tekstai.lt

Kazys Boruta: „Jūs, ne kas kitas, sumynėt po kojų asmens, spaudos, žodžio laisvę“ (Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba, 1980)
kubilius_kazio_borutos_kuryba
kubilius_kazio_borutos_kuryba
      1926 m. pabaigoje, grįždamas iš paskaitų (1), Boruta išgirdo Vienos berniūkščius, laikraščių pardavėjus, šūkaujant apie perversmą Lietuvoje. Laikraštis virpėjo rankose, skaitant buržuazinės demokratijos epilogą: seimas išvaikytas, vyriausybė nuversta, susirinkimai užginti, grąžintas karo stovis ir karo cenzūra, atnaujinti karo lauko teismai... Netrukus gavo iš Kauno savo draugo revoliucionieriųmaksimalistų veikėjo Vl. Karosos atsisveikinimo raštelį. Karininkai išvilko jį, sukaustytą reumato, iš ligoninės ir ruošėsi tuoj pat sušaudyti.
 

Boruta buvo sukrėstas ligi pašaknių. Kas daryti? Gal grįžti į Lietuvą su dviem revolveriais kišenėse? Bet ten kapų tyla. Gatvėje negalima rinktis daugiau kaip trim žmonėms. Slaptosios policijos ausys klausosi kiekvieno šnabždesio. Vakarais kariniai patruliai praleidžia tik pareigūnus, žinančius slaptažodį. Kas cypteli nepatenkintas, nugarma į drėgnuosius fortų kazematus. Teisėjai su karininkų antpečiais skaito mirties nuosprendžius iš raštelių, prisiųstų aukštesnės valdžios. Kaip pasipriešinti diktatūros kumščiui, apsiginklavusiam kalėjimais, šnipų tinklu ir beveide biurokratija, šokančia pagal diktatorių dūdelę? Ką tu gali padaryti autokratinei valdžiai, kuriai nusispjauti į nepritariančių urzgimą, kuri valdo vien policiniu prievartos aparatu?

 

Boruta tikėjosi, kad bent liaudininkai ir socialdemokratai išeis į protesto demonstracijas, bet buvę ministrai išvažiavo ,,pasigydyti į užsienį“. Jis laukė, kada konstitucinės teisės profesoriai, pagarsėję liberalai, šoks ginti kolektyvinių valdymo formų ir pakels balsą prieš fašizmo doktrinas. Jis manė, kad rašytojai, giedoję ditirambus buržuazinei demokratinei valdžiai ir gavę stipendijas studijuoti užsienyje, tikrai iškels pasipriešinimo vėliavas. Bet vieni atidavė plunksnas diktatūros oficiozui (gyventi juk reikia...), kitiems užčiaupė burnas kalėjimai.

 

 Boruta suprato, kad fašistinis režimas nepraleis viešumon jokių prieštaraujančių balsų. ,,Mokykloje, mene įsigali autoritarizmas , – įrašo jis užrašų knygelėje. – Kultūrą padaro pavergimo įrankiu“. Aišku, kad iš kultūros bus atimta kritiško sprendimo teisė, laisvės iliuzija, visuomenės atnaujinimo projektai, kad literatūra bus parklupdyta ant kelių ir turės laižyti galiūnų rankas, kaip ir eilinis valdininkas, o menas bus tik parsiduodanti paleistuvė, spardoma ir niekinama visagalių nemokšų (2).

 

Boruta pasijuto įpareigotas žūtbūtinai priešintis grėsmingam istorijos poslinkiui link fašizmo. ,,Lietuvoje valdžią į savo rankas paėmė fašistai“ (IX, 363), – šitaip prasideda jo atsišaukimas vokiečių socialistiniame žurnale „Aktino“. „Mes reikalaujame iš tarptautinės darbininkų klasės: neleiskite žudyti lietuvių darbininkų! Protestuokite prieš lietuvių budelių valdžią“ (3), – šitaip baigiamas kitas atsišaukimas. Boruta kasdien rašydavo pareiškimus, protestus, straipsnius ir siuntinėjo į visas puses, apeliuodamas į pasaulio sąžinę: jūs šnekate apie demokratiją ir socializmą, o Lietuvoje žmonės kryžiuojami prie kameros sienų ir buožėmis daužomos jų krūtinės... Vienui vienas, be lietuviškos aplinkos, smarkus 22 metų vyras apsisprendė esąs politinės opozicijos rašytojas. Jo žodžiai skambėjo kaip priesaika: ,, Kol fašizmas Lietuvoje bus, mano plunksna tarnaus jam nugriauti“ (X, 103).

