tekstai.lt

Benediktas Januševičius. Margas Agnės Biliūnaitės dievas (Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai, 2008)
Juodrastis-Nr2.indd


biliunaite sufleriai
biliunaite sufleriai
        Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 64 psl.

 

        Vasario 23 d. Rašytojų klube buvo pristatytos net trys knygos: Agnės Biliūnaitės eilėraščiai „Miegantys sufleriai“, Astos Plechavičiūtės proza „Nelyginiai metai“ (abi išėjo 2008-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos PK serijoje) ir Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių rinkinys „Heterų dainos“ (išėjo ten pat, irgi pernai). Klausiamos, kaip susibūrė tokia vakaro trijulė, Rašytojų klubo darbuotojos vieningai paaiškino, kad visos autorės yra jaunos ir talentingos, – tai jas ir sieja.

 

        Vakaras buvo spalvingas ir visiškai nepriminė laidotuvių, Gediminas Kajėnas dar ir apkaišė jį savo dainomis. Andrius Jakučiūnas negailėjo gerų žodžių A. Plechavičiūtės kūriniams, kuriuos, išties neblogus, Asta rašė jau bene dešimtmetį, tačiau niekaip nesiryžo išleisti. A. Jakučiūnas pabrėžė autorės aistrą fotografijai ir teigė, kad patys kūriniai yra „absoliučiai fotografiški“, t. y. trumpi, taiklūs, nenusakomo žanro kūriniai, kuriuose net ir patys personažai linkę fotografuoti. Beje, atskirus knygos fragmentus A. Jakučiūnas perskaitė kaip eilėraščius.

 

        G. Kazlauskaitės, iki šiol labiau žinotos kaip prozininkės ir eseistės, raštus aptarė Tomas Andriukonis. Perskaitęs „Heterų dainas“, jis patyrė, kad G. Kazlauskaitė nelaiko savęs poete. Tačiau, pasak T. Andriukonio, nebūtina būti poetu, kad rašytum gerus eilėraščius, kaip kad tai daro Giedrė. Savo ruožtu G. Kazlauskaitė, nepranokstama tiesmuku kritiškumu, čia pat nubraukė visa, ką buvo pasakęs T. Andriukonis, prisipažindama iš dalies suvokianti save kaip grafomanę ir puikiai suprantanti, kad išleido „daugiau nei vidutinę poezijos knygą“.

 

        Man pačiam šį vakarą teko ganėtinai keistas vaidmuo. Aš ne tik kalbėjau apie A. Biliūnaitės knygą, bet dar ir turėjau „pavaduoti“ Agnę, dėl man nežinomų priežasčių neatvykusią pristatyti savo knygelės. Tad paskaičiau ir jos eilių. Nieko nepadarysi. Tačiau mane ganėtinai suglumino tai, kad kolegos sugebėjo išgirsti tik neigiamą mano pasisakymo pusę, nors pats geranoriškai vertinu A. Biliūnaitės tekstus ir jeigu jie man atrodytų netikę, išvis nebūčiau apie juos kalbėjęs. Kita vertus, mano pasakyti dalykai neprasilenkia su tikrove, juolab sveiku protu. O pasakiau štai ką.

 

        Pirmuosius Agnės tekstus pačiupinėjau baigiantis 2002-iesiems, sudarydamas „Žiemos žodžių“ almanachą. Tuomet juos gavau iš Juliaus Žėko, o patys atrodė susigūžę, žėkiški. Buvo akivaizdu, kad Agnės ir Juliaus tekstukus surinko tas pats žmogus, tom pačiom mažom raidelėm, paprastai po vieną žodį eilutėn, ir išspausdino tuo pačiu akmens amžiaus spausdintuvu kažkokiame neregėtame, senoviniame popieriuje. Savo turiniu jie irgi atrodė vienodi, vienodai prasti, ir kartais net imdavau įtarti, kad tuos tekstus parašė pats Julius ir įbruko naudodamasis proga, kad Agnės nėra, kad ji Taivanyje... Ir niekaip negalėjau suprasti, kaip čia nutiko, kad prieš kokį pusmetį VPU, 2002-ųjų „Lit. pavasary“, regis, balsavau už Agnę, nes buvau vertinimo komisijoje, ir ji užėmė pirmąją vietą ar, tiksliau, jei atmintis neapgauna, vieną iš dviejų pirmųjų vietų... Agnės ir Juliaus tekstai kelerius metus taip ir atrodė kažkokia žodeliena, kartais net iš tų pačių žodžių, be pradžios, be pabaigos ir be prasmės. Na, Agnės tik forma kartais būdavo originalesnė: žodžiai išdėstyti laiptukais ar šiaip pastumdyti, kad sudarytų kokį grafinį pavidalą. Tačiau kad ir kiek skaitytum, nieko ten nerasi, juo labiau nieko neįsiminsi.

