tekstai.lt

Leokadija Sušinskaitė. Rudens ir liūdesio poetas (apie Rimą Buroką) (2007)

      burokas%20rimas.jpg


      Šią vėlyvą valandą, kai pasaulį valdo sniegas
      ir vaikiški sapnai,
      aš noriu pasakyti vėl
          kad myliu jus...

 

      Matau kaip žėri varveklių žvaigždės
      tuščiuos ir nykiuos kiemuos,
      ir klajūnas miega ant laiptų,
      apkabinęs kelius,
      o jo siela tampa keliu, virš kurio
      teka didelis marių mėnulis.
      O prie klajūno suplyšusių batų
      krebžda dvi pilkos pelės.
      Kiemuos žėri varveklių žvaigždės,
      ir mano mintys kaip šešėliai renkas
      po jūsų balkonu ir šoka užuolaidose.
      Šią naktį, vėlyvą valandą,
      kai sniegas ir vaikų sapnai valdo pasaulį,
      aš noriu kalbėti visais pasaulio šešėliais.
      Šį 79 gruodį
          aš myliu jus...


      Vasaros fone, galbūt, keistai nuskamba šis R. Buroko eilėraštis apie sniegą, varveklius, bet jis man toks šiltas, pulsuojantis meile, kad, būtent, juo ir noriu pradėti pokalbį apie R. Buroką.

Žinoma, daug mieliau būtų kalbėti apie dabar gyvenančius, kuriančius žmones, pristatyti jų darbus, kūrybą. Tačiau gyvenimas yra toks koks yra ir ryškios asmenybės pasaulį palieka dažniausiai per anksti.


      Rimo Buroko aš nepažinojau. Ruošdama šį pranešimą, naudojausi J. Kunčino viešosios bibliotekos bibliografijos skyriaus darbuotojų sukaupta medžiaga. Susipažinti su nepublikuotais Rimo Buroko eilėraščiais galima ir mūsų bibliotekos interneto svetainėje www.alytus.mvb.lt bei www.tekstai.lt.


      Na, o pačią knygelę ,,39 eilėraščiai“ išleistą Vaidoto Oškinio leidykloje, galima rasti mūsų bibliotekoje ir jos filialuose.

      Apie R. Buroką kalbama kaip apie Vilniaus senamiesčio legendą. Tad kyla klausimas, kodėl mes šiandien jį pristatome.


      Visų pirma, R. Burokas buvo mūsų miesto vaikas. Čia jis gimė, augo, lankė II vid. mokyklą (dabar Ramanausko Vanago). Mokėsi gerai, labai daug skaitė. Čia jis parašė ir pirmuosius eilėraščius. Nepaisant to, buvo pašalintas iš mokyklos (kalbama, jog moksleiviai tada surengė prie mokyklos mitingą, tačiau šis pasakojimas veikiau jau poeto legendos pradžia). Pašalintas iš mokyklos, Rimas išvyko į Vilnių.

      ,,Rimas Burokas buvo simbolis kartos, kuri patyrė brutalią, groteskišką laiko akistatą, bet neišsižadėjo to, ką jinai atsinešė savo pasaulėjautoj ir pasaulėžiūroj“, – 1995 m. šią gražią įžvalgą parašys L. Jakimavičius ir išspausdins ,,Metai“.


      Tai buvo 8-ojo dešimtmečio vaikai: drąsūs, įžūlūs, vilkintys džinsus, ilgais plaukais, amžinai neturintys pinigų, nevengiantys alkoholio, deja, kai kurie ir narkotikų. Juos stebėjo saugumas, suiminėjo milicija. O jie gyveno tarsi žaisdami su gyvenimu mirtiną pokerį. Kalbėjo apie meną, žavėjosi J. Kerouac‘u, J. Cortazar‘u, A. Tarkovskiu.


