beresnevicius_paruzijaGintaras Beresnevičius. PARUZIJA: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2005.

 

„– Pabaik darbą, Medūziuk, – tarė Izidė.
– Atsimerksiu plačiai, – pažadėjo sūnus. – Pagaliau atsimerksiu.
Ir Medūza pravėrė akis. Plačiai“ (p. 290).

Akylesnis skaitytojas greičiausiai jau suspėjo pastebėti vis labiau ryškėjančią šiuolaikinės lietuvių literatūros tendenciją – bauginti, šokiruoti arba priešingai (tai jau lemia asmeninis santykis su post- reiškiniais dabartinėje kultūroje) – stebinti ir intriguoti skaitytoją įvairiomis Šventojo Rašto apokaliptinių scenų variacijomis. Į tokių rašytojų-milenaristų (nuo angl. millenium) plejadą, greta Mariaus Ivaškevičiaus ,,Istorijos nuo debesies“ (1998), Jurgos Ivanauskaitės su ,,Miegančių drugelių tvirtove“ (2005), įsilieja ir nenumaldomai artėjančią pasaulio pabaigą savo ,,Paruzija“ (2005) pranašaujantis religijotyrininkas bei eseistas Gintaras Beresnevičius.

,,Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje – pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Ši knyga baigiama apokaliptinėmis scenomis. Tik tai ne teologija, greičiau atvirkštinė teologija“, – pastebima knygos anotacijoje. Todėl kyla klausimas, kas šiuolaikinių, naujausių romanų autorius, tarsi susitarus (atmetant Giedrės Kazlauskaitės ,,Šiaurės Atėnuose“ nuolat primygtinai peršamą mintį apie minėtiems rašytojams būdingą paviršutinišką populiarumo vaikymąsi, pačius romanus supaprastinant iki savitikslio žaidimo ,,miglota simbolika (...) kalba, negražiais paviršiais“1) skatina reflektuoti apokaliptinius vaizdinius, kuriančius melancholišką dabartinės Lietuvos, o kartu ir taip netikėtai ties išnykimo slenksčiu atsidūrusios ilgaamžės, nemarios baltų tautos viziją.

Žinoma, dėl visko galima apkaltinti šių laikų ,,didįjį eretiką“ – postmodernizmą, kaip tai savo subjektyviais įspūdžiais paremtuose eseistiniuose svarstymuose daro Daiva Tamošaitytė, teigdama: ,,Žiū, blogio, tamsos dvasia niaukia mūsų šviesų horizontą (...) Panašu, kad tokius (meno kūrinius – aut. past.) reikia kaip galima greičiau išnaikinti – bent jau parodomosiose srityse. Juokingiausia, kad tokia ,,kūryba“ iš viso susilaukia prabangių leidinių ir rimtų kritikų dėmesio (...). Apskritai, postmodernizmu patikėsiu tik tada, kai žmogui taps natūralu vaikščioti žemyn galva“2. Ar nesusidaro įspūdis, jog literatūrines apokalipses dabar vis dažniau persekioja kalipsės, itin panašios į senovės graikų nimfą Kalipsę, kuri, pasak mitologijos, savo saloje septynerius metus išlaikė Odisėją, idant šis negalėtų išsilaisvinti ir sugrįžti į savąją Itakę? Ar apskritai prieš postmodernistinio mąstymo bei rašymo tendencijas nusistačiusi šiuolaikinė eseistinė kritika, remdamasi subjektyvistiniu-emociniu kūrinio vertinimo principu, kūrinius (šiuo atveju – ,,Paruziją“) matydama tiesiog kaip ,,autisto groteską ar kaip vimdančią visuomenės (laikraštuomenės) panoramą“3, nesustingdo, ,,neprirakina“ pačios šiuolaikinės literatūros, panašiai kaip Kalipsė Odisėjo, užkirsdama galimybę pro tuos taip užkliūvančius ,,alkoholiko potyrius ir haliucinacijas“ skleistis kūrinio giliaprasmiškumui? Ar toks įnirtingas šiuolaikinių, visiems iki skausmo pažįstamų visuomenės bei aplinkos realijų neigimas nepatvirtina jų egzistavimo, kadangi visos tokio pobūdžio ,,atsiribojimo teorijos“, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tik perša mintį, jog nuo popkultūros, apimančios net savo pačios neigimą, atsiriboti neįmanoma? Netikėtai patvirtinamas bene esminis postmodernizmo teoretikų akcentuojamas įsitikinimas, jog ,,net jei netraktuojame tikrovės rimtai, net jei išlaikome ironišką distanciją, mes vis tiek joje dalyvaujame“4.