 

Poeto išėjimas į politinės kovos areną, paspartintas fašistinio perversmo, iš tiesų buvo paruoštas ir nulemtas visos jo dvasinės biografijos. Tai Marijampolė, jaunystės miestas, išmokė egocentrišką lyriką jaustis ne istorinio laiko auka, o smogiančiu jo veiksniu, užkrovė atsakomybę už viską, kas dedasi krašte.

 

1918 m, rudenį į Marijampolės „klases“ grįžo iš Voronežo, Maskvos, Petrogrado moksleivių banga, atsiveždama revoliucinius šūkius, kurie tada garsiai skambėjo Rusijoje. Senoji pasaulio tvarka ilgiau nebetvers (4). Žemė pradeda suktis „aplink naują saulę – socializmą“ (5). Dabar kiekvienas turi apsispręsti – ,,ar eiti pirmyn kartu su gyvu gyvenimu“, ,,ar dėti savo jaunas jėgas kapitalizmo vergovės atstatymui“ (6).

 

Jauni revoliucijos entuziastai, matę kitokį gyvenimo sutvarkymą, buvo apimti nuožmaus nepasitenkinimo. Kodėl Lietuvos konstitucijoje garantuojama sąžinės, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvė, o sezoniniams darbininkams atimama balsavimo teisė, komunistai šaudomi be teismo ir kišami po Šešupės ledu? Kodėl parlamentinėje sistemoje valdanti partija griebiasi vienvaldystės ir šalina iš mokyklos kiekvieną atsisakiusį žegnotis? Nusileidę iš aukštų lygiateisiškumo ir laisvės idealų į savanaudišką klasinės visuomenės kasdienybę, jaunieji socialinio teisingumo ir demokratijos skelbėjai nenorėjo jos pripažinti ir įnirtę dairėsi, kaip ją išgriauti. 1923 m,. laidojant nukankintą miesto profsąjungų pirmininką, jie giedojo revoliucinį gedulo himną, ir policija daužė juos šautuvų buožėmis, o parkritusius spardė kaustytais batais (7).

 

Boruta iš pradžių stovėjo atokiai nuo pasipriešinimo linijos. Kartu su A. Venclova jis redagavo kurį laiką ateitininkų laikraštėlį ,,Ateities aidai“ (8). Bet 1922 m. į žvalgybos nagus pakliuvo suolo draugas V. Vėdrinaitis, širdingas ir drąsus vaikinas, skaitęs Lenino raštus beveik nesislėpdamas. „Inkvizitoriai“ purtė jį elektros srove, norėdami iškratyti ,,komunizmą“, ir draugo kančios pažadino užsisvajojusį literatą („jis ir man linki į ten patekt“ X, 68). Kai po kito arešto mokytojų seminarijos direktorius – kunigas išvijo V. Vėdrinaitį iš klasės ir mokyklos, jaunasis poetas trenkė kumščiu į suolą ir, kreipdamasis į aušrininkus, sušuko: „Draugai, prašau priimti mane į savo organizaciją“ (9). Tai buvo pirmas būdingas Borutos mostas – ūmus, viską apverčiantis, patetiškas, pirmas jo opozicinis žingsnis – triukšmingas ir demonstratyvus.

 

Krikdemų valdomoje Lietuvoje įsirašyti į aušrininkus reiškė įsirašyti į tikėjimo ir valdžios priešus. Vien už priklausymą „pirmeivių kuopelei“ ir ,,Aušrinės“ skaitymą galėjai išlėkti iš mokyklos su „vilko bilietu“. Aušrininkų kuopelėms priklausė drąsūs jaunuoliai, protestavę prieš juodašimtišką protų kontrolę, karo stovį, mirties bausmę. Aktyviai čia darbavosi ir komjaunuoliai, stengdamiesi į revoliucinę veiklą pasukti masiškiausią opozicinio jaunimo sambūrį (10) (Lietuvoje veikė apie 500 aušrininkų kuopelių (11). 1926 m. Marijampolės ir Ukmergės aušrininkų kuopelės net skilo „į maksimalistus ir marksistus, kurie po perversmo prisidėjo prie komunistų“ (12).

