Vytautas Bložė. BJ nuotrauka       Poezijos šamanas Vytautas Bložė, iš savo archyvo išsitraukęs pluoštą rankraščių, atlieka šamaniškus ritualus: redaguoja, koreguoja – rengia naują knygą.

 

Šiandien poetas gyvena Kaune, nors po žmonos Nijolės Miliauskaitės mirties buvo iš Druskininkų išsikėlęs į pajūrį.

Tai vienur, tai kitur N.Miliauskaitė pavadinama Persefone. Ne vien literatūrinės aliuzijos. Pagal archetipų psichologiją ji buvo tipiška Persefonė, o V. Bložė – Hado archetipo atstovas: pasąmonės pasaulio valdovas, taip pat – atsiskyrėlis, kuriam vis kyla problemų prisitaikyti prie išorės pasaulio ir išlikti savimi. Kad ir kas dabar būtų kalbama apie šių poetų sąjungą, Persefonė ir Hadas nuostabiai vienas kitą papildo, šalia Hado Persefonė atsiskleidžia geriausiai, pati tampa valdove. Tačiau šis pokalbis – ne apie tai.

 

„Išsikalbėti man naudinga, – apsidžiaugęs sako poetas. – Sėdžiu vienas tyloj, paskui graužia visokios mintys. Bet tik nedarykit iš manęs herojaus, didelio žmogaus, – žvelkit paprastai, santūriai ir kritiškai.“ Taigi – paprastai ir santūriai, be šamaniškos retorikos, šnekamės su vienu garsiausių lietuvių poetų.

80-uosius einantis V.Bložė skuba pabrėžti, kad jau tris dešimtmečius yra vegetaras, keturis dešimtmečius nevartoja alkoholio ir nerūko: „O buvau didelis rūkalius ir gerokas gėrikas. Mečiau ir nebeatkritau. Mano draugai atkrisdavo iki mirties. Kai paskutinį kartą skambino Sigitas Geda, jaučiau, kad išgėręs – dėl to ir paskambino. Atsiprašinėjo, kad daug apie mane primelavo „Šiaurės Atėnuose“. Jis visą laiką su melais puldavo Vytautą Landsbergį, mane, Alfonsą Nyką-Niliūną ir Vytautą Petkevičių. Už mane 13 metų jaunesnis, bet jaučiau, kad paskutiniais savo gyvenimo metais dvasiškai labiau senstelėjęs. Todėl ir mirtis jį ištiko anksčiau.“

„Atšils orai, pradėsiu daug vaikščioti, paskui ir bėgioti, – žada poetas. – Mano didžiausias maršrutas – apibėgti Lampėdžių karjerą. Senąją Lampėdžių vasarvietę atsimenu nuo gimnazijos laikų – juk čia, Kaune, mokiausi. Garlaiviai į ją kursuodavo keliskart per dieną, nuplaukdavom su kompanija.“ Su Vytautu Blože kalbasi Audrius Musteikis.

 
Jūs šiandien vėl Kaune dėl jaunystės sentimentų?
 

Iš dalies. Čia prabėgo gražiausi metai. Pirmos pažintys su rašytojais. Literatūros vakarai universiteto trečiuosiuose rūmuose.

 
Kodėl Vilijampolė, pakraštys?
 

Čia pigesni butai. Be to, gretimame name gyvena mano globėja. Jei susergu, ji neša valgyti, kambarius sutvarko. Šiaip į krautuves nueinu pats: obuolių, vynuogių, pieno.

 
Ar palanki ši aplinka kūrybai?
 

Neideali, bet nebloga. Niekas po langais netriukšmauja, rytais neburbina mašinų. Aš labai jautriai miegu.

 
Kodėl ištisai braukote būsimos knygos rankraštį?
 

