tekstai.lt

Judita Vaičiūnaitė. Aureolių šviesoj (Gražina Cieškaitė. Tarp laiko ir amžinybės, 1997)


      
Cieškaitė G. TARP LAIKO IR AMŽINYBĖS. – Vilnius: Vaga, 1997


       „Gyventi Dievo, o ne nebūties akivaizdoje – tariu aš kaip meilės žodžius pasauliui, kurį myliu, ir tikiu, kad mano meilės lašas pateks į gėrio taurę. Kai žmoguje prisikelia Dievas kaip kuriančioji gėrio valia – pasaulis tampa skaistesnis, prasmingesnis.“ Tai ištrauka iš to, kas užrašyta naujojo Gražinos Cieškaitės poezijos rinkinio viršelyje. Prie šių gražių žodžių autorė pridūrė, kad ne vieną jos eilėraštį atmetė „budrūs socializmo sargai, neprileidę jų ligi žmonių“. Todėl į šią knygą sudėti eilėraščiai, rašyti tarp 1973 ir 1992 metų. Beveik dvidešimties metų laikotarpis. Beje, tai jau šeštoji G. Cieškaitės poezijos knyga.

       Prisipažinsiu, kad nelengva rašyti apie G. Cieškaitę, kurios visas gražus ir doras kūrybinis žodis skleidėsi mano akyse. Prisimenu ją nuo jos debiuto, nuo jaunųjų rašytojų seminaro Kaune, gal 1970 m. Jos eilėraščius visi įsidėmėjo iškart. O rašyti apie ją, net ir sąžiningai perskaityti šią knygą sunku. Galbūt todėl, kad man artimesnė poezija kyla kaip tik iš to „susiteršusio demoniško materialumo“, gal ne iš demoniško, bet vis dėlto iš materialumo. Tačiau perskaičius šią poeziją patenki į kitą erdvę, į begalybę, kurią sukuria klasikine forma parašyti jos metafiziniai eilėraščiai. Jų strofos, įvairiai varijuodamos, sukasi apie amžinuosius būties klausimus, visatos vizijos turi kažką iš M. K. Čiurlionio, mainosi dangaus sferos, Biblijos temos, Rytų kvapas, Kristus ir Buda. Būties ir pažinimo pradai, nesusietos su tikrove abstrakcijos. Užburiantis jambų, anapestų, amfibrachių bangavimas, dažnas gretutinis rimavimas, eilutės ilgos, vaizdai pinasi tarpusavy lyg muzikinės temos, motyvai, vis atsikartojantys, lyg užhipnotizuojantys. Bet kiekvienas eilėraštis egzistuoja atskirai, gali būti deklamuojamas. Prisimenu tauriai, ligi užsimiršimo deklamuojančią G. Cieškaitę ne literatūros vakare, o tiesiog užėjusią į svečius. Nesu sudariusi poetės dažnuminio žodyno, bet labiausiai įsimena – angelas, mūza, rožė, veidrodis, aureolė, bedugnė, rojus, žvaigždynai, sapnas, kaukė, vaisiai. Dominuoja juoda ir balta, liepsnos ir purpuro spalvos, aukso, gintaro šviesa.

       Pabandysiu apžvelgti šią knygą ne kritiko akimis, o kolegišku žvilgsniu, parašyti tik savo įspūdį. Knygą sudaro keturi skyriai, tvirtai susilydę, senesni ir nauji eilėraščiai gerai dera tarpusavy. Visa pajungta grynai skaidriai idėjai, begalinėms visatos erdvėje besimainančioms laiko sferoms. Esame tarp „laiko ir amžinybės“ – kalba keistas rinkinio pavadinimas. Egzistuojame juk laike, bet tas žodelis „tarp“, jungdamas dvi abstrakcijas, lyg ir parodo begalinį laiką ligi mūsų, mūsų buvimą žemėj ir laiką mums jau išnykus („amžina praeitis, amžinesnė už daiktą idėja“, „gilesnis už pasaulio pradžią laikas“). G. Cieškaitės vizijos visada kosminės, ji jaučia, kad „mus aplanko galaktikų Broliai“, kad mes skriejame erdvėje ir laike, būdami tik „visatos delno sugniaužti grūdai“, ją įkvepia „mūza mintis“, „iš delno gerianti sparnuota moteris“, ji suvokia, kaip „tarytum begalybėje atsiveria knyga“, kaip „pavirsta menu išmąstytas pasaulis“, ji žino, kad išganymas ateis, jei „atsiversi per žodį“, jei „alsuosi per žodį, kai visi sujungti sakiniai sužaibuos tamsoje, tau apšvies begalybės žodyną“. Poetė visados pakylėta virš žemės, virš gaublio, žiūri lyg sklandydama, tolima nuo varganos buities, kasdienybės šurmulio ir purvo („Alegorinis pasaulis... iš vienatvės į vienatvę / skrenda angelas virš jūros, – savo atspindį išvydęs“, „man dieviškai vaiskus gyvenimo paviršius – tarytum būtų jis šaltosios Letos ledas“). Kartu su ja ir skaitytojas, jeigu tik jis pajėgė dabar, XX amžiaus pačios pabaigos sumaišty, gniuždomas begalinės informacijos srauto, džiunglių kovos už būvį, perskaityti šią poezijos knygą, pakliūva į idealią nepaprastos švaros sferą, kur visa maištinga, bet kur vis dėlto viešpatauja harmonija ir matematikai būdinga aiškybė. Tada „aureolių šviesoj“ galima išvysti ne tik baltą ir juodą, bet ir pilką angelą, pavirtusi „į švytintį tašką tarp dangaus ir juoduojančio žemiškų formų šešėlio“, tada atsiveria pasaulio „spindulinių sistemų vijoklinis grožis“, pajuntama, kaip „įkvėps naktis aštuntą baltą spalvą“ akmeniniam miesto kambary, kur paveiksluose žolė tada sumirga ir žemė, kur „jūra blaškėsi rugiais“, „nuo gėlės atsiskiria spalva“, „nuo šešėlio atsiskyrusi žuvis“ puola į tinklą, o pati gamta „nuskaistina žodyną“.