 

Rusijos revoliucijos pastūmėjo aušrininkus į kairę nuo palšo liberalizmo – starto linijos 1910 m. Reikia eiti kartu su revoliucija, veržtis į ateitį (o ne dairytis į žilą senovę), matuoti istoriją visos žmonijos (o ne vienos tautos) interesais, kovoti dėl visų prispaustųjų laisvės – tokie nauji „Aušrinės“ šūkiai (13). Aušrininkai pripažino socializmą „galingiausiu šių dienų veiksniu“ (14), pajungdami jį laisvos asmenybės idėjai, paveldėtai iš liberalizmo filosofijos. Socializmas panaikins klasinę visuomenės sandarą, kur asmenybė žiauriai suspausta, ir tada ji galės laisvai plėtotis (15). Aušrininkų sąjūdis, garsindamas atskiros asmenybės galią ir reikšmę, nepripažino klasių kovos kaip pagrindinio istorijos variklio, o proletariato būriuose neišvydo revoliucinės kovos hegemono. Tai buvo neapibrėžtų simpatijų socializmui, pažangos troškimų, utopinių lygybės ir laisvės projektų, pasipriešinimo emocijų išraiška, kurios nenuoseklumą ne sykį kritikavo komunistai (16).

 

Marijampolėje, aušrininkų centre, kur kasdien ėjo nuožmios grumtynės su ateitininkais ir kunigais (mokytojų seminarijoje dirbo 4 kunigai), greit buvo įvertintas Borutos įsiūtis ir smarkus žodis. 1924 m. jis išrenkamas mokytojų seminarijos aušrininkų kuopos pirmininku, o netrukus įtraukiamas ir į „Aušrinės“ žurnalo redakciją. Vasarą su dideliu pažangaus jaunimo būriu keliauja po Žemaitiją, visi pasidabinę raudonais kaspinėliais, traukdami revoliucines dainas, apimti pakilios nuotaikos. „Draugų kalbos. Mažas lietus. Ir bėga per smegenis vaizdas: ne vieni mes, bet milijonai“ (17), – rašė poetas. Visur juos sutikdavo ir išlydėdavo policija, tačiau buvo smagu šitaip eiti koja kojon su V. Montvila, pilnu nesutramdomo ryžto, su M. Navikaite, išlakia, energinga ir dailia gimnaziste, kuri netrukus bus nuteista 16 metų...

 

Kai 1924 m. rudenį Boruta atvyko studijuoti į Kauną, jį iš karto paėmė į savo globą socialistai revoliucionieriai. Tai pasekėjai Rusijos eserų, sugužėjusių į Lietuvą po kontrrevoliucinio maišto Maskvoje (18). Šis sambūris, kiek vėliau pasivadinęs socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjunga, nors veikė nelegaliai, vadovavo aušrininkų sąjūdžiui, verbuodamas pačius veikliausius į savo gretas. Vieną pavakarę į jo mažą kambarėlį atėjo nepažįstama moteris – vyriška skrybėlė ir vyriškas kaklaraištis, valingas veidas ir tvirtas rankos paspaudimas, elektrizuojančiose akyse – rimtis, ryžtas ir moteriškas gerumas. „Aš su nuostaba pažiūrėjau į ją, ir ji man priminė XIX šimtmečio rusų revoliucionierius – pasiryžėlius ir svajotojus, aukojančius savo gyvenimą dėl ateities gražios pasakos“ (19), – rašė vėliau Boruta. Tai buvo Ona Kazanskaitė, 32 metų socialistė revoliucionierė, gabenusi iš Klaipėdos slaptus atsišaukimus, o vėliau ir ginklus. Jai šis eseriškas sambūris pavedė palaikyti kontaktą „su dideliu nenuorama, poetu ir fantastu, pas kurį kasdien dešimt naujų projektų ir nei vienas neįvykdomas, amžinai besiblaškančiu ir dar neapsisprendusių, bet būtinai reikalingu, kad neatitrūktų nuo sąjūdžio“. Įkūrus „Draugo“ organizaciją skleisti socialistų revoliucionierių idėjoms tarp kaimo jaunimo, Boruta buvo paskirtas jos pirmininku, o jo globėja O. Kazanskaitė – sekretore. Juodu leido laikraščius „Draugas“, „Draugas jauniems“, o cenzūra juos tuoj pat konfiskuodavo (20).

