Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Melancholiška vienatvės ir skausmo lyrika. Šiais žodžiais galima apibūdinti antrąjį poeto Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinį „Su grojančiom kraujo gėlėm“, pasirodžiusį po beveik šešerius metus trukusios pertraukos (pirmoji poezijos knyga – „Vietovė. Šiaurė“ – išleista 1998 m.). Kas sieja abu rinkinius? Ar pasikeitė poeto braižas? Kokias naujas temas, motyvus galima aptikti naujojoje eilėraščių knygoje? Kokia tekstų meninė vertė?

       G. Bleizgio poezija monologinė, introvertiška (nukreipta į save); jai būdingas literatūriškumas, knygiškumas. Vyrauja savianalizė, kurią demonstruoja įvairios „aš“ formos: „prarastas aš“, „dingęs aš kuriame jau negaliu pasislėpt / aš kurį mėginu išplėšti pats iš savęs / į kurį stengiuos iš naujo kabintis“, „aklasis aš“… Dažnai lyrinis subjektas jaučiasi „lyg vaikas turguj atskirtas per spūstį…“. Nuolatos vyksta nepertraukiamas dialogas su savimi. Vienai „aš“ formai skirtas atskiras eilėraštis:

       vyriškis su kuriuo dabar kalbuosi
       krenkščiantis vyriškis
       paniurėlis
       pilnas praeities
       kurią taip įnirtingai
       dabar mėgina atkosėti
       išraut iš savo plaučių
       savo sąmonės
       šitas pasimetęs vyriškis
       uždusęs nuo kosulio
       šitas aš
       šitas traiškanotas pavidalas ––– –––

       „vyriškis…“, p. 38

       G. Bleizgys turi pakankamai potencijos kurti iš savęs (autentiškos patirties). Poetė O. Baliukonė, aptardama debiutinį eilėraščių rinkinį „Vietovė. Šiaurė“ („Lig skliauto“. – „Metai“, 1999, Nr. 4), pažymėjo, jog jau pirmajame rinkinio eilėraštyje „Perrašytas blokas“ apima savotiška vangumo, mieguistumo būsena, kuriai lyg ir norėtum priešintis. Tačiau greit įsitikini, jog poetui kur kas artimiau vita contemplativa, o ne vita activa… Tačiau, recenzentės manymu, karšto kraujo galėtų būti įlieta ir daugiau, kad sušildytų ir mus, klaidžiojančius atšiauriame, nykokame G. Bleizgio sielos peizaže.

       Centrinis naujosios knygos eilėraštis, kurio antroji eilutė suteikė vardą visam rinkiniui, vadinasi „mano sąmonė…“. Tai skaudus savos patirties, savo grynojo „aš“ išpažinimas:

       mano sąmonė
       su grojančiom kraujo gėlėm
       gailiažiedė
       senamadiška

       sulūžusi sąmonė
       išdraskytoji
       mano vienintelė nuosavybė
       iš viešpaties

       vienintelė maldaknygė

       p. 36

       Bene dažniausiai vartojama sąvoka – siela. Ši vidinio pasaulio nuoroda nepaskęsta abstrakcijose, ji įterpiama į realų vaizdą, įgyja medžiagiškumo: „girgždinti sielą / kaip kokią užrūdijusią skląstį“; „siela kuri / niekad nesiraukšlėja“; „sielą suspaudęs kaip žirnį“; „mūsų laikinos sielos / miglotam spalio rūke“. G. Bleizgio poezija bando atgaivinti didįjį literatūros, filosofijos ir teologijos klausimą – kas yra siela?

       siela sakau yra tai
       ką reikia ištarti
       sieloj gyvena visi išnešioti daiktai
       viskas
       ką laikas atima
       sieloj materija
       virsta neišsenkančiom
       atsiminimų versmėm ir siela
       prasideda tuomet kai mėginam
       ištart savo praeitį
       siela gimsta iš skausmo iš to
       ko nebėr - – - – siela
       sakau yra iš epušės ir į epušę
       ji sugrįžta
       (…)

       „kai lietūs lyja…“, p.14–15

       Ne mažiau svarbus klausimas – kas yra kūnas? Per kūną atrandamas „tu“, atsigręžiama į kitą, pirmiausia – į mylimą moterį: „žolės / pilnos nesukarpomų rugpjūčio naktų / senamadiškos natos vingiuotuos / tavo kūno štrichuos (…)“ Kūno artumas suardo perskyrą tarp „aš“ ir „tu“, tarp vyro ir moters; tuštuma įmanoma tik „anapus tavęs ir manęs“. Net „peršalęs dievas“ trokšta kūno šilumos – mėgina „glaustis / gyventi per mūsų kūnus“.