Išmetu, kas man atrodo nereikalinga, kad būtų vertas dėmesio, jaudinantis kūrinys. O visas tas ilgas plepėjimas... Čia eilėraščiai, kuriuos parašiau po insulto – fiksavau, ką patiria persekiojamas žmogus. Insultas ištiko, kai sužinojau, kad jau surinkti mano „Preliudai“ spaustuvėje išbarstyti. Du mėnesius nepakėliau galvos nuo pagalvės. Dar nežinau, kaip nauja knyga vadinsis, galbūt „Aš ir kt. dykaduoniai“. Josifas Brodskis, Nobelio premijos laureatas, juk sėdėjo kalėjime už dykaduonystę. Anų laikų menininkai, kurie neįtikdavo sistemai, būdavo teisiami už „veltėdžiavimą“.

 
O kam dabar taisyti? Tebūnie autentika.
 

Kad prastokai parašyta. Vakar peržiūrėjęs gerokai nusiminiau. Daugiažodiška. Nepatinka reporteriškumas, žurnalistiškumas. Ir idėjiškumo aspektą reikėtų pateikti kitaip, taigi kai ką iš naujo perkursiu. Prirašysiu antrąją, šių metų, datą – vadinasi, peržiūrėta, pertrvarkyta. Arba visai datų nerašysiu. Nepasitenkinimas – neblogas jausmas, nes jei susitaikai, kad čia viskas gerai, kūrinys nebetenka galimybės tobulėti.

Anais laikais buvau prievarta gydomas nuo antitarybiškumo, disidentiškumo. Ne, gal per stipriai pasakiau. Labiau nuo savotiškumo, kitoniškumo. Nuo verlibro!

 
Nebuvo užėjęs noras „pagyti“ nuo verlibro?
 

Rašiau ir rimuotus dainų tekstus, verčiau rimuotus eilėraščius – mokėjau visaip. Bet jaučiau, kad šiuolaikinio žmogaus supratimui, psichikai, pasaulėjautai, vidinei kultūrai reikia verlibro: simetrijos suardymo, garsinės ornamentikos sunaikinimo. Juk ir muzikoje, ir dailėje, ir teatre, ir kine vyko analogiški „verlibriniai“ procesai, reikėjo tik sugebėti įžvelgti analogijas. Didžiai vertinau Andrejų Tarkovskį ir Andrzejų Wajdą, nes mėgau, kad būtų ir modernumas, ir etiškumas – mažų mažiausiai. Nė lašelio cinizmo, pasityčiojimo iš didžiųjų dalykų.

 

Lietuviams gal vis dėlto artimesnė melodinga, „svirpiančioji“ lyrika nei verlibras?

 

Nedrįsčiau nacionalinio charakterio apriboti kokiu nors vienu tipu, ypač mene. Kokia muzika geriau austrams – W.A.Mozartas ar J.Straussas? Ir vieno, ir kito reikia. Vienoms erdvėms – breigeliškiems pasibuvimams po atviru dangum, puotoms, baliams, šokiams, reginiams – viena muzika. O, tarkim, H.Boscho problematika – žymiai sudėtingesnė. Ji kitai auditorijai.

 
Tikite W.A.Mozarto muzikos gydomuoju poveikiu?
 

Seniai apie tai žinojau – jutau savo kailiu. Dar prieš versdamas jo operų libretus. Mano išversta visa „Burtų fleita“ ir, N.Miliauskaitei padedant, sutrumpintas jos variantas vaikams „Mažoji burtų fleita“.

 
Mes įpratę prie „Užburtosios fleitos“ pavadinimo.
 

Neteisingai išversta. Juk yra atvirkščiai – fleita užburia tuos, kurie jos klausosi. Be to, „Zauberflotte“ ritminis atitikmuo – „Burtų fleita“. Disidentų sekta pavaizduota toje operoje. Man šio libreto vertimas buvo didžiausias ir smagiausias iš visų gyvenimo darbų. Opera nebuvo pastatyta. Jau žinojau, kad nebus statoma, bet vis tiek pabaigiau, savo malonumui. Milžiniškas darbas.