 

Prasidėjo nematoma veikla, žinoma tik draugams ir galbūt žvalgybai. O išgarsėjo Boruta protesto telegrama: „Prezidente, nedrįskite leisti žudyti nekaltų žmonių!“ Paskelbus mirties nuosprendį kareiviui komunistui N. Jubileriui, tokia telegrama, pasirašyta dar revoliucionierių maksimalistų Vl. Karosos ir J. Lukoševičiaus, buvo pasiųsta studentų aušrininkų vardu (21). Tai įvyko 1925 m. lapkričio 5 d. Kai po trijų dienų Boruta didžiojoje universiteto salėje paskelbė viešos paskaitos temą „Studentų teisės ir atstovavimas“ ir pristatė prelegentą Vl. Karosą, ateitininkai ir tautininkai, apsiginklavę lazdomis, kardais ir pistoletais (tarp studentų buvo nemažai karininkų), šoko mušti susirinkimo pirmininką ir paskaitininką. Plikais kumščiais jis apgynė ligotą pranešėją, prarasdamas tik akinius. Netrukus Boruta buvo areštuotas kartu su kitais studentų aušrininkų draugijos valdybos nariais ir pašalintas iš universiteto vieneriems metams (22).

 

Boruta įžengė į glaudų vienminčių ratą, kur visi skaitė tuos pačius teoretikus, mąstė panašiomis kategorijomis, gyveno tomis pačiomis emocijomis, sudarinėjo vienodus utopinius pasaulio pertvarkymo planus. Aplink jį buvo apibrėžtas doktrinos apskritimas, iš kurio nevalia išeiti, kur tegalima tikėti ir gyventi utopinėmis viltimis. Bet šitoje aplinkoje, kur dar buvo gyvas revoliucinio veiksmo prisiminimas, Boruta subrandino kategorišką mostą: arba–arba ir „laisvo žmogaus laisvoje žemėje idėją“ (23). Čia jis patyrė „skaisčią poeto ir revoliucionieriaus meilę“, neįformintą jokia sutartimi, neprislėgtą savo kampo rūpesčių, perpučiamą visų pavojų, užtat laisvą ir gražią, – 1926 m. pradžioje O. Kazanskaitėtapo jo žmona.

 

Aušrininkų aplinkoje Boruta iškart baigė „sąskaitas su dievu“ (žmogus negali būti laisvas, jei yra dievas) ir pradėjo ginčą su buržuazine Lietuvos valstybe. „Jūs, ne kas kitas, sumynėt po kojų asmens, spaudos, žodžio laisvę“ (24), – šaukė jis valdančiai krikdemų partijai. „Tik tada bus tikra nepriklausomybė, kai darbo liaudis ir darbininkai nepriklausys nuo buržujų“ (IX, 362), – grasino jis lietuvių ponams. Lietuvos valstybėje, prikeltoje iš istorijos kapo su tarptautinės buržuazijos pagalba, reikės viską sugriauti ir nušluoti iš pamatų, o po to pastatyti „lietuviškąjį socializmą“.

 

Tačiau „lietuviškojo socializmo“ kūrėjai iš tiesų tebuvo rusų narodnikų ir narodovolcų vaikai, išauginti A. Želiabovo, V. Figner, S. Perovskajos teroristinių žygių legendos (25), išauklėti P. Lavrovo, N. Michailovskio, M. Bakunino, P. Kropotkino idėjų (26), tebekartoję su didvyrišku naivumu utopinio socializmo idėjas. Jiems atrodė, kad Lietuva galės įšokti į socializmą, apeidama ilgą kapitalistinės industrializacijos kelią. Reikia tik mušti kapitalizmo luobą, kol jis plonas ir silpnas. Valstiečių sukilimas – vienintelė išeitis iš esamos padėties, nes Lietuvoje esą beviltiška laukti proletarinės revoliucijos, kai pramonėje dirba vos 6 procentai Lietuvos gyventojų. Revoliucinė situacija pati savaime nesusidarys – ją reikia forsuoti drąsiais žygiais. Tik šūviai į diktatorius gali išsklaidyti baimės ir pasyvumo atmosferą, užgulusią Lietuvos visuomenę po tautininkų perversmo.

