tekstai.lt

Darius Pocevičius. Patvirkusi geiša rūstaus samurajaus pavidalu (Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai, 2008)

Miegantys sufleriai
Miegantys sufleriai
      Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

      „Pasakyk, kuo užsiimi, ir aš pasakysiu, kas tu“. Būtent taip šiandien skambėtų universali žmogaus pažinimo formulė. Šiandieniniai žmonės taip įsijautė į savo socialinius vaidmenis, kad su jais visiškai susitapatino. Vienaip jaučia ir mąsto buhalterės, absoliučiai kitoks statybininkų, verslo bosų ar prekybos centrų kasininkių pasaulėvaizdis. Ne žmonės, o sociumo aktoriai. Kiauras dienas jie stropiai vaidina išmoktus savo vaidmenis, o prie veidų prilipusias kaukes pasideda šonan nebent tada, kai užgęsta dienos rampos šviesos – tada bosas su kasininke tamsoje palenda po antklode ir... tada atgyja žmogiškoji bendrystė ir bendražmogiška tapatybė.

.

Tad vargu, ar nūdieniame standartinių sociumo kaukių teatre pasirodytų naujasis Diogenas su žibintu rankoje. O jei toks ir atsirastų – savo žibintą jis greitai trenktų žemėn: velniop – vien postai, pareigybės ir curriculum vitae, o žmogaus nėra!

 

Ką galima pasakyti apie žmogų – jauną 27-erių metų merginą Agnę Biliūnaitę, kuri užpakaliniame knygos viršelyje prisistato šitaip: „Spintelėje guli du svarbūs popieriai – VU Orientalistikos centro Lyginamųjų Azijos studijų bakalauro ir VDA UNESCO Kultūros politikos ir kultūros vadybos magistro diplomai“? Kuri prisipažįsta, kad tai visas jos gyvenimas: „Šitoje neapibrėžtoje teritorijoje ir dirbu, ir laisvalaikį leidžiu“? Pasakyti ką nors apie patį žmogų sunku (nes nesuprasi, kas ta neapibrėžta teritorija – spintelė ar joje gulintys popieriai). Šiuo atveju, matyt, galime kalbėti tik apie socialinį vaidmenį, kurį jaunoji autorė tokiu prisistatymu deklaruoja.

 

      Gyvenimiškieji poezijos naujokės Agnės užsiėmimai glaudžiai susiję su ta pasaulio dalimi, kurią mes dažniausiai vadiname Rytais. Baigė Azijos studijas, Taivanyje mokėsi kinų kalbos, iš šios kalbos netrukus išvers nobelisto Gao Xingjian knygą „Dvasios kalnas“. Per tokius užsiėmimus Agnę stipriai paveikė ir gana specifinis mąstymo bei jausmo būdas, kurį mes vadiname rytietišku mentalitetu. Koks jis? Rytietišką mentalitetą priimta vadinti santūrumu, saiko jausmu, susitvardymu, tačiau tokie įvardijimai, mano manymu, yra perdėm korektiški. Jau nuo Konfucijaus laikų Rytų visuomenė buvo pasmerkta tapti absoliučiai patriarchališka, klanine, hierarchine ir klusnia. Būtent aklas klusnumas hierarchiškai aukščiau stovinčiam socialinio vaidmens atlikėjui ir nulėmė rytiečių charakterį, kurį mes švelniai vadiname santūriu.

 

      Plieniniais baimės pirštais surakinta klusni dvasia – štai pats būdingiausias rytiečių kultūros, literatūros ir meno bruožas. Todėl man niekada nebuvo įdomūs plačiai išgarsinti standartiniai (aritmetiniai-geometriniai) japoniški haikai ir tankai, pagal vieną pavaldinio-valdovo kurpalį sukurpti dar garsesni A. Kurosawos filmai ar beveidis no ir kabuki teatras. (Kartais mielai pasižiūriu tik kraštutines tokios sukaustytos dvasios maišto formas – japonų ir korėjiečių pseudosnuff filmukus, kuriuose du standartiniai vyriokai seksualiai kankina moterį, o vėliau, pasiguldę ant stalo, ją ilgai išdarinėja...)