       Ryški atminties tema („atminties žemuogės – norėsiu valgyti jas / likęs vienas“; „viešpaties / sapnas virs mūsų alkstančiais / atsiminimais“; „gal į kokį kaminą geležinį / atmintis atsitrenks į kokią / išsigandusią smulkmeną“). Atmintis personifikuojama – ji šlitinėja „beveidžiais akligatviais / pavėluotais žodžiais laiku“. Laikas G. Bleizgio poezijoje kupinas destrukcijos; tai ontologinė jėga, pasižyminti ambivalentiškumu – ji ir kuria, ir griauna: „laikas auga / kaip mūras traiškydamas mane“; „laikas / mane suknežins ištaškys“. Laikas neatsiejamas nuo išminties – jis priverčia žmogų įsižiūrėti į girgždančius gluosnius, rudens rūką, pajuodusias malkas, tirpstantį sniegą ir ieškoti atsakymų.

       Apie meninę G. Bleizgio tekstų vertę kalbėti ir sunku, ir lengva – dauguma eilėraščių beveik vienodo vidutinio lygio. Monotonija, intonacinis vienodumas, slogi nuotaika vargina skaitytoją; trūksta išradingesnės intrigos ir apskritai įvairovės. Anot O. Baliukonės, silpniausia G. Bleizgio tekstų vieta – pabaigos. Efektingų atomazgų trūksta ir pirmam rinkiniui, ir antrajam. Tai pasakytina apie šiuos knygos „Su grojančiom kraujo gėlėm“ eilėraščius: „bežadė popietė…“, „bebalsis viadukas…“, „kodėl taip giedra…“ ir kitus. Rinkinyje „Vietovė. Šiaurė“ O. Baliukonei labiau patiko ilgesni (tai pirmiausia pasakytina apie eilutės ilgį), taigi ir sudėtingesni, daugiaplaniai eilėraščiai, pvz., „Ekspedicija uostamiesčio kvartalais“, „Laikas transmisijoms į visatą (mama)“, „Mūsų meilę persekiojantis laiko šuva“. Iš naujojo rinkinio galima spręsti, jog poetas paklausė O. Baliukonės patarimo ir ėmė kurti ilgesnius, plastiškai banguojančius eilėraščius. Tai daugiausia aukštos emocinės įtampos tekstai („kodėl taip giedra…“, „ir aš dabar esu vienas iš laukiančių…“ ir kt.). Tačiau ne visi kūriniai vienodai pavykę. Pvz., eilėraščiui „esu kažkur giliau…“ trūksta minties koncentracijos, sutelktumo, vidinės pusiausvyros tarp pasakyto ir nutylėto. Su kai kuriais tekstais aiškiai persistengta – eilėraštis „kodėl taip giedra…“ užima kone keturis puslapius. Autoriui sunkiai sekasi derinti kiekybę su kokybe.

       Yra itin niūrių, pesimistinių tekstų, reflektuojančių praeinamybės, neišvengiamo vienišumo, mirties temas. Pvz.:

       tapsi man atrama kad būtų liūdniau
       numirt
       kad viešpačiui būtų skaudžiau
       dėl mūsų gyvenimų
       ir gerai ir gerai kad šitaip bejėgiškai
       žiūri
       ir gerai kad pasensim kad pamišusio
       gyvuliuko akimis vis dažniau dairausi
       į dangų

       kur vietą sau rasim? neturiu jokios
       lazdos nuo miško žvėrių jokios slaptos
       piliulės
       kad neišsiskirtume

       viešpatie tau turėtų būti be galo graudu
       ir tai vienintelė mūsų teisė vienintelis
       ginklas

       „tapsi man atrama…“, p. 54

       Pacituotam eilėraščiui trūksta įtaigumo, labiau apgalvotos, išplėtotos minties. Pripažįstamas (ar, tiksliau, išpažįstamas?) žmogaus silpnumas, bejėgiškumas prieš egzistencines negandas. Tačiau ar to pakanka drąsiam savęs nužeminimui („pamišusio / gyvuliuko akimis vis dažniau dairausi į dangų“)?

       Tekstai „Atvirlaiškis dukrai į ateitį“, „kaip antims melancholiškai plūduriuojančioms…“ persmelkti išsiskyrimo su artimaisiais nuojautos. Dažnos žmogaus laikinumo metaforos („esam tik blyksniai vandens paviršiuje“). Itin aukštos emocinės įtampos eilėraščiai „kodėl taip giedra…“, „ir aš dabar esu vienas iš laukiančių…“ primena maldas. Tokio pobūdžio tekstuose dažnas kreipinys „viešpatie“, „dieve“.

       Naujajame G. Bleizgio poezijos rinkinyje „Su grojančiom kraujo gėlėm“ per sudėtingus ontologinius išgyvenimus atskleidžiamas lyrinio subjekto santykis su gyvenimu ir mirtimi, su savuoju „aš“. Individuali žmogaus patirtis kupina skaudžių išgyvenimų. Skausmas apvalo sielą; kančia – vienintelė tiesa. Ji sugeba aplenkti laiką – laikas praeina, o skausmas, nuolat dangstydamasis veidmainiškom kaukėm, išlieka. Nors G. Bleizgio poetinis talentas dar tik pradėjo skleistis, o kūrybos sistema, kurią bandoma formuoti abiejuose rinkiniuose, dar nėra užbaigta, vis dėlto antrasis eilėraščių rinkinys nuteikia viltingai.

       Literatūra ir menas
       2004 09 17