 

Revoliucinis ekstremizmas, pagristas agrarinio krašto atsilikimu,nedavė Borutai pagrindinės šio amžiaus kitėjimo perspektyvos, kurią nešė savo delnuose proletariatas, o tik sunkiai prispaudė prie esamos padėties. Kaip buvo nusivilta, kai valstiečiai nepuolė su dalgiais ir šakėmis prieš tautininkų valdžią! Kokia sunki ištiko neviltis, kada masės tylėjo ir teko griebtis teroro aktų – „geriau– / piroksilino, / gerą eskadrilę šrapnelių – / ir nėra ponių, panų, panelių“ (I, 352). Revoliucinis avantiūrizmas, kai „jau nebuvo Lietuvoje jokios antifašistinės revoliucinės situacijos“ (27), stūmė į fanatizmą ir desperaciją, į kalėjimus ir į mirtį.

 

Bet šitos naivios ir desperatiškos idėjos, užspaudusios visapusiško tikrovės apžvelgimo ir savarankiškų sprendimų taškus, reikalavo rizikuoti savo galva ir atėmė galimybę likti ,,legaliai pažangiam“. V. Montvila pasitraukė iš trijulės, kuri turėjo nudėti A. Voldemarą, tautininkų vyriausybės vadovą, diktatorių ir užsienio žvalgybų agentą (28). K. Jakubėnas ėjo iš vieno kalėjimo į kitą, uždaromas tiesiog karo komendanto įsakymu už eilėraščius, šaukiančius į maištą. Revoliucinio veiksmo apologija („tik revoliucijoje – gyvenimas, anapus jos – mirtis“ (29) išardė vidinę santarvę su buržuazine valstybe ir įdėjo į rankas du moralinius argumentus, būtinus opozicinio poeto misijai. Buržuazinė valstybė – tai organizuota prievarta, žmogaus pavergimo įrankis, laisvės paneigimas, visokio neteisingumo motina, todėl ją būtinai reikia sugriauti. Žmogus nėra tik valstybės aparato sraigtelis, o savarankiškai apsisprendžianti jėga, kurios pareiga daryti istoriją, stumti ją savo idealo kryptimi. Asmenybė bręsta tik rizikingoje gyvenimo statyboje, todėl buržujus, konservatorius negali būtiasmenybėmis (30).

 

Tačiau Boruta pasirinko klaidingus atsparos taškus kovai su buržuazine valstybe, išėjo į politinės ideologijos kelią, kuris nebeturėjo jokios perspektyvos po Spalio revoliucijos. Pasipriešinimo poziciją, netekusią tvirtos socialinės ir politinės bazės, jis galėjo išlaikyti tik pasikliaudamas savo paties moralinėmis savybėmis – neapykanta priespaudai, panieka prisitaikėliams, jaunatvišku antikonformizmu, drąsa, užsidegimu. „Jis niekad nebuvo politikas tikrąja to žodžio prasme. Jis buvo poetas. Poetas visur – kūryboje, gyvenime, politinėje kovoje“ (31), – rašėvėliau J. Baltušis.

 

Jaunajam Borutai patiko tokie radikalūs sprendimai, kurie vienu akimoju viską nukerta. Jis troško eiti su bundančiu maištu prieš neteisybę, alsuodamas vien griovimo įniršiu. Jam magėjo atsistoti pavojaus akivaizdoje, kad išmėgintų savo jėgą ir drąsą.

 

1925 m. Boruta pasakė griausmingą prakalbą Vilkijoje („Kas tėvynė? Tai visų melžiama karvė, išpūstas burbulas, poniškas išmislas. Nėra reikalo guldyti galvos už nežinia kieno reikalus“ (32) ir kartu su A. Vosylium išvogė konfiskuoto „Aušrinės“ numerio tiražą (33). 1925 m. pavasarį Boruta buvo areštuotas už Gegužės pirmosios šūkius, paskelbtus vienkartiniame leidinyje „Draugas jauniems“. Kaip ir nemaža kitų aušrininkų, Boruta įsijungė į socialistų revoliucionierių partijos veiklą. ,,1926–1927 m. dalyvavau organizavime soc. rev. maksimalistų s–gos...“ (34) – rašė jis vėliau vienoje anketoje.

