Sigitas Birgelis. Visadan esma: eilėraščiai. - Punskas: Aušra, 2006.

       Sigito Birgelio, Lenkijos lietuvių poeto, išleidusio devintąją knygą jotvingišku pavadinimu „Visadan esma“, pasaulėvaizdis skaidriausiai atsiveria ten, kur

       Eilėraštį pacitavau visą, nes jis, kaip ir kiti pastarosiose S. Birgelio knygose, minimalistinis. Mintyse pabandau perdėlioti tekstą erdviškai kitaip ir aptinku, kad tik taip – vienokiom ar kitokiom „kopėčiom“ išsidėstę – žodžiai ir mini eilutės turi savo vietą ir skambesį, nes taupioj ištarmių konstrukcijoj detalių mažai, bet visos susiliečia tinkamas ir yra gyvybingos.

       Knyga solidi ir storoka – net 153 p. Tačiau dėl labai taupaus žodžio perskaitoma per pusvalandį, bet po pirmo skaitymo pajunti būtinybę skaityt antrąkart, o tai – geros poezijos ir intriguojančios knygos trauka. Pirmąsyk skaitydamas, pliusus padėjau prie keliolikos eilėraščių, antrąsyk perskaičius, atsirado keletas minusų, tačiau pliusų padvigubėjo, nes taupus S. Birgelio žodis yra talpus ir daugiaspalvis, todėl paskui autorių reikia eiti neskubant, atidžiai įsiklausant į tik S. Birgeliui būdingą intonaciją, įsižiūrint į apgaulingą trumpo eilėraščio paprastumą – tada ir nušvinta nedideli tekstai – kaip vaizdingos būsenos:

       Toliau:

       „balsu/ šaukti/ nemoku/ Lietuvos// plaukti/ laike/ pilname/ spygliuotų/ ežerų“.

       Turim rašytojų, gyvenančių Vidurio Europoj ar anapus Atlanto, kurių kaip ir nekankina Lietuvos nostalgija, jie jaučiasi lyg pasaulio piliečiai, o štai Sigitas Birgelis, gyvendamas šalia Lietuvos, lietuviškoj Lenkijos saloj Punske, vis gręžiasi į tą Lietuvą už valstybės sienos, kalbina ir drąsina ją čia pat, po kojom ir akiratyje esančią, dar lietuvišką, bet atskirtą nuo anos visumos. Galop, skaudžiai įkvėpus tikrovės ir iškvėpus ne kažkokią regimą viltį, o tik lyrišką realybę, galima tart, kad čia – nei mūsų, nei kieno kito kraštovaizdis – čia istorinis jotvingių kraštas – Jotva. Tačiau tų jotvingių genai lyg sujuda pačiame autoriuje, nebelieka kur eit ar trauktis iš kraštovaizdžio, atsidūrusio svetimame laike, dygioj realybėj, ir tada jau prabylama jotvingiškai ar bent panašia į jų mirusia kalbą:

       S. Birgelis nevengia didelių žodžių, kas kartais – bereikalingai rizikinga. Prieš dvidešimt kelis metus M. Martinaitis tuometinėj „Komjaunimo tiesoj“ „auklėjo“ vieną jauną ir pretenzingą beknygį poetą: kam jisai šiaip jau neblogą eilėraštį užbaigė tokiu kosminiu žodžiu „Tėvynė“, ir tuo viską sugadino? Nepatogus, perdaug didelis ir daugiakampis tas žodis „Tėvynė“, įtartinas jis ir pavojingas. Tik ne Sigitui Birgeliui. Jis, lyg niekur nieko, savo eilėraštį gali pradėti „Tėvynės meile“, užbaigti „tvirtaprade arba tvirtagale Tėvyne“ ir, net keista, tai aptariamoj knygoj skamba ne erlickiškai, ne patackiškai, net ne brazdžioniškai – tai S. Birgeliui tinka. Kažkokiu pusiau magišku būdu, gal dėl ypatingos intonacijos ir savitos eilėraščių vidinės tvarkos ar dėl prasmingos „netvarkos“ „Tėvynė“ prigyja, tampa ne kosminiu, o žemišku ir neišvengiamu žodžiu:

       Ypatingų naujovių S. Birgelio knygoj lyg ir nedaug, poezija atsiranda iš glaustumo, iš aplinkos gyvumo, iš laiko pojūčio, iš tos pačios kapotos intonacijos, iš tiesios ištarmės, o stipriausiai skamba tie eilėraščiai, kuriuose visa tai siejasi su vaizdais: „liepsna lašėjančių žvakių/ kapuos nuleidžia vesą/ užsitęsia šermukšniuos/ vėlinių pageltusi lemtis// lengvas molis/ tebūna/ žemelei// tiek žemėję/ tiek vandeny“ (p. 75). Arba: „Už žiemos proskynų/ pavasariškų arkų/ jotvingiškai įmanomų/ vasarų// už Šiurpilio krūtų/ Juodosios Ančios/ Jotvos vingiuotų/ upeliūkščių// Klevų piliakalnis/ Eglinės klonis/ ten/ v i s a d a n e s m a“ ( p. 95).

       Neblogas sielovaizdis. Tačiau knygos minusais tampa tie eilėraščiai, kuriuose visai nėra vaizdo, vien daugialypės abstrakcijos ir mintis, susiraizgiusi pilkais mazgais. Perskaitomi balsu, su ta pačia autoriui būdinga, tyliai stipria intonacija, tie tekstai gali nuskambėt lyg poezija, bet popieriuj matyt, jog poetas pergudravo save, tekstas netapo eilėraščiu: „velykinėje parodoje/ nebūk višta/ dėk kiaušinius/ tuščiadekoratyvinius/ aštuontrynius// susitarę su Kristumi/Verbų sekmadieniai/ prikels/ Velykas“ (p. 133).

       Stokodamas vaizdo, nepateisina savo minimalizmo ir kitas eilėraštis: „dėl vienos dienos/ vienos valandos/ pasiryžusios/ tapti mano vaikų/ motina// atidariau/ nematomai nematomą/ erdvę/ pilną pilnų/ išsiskyrusių/ sugrįžimų“ (p. 132).

       Ačiūdie, silpnų grandžių gan vientisoj devintojoje S. Birgelio knygoj – mažai, ir galima tarti, kad ji stipri, pavykusi, pateisinanti jotvingišką pavadinimą „Visadan esma“, gerokai pranokstanti savo jaunesnę „seserį“ „Hologramą“, išleistą 2004 m. tos pačios Punsko „Aušros“ leidyklos. Ne nuodėmė bus pacituoti ir Vladą Braziūną, kuris jau beveik tradiciškai palaimina naujas Sigito Birgelio knygas, palydi jas drąsiu įžangos žodžiu:

       Yra ir jotvingiškų eilučių, eilėraščių kaip brangių inkrustacijų.

       Apskritai šios knygos Sigito Birgelio eilėraščiai ir panėši į kokias inkrustacijas: „aludaris/ žodžius darys“, ir tegu tie žodžiai sau putos – kitų eilutėse. Tik jau ne Sigito: jis pakels kokį žodį lyg daiktą nuo savo kasdienio smėlkelio, nupūs dulkes – dienų ar šimtmečių, – ir atsargiai įglaus savo taupian eilėraštin.

       Literatūra ir menas, 2006 12 22, nr. 3123