      Rimas išdrįso gyventi taip, kaip nori. Tačiau anuo metu už viską reikėjo mokėti gyvenimu. Ir trys, siaubą keliantys klausimai: ,,Iš ko gyveni, kur gyveni, kur dirbi? “ – lydėjo Rimą visus tuos metus. Atsakydamas tai droviai, tai išdidžiai, tai piktai – ,,Poetas“ – Rimas taip ir mirė neišvydęs nė vienos savo eilėraščių publikacijos. Mirė Lukiškių ligoninėje, 26-erių. O pasodintas buvo saugumiečių, kurie kūrybiškai regzdavo bylas ir nuosprendžius už dykaduoniavimą, valkatavimą ir t.t.

      R. Burokas – tipiškas hipių pasaulėjautos reprezentantas. Tai buvo neformalus, intelektualaus jaunimo judėjimas.


      Hipiai tarsi ,,neįtilpo“ į ,,normalios“ visuomenės rėmus. Tai buvo maištaujantis jaunimas, nesiskaitantis su įprastinėmis visuomeninio gyvenimo, elgesio standartais, neigiantis komunistų propaguojamas vertybes. Jų maištas iš tiesų buvo spalvingas, ,,iškrentantis“ iš tuometinės visuomenės konteksto ir savo masiškumu neturėjęs analogų visoje Sovietų Sąjungoje.

Tačiau po Romo Kalantos susideginimo šis judėjimas susilpnėjo. Tai lėmė ir padidėjusios represijos, senų narių pasitraukimas iš judėjimo bei naujos kartos atėjimas.

      Kaipgi tuomet gyvavo kultūra? Greta nepakeičiamų oficialių renginių, nors ir su tendencingais komentarais, buvo išleistos J. Kerouac‘o, J. D. Salinger‘io, J. Cortazar‘o, Boldvino bei kitų maištingų Vakarų rašytojų knygos, draudžiamas vakarietiškas rokas jau seniai buvo tapęs neatskiriama jaunimo gyvenimo dalimi. Viską draudžiant, drauge viskas buvo tarsi ir leidžiama. Su viena sąlyga: be teisės būti savimi. Visi turėjo būti ,,kaip visi“. Buvo bijoma tų, kurie kitaip mąstė, kurie siekė išsiskirti iš kitų gyvenimo būdu, elgsena ir netgi išvaizda. Tikriausiai todėl, kad tai buvo suvokiama kaip iššūkis, abejonė tokių vertybių, kaip saugumas, santykinė gerovė, valdžia.

      Nors R. Buroko eilėraščiai nebuvo politiniai, visuomenei jie buvo uždrausti. Savo poezijoje Rimas siekė išvengti bet kokių konkrečių to meto gyvenimo realijų. Kita vertus, nė vienas šios kartos kūrėjas neatspindėjo jam būdingos totalios tuštumos, griūties ir liūdesio nuotaikų:

Tuštuma tuštuma tuštuma
tamsoje krentančių lapų
nesuprantamai liūdnos grimasos
tuštuma tuštuma tuštuma

      Rimas pamėgino atsiriboti nuo kasdieninio gyvenimo amoralumo, pasitraukdamas į savo sielos pogrindį. Jis tebuvo ,,tik“ dvasios individualistas, tačiau ,,brandaus socializmo“ epochoje už drąsą būti tokiam reikėjo sumokėti maksimalią kainą: beprotnamiais, įkalinimu ar netgi mirtimi.

Bičiuli, dar nevėlu pasikarti,
O sniegas tęžta, dvokiantis lavonais.
Pavasario pirmasis mėnuo kovas
Į kur beviltiškai jūs skubat, žmonės,
Į laimę, kilpą ar beprotnamį? ...

      Nemažai Rimo Buroko kartos poetų pasuko sarkazmo, ironijos, autoironijos keliu, atidavė bent nedidelę duoklę sistemai. Tačiau jo paties atveju tam, matyt, pasipriešino tiek ir pati poeto prigimtis, tiek ir ištikimybė esminėms žmogiškos egzistencijos tiesomis. Jų nėra daug, bet jos amžinos – tai gimimas, grumtynės su gyvenimu, laisvė, mirtis, meilė. Ir jų aura nušviestas kiekvienas knygelėje esantis R. Buroko eilėraštis. Ir dar – vienas pagrindinių jo poezijos bruožų: smelkiantis būties trapumo jutimas:

jūs išgirsite vėjuos
lapą žalią geltoną mylėjo...
ir šviesia širdimi
tarsi rytas
mėnulį
pamiršit mane...
vėjuos lapą geltoną žalią
mylėjo...
1980 m. liepos 4-osios naktis
arba:
Mirtie, sugroki paskutinį kartą fleita,
tik tu viena ja moki groti