Tačiau tai jau atskirų apmąstymų reikalaujantys klausimai, o dabar norėtųsi į naujausią G. Beresnevičiaus romaną ,,Paruzija“ pažvelgti atidžiau, šiuolaikinės postmodernistinės kultūrinės sampratos bei teorijos kontekste; ir ne tiek siužetiniu (įvykių eigą, finalinę sceną ,,pasufleruoja“ jau pats kūrinio pavadinimas), kiek tematiniu, t. y. giluminiu-prasminiu romano lygmeniu, kur specifiniai kodai, metaforos, simboliai veikia kaip įkūnijantys realios, dabartinės mūsų visuomenės skaudulius ir aporijas. Tiesa, reikėtų paminėti ir tai, kad jie (simboliai, užuominos, mįslingi religinio pobūdžio vaizdiniai) skaitytojui, šiek tiek išmanančiam bendrąsias mitologijos bei istorijos paradigmas, gana nesunkiai dešifruojami, tuo labiau kad pats autorius itin dažnai užsiima ,,aiškinamąja veikla“, t. y. pateikia autentiškų enciklopedinių žinių, taip itin akivaizdžiai nurodydamas romano skaitymo kryptį. O tai šiuo atveju netgi kenkia romanui, kadangi iš skaitytojo nugvelbiamas prasmės atradimo džiaugsmas, kuriuo neišvengiamai tenka dalytis su G. Beresnevičiumi – religijotyros profesoriumi.

,,Paruzijos“ pasaulis – tai mozaika, koliažas, lipdomas iš skirtingų kultūrinių, istorinių atplaišų, kur atskiras, iš pirmo žvilgsnio nesusijusias detales (skirtingų epochų motyvai, fikcijos ir realybės sąveika, šiuolaikinės popkultūros ir elitinės koegzistavimas greta) sujungia, vienoje erdvėje patalpina viską apimantis, ilgametę žmonijos patirtį į save ,,susiurbiantis“ naratyvas. Tokia rašytojo teksto kūrimo strategija žymi tipišką postmodernistinę tendenciją, patį pasakojimą traktuojančią kaip neaprėpiamą citatų audinį, kur skirtingų intertekstų sandūra meno kūrinyje atveria naujas, netikėtas prasmes. Šioje vietoje norėtųsi paminėti, jog tokia teksto komponavimo strategija nėra tik įmantrus, žaidybinis romano struktūros elementas, kaip tuo bando įtikinti kai kurie apžvalgininkai. Priešingai, toks skirtingų kultūrinių, istorinių tekstų, kontekstų, intertekstų sąlydis (lietuviškosios kultūros nuolatinis lyginimas, sąlytis su jau mirusia Egipto civilizacija, mumijos ir lietuvio paralelės) tampa nuoroda į skausmingus XXI a. lietuviškąją kultūrą, pačią tautą lydinčius procesus: „(...) Suvalkijos laukų ir ežerėlių mėlis, atsispindėjęs sfinkso bevyzdžiame žvilgsnyje, bluko iš nuostabos ir supratimo, kad vyksta kažkoks epochinis dviejų mirusių civilizacijų susitikimas, nes lietuvius net jų dainiai, giedoję lenkiškai, priskyrė prie mirusių tautų“ (p. 24).