       Nežinau, ar yra kas rašęs apie G. Cieškaitės eilėraščių religinį atspalvį. Taip pat nežinau, ar galima dalį tos poezijos vadinti religine, bet aš pavadinčiau. Bendra jos kryptis aiškiai krikščioniška. Tai nėra įprasti eilėraščiai su bažnytine atributika, architektūra ar lietuviško kaimo koplytėlių nostalgija. Bet mistinė G. Cieškaitės eilėraščių nuotaika, jų erdvė, kur „nepatamsėjusi šviesa“, nesibaigianti pastanga siekiant tobulumo iš chaoso kurti pasaulį, nuolatinis kreipimasis į Dievą („daiktų pradžia Tavuos delnuos“, „byloti tuo, kas uždega sparnus, praskleidęs tankmę sielai – žodžio minčiai“, „visatoje berasi – dar vieną slapstomą nūnai kitų pasaulių angą“) daro tą poeziją religinę. Ne vienas eilėraštis paskirtas Kristui, kuris niekada nėra kūdikėlis Jėzus, o tik Nukryžiuotasis. Mirties ant kryžiaus tema jos poezijoj esminė („kai Tavo Dievas žengia, jis neša kryžių iš grubaus akmens, pats būdamas bekūnis kaip erdvė“). Ypač stiprus ir ryškus ciklas „Miražų būsenos“, eilėraštis „Alyvų kalno rožėse“ ir kiti. Kristus juose ne žemiškos būties ir buities, o tik dangaus, kosmoso fone („Kristaus veidas žvaigždėj atsispindi – jis mūsų ieškojo“, „audra iš spindulių tarp Kristaus monologų“, „žvaigždė raudojo prie Dievo kūno tarsi savo kapo“, „Alyvų kalnas atsiskirs nuo žemės“). Meditacijoj ir maldoj ne sykį kreipiamasi ir į Mariją („medituojame Rožę – Marijos pavidalą skaistų“). Poetė savo eilėraščiuose teigia gėrį, grožį, meilę, krikščionišką atlaidumą ir siekimą amžino gyvenimo („kai iš materijos teliks dvasingas aureolės lankas, – gyvybės meilei prasiskleis visų šventųjų baltos rankos“, „mums neleista būti laimingiems prieš mirusius, o pakartokim atmintyje sukryžiuotas rankas ir akis neužmerktas žydėjimo“).

       Visą knygą vienija ir kūrybos tema, eilėraščiai lyg šviečiantys energijos pliūpsniai, sukurti mirtingojo („aš – sparnuota skruzdėlė poetas“). Galbūt gali pasirodyti, kad ši tobula, kiek monotoniška ritmika parašyta, idealo siekianti poezija yra bekūnė ir bekraujė. Taip nėra. Savotiškas stebuklas, kad ją sovietinio režimo sąlygom, visuotinio cinizmo (dabar irgi) laikais rašė menui pasišventęs, pragarus matęs žmogus („tiktai angelo plunksna baltoji tau nevaldoma bus – nerašysi tu ja pasislėpęs nuo pasaulio veidų“). Bet to žmogaus akys visada buvo pakeltos aukštyn („pati švelniausia neviltis tarytum piešia langą danguje, – už jo matai visus, kurie už stiklo, esi giedojimas, ir tavo aukštas, sidabrinis tavo balsas, ir mano siela – kūdikio klausa“). Tiesiog priimi tą poeziją, tą „sidabrinį balsą“ arba ne. Jeigu priimi – praturtėji.

       Metai, 1997 spalis