      Taigi, R. Buroko jaunystė praėjo komunistinio priešsaulėlydžio metais. Sistema dar tebebuvo stipri, o priemonės, kuriomis ji stengėsi palaužti žmogų, tapo dar klastingesnės. Tačiau jau akivaizdūs buvo jos degeneracijos požymiai. Jos idealai jau seniai buvo nebegyvi ir gal dėl to su tokia neapykanta ji puolė ne tik savo atvirus priešus, bet ir kiekvieną, suvokusį tai, išdrįsusį nusigręžti nuo jos.


      Į kalėjimą (buvo toks metodas, kai, žmogui neduodant darbo, vėliau jį galima uždaryti už grotų už ,,valkatavimą“). Rimas tepasiėmė vieną knygą – J. Cortazar‘o ,,Žaidžiame klases“, kaip tik neseniai tuomet pasirodžiusią. Tai knyga apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas. Laisvė turbūt visada ir yra kelias ir ieškojimas. Tad ir Rimo Buroko kūryboje svarbiausi tikriausiai yra ne literatūriniai privalumai ar trūkumai, bet liudijimas apie to meto ieškantį, nesusitaikantį, mylintį žmogų.

R. Burokas savo kūryboje neblefuoja. Juk daug kas rašo apie tai, ko beveik nežino ar kas jiems visai nebūdinga. Pvz., forsuoja valkatišką euforiją, bet gyvena tvarkingai ir miesčioniškai saugiai.

R. Buroko lyriniai herojai gyvena specifinėje erdvėje, jų aplinka – stotys, palėpės, muzika, neparašyti eilėraščiai. Poetas, klajūnas, valkata, muzikantas, vienišius, girtuoklis, įsimylėjėliai – tai ne tik bohema, tai laisvieji: vaizduotė palėpę pripildo auksinės svajonių šviesos. Senas valkata žvelgia į gerves ir ,,vaikiškai šypsos senio širdis – / lyg vėtroj auksiniai medžiai. Dvasios laisvė, vidinė nepriklausomybė įsikūnija svajonėmis apie Paryžių, muzikiniais motyvais, laisvės ir švelnumo poetizavimu: ,,Širdie, kiek švelnumo tavy kaip šešėlių! “.


      Dar atskirai apie Vilniaus senamiestį. To žodžio eilėse niekur nėra. Bet jis visą laiką šalia, kaip fonas, kaip dar vienas draugas, o kartais gal ir vienintelis pašnekovas. Tai ne spalvotų freskų senamiestis. Greičiau – yrančių sienų, šiukšlynų ir valkatų.


      Keista, bet panašiai jį iki šiol aprašė tik prozaikai: B. Radzevičius, A. Ramonas, J. Kunčinas. Jame poetas buvo savas. Čia jis galėjo pasislėpti.


      R. Burokas – rudens poetas. Vėlyvo rudens. Ruduo, lietus, lapai, vėjas – dažniausiai R. Buroko eilėraščiuose pasikartojantys įvaizdžiai.

Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,
ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,
jos visos kertės skaudžiai atsiliepia
debesimis ir vakaru... Iš naujo
bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį...
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos, jau ne mano veidą...
Ir tik aušra užtikusi prie stalo
užmigusį ir apibertą lapais
mane paglosto švelniai tavo,
brangioji, skruostu ir už durų slepias...

      Jo eilėraščiai paprasti, tačiau techniškai dažnai sukonstruoti virtuoziškai. Sakinys laisvai plaukia eilutėmis, ir nematyti pastangų fiksuoti rimą. Įvaizdžių seka sukuria organiško, lakaus tekėjimo įspūdį. Gal ne veltui poetas kelis kartus savo tekstuose pamini Haidną ir Listą.