 

Socialistų revoliucionierių partija, 1926 m. pasivadinusi socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjunga, buvo sudaryta iš studentų, kartais darbininkų ir net kareivių kuopelių, kurios gyveno sukilimo viltimis, bet nevarė jokio agitacinio darbo, skelbė labiau stichišką nepasitenkinimą, o ne realių pertvarkymų programą (35). „Eserai – tai ,,vadai“ be armijos“ (36).Jie šaukė į ginkluotą sukilimą prieš tautininkų diktatūrą – „vienas atsakymas – ginklas“ (37),bet masės jų negirdėjo. Jie kurstė valstiečius „neduoti nė cento fašistinei valdžiai (38), bet antstoliai išplėšdavo mokesčius varžytynėmis. Jie ragino atsisakyti „socialpatriotiškų“ Lietuvos nepriklausomybės gynimo šūkių (39), bet turėjo atsiriboti nuo plečkaitininkų, kurie ruošėsi su Lenkijos imperialistų pagalba grąžinti Lietuvą į „demokratijos kelią“, t. y. įuniją. 1929 m. jie organizavo atentatą prieš A. Voldemarą, bet po to kilusi areštų banga galutinai pakirto organizacijos ryšius bei veiklą. Lietuvos Komunistų partija 1926 m. ruošė drauge su socialistų revoliucionierių atstovais antimilitaristinius mitingus, o po fašistinio perversmo bandė sudaryti bendras antifašistinio veikimo kuopeles, kartu kritiškai vertindama jų avantiūras kaip Rusijos kairiųjų eserų politikos tąsą – tie iš pradžių ėjo kartu su bolševikais į Spalio revoliuciją, o paskui ėmė organizuoti kontrrevoliucinius maištus ir antitarybines vyriausybes (40). „Maksimalistų sąjunga – tai ne revoliucionierių partija, o avantiūristų skeveldra“ (41), – rašė 1928 m. žurnalas ,,Komunistas“. „Lietuvos Komunistų partija kuo ryžtingiausiai pasisako prieš bet kokius pučus ir teroro aktus. Bet kokie neparuošti skuboti veiksmai, bet kokie teroro aktai gali dabar tik sustiprinti fašistus“ (42), – sakė V. Kapsukas.

 

Iš Kauno tuo tarpu plaukė desperatiški žmonos laiškai ir kraupios žinios – areštuota M. Navikaitė, šaunioji „merga iš Uosinės kaimo“. Už kalėjimo sienų atsidūrė artimas draugas V. Montvila ir K. Jakubėnas, meiliai jo vadinamas Kaziuku, nuteistas 10 metų. Fašistinis perversmas privertė Borutą „eiti iki galo“, t. y. šaukti į ginkluotą sukilimą, skelbti šūki – „Mirtis fašistams“, rūpintis ginklais, raginti kovos būrius ,,budelišką snukį nusukti nuo sprando“ ponui prezidentui, šlovinti pasikėsinimą prieš A. Voldemarą ir sušaudyto draugo A. Vosyliaus mirtį, pagaliau svarstyti, kaip būtų galima „suprovokuoti Lietuvos žlugimą“, nes tokios nepriklausomybės neverta ginti (43). Viename eilėraštyje jis skelbė:

 

              Piliečiai! Užteks žodžių!

              Duokite valią rankoms.

              Fašistui galvą pravošim

              tiktai griaudžiant patrankoms. (44)

 

       Kai 1926 m. gruodyje karininkai išvaikė Lietuvos seimą, Boruta buvo vienintelis socialistų revoliucionierių reprezentantas užsienyje. Ant jo pečių užvirto ne tik rūpestis dėl vienminčių likimo, bet ir „partinės politikos“ strategija. Niekieno neįgaliotas, jis pasirašinėjo savo atsišaukimus „Užsienio delegacijos“ vardu, Rygos antifašistiniame emigrantų kongrese 1927 m. perskaitė karingą pareiškimą, niekindamas socialdemokratijos avinus, parsiduodančius už lenkų zlotą (X, 94), ir buvo plečkaitininkų apkultas kumščiais, išmestas iš salės (45). „Mūsų platforma: liaudies sukilimas prieš fašistus ir Darbo Respublika“ (46), – braižė jis pasipriešinimo veiklos gaires. Dėl to komunistinė spauda jį vadino ,,maksimalistų vadu“ (47).