 

Giedrė Kaukaitė pasakojo, kad versdamas Arnoldo Schoenbergo „Mėnulio Pjero“ žodžius padarėte du variantus: vieną – griežtai taikydamasis prie muzikinės ritmikos ir vokalinių reikmių, kitą, šiek tiek laisvesnį, – sau, savo malonumui. O kad suprastumėt ritmiką, pasigrodavote akordeonu.

 

Pasigrodavau, nes įrašo, deja, neturėjau.

 
Kiek iš viso libretų išvertėte?
 

Dar „Don Žuano“, „Pagrobimo iš Seralio“. Nedaug ką, mane būdavo sunku įkalbėti, bet W.A.Mozarto viską paimdavau, jį mėgau labiausiai. Ir J.Strausso „Čigonų barono“ ėmiausi. Dabar operos statomos neverstos, taigi vertimais geros senatvės neužsitikrinau.

 
O muzika visada su jumis – sintezatorius.
 

Mano tėvas buvo muzikantas, puikiai grojo klarnetu, o mandolina – virtuoziškai. Aš išmokau savarankiškai. „Aušros“ gimnazijoje grojau akordeonu, Vilniaus pedagoginiame institute saksofonu ir pianinu – šokiams. Valsus, maršus, polkas – XX amžiaus pradžios vasaros sodų sekmadieninę, gražumybinę muziką. Šiandien mano grojimas – improvizacijos sintezatoriumi.

 
Esate parašęs apie 500 dainų tekstų!
 

Radijo žmonės griebdavosi už galvos, kai kompozitorius atnešdavo naują dainą mano žodžiais. Partiniai veikėjai buvo sunerimę: per daug V.Bložės tekstų! Tik Bložė, Bložė, Bložė. Pageidavimų koncertai – beveik jo vieno: „Krantų gėlė“, „Prie apleisto seno namo“, „Tėvyne Lietuva“. Teko pasirašyti slapyvardžiais.

 
Kaip ir kodėl tapote vegetaru?
 

Kai prisikėliau po insulto, gydytojai sakė: „Aukok 40 žvakių šventajam Antanui – įvyko stebuklas“. Tiesa, buvo praėję jau septyneri metai, kai nevartojau svaigalų ir nerūkiau, manau, tai padėjo. Po to nuvykau į Druskininkus, reabilitaciją, susitikau su Karoliu Dineika. Įsitikinęs, kad neprimatau, neprigirdžiu, sunkiai vaikštau, jis patarė: pabandyk nors du mėnesius pabūti vegetaras. Po dviejų mėnesių nuėjau pas jį ir pasakiau: noriu taip tęsti iki gyvenimo galo, ar leisit, maestro?

Mano aukštas kraujospūdis, bet kai man jį sumažina, pradedu sunkiai gyventi, prastai jaustis – apatija, depresija. Būna, kad puikiai sekasi dirbti, išsėdžiu prie stalo tris valandas neatsitraukdamas, džiaugsmingas kaip niekad. Matuojuosi spaudimą – rekordiškai aukštas. Kraujospūdis pakyla, kai reikia ypač didelės įtampos ir didelio darbo. Pamatuokit krepšininko spaudimą tuo metu, kai jis geriausios formos – bus labai aukštas. Pražūtingas jis tik tiems, kurių kraujagyslės neparuoštos, užkalkėjusios – tokius greit sudoroja toksinai.

 
Mėsėdžius?
 

Taip, ištinka infarktas, insultas. O sveikas žmogus – artojas, pjovėjas, kai dirba, jo spaudimas labai aukštas. Taigi vegetarizmas šiuo požiūriu man naudingas. Dar yra meditacijos, mantrų kalbėjimas. Krišnos mahamantra arba kitokia, krikščioniška mantra. Pats jų sugalvoju, pavyzdžiui: „Jėzau, Jėzau, mano Dieve“. Arba: „Ačiū Tau, visagalis Dieve“. Ir kartoju, ypač ištikus nelaimei ar kokiai nesėkmei. Žinau, kad tai – išbandymas. Galbūt jį atlaikęs pakilsiu aukštėliau. Už nelaimes visada dėkoju, už sėkmes dažniausiai pamirštu.