Jūs susapnavote mane ir miestą,
rojalį aikštėj, liūdną lapą, vėją,
kiek dangiško rudens skambėjo sieloj,
kai imdavo žibintai šviesti,

jie plaukdavo upe, naivus Paryžius,
rojalis aikštėj, dreba mūsų rankos,
o koks šviesus ir tuščias marių krantas,
į lietų tolsta senis apiplyšęs –

Verlenas, lapas, girtos spalio žvaigždės,
palėpės veidrodis, jo dulkėse rašytas –
sudie – ak, aikštėje sulytas
su lapais leidžiasi auksinis Haidnas...

      Aidas Marčėnas viename savo straipsnyje apie R. Buroką, pacitavęs šį eilėraštį rašė: ,,Alcheminis poezijos auksas, dermė, išgauta, kad ir iš subtilių, bet klišių – taip, kad skaitydamas nė vienos nepastebėsi. Muzika! Ką ten – muzika... Išėjimo, atsisveikinimo eilėraštis, kuriame į vieną sueina visi Rimo Buroko poetikos ženklai.

      Šitaip artimai, lengvai bičiuliaujantis su Verlenu, poetui Lietuvoje lieka tik dvi, dažnai lygybės ženklu paženklintos išeitys: peržengti mirties arba oficialiosios literatūros slenkstį: Rimą Buroką pasirinko, regis, garbingesnė...

      R. Buroką pažinojo nemažai žmonių, ir kai kurie iš jų net turėjo jo eilėraščių. Bet tie eilėraščiai dulkėjo stalčiuose, kartais padauginami ir duodami paskaityti draugams. Ir štai, Kaune, Vaidoto Oškinio leidykla ryžtasi išleisti R. Buroko eilių rinkinį. Po ilgų paieškų buvo rasti lygiai 39 R. Buroko eilėraščiai. Juos turėjo mergina, kuri nepažinojo Rimo. Bet tą merginą pažinojo tuo metu niekam nežinomas jaunas poetas Benediktas Januševičius; jis, be abejo, taip pat nepažinojo R. Buroko.

Be atskirų eilėraščių, išspausdintų žurnaluose, tai vienintelė knygelė, pasakojanti apie R. Buroko kūrybą. R. Buroko eilėraščių vertintojai buvo visi, kuriuos jis susitikdavo savo kelyje. Rimas užrašydavo eilėraščius čia pat, ant servetėlės, išplėšto knygos lapo, popieriaus skiautės ir dalindavo bet kam – pavėžėjusiam vairuotojui, padavėjai, šiaip sutiktam geram žmogui. Rimas žmonėse įžiūrėdavo tai, kas juose gražiausia. Jis tarsi turėjo ypatingą dovaną – nujausti ir pabudinti žmoguje gėrį. Kai Vilniaus 15-oje vidurinėje mokykloje buvo surengtas poeto atminimo vakaras, jį pažinojusi menotyrininkė Aldona Dapkutė pasakė: ,,Rimas vienintelis nepaliko nuosėdų. Mes vienas kitam palikome: kažką išdavėme, kažko nesupratome, neištiesėme rankos...

      Rimas traukė visus. Traukė savo poetine elegancija, laisva laikysena ir dar tuo, kad jis visada buvo įsimylėjęs. Gyveno mylėdamas. Tada buvo trokštama mylėti ir išeiti, iškeliauti, išnykti. Kartu su mylimąja ar draugu, kuris atmintyje išliko svarbiausias ir mylimiausias.


      Kelio vaikai ,,tranzuodavo“ po buvusią Sovietų Sąjungą. Rimo draugai – Egidijus Steponavičius, Saulius Baltakis, Edmundas Kelmickas prisimena tuos nuostabius metus, kai drauge traukdavo į Piterį, kur susitikdavo su roko grupės ,,Akvariumas“ lyderiu Borisu Grebenščikovu.
Jie beprotiškai mylėjo savo mergaites. Tapė jas, joms skyrė savo eilėraščius. Lygiai su tokiu jausmu kaip apie meilę kalbėjo apie mirtį.

      Mirtis – kaip nuolatinis gyvenimo registras, gal požeminė melodija, jungtis su kitais.
      Į mūsų namus ateina mirtis
      mokyti muzikos mūsų vaikų
      jie sėdas kