tekstai.lt

Jurga Lūžaitė. Poezijos voratinkliuose (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)


butkyte%20voratinkliais.jpg      Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Tai dar viena iš šiais metais taip visai, sakyčiau, nekukliai užderėjusių pirmų knygų. Šįkart – tai eilėraščių knyga. Skaitydamas bet kokį tekstą, turi priimti to teksto taisykles, kitaip – jūs būsite dvi nesusikertančios linijos, kad ir einančios lygiagrečiai viena kitai, keliausite nuo taško A iki taško B, nuo pradžios iki galo, perskaitysite visą knygą, bet liksite tokie pat, kaip ir kelionės pradžioje. Tačiau kelias nėra vien tik tiesiai nubrėžta linija. Kelias – tai gaivalas, turintis tiek horizontaliąją, tiek, o tai kur kas įdomiau, vertikaliąją kryptį (jau nekalbant apie šimtą visų kitų). Tas pats tinka ir poezijai. Skaityti J. Butkytės eilėraščius nėra paprasta, o jei atvirai – tai sudėtinga ir sunku. Vos tik pradėjęs tai daryti, patenki į painų poetės tinklą, neretai įstringi jame bandydamas ką nors suvokti ar pamatyti.

      Autorės tekstai pinami lyg voratinklis iš pro akis besiveriančių vaizdų, plūstančių prisiminimų, sapnų, vizijų, jie pratrūksta skaitytų knygų citatomis, užsigalvojimais, užsižiūrėjimais, meditacijomis, kasdienybės detalėmis ir absurdo poetika. Jokios istorijos, jokių pasakojimų. Tik keistas klaidžiojimas, persipynimas, metaforų lizdai, sapnų, metamorfozių erdvė:

      ...eisiu numigt į dykumą.
      pašildytu pienu užpilu medų.
      metaforų karpiniais – akis
      (kitaip neužmigsi poezijoj)
      orą kala klavišai.
      seniai sau atleidau už užmačią
      perspausdint knygų tekstus.
      suplauk indus! – užrinki, kai jau
      nesitikiu.

      p. 25

      Tas voratinklis tampa tirštas nuo gausybės viso ko ir jau nebežinai, ar beskaitant kitą eilutę tave ištiks nušvitimas, ar galas... Vos tik bandau atsekti, kas eilėraštyje vyksta, kur, kada, tuoj pat pasimetu. Įprastos skaitymo taisyklės čia negalioja, nes eilėraščiai pernelyg šakoti, daugialypiai, šiek tiek desperatiški, nuolatos besikeičiantys, o neretai primenantys ir kliedesius. Toks jausmas, kad berašydama pati autorė dar nežino, nenumato, koks raštas, raizgalas iš to atsiras, koks prisiminimas ar asociacija prilips prie vieno ar kito žodžio. Nelabai įsivaizduoju, kaip tokį nuolatos beišsprunkantį, ties absurdo ir nebeįmanomybės paaiškinti riba prisiglaudusį J. Butkytės eilėraštį analizuoti. Tiesiog pasinerti į šį tankų nuo skirtingų žodžių ir prisiminimų pasaulį? Tiesa, pasikartojančių elementų galima atrasti. Vienas ryškiausių – raudona spalva: nuo kraujo, vyno, skerdienos, pešamų paukščių kraujo iki molio raudonio, violetinių veidų ir sarių ar rausvo atspindžio ir net banalaus rožinio muilo. Šiaip jau raudona mitologijoje labiausiai siejama su krauju (žinoma, dar yra meilė, liepsna, bet), J. Butkytės poezijoj būtent kraujo motyvas ypač dažnas:

      užhipnotizuota vienuolė
      pribėga prie sienos
      ir teškia
      dvi kraujo dėmes
      delnais

      p. 51

      ar

      riksmas atpalaiduoja

      dabar karšta tarsi kraujas
      bet ne kraujas mane
      ne kraujas
      į mane įsigraužęs...

