Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai: eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai. Knygą sudarė Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė. K.: Kitos knygos, 2008.
Vienas iš senų Rimo Buroko draugų, pristatydamas šią knygą, sakė: „Tik nebandykite daryti iš Rimo disidento. Jis tiesiog buvo žmogus, ignoruojantis sistemą, kurioje gyveno.“ Taigi vargu ar verta lipdyti poetui revoliucionieriaus ir maištininko etiketę, vadinti jį Che Guevara, kaip daro kai kurie jauni kritikai. Žinoma, toks gyvenimo būdas, kokį gyveno R. Burokas, į galutinę komunizmo pergalę žengiančiai visuomenei turėjo atrodyti smerktinas. O kaipgi kitaip?.. Vietoj tvarkingai besisukančio gamybinio sraigtelio – laisvas nuo gamybinių įsipareigojimų žmogus, ignoruojantis garsiąją socializmo frazę: „TSRS bedarbių nėra!“, pasirinkęs nežinomybę ir abejingas ideologinei to meto rutinai. Galbūt tai ir būta savotiškos maišto formos?.. Tačiau šis maištas buvo tylus – kaip tylūs buvo ir paties R. Buroko eilėraščiai: apie blandžią vakaro šviesą, vėlyvą lietų, ateinantį iš rūko laiką, nevykusios meilės prisipažinimą, pokalbį su veidrodžiu ir rojaliu sidabrinės šviesos užlietoj kambario gelmėj...
Sunku būtų rasti šioje knygoje maištingą toną, pakeltą balsą, net – priekaištą laikotarpiui ir aplinkai. Žinoma, ir kokią nors „privalomą“ ideologinę nuorodą, kokios visados būdavo leidžiamų poezijos knygų pradžioje (eilėraštis partijai, Leninui ir teisingiausiai pasaulio valdžiai). R. Buroko eilėraščiai, regis, apie nieką ir apie viską. Apie žmogaus nuojautas, vizijas, sampratą, kad gyvenimo ir mirties paslaptims neturi galios jokia ideologinė doktrina, kad būties esmė slypi metafiziniuose dalykuose. Štai tuo R. Burokas galbūt ir buvo „pavojingas“ to meto sistemai – kad rašė tai, ką jautė ir išgyveno, nesitaikydamas prie literatūrinių to meto madų, glaudžiai susijusių su socialistinio realizmo metodais ir partiniais principais. „Tamsa yra poetas, o ne mes...“ – štai tokią eilutę uolus kritikų gildijos klerkas juk gali iššifruoti ir kaip aiškų obskurantizmą ir dekadanso grimasą. O kur dar nostalgiška nuotaika, geltoni lapai, liūdesys etc. – tokie nekalti dalykai tais laikais veikiausiai galėjo atrodyti kaip aiškus jauno autoriaus neprincipingumas.
O kadangi keistas elgesys nesuderinamas su tarybinio piliečio moraliniu veidu, nesunku suvokti, kur tai gali nuvesti. Galima tik šyptelt, perskaičius tarybinių psichiatrų poetui diagnozuotą ligą: „šizofrenija, prostaja forma, vialoje tečenije“ (man didelį įspūdį padarė rusų kalba išspausdinti dokumentų blankai ir „paralelinė“ kanceliarinė lietuvių kalba – per devyniolika Nepriklausomybės metų spėjau primiršti, kaip visa tai atrodė). O ir pati diagnozė skamba kaip juodojo humoro eilėraštis, ypač žodžiai „vialoje tečenije“. Ir kai psichiatrų raportai bei rusų kalba užpildyti arešto lapeliai komponuojami su eilėraščiais ir draugų prisiminimais, apninka labai keistas jausmas – tarsi apie poetą pasakotų ne tik artimi žmonės ir draugai, bet ir pats laikotarpis, sistema, – staiga supranti, kad kai kurios politinės ir visuomeninės jos formos prisitaikė prie šiandienos. Ir visiškai nenustebčiau, jeigu ir dabar nemažai daliai naujosios nomenklatūros toks gyvenimas, kokį gyveno R. Burokas, pasirodytų besąs nieko vertas ir ydingas. Net psichiatrinę diagnozę, manau, patvirtintų. Tik štai liūdesys ir melancholija, eilėraščiai ir hipio laikysena jau nekelia valdžiai pavojaus – ir tai nuostabu!.. O dar burbam, kad per devyniolika metų nieko nelaimėjome. Laikotarpis, kai poetas ima taip nieko nebereikšti, kad net į psichiatrijos ligoninę jo uždaryti neverta – iš tiesų išskirtinis. „Atėjau į žemę sapnui / ir todėl nežadinkit manęs / Nežadinkit iki galo...“ – paskutinis eilėraštis knygoje, sakytum, užsklendžiantis biografiją kaip taškas. Tačiau ar šios eilutės nėra daugtaškis?.. Ką reiškia tas „galas“ ir kas turi poetą pažadinti lemiamu metu?.. Tai lieka spėjimas, mįslė, vizija. Pratęsianti eilėraščio skambesį amžinybėje.