 

Kuo skiriasi jūsų, dar mėsėdžio, kūryba nuo vėlesnės?

 

Labai ji pasikeitė į gerąją pusę. Sumažėjo buitinio lygmens, atsirado gilesnių klodų, savaime ateinančių, nebe per jėgą įdiegiamų filosofinių įžvalgų. Be išankstinio sumanymo, tarsi kas diktuotų.

 
Gal tai tiesiog patirtis?
 

Ne, buvo staigus lūžis. Vegetarizmas, mantros, alkoholio nevartojimas – iš esmės tai ryšio su savo pasąmone paieškos. Šiuolaikinio žmogaus pasąmonė atsijungusi, nelabai nori su juo bendrauti, išskyrus ribinius momentus, krizes. Didieji menininkai visada ieškodavo, kaip nutildyti, užmigdyti buitinę sąmonę, veikliąją proto pusę, kad iš gelmių prabiltų pasąmonė – protas, kuris ateina iš tavo protėvių, per genus ir per antgamtę. Dievo duodama išmintis kyla iš pasąmonės. Anksčiau sakydavo: mūzos į ausį šnibžda – taip įvardydavo tą vidinį diktavimą. Menininkai kartais patys stebisi, iš kur jie visa tai žino, kodėl apie tai rašo – gyvenime jiems tokių problemų nebuvo kilę, o rašo. Todėl, kad atsiveria neregėtos galybės. Rašydamas kai kurių savo kūrinių pabaigas iš nuostabos plėsdavau akis: kas už mane galvojo, kodėl taip visos linijos susieina į visumą, nuostabu, kaip gražiai konfliktas išsirutuliojo iki kulminacijos. Juk viso to nebuvau apmąstęs, rašiau kasdien tarsi tos dienos darbelį. O kažkas už mane galvojo. Vadinasi, moksliškai tariant, įsijungdavo pasąmonė. Arba pagoniškai – už mane dirbo mūzos.

 

Kaip reagavo kolegos poetai, rašytojai į pasikeitusį jūsų gyvenimo būdą?

 

Šiek tiek pritariančiųjų ir iš dalies bandančiųjų perimti patirtį buvo. Tas pats S.Geda. Nors kartais atvažiavęs įkalbinėdavo mane valgyti viską, mesti badavimus. Juos ir dabar praktikuoju. Mano rekordas – 14 parų. O šiaip – viena diena per savaitę. Pabadavus visiškai kitas protas. Drąsumo, ryžtingumo, reiklumo atsiranda dirbant su rankraščiais. Jokia čia kankynė, gal pirmąsias tris dienas sunkiau, paskui – malonumas.

Labiausiai prijautė gyvenimo draugė Nijolė. Ji irgi tapo vegetare, kartojo mantras, priėmė hinduizmą neišsižadėdama krikščionybės – nuvažiavusi į Vilnių klūpodavo Aušros vartuose, meldėsi Marijai. Aš irgi labai vertinu rožinio maldą. Jeigu ne mantros, kalbėčiau rožinį. Anksčiau bėgiodamas visada kalbėdavau „Sveika, Marija“. Kas žingsnis – žodis. Tada pamatai, kaip lengva bėgti. Ir kas man įrodys, kad nepadeda malda žmogui?! Jei tik nekalbu, pradeda širdį diegti, uždūstu, pavargstu, o jei meldžiuosi, ypač „Sveika, Marija“, – viskas gerai. Bėgu negreitu tempu, taip išmokė K.Dineika. Ne greitis svarbu, o ištvermė.

 
Kas labiau padeda nuo depresijos: darbas ar mantros?
 

Labiausiai vis dėlto vaistai.