      p. 29

      Kraujas – gyvybės ar mirties simbolis? Kadangi šis poezijos pasaulis gana siurrealistiškas, tai, matyt, čia yra ir to, ir to. Ir savotiško kraujo aukojimo:

      nusispjausi
      į pešamų paukščių kraują
      žiojinčius jų kaklus
      kaitroj aptirpusias plunksnas...

      p. 32

      Vietomis, rodos, žodžių lavina tiesiog užverčiamos skaitytojo akys, kad, neduok Dieve, jis neperskaitytų ko nereikia, o nuo vaizdų gausybės čia neretai ne tik akys paraibsta, bet ir apima beveik neviltis – arba tai geniali poezija, kurios neišskaitysi, nors pasiusk, arba tai totali grafomanija ir daugiau nieko. Visa žodžių gausa tarsi sukrenta į mane, tačiau perskaičius nieko neįsimenu. Čia ir Lotynų Amerika, ir Indija, ir arabai, ispanai, lietuviai... Apstu angliškų žodžių ir frazių, ispaniškų, prancūziškų posakių. Kartais atrodo, jog tai itin čaiži (tą itin dažnai patvirtina eilėraščių fonika – vyrauja kažkokie lietuviams svetimi c, z, kerta ž, š), kieta, plieninė poezija, o kartais eilėraštis it kokia į arbatą pamerkta suknelė (anot vieno autorės eilėraščio). Tai kitokia poezija. Savo kitoniškumą suvokia ir eilėraščių subjektas (tiksliau, subjektė):

      būčiau kokia įlipti į
      traukinį nepataikanti moteris
      spręsčiau kryžiažodžius pakeliui
      į savo namus - - - - - - o dabar

      p. 36

      ar

      nežinia dar tikrai
      koks aš paukštis

     
p. 48

      Dar norisi paminėti įdomų santykį ir žaidimus su lyrikos tradicija. Jau pirmame eilėraštyje šmėkščioja Liūnės Sutemos šešėlis (galėčiau pasivadint/ kokia liūdeblunda), kitame – S. Neries pavasaris, atjojęs uostyt fabrikų (kaip vienąkart/ pavasari/ tu vėl atjosi drąsiai/ pašniukštinėt/ kaip kvepia vilnius/ prie konditerijos fabriko (p. 10), ironiškasis Puškino laiškas, vienas eilėraštis à la Majakovskis, toreodoro dainelė à la Lorca tik su lietuviškais čiūto lylia, leliumai... Žodžiu, jaučiamas savitas santykis su tam tikra tradicija.

      Kita vertus, mėginimais parašyti gudriai, naujoviškai, netikėtai autorė dažnai daug ką sugadina, kitaip sakant, mažumėle persistengia ir tuomet visų grožybių turi ieškoti giliai giliai pasislėpusių, tiksliau, paslėptų po žodžių griaučiais, beveik nepersišviečiančiomis voratinklio gijomis. O tų grožybių tikrai yra (prisižymėjau gerus du lapus). Žaviai į tekstus įsiterpia mažybinės žodžių formos (mėlynomis žvaigždutėmis/ išmargintas laikas suvaikščioja/ paskutiniojo šiobeito// galima buvo nuspėti/ kad vaikelių nepraustos vizijos/ ir apšalęs pinigėlių žvangėjimas/ bus šio maršruto pokštas (p. 62), keletas eilėraščių užburia savo paprastumu (pvz.: jei turi pakankamai knygų/ nusipirk laiko joms perskaityti (p. 15), netrūksta ir tokių, kuriuose ne tik detalės, bet ir visa darniai, originaliai švyti (paminėčiau „Peizažą", „Iš dangaus", „Patricijai"...). Ir autorė, kaip bežiūrėtum, teisi:

      Žiūrėjimas aišku
      ne tai ką pamatom
      bet kas nutinka
      bežiūrint

      p. 50

      Literatūra ir menas
      2005 09 16