 

Ištroškęs avantiūros (pravožti fašizmui galvą), o gal nugirdęs apie socialdemokratų ir liaudininkų ruošiamą sukilimą Tauragėje, Boruta 1927 m. vasarą parvažiavo į Lietuvą. Kišenėje jis turėjo Švietimo ministerijos paskyrimą dirbti mokytoju Telšių žydų gimnazijoje, bet jau Telšių geležinkelio stoty buvo areštuotas. Ištremtas iš Telšių apskrities ir vėl ieškomas Kauno saugumo, paskubomis išdūmė į Rygą, paslėptas garvežy (48). Prasidėjo opozicijos rašytojo – emigranto gyvenimas, kurį buržuazinės Lietuvos kariuomenės teismas 1933 m. įvertino nuosprendžiu – 4 metai sunkiųjų darbų kalėjimo...

 

__________________________ 

 

1 1926 m. rudenį Boruta įstojo į Vienos universitetą studijuoti rusų kalbos ir literatūros (Meldungsbuch. – VRBR, f. 10–1–7).

2 Boruta K, Gyvenimas drauge su draugu. – LKLIR, f. 60–206, p. 52, 71; Užrašų knygelė. – Ten pat, f. 60–467.

3 Linones E, Gegen den Faschismus in Litauen. – Syndikalist, 12. März 1927.

4 A G. Krizio metu. – Aušrinė, 1921, Nr 2.

5 D. Įžmogaus laisvę. – Aušrinė, 1920, Nr 3.

6 A Į žmogaus laisvę. – Aušrinė, 1920, Nr 4.

7 MeškauskienėM. Žvelgiu į tolius, p. 151.

8 Venclova A. Pavasario upė, p. 401.

9 Ten pat, p. 404; Boruta K. [Autobiografija]. – Kn.: Tarybų Lietuvos rašytojai, p. 138.

10 Sabaliauskas I. [Mokslo metai]; Kapočius L. [Mokslo metai]. – Kn.: Atsiminimai apie V. Montvilą, p. 189, 200.

11 Lukoševičius J. Nuotrupos iš atsiminimų apie Vytautą Montvilą, – J. Lukoševičiaus asmeninis archyvas.

12 Adolfa. Aušrininkų bankrotas. – Balsas, 1929, Nr 15, p. 734.

13 Serbenta V. Revoliucija ir moksleivija. – Aušrinė, 1917, Nr2–3.

14 Kardagiris [Markauskas M.]. Aušrinės kritikams. – Aušrinė, 1920, Nr 1–2.

15 Vl. K. [Karosa]. Individualizmas irsocializmas. – Aušrinė, 1923, Nr 2.

16 Lietuvos Komunistinės jaunimo sąjungos organe „Darbininkų jausmas“ aušrininkai pavadinti „smulkiosios buržuazijos reikalų gynėjais“ (Aušrininkai – „kovotojai“. – Darbininkų jaunimas, 1923, Nr 4); Mežoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.–V., 1966, t. 1, p. 126.

17 Lino K. [Boruta K.]. Po Lietuvą.– Aušrinė, 1924, Nr 3.

18Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža.– V., 1971, t. p. 431.

19 Boruta K. Gyvenimas drauge su draugu. – LKLIR, f. 60–206, p. 10.

20 A. Murzaitės laiškas V. Vilnonytei (1973, vasario 1). – V. Vilnonytės asmeninis archyvas.

21 Lukoševičius J. Nuotrupos iš atsiminimų apie Kazį Borutą. – LKLIR, f. 60–914.

22 Ten pat; Meškauskienė M. Žvelgiu į tolius, p. 353; Nestudentas. Mirties bausmės gynėjai. – Aušrinė, 1925, Nr 8–9.

23D. Į žmogaus laisvę. – Aušrinė, 1920, Nr 4.

24 Vailila L. [Boruta K.]. Kur nueis. – Aušrinė, 1924, Nr 6.

25 J. Lukoševičiaus pasakojimas 1972, spalio 27; Bulota A. Limuzinas Nr. 4.– V., 1977, p. 33. O. Kazanskaitė buvo surinkusi ir atsivežusi iš Rusijos didelę revoliucionierių teroristų atvirukų seriją (VRBR, f. 10–16 –288). Boruta buvo išvertęs J. Kochanovskajos atsiminimus apie pasikėsinimus Kijeve (VRBR, f. 10–14–233).