Istorinė praeitis, sovietmečio okupacija, lėmusi tai, jog savąją praeitį išgyvename ir suvokiame kaip tarpą, tuštumą, paženklintą paniekintos žmogiškosios egzistencijos žyme, šiuolaikinė globalizacija, vakarietiškosios kultūros įtaka – tai postūmiai, visą mūsų civilizaciją vedantys į dvasinę degradaciją. Ar ne tai mums, apakintiems epochos blizgesio, mėgavimosi vis labiau tobulėjančiomis technologinėmis naujovėmis, lydimo neišvengiamai blunkančių asmeninių santykių, susvetimėjimo, bando parodyti G. Beresnevičius, teigdamas: „Degtinė gynė nuo sielos, nuo aplinkos šalčio, nuo sielos įkalinimo tvirtovės, nuo visos prievartos – sovietinės, kapitalistinės, nuo netikro gyvenimo, nuo kasdien išduodamo mirusių daiktų pasaulio, jie negalėjo daiktams suteikti net eutanazijos paguodos, daiktai privalėdavo mirti, išsunkti savo sielos (...) daiktai, niekada nebeturėsiantys šeimininkų, rūpintojėliai, niekada nerymosiantys virš laukų, šventieji, niekada negrįšiantys į bažnyčias“ (p. 57).

Degtinė gynė, degtinė vis dar išlieka vienintelė gynybinė siena nuo istorijos, aplinkos, asmenybės (jei ji apskritai dar išlikusi) menkavertiškumo, vidinės tuštumos pajautos, XXI a. ,,dvasinio maro“ – depresijos. Tiesa, dar lieka savižudybė (romane nuolat akcentuojami mirties ilgesio motyvai), kaip visada, guodžianti išeitis iš dvasinėje paruzijoje įstrigusios visuomenės. Bet svarbiausia čia – ne teksto kūrimo strategija, ne fantazijos ir realybės santykis (akcentuojamas daugelio romano kritikų), o skaitant vis gilėjantis suvokimas, jog visa tai ne G. Kazlauskaitės minėtieji ,,alkoholiko potyriai ir haliucinacijos“, bet reali šiuolaikinės Lietuvos, visos tautos situacija...

Tiesa, reikėtų pripažinti ir tai, jog stilius – silpnoji romano grandis, ne visuomet įvykius ,,sukabinanti“ taip, kaip galbūt norėtųsi pačiam knygos autoriui. Itin tankus teksto audinys, prisotintas nuorodų, aliuzijų į skirtingų epochų istorinius, kultūrinius procesus, siekis apimti ir elitinės-klasikinės, ir ir popkultūros motyvus, Biblijos ir siaubo filmų, realizmo, siurrealizmo ir postmodernizmo samplaikos kartais kelia persisotinimo jausmą... Nuolatinis romano simbolių aiškinimas, komentavimas, primenantis ištraukas iš enciklopedijų, psichologijos vadovėlių (skaitytojo asmeninių sugebėjimų nuvertinimas?), gadina kūrinį ne tik turinio, bet ir meninės vertės, estetiškumo prasme: „Jis žinojo, ką tai gali reikšti Jungo teorijose, ką tai reiškia mitologijose. Daug ką. Galėjai rinktis, bet iš esmės – chtoniška, moteriška, pirmapradiška (...). Moteriška par excellence. Pradas – valdantis ir nesuvaldomas, mylintis ir – žiauriai trypiantis“ (p. 34).

Gaila, bet tokia romano strategija, pagrindinį veikėją neretu atveju paverčianti profesionaliu mitologijos aiškintoju, visą žmonijos istoriją išmanančiu istoriku, kultūrologu, teologu ir psichologu, kuria menkai įtikinamo superherojaus įspūdį. Žinoma, tai gali būti ir tipiška postmodernistinė samprata, subjektą suvokianti bene taip pat, kaip ir jau minėtą tekstą – įvairių citatų, daugybės kultūrinių, istorinių intertekstų, žmonijos patirčių lydinį, taigi skirtingų stiklo gabalėlių mozaiką. Ir vis dėlto nori nenori skaitydamas kartais pasijunti, lyg sėdėtum religijotyros paskaitoje, netgi girdi numanomą, tiesa, ironiškais, lyriniais ar makabriškais nukrypimais dažnai paįvairinamą dėstytojo G. Beresnevičiaus balsą.

