie meilės. 
    Kartais eilėraštis tarsi parašytas kaip savo pačios likimo komentaras:

Skauda likimą kaip dvasią –
Tarytum kartu su Tavim
 atsiskyrus nuo kūno.
Mes ne mąstėme, o tegirdėjome
Tavo ir Tavo juodojo priešo mintis
?

    Taip tarp šaltos visatos ir siurrealistinių žemiškojo pasaulio regėjimų svyruoja Cieškaitės eilėraščiai. Jos kosminiai peizažai nėra harmoningi (sferų muzikos ten tikrai nesigirdi), netgi, sakyčiau, naujojoje knygoje jie dar neharmoningesni nei buvo anksčiau: „sustingęs kosminis ledas“, „žvaigždynai žaizdoti“, „šalti“, „astraliniai skeletai graso saulei“, - tokiais ir panašiais žodžiais jie kuriami. Pasaulis Cieškaitės poezijoje suvokiamas kaip Gėrio ir Blogio (jų reprezentacijos šiek tiek varijuoja: Dievo ir Šėtono, Juodųjų ir Baltųjų demonų, šventųjų ir nusidėjusiųjų ir pan.) kova. Poetė savo eilėraščių pasaulį konstruoja iš kontrastų: dangus/pragaras, Dievas/Šėtonas, juodas/baltas ir t. t. Kartais eilėraštyje tarsi stilizuojamas filosofinis traktatas: „Pasaulis kaip klaidinanti sistema teįmanomas / tam, kuris pats gimė per klaidą – gimė kaip dvasinga / esybė, tačiau joje blogis pranoko gėrį“. 

    Pagrindiniai Cieškaitės topai yra pavirtę labai abstrakčiais, kosmoso platybėse plevenančiais simboliais. Kartais atrodo, kad eilėraštį reikia skaityti ar jo klausytis kaip užkalbėjimo, kažkokių tau nesuprantamų pirmykščių religinių apeigų dalies, paklūstant jų iškilmingai, ekstatiškai intonacijai, bet nebandant suvokti loginių ryšių tarp atskirų žodžių ar eilučių:

O Grožio neviltie, aš su tavim žydėsiu
nematomoj šviesoj, – jinai dausas atvėrė,
ji kosminėj tamsoj sutramdė aklą žvėrį,
Ir Dievo Šviesoje lemtinga saule virtus,
tamsybės gaivalų juodąsias saules kirto.

   

    Metafizinė šviesos ir tamsos, Dievo ir Šėtono dvikova turbūt yra pagrindinė poetės mąstymo ir rašymo tema. Tas mąstymas skaudus: “atsiveria mintys lyg žaizdos”. Retai, bet vis dėlto kartais gerųjų jėgų pergalė, harmonijos viltis atrodo esanti įmanoma:

 Už šio pasaulio ribų ganosi tamsus Apokalipsės
 žvėris. Tebūna jis pribaigtas dangaus akmenimis.
 Juodas jo kraujas nutekės pragaro labirintais į nieką.
 Kai visi prisikelsime šio pasaulio gale, metafiziniai
 Dievo drugiai nusileis į mūsų pavargusius delnus.

    Beje, kartais labai dažnas, beveik kiekviename eilėraštyje kartojamas kreipinys į Dievą (Absoliutą, Sutvėrėją, Kūrėją) ar tiesiog patys šie žodžiai pradeda atrodyti negailestingai pažeidinėjantys antrąjį Dievo Įsakymą („Netark Viešpaties vardo be reikalo“). Be abejo, Cieškaitės santykis su krikščioniškuoju Dievu nėra kanoniškas – poetė, aišku, ir neprivalo kanoniškai laikytis krikščioniškųjų tiesų. Jos poezijoje yra ir Dievas, ir dievai, ir Buda bei Maja, jo motina, ir greta Dievo atsiduriantys mitologiniai personažai. Labai jau nekanoniškos, pavyzdžiui, tokios eilutės: „Buvai lyg paveikslas viršūnėj. / Atrodė Tau: Dievą kuri“. Čia, kaip ir dar ne viename eilėraštyje, manyčiau, jaučiamas tam tikras mesianizmo atšvaitas, kitaip sakant, eilėraščio subjektas suvokia save kaip išskirtinį, jei Dievo ir nepranokstantį, tai bent beveik Jam prilygstantį:

Ir visatos dugne – ten, kur saulė neranda kelių, –
aš esu tarp žvaigždžių lyg baltųjų ugninių gėlių,
medituoju gyvybę ir maldą jai tyliai tariu,
savo dvasią ganau, o per kūną šešėlį turiu.
Niekada neprarasiu aš sielos žydėjimo, nes
Dievas myli žmoguj mano pėdsakus, ieško manęs.
Iš visatos daiktų aš vienintelę meilę žinau,
jos bekūnę ekstazę kadaise gelmėj pažinau,
o nuo jos praregėjusi siela ilgėsis kelių
ir visatos dugne – ten, kur saulė nemato gėlių.

    Viename 1997 m. interviu Cieškaitė teigė: „Mano skaitytojo idealas man būtų žmogus, kuris visam gyvenimui įsimylėjęs M. K. Čiurlionio vizijas“. Aišku, tai metaforiškas pasakymas. Pratęsdama jį, prisipažinčiau, kad Čiurlionio vizijos man įdomios, bet negalėčiau teigti esanti jas visam gyvenimui įsimylėjusi. Galbūt todėl ir į Cieškaitės poeziją žiūriu visada išlaikydama distanciją, pripažindama atšiaurią, kartais gąsdinančiai pavojingą jos eilėraščių jėgą, tačiau niekada su jais nesutapdama. Be to, Čiurlionio vizijose vis dėlto šviesos daug, o destrukcijos – daug mažiau.

    Simboliškas pasirodė Alfonso Žviliaus piešinys knygos viršelyje – iš po žemių išauganti moters figūra. Yra toks pavasarinis augalas – gegužinė žvynšaknė (Lathraea squamaria), o gal ir daugiau panašių į jį, kurių žiedynas ant storo stiebo pavasarį pasirodo iš po žemės, o vėliau augalas miške nebepastebimas, tik šakniastiebiai paslapčia gyvena po žeme ir laukia kito pavasario. Būtent tokį pavasarį pražystantį požemio augalą ir stilizuoja dailininkas. Cieškaitės poezija kaip tas žvynšaknės žiedas išauga iš kažkokių kitiems nematomų, tamsių ir baugių žmogaus prigimties, troškimų, filosofijos, ligos gelmenų. Beje, savo recenziją galėjau pavadinti ir kita ne mažiau esmingai poetės likimo ir kūrybos esmę išreiškiančia citata: „Prieš ugninį vienatvės erškėtį...“ Tragiška ir likimiškai nepakeičiama jos vienatvė ir gyvenime, ir poezijoje.

 

    s.gifliteratura.lt

    2003-04-24