 
Kažin, kodėl ji ištinka?
 

Dėl praeities išgyvenimų, netekčių, dvasinių traumų, nuolatinės įtampos. Nuo vaistų, kuriais buvau prievarta gydytas.

 

Ar skatino įtampą rungtynės dėl Pirmojo poeto titulo? Juk jos vyko. Ir tebevyksta.

 

Kitaip formuluočiau. Ne kas pirmieji, o kurių poetų tendencijos (tematika, stilistika) vertinamos kaip įdomiausios, tobuliausios ir labiausiai nukreiptos į ateitį, į būsimą meno pavidalą.

 

Vėl grįžkim prie muzikos. Ar ne ji suvedė jus su pirmąja žmona – operos dainininke Irena Jasiūnaite?

 

Suvedė gal ir ne atsitiktinumas. Ji įsimylėjo po vieno Rašytojų suvažiavimo. Aukščiausiojoje Taryboje vyko priėmimas, į juos paprastai būdavo pakviečiamos didžiausios Operos teatro lakštingalos – pagiedoti. Tąkart dainavo Elena Saulevičiūtė ir I.Jasiūnaitė, akompanavo Vytautas Viržonis. Po to prasidėjo šokiai. Čia ne V.Viržonio sfera, kažkas sako: „Blože, gal tu prisėsk?“ Kai prisėdau! Juk šimtus šokių vakarų esu atgrojęs.

 
Jūs sužavėjote, o jus – jos balsas?
 

Dėl balso gal nebūčiau įklimpęs. Gal labiau moteriškas grožis. Ji buvo laikoma viena gražiausių operos dainininkių. Dainavo Karmen, Eboli mano mėgstamame „Don Karle“. Užsimezgė pažintis.

 
Kokia buvo išsiskyrimo priežastis?
 

Mano liga. Insultas. Įsivaizduokit, namie žmogus, kuris vienas negali išeiti pasivaikščioti. Ar čia jai vargti su tokiu? Mėginau kalbinti kartu važiuoti į Druskininkus. Žinoma, atsisakė, juk nutrūktų karjera. Vilniuje likęs vargu ar būčiau pataisęs sveikatą. Ir vargu ar būčiau atsigavęs, jei nebūčiau radęs Nijolės Miliauskaitės. Galima sakyti, jos pasiaukojimo buvau pastatytas ant kojų. Ir iki galo ji pasiaukojo. Ir pasimirė bevargdama. Nepamėgo ji Druskininkų, laikė tremties vieta.

 

Sakote: „Jei nebūčiau radęs“. Bet ar ne ji jus surado?

 

Taip, betgi aš surastas galėjau neatsiliepti.

 

Kas labiau vienijo jūsų porą – kūryba ar meilė? Dar kas nors?

 

Viskas kartu. Ir meilė buvo, ir kūryba buvo, ir skonio panašumas buvo. Ir jos amžinas susižavėjimas manimi, sekimas, mokymasis iš visko, ką dariau. Viskuo ji žavėjosi: mano pažiūromis, poezija, improvizacijomis prie fortepijono. Ir daugybę dalykų ant savo pečių buvo užsikrovusi.

 
Laikui einant susižavėjimas nepriblėso?
 

Priblėso. Liko gyvenimo drausmės supratimas. Likimas jau buvo bendras. 27 metai drauge.

 
Kodėl ant jos kapo toks neįprastas paminklas?
 

Jį, Vytautui V.Landsbergiui rekomendavus, išdrožė Vidas Kranauskas. Man buvo pasakyta, kad tai rimtas dailininkas ir geras žmogus. Pasitikėjau absoliučiai. Manau, tai geriausias paminklas, kokį kada nors esu matęs. Smagus, linksmas. Man nepatinka patetika – kapinėse jos labai daug. O čia juk su humoru padaryta. Ir tas antrasis žmogus – neva aš.