 

        O vėliau, 2007-aisiais, TARP festivalyje jau galėjau pasižiūrėti Agnės vaizdo klipą „Sufleris“, į kurį, kaip dabar atseku, sudėti du tekstai: „Greideriai“ ir „Viešpaties sufleris“. Ir tai man patiko. Man jame viskas patinka: ir tekstai, ir vaizdas, ir Agnės skaitymas. Ir tai jau buvo kažkas visai nauja, kitaip nei J. Žėko tekstuose, kuriuose iki šios dienos taip nieko ir nerandu. Imu net įtarti, kad gal ten nieko ir nėra tuose J. Žėko eiliavimuose.

 

        Pagaliau šiandien, 2009-ųjų vasario 23 d., kai rankoje laikau A. Biliūnaitės „Miegančius suflerius“, galiu ramiai paskelbti, kad šios blankios Agnės ir Juliaus literatūrinės poros tikrai nebėra. Tai liudija ir pats knygelės pasirodymas. Suformuluosiu aiškiau: jeigu Agnė iki šiol rašytų kaip J. Žėkas, gal jos knyga ir nebūtų išėjusi LRS leidyklos PK serijoje... Bent tikiuosi, kad nebūtų išėjusi. Nors ką gali žinoti. Neslėpsiu, kad pati serija man atrodo, švelniai tariant, pavargusi ir išsikvėpusi, tarsi nebūtų ką leisti.

 

        A. Biliūnaitė pasisakymą ketvirtajame viršelyje baigia „raktiniais žodžiais“: „Sintezija, Opera, Argentinietiškas Tango, Nesibaigiančios kelionės, Secesija, Skalvijos Kinematografas, Vynas ir Šokoladas...“ Iš to man peršasi prielaida, kad ji pati (Agnė) yra eilėraštis ar šiaip tekstas, gal straipsnis, kad jau su žodžių raktais. Tekstas, kuriame užsimenama ir apie žuvis. Žuvys čia vertinamos komplikuotai, bet spalvingai, nors nedaug, tačiau konkrečiai („mano žuvys dvynės / atrištos / laukia“, p. 8), meiliai („žuvys skraiduolės mylisi ore“, p. 31) ir sočiai („išvalgyta žuvies akis“, p. 56).

 

        Labiau nei žuvis, dabar man noris suskaičiuoti skaičius, nes skaičiai eilėraščiuose mėgstami, todėl į raktažodžių kolekciją drąsiai galima įtraukti dar vieną žodį: „buhalterija“. Arba paprasčiau: „skaičiai“. Pirmiausia, žinoma, vienetas, kaip visa ko (taip pat ir dienos) pradžia, arba tiesiog pirmas („pirmo šlavėjo mostu / pirmo troleibuso prabinzenimu“, p. 34).

 

        Kaip pirmykščio vieneto vienatvės priešprieša netrunka atsirasti du arba pora. Tai ir jau minėtos žuvys dvynės (deja, negaliu nei paneigti, nei įrodyti šių žuvų dvynių ryšio su Zodiako ženklais, bet įtariu, kad jis egzistuoja), ir šiaip dviskaita, dviejų objektų ar subjektų pora, jungtis ir priešprieša. Svarbiausioji knygos dviskaita neabejotinai yra subjekto (moters) ir žmogaus (vyro, mylimojo), į kurį nuolat kreipiamasi, su juo kalbamasi eilėraščiuose:

 

        jei gyvenimas
        šecherezados knyga
        tada lauksiu nakties
        su tavim
        ir mirsiu vėliau (p. 33)

 

        Ir, matyt, natūralu, kad ši sąjunga galop susvyruoja ir griūva: „bet argi turiu šitą dviskaitą / ji turbūt jau seniausiai viena (...) kaip nesiliečia vienas prie kito / du troleibuso ūsai / dvi stipenos rankos kariasi vėjyje“ (p. 43). Čia trumpam suabejoju ir beprasmiškai klausiu savęs, ar verta pernelyg daug dėmesio eilėraščiuose skirti mylimajam ar mylimajai? Juk praeina kaži kiek laiko, subyra dviskaita, išsivaikšto mergytės ir berniukai savo keliais, o tekstai lieka, ir gelia tarsi negyjančios žaizdos... ir čia pat jau neabejodamas atsakau: žinoma, verta, nes kai myli, nėra laiko apmąstymams apie tai, kas bus paskui.