Tačiau skaitydamas jauti kažką daugiau, nei vien tik tai – neramina klausimas, kas slypi po ironizuojančiu, iš knygos, regis, tau asmeniškai kalbančiu balsu. Nes tos situacijos, nors ir artimos banaliam, laikraštiniam anekdotui, parodijuojančiam visuomenę, ar priešingai – siaubo filmo ištraukoms, atrodo, mažai mums, jau išaugusiems iš paauglystės amžiaus, berūpinčioms, vis tiek kažkokiu mistišku būdu veikia. Galbūt tai nuojauta, jog parodija, dvasinių dalykų, nekintančių verčių, santykio su Dievu pašiepimas (taip užkliūvantys daugeliui šventųjų tiesų, postmodernofobiją patiriančių kritikų akiai ir ausiai) romane tėra kaukė, po kuria slypi pranašiškas, įspėjantis, o dažnai skausmingai esamą situaciją ir susinaikinimo, pabaigos nuojautą išgyvenantis istorijos pasakotojo balsas: „Kiekviena šventvagystė – tai jau ypač artimas ir intymus kontaktas su šventenybe; tai – komunija su mirusiaisiais, komunija su Mirtimi“ (p. 58).

Ir gal tai jausmas, jog komiškas žmonijos egzistencijos baigties vaizdavimas, kai tipiškas lietuvis suvokiamas kaip aplinkoje pasimetęs, savęs, savojo ,,aš“ neatrandantis vilkolakis ir dar alkoholikas, tik iškelia, parodo dabar vykstančius visuomenės degradacijos, lietuviškojo tautinio mentaliteto nykimo procesus, kur Dievo ilgesys išlieka kaip atsparos taškas, savotiškas vilties, nors ir abejotinos, ženklas: „Vilkėjimas kaip sluoksnio gaminimas. Manau, tai irgi pradžia, irgi ėjimas dar apčiuopomis, bet prie tikslo, ,,vilkėti“ lietuviškai dar reiškia dėvėti, o ,,dėvėti“ – tai žodis, vedantis per dievėjimą dievopi; vilktakai – tai senieji mistikai, senosios religijos žyniai ir šamanai, kurių pėdsakai smegenyse dar sausi, bet leidžiasi atgaivinami; vilkolakis – tai dievo ieškantis svajotojas, lekiantis girios tankmėje mėnulio pirštų pašiauštu kailiu“ (p. 205).

Nesu postmodernizmo, kaip galėjo pasirodyti skaitytojui, ar mirties, kaip save drąsiai identifikuoja J. Ivanauskaitė, kalbėdama apie šį romaną5, apologetė. Tačiau žvelgiant į šiuolaikinės kritikos tendencijas Lietuvoje, neretu atveju norėtųsi išgirsti daugiau objektyvesnių, akademiškesnių, o ne išankstinių, visą šiuolaikinę postmoderniąją literatūrą smerkiančių balsų. Galbūt todėl ir šios recenzijos autorė neatsispyrė pagundai parašyti analitinę-šviečiamąją recenziją... Ir vis dėlto pabaigai su viltimi norisi palinkėti – kuo mažiau marinančių Medūzos žvilgsnių į šiuolaikinę lietuvių literatūrą!

________________________ 


1,3 Šiaurės Atėnai. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestas. 2005 m. lapkričio 12 d. Nr. 42 (772).
2 Šiaurės Atėnai. Apie dvasingumą, meną ir davatkas. 2003 m. sausio 3 d.
4 Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. 2005.
5 Šiaurės Atėnai Trolis Mumis ir mirtis. 2005 m. lapkričio 5 d. Nr. 41 (771).

 

Nemunas, 2006-08-11