 

Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos ir pabandykime atsakyti į svarbiausią klausimą – ar Agnės Biliūnaitės poezija yra „rytietiška“, t.y. ar ji yra griežtos formos sukaustyta bejausmė puskalbė? Į šį klausimą atsakysime panardinę lakmuso popierėlį – panagrinėsime erotikos apraiškas paskutiniame knygos tekste, pavadintame „Tangopera“.

 

„Tangopera“ iš tikrųjų primena ilgą meilės eilėraštį arba trumpą operos libretą. Kalbasi du veikėjai – Jis ir Ji, o pauzes tarp dialogų užpildo choro partijos. Nežinau, ar autorė siekė sukurti rytietišką „Giesmių giesmės“ variantą, ar ne, bet šiokios tokios erotikos čia tikrai esama. Perpasakoju libreto turinį:

 

Jis laikosi įsikniaubęs į vėjo dienas ir laukia, kol praauš Jos pėdos ant jo dienų,

Ji ilgesiu prisiriša Jo akių pakrantėje.
Vieną naktį erškėtrožių kvapas suriša Jų pirštus ir
Jie sumaišo išdžiūvusias savo sielas.
 

Deja, tai beveik visa erotika. Nežinau, gal kokiam viduramžių samurajui tokie žodžiai atrodytų kaip hard porno, bet man tokios scenelės primena puritonišką seksą su rūbais. Šiuo požiūriu Agnė Biliūnaitė labiau Žemaitė, negu Salomėja Nėris.

 

Agnės eilėraštukai apskritai yra taupūs, neskubrūs, meditatyvūs, pilni žodžių, o ne jausmų ekvilibristikos. Pseudojausminga meilės lyrika ir jokių aliuzijų į tiesioginį veiksmą ar tiesioginį geismą! Be to, bet kokiems kalbiniams formos ar turinio eksperimentams trukdo... kas? Aišku, aukštasis kultūrologinis išsilavinimas ir nelemtas „rytietiškas“ mentalitetas.

 

Agnės eilėraščiai nėra erotiški, nes erotika paskęsta daugiaprasmių žodžių sraute. Autorė myli žodžiu, o ne jausmu:

 
žalią žemę minti iki durų
iki obelų šaknų
trykštant žodžiui taip senam iš naujo
lūpom lūpas apkabinant sočiai
 
(„Išvarvėjimas lašų iš debesies“, p. 62)
 

Tuo ji nė kiek nepanaši nei į atlapaširdę Salomėją Nėrį, nei į visą plejadą jausmo-aistros-geismo apologečių – Dovilę Zelčiūtę, Agnę Žagrakalytę, Indrę Valantinaitę, Rimą Juškūnę. Bet argi tai blogai? Nė kiek. Agnė Biliūnaitė tiesiog kitokia. Aš ją įsivaizduoju kaip šiek tiek patvirkusią geišą rūstaus samurajaus pavidalu. Tą liudija griežtos kalbinės formos ir turinio suturėtas jausmas, kuris, deja, beveik nepasiekia skaitytojo.

 

Literatūrinę Agnės ateitį prognozuoju dvejopai. Arba ji nusimes laisvą dvasią gniuždančius samurajaus šarvus ir taps lietuvių poezijos geiša. Arba tie šarvai užspaus bet kokį jausmo krustelėjimą, ir ji ims rašyti standartinius haikus ar tankus. Kito kelio nematau, nes šioje knygutėje vaizduojamas gyvenimiškas teatras yra paprasčiausiai nuobodus. Aktoriai gerai žino savo vaidmenis ir yra mintinai išmokę savo prakalbas. Jie kalba apie jausmus, tačiau jų neišreiškia. Todėl sufleriai neturi ką veikti. Jie nuobodžiauja, kol galop užmiega.

 

balsas.lt

2008 12 02