beresnevicius_vagabundoGintaras Beresnevičius. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai: romanas. – UAB „Kitos knygos“, Kaunas, 2007.

 

Ir iš tikro: moterys gal neturėtų valgyti lavonėlių, nes vyrams po to nemalonu jas bučiuoti. Tuotarp vyrai, pasak G. Beresnevičiaus, menki vegetarai: „Kai valgau veršienos kotletą, jis mano burnoje cypia, bet aš jį valgau, nes man skanu, aš esu prakeiktas silpnavalis...“ (p. 40). Viskas! Šiuo sakiniu romane, manau, ir baigiasi tai, kas tilptų į tradicinius realybės suvokimo rėmus. Toliau – chaosas, fantasmagorija, nežabotas fantazijos siautulys. Sklidinas kunkuliuojantis puodas, kuriame verda intelektuali mišrainė. Viskas iš to puodo veržiasi su putomis: Atilos karvedžiai, skitai ir persų vištos, Arnoldas Beklinas ir dama Giltinė, Haufas ir Hofmanas ir, žinoma, „tasai Tiubingeno aludžių trejetas – Helderlinas, Šelingas ir Hėgelis“ (p. 62)... Virimo procesą „prižiūri“ pagrindinis herojus Tomas Vagabundas su jau minėtąja Lolita, kuri, nelyginat Beatričė Dantės „Pragare“, turės atlikti vedlės vaidmenį erudicija trykštančiuose puslapiuose, iš esmės gvildenančiuose nuopuolį ir galimą kelią iš jo – ėjimą per aistrą, ekstazę ir galiausiai per mirtį. Demoniška, juslinių galių ir potyrių prisodrinta Lolita nuo tyrosios Beatričės, savaime suprantama, skiriasi kaip diena ir naktis. Ber ar įmanoma kitokia vedlė kelionėje, kai tau pro šalį bėga Šarūno Saukos ar Breigelio vaizdiniai?

Prisipažįstu: keisti pojūčiai dirgino skaitant „Vagabundą“. Viena vertus, romanas tartum grąžino – bent laikinai! – bičiulį, kuris jau žengė pro angą ir nusekė paskui melodiją, „viliojančią vis tolyn tamsiu koridoriumi, bet visados kviečiančią, šaukiančią eiti“ (p. 90). Kita vertus, norom nenorom sugrįžo ar netgi atsigręžė manęsp keistasis laikas – 1991-ieji, jau praradę atmintyje gyvą nervą, šiandien beprimenantys veikiau inkliuzą gintare nei kraujo pulsavimą gyslose, kuris anuomet taip svaigino. Šneku apie „Keturių vėjų“ laiką, užsiglaudusį Lydos 4, maištingą – ir sumaišties kupiną, kvepiantį aitriais cigarečių dūmais, o neretai – ir iš kažkur vis traukiamo nebrangaus vyno garais, laiką garsų ir balsų – amžinųjų diskusijų, ginčų, netgi isterijos laiką...

„Vagabundas“ savo kelią pradėjo būtent čia – „Keturiuose vėjuose“. Gyvenome jau be glavlito, be baimės, kad tuojau tuojau paskambins iš ten. Vienintelė „gąsdinanti“ instancija anuomet buvo Rašytojų sąjunga, nors nė velnio ji iš tikrųjų negąsdino, gal tik tėviškai burbėjo Vytauto Martinkaus balsu. O vis dėlto G. Beresnevičius, atidavęs rankraštį žurnalui, nepanoro, kad „Vagabundas“ pasirodytų autoriaus pavarde. Motyvacija? Tuomet maniau, jog jaunas mokslininkas, vos prieš metus išleidęs studiją „Dausos“, gvildenančią pomirtinio gyvenimo sampratą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, nenori be reikalo erzinti senosios profesūros vilkų: tekstas, tiesą sakant, šokiravo, „baisumu“ pranokdamas net skandalingąjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“...

Viskas būtų buvę lyg ir gerai, bet „suveikė“ zakon podlosti, kaip tuomet sakydavome: dėl skubėjimo, dėl kažkieno atminties „juostelių trūkinėjimo“, o gal ir pačiam velniui kanopą pakišus, žurnale viršum „šiurpiojo“ teksto atsirado ne slapyvardis, o Gintaro Beresnevičiaus pavardė. Maniau, nugrius lubos ir sienos viename iš redakcijos kambarėlių... Nenugriuvo. Nors iš Lydos 4 buvome išprašyti. Ne dėl „Vagabundo“, žinoma. Tačiau kaip gražiai guostų, jei kada paaiškėtų, kad kaip tik dėl jo...

Grįžtant prie knygos, pasirodžiusios pernai, jau po rašytojo mirties, reikia pasakyti, jog pas skaitytoją ji palydėta itin vykusiai – įdomus ir savitas dizainas, įžvalgus ir išsamus Regimanto Tamošaičio komentaras. Komentaro autoriui galima tik pritarti: „Vagabundas“ – keistas, neįprastas romanas, į jo pasaulį „žmogus įmetamas per žodį, per žinojimą“ (p. 120), nes žodis šiuo atveju yra kelias pirmyn ir kelias atgal.

Nebijantieji nerti į patį Pragarą, G. Beresnevičiaus siūlomą kelionę turėtų išgyventi siautulingai. Vis dėlto, sykį pasiryžus žengti paskui Lolitą ir Tomą Vagabundus per nemenkas intoksikacijas sukelti grasinantį tekstą, nederėtų namie palikti humoro jausmo, kurio, pasak romano autoriaus, nestinga net velniams. Jei jaučiame savyje humoro stygių, jei bandytume pertraukinėti teksto tėkmę“, pasak R. Tamošaičio, „blaivaus proto abejonėmis“, neabejotinai pralaimėtume šią kelionę – sarkastišką, svaiginančio kliedesio pilną, haliucinuojančią.

 

Nemunas, 2008-07-11