 

        Taip pat dažnas – trejetas, kaip visa aprėpiantis daugiskaitos ženklas. Kiti skaičiai – šalutiniai, tad šmėkšteli tik retsykiais.

 

        Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad dažniausiai vis dėlto kalbama apie dievą ar dievus. Pagaliau ir visi minimi skaičiai pirmiausia yra dieviškumo ženklai. Santykiai su dievu, beje, aiškinamiesi drąsiai, įžūliai, šventvagiškai, tačiau visuomet žaismingai. Pirmiausia suabejojama dievo galiomis: „viešpatie / tavo sufleris / miega“ (p. 7) arba „nojus (...) garlaiviu vijosi sagą / šitą / iš viešpaties lietpalčio“ (p. 11). Iš šių žodžių matyti, kad viešpats be suflerio neturi ką pasakyti, o jeigu jau pametė sagą, tai toli gražu nėra tobulas ir visagalis. Ir net nepastebi, kas dedas jo panosėj: „ten ant čerpinio stogo / dievuliukui po ūsu / katinukas... / visai be šeimininko...“ (p. 39). Ir būtent dėl to pasaulis yra netobulas, jo santvarka neteisinga, todėl „tik viršutiniai kaimynai turi / dangų, dievą ir balandį“ (p. 46). Kartais Dievas atrandamas gamtoje, ir susitikimai su juo, atrodo, malonūs: „tik arbata / arbata teatneša dievą / į mėlynojų namus“ (p. 50); „ant smilgų / sumautas šito dievo kelias“ (p. 59).

 

        Galop dievų laukia liūdna baigtis: „atgniaužiant pirštus užsilikusių / ir stogo įsikibusių dievų“ (p. 73). O gal ne? Nederėtų nutylėti to, kad knyga vis tik užbaigiama šviesia choro giesme, kurioje yra ir šie žodžiai: „mano dievas ten / palei užupio tiltus vaikšto“ (p. 91).

 

        Visos šios kalbos apie dievą ar dievus ir yra stiprioji A. Biliūnaitės eilėraščių pusė. Lietuvių poezijos kontekste toks margas santykis su dievu yra naujoviškas bei originalus, todėl Agnės raktų rinkinį vertėtų papildyti dar ir žodžiu „dievas“.

 

        Nepasakyčiau, kad visi šie eilėraštukai mane labai džiugina. Na, bet pernelyg ir neliūdina. Vis dėlto daugybė dailių, kartais taiklių, nors neretai padrikų įvaizdžių, pavidalų, metaforų dažnai nesudaro organiškos eilėraščių visumos. Ypač – senesniuose gabaluose. Dažnai šie tekstai – lyg savotiškos eiliuotos mozaikos ar vitražai, kuriuose suskamba tik kokia detalė, eilutė ar dvi, iš kurių galima pašalinti ar pridurti kokį fragmentą ir nieks dėl to nepasikeistų. Nors gal ir be reikalo ieškau to, ko čia nėra. Gal paprasčiausiai reikėtų panirti į tą žodžių srautą, užsimerkti ir plaukti, pvz., pasroviui, mėgaujantis tekstų nuotaika ir skambesiu, o nesivelti į bergždžią prasmių medžioklę.

 

        Susidomėjusiems šia knyga rekomenduočiau paskaityti eilėraštį „užupis – karoliniškės“. Ir „oranžinis stasys“ neblogas, ir „serbentų rapsodija“ atrodo pakenčiama, ir „viešpaties sufleris“ – nieko, todėl baigdamas pacituosiu „oriental express“:


        ir kai netikiu dievu
        tai netikiu
        jo keršto dantukais į kūdikio skruostą paklotos
        vėl lovos kupė užrakintos
        nejudančiais ratais sukas sekundės
        subraižytų vinilinių plokštelių pagreičiu
        neprabėgęs šeštos stoties pavadinimas
        pasilikus penktojoj išaušti
        netenkant ir nakties, ir budrumo
        apsivagia kiemsargiai
        ne savo kiemo šiukšlėm  (p. 68)

 

        Kulturpolis.lt, 2009-02-26