26 K. Boruta perašė P. Lavrovo biografinę apybraižą (Aušrinė, 1925, Nr 8–9, 1926, Nr 1. Jo archyve išlikęs N. Michailovskio straipsnio „Kova dėl individualybės“ vertimas, atliktas greičiausiai maksimalistų grupės idėjinio vadovo Vl. Karosos (VRBR, f. 10–14–240). „Aušrinė“ nuolat populiarino M. Bakunino ir P. Kropotkino anarchizmo filosofiją.

27 Angarietis Z. Už liaudies veiksmų vienybę – V., 1968, p. 291.

28 Bulota A, [Kaune. Kalėjime], – Kn.: Atsiminimai apie V. Montvilą, p. 263–264; J. Lukoševičiaus pasakojimas 1072, spalio 27.

29 Бакунин М. А. Собрание сочинений. – M., 1935, т. 3, c. 361.

30Boruta K. Kas yra žmogaus asmenybė. – VRBR, f. 10–10–157.

31 Baltušis J. Vyresniajam draugui ranką spaudžiant. – Pergalė, 1965, Nr 1, p. 179.

32 Ijlb. Kur eina mūsų socialistai. – Rytas, 1925, lapkričio 17.

33 Lukoševičius J. Nuotrupos iš atsiminimų apie Kazį Borutą. – LKLIR, f. 60–914, p. 6.

34 „Lietuviškosios enciklopedijos“ redakcijos laiškas K. Borutai 1935 sausio 17 ir atsakymas. – VRBR, f. 10–2–54.

35 Марцялис А. Боръба КП Литвы против мелкобуржуазных партий в 1927–1931 гг. – LKP istorijos klausimai. V., 1959, t. 1, p. 112; K. Lukšos pasakojimas 1972, lapkričio 27.

36 X. X. Aušrininkai. – Balsas, 1929, Nr 11, p. 552.

37 Fašistų bučiai. – Revoliucionierius, 1928, Nr 8.

38 [Saltonas F.] Buožių gvardija. – Revoliucionierius, 1927, Nr 4.

39 Derybų komedija. – Revoliucionierius, 1928, Nr 8.

40 Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža.–V., 1978, t. 2. p. 168, 251–252.Гормоза В. В. Крушение эсеровских правительств. – M. 1970, c. 296.

41 Paprasti avantiūristai ar jau pilsudskiniai „revoliucionieriai“. – Komunistas, 1928, Nr 1, p. 27.

42 Kapsukas V. Raštai. – V., 1975, t. 11, p. 41.

43 Laiškas M. Borutaitei (1928, rugpjūčio 16).–LKLIR, f. 60–485; [Boruta K.]. Fašistų diktatūra braška.– Revoliucionierius, 1927, Nr 5; [Boruta K.]. Fašistai užmetė liaudžiai... – Revoliucionierius, 1928, Nr 10; Laiškas J. Lukoševičiui (1927, vasario 12. – VRBR, f. 10–382; Str. „Tautos budelis vežioja ant parodos savo snukį“. – Ten pat, p. 37; Laiškas J. Lukoševičiui (1927, spalio 12). – Kaltinamasis aktas. VRBR, f. 10–382; Užsienio sekretoriato pareiškimas. – Revoliucionierius, 1928, Nr 7.

44 [Boruta K.]. Diena iš dienos pakampėn. – Revoliucionierius, 1929, Nr 12–13.

Kai 1934 m. Boruta buvo teisiamas už antifašistinę veiklą, šis eilėraštis buvo įtrauktas kaip įkaltis į kaltinamąjį aktą (Kaltinamasis aktas. – VRBR, f. 10–382).

45 Sensacingas Lietuvos „emigrantų“ kongresas. – Lietuva, 1927, lapkričio 8.

46 Laiškas J. Lukoševičiui (1927, lapkričio 7). – Kaltinamasis aktas. VRBR, f. 10–382.

47 Maksimalistai aiškėja. – Balsas, 1928, Nr 2–3, p. 29.

48 Boruta K. Gyvenimas drauge su draugu. – LKLIR. F. 60–206, p. 74.

 

Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. – Vilnius: Vaga, 1980.