Nijolei atminti paskyriau knygą „Tu palikai mane užmigusį“. Marijus Šidlauskas ją laiko geriausia mano knyga, stilistiniu požiūriu aukščiausia pakopa. Todėl dabar braukau būsimo rinkinio rankraštį, negaliu nusileisti žemiau. Aišku, niekas nebars, neprikaišios, bet tarpusavy pasikalbės.

 

Vienas pirmųjų jūsų kūrybino darbo vaisių – 1951 metais publikuotas Michailo Lermontovo poemos vertimas.

 

„Mcyrį“ buvau išvertęs per abitūros egzaminus. Laikiau juos su žemesne klase, antra laida, nes per pirmą mus į Sibirą vežė. Išvežė tėvus ir seserį, aš pabėgau.

 

Darbas Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje – vienintelė jūsų valdiška tarnyba?

 

Vienintelė. Į leidyklą mane priėmė pats Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, direktorius. Jis buvo vedęs mano tolimą giminaitę Leną Mickevičiūtę, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko dukterį. Mano motinos antros eilės pusseserės – seserys Tautkaitės. Abi dirbo Maskvoje, Kominterno Lietuvos skyriuje. Domicelė Elena, Kapsuko žmona, buvo per stalinines represijas sušaudyta, Eugenija – irgi nuteista, ištremta. Stalinui mirus, Antanas Sniečkus ją ištraukė iš tremties. Kapsukas, ko gero, irgi būtų buvęs sušaudytas, jei nebūtų pasimiręs anksčiau. Į Pedagoginį institutą mane priėmė, kai E.Tautkaitė, Pionierių rūmų direktorė, paskambino instituto direktoriui Jonui Šalkauskui, su kuriuo buvo kartu dirbusi Maskvoje. Pristatė mane kaip giminaitį, paprašė priimti be didelių kliūčių. O kai priėmė į leidyklą, irgi nei biografijos kas prašė, nei anketos pildyti reikėjo. Lankydavausi E.Tautkaitės namuose, gaudavau pavalgyti studentas būdamas. Ji buvo ištekėjusi už Karolio Požėlos. Jų sūnus Juras Požėla – mano jaunų dienų draugas, labai šviesus žmogus.

 
Išleisti „Mcyrį“ pasiūlėte jūs?
 

Pasigyriau A.Guzevičiui, kad turiu rankraštį ir jis tuoj pat įtraukė į planus, net neperžiūrėjęs. Vienur kitur jau buvo spausdinti mano eilėraščiai. Niekeliai, žinoma. Truputį prosovietiniai. Aš ir nebuvau, tiesą sakant, tikras antisovietininkas. Sovietų valdžia man buvo atgrasi, bet į komunistinę ideologiją kaip į tam tikrą idealistinę utopiją žvelgiau gana palankiai (žinoma, būdų jai įgyvendinti taip ir nebuvo rasta). Juk komuna ir Kristaus buvo bandoma kurti. Žavėjausi caro laikų rusų kairiaisiais mąstytojais. Tai buvo didvyriškas kelias – agresyvioje autokratinėje kolonizatorių valstybėje būti tokiais kaip Nikolajus Černyševskis, Nikolajus Dobroliubovas, Georgijus Plechanovas. Aš iš tų, kurie apima visokias pažiūras ir visokius idealus. Stengiuosi bent suprasti.

 

Jums dar reikėtų parašyti veikalą apie savo sudėtingas, nelengvai apibendrinamas pažiūras.

 

Vargu ar parašysiu, nes regėjimas toks silpnas, kad rašymas mane greitai nualina. Tada ir kūrybiškumas prislopsta. Senus rankraščius galiu tvarkyti. Dar jų yra. Kur mažiau, mano manymu, reikia taisyti, tų nejudinu – ir taip bus galima išleisti. Braukau prasčiau parašytus dalykus, po manęs niekas nepataisys, o ims, ko gero, ir išleis. Tada juoksis, kritikuos.

 
Lietuvos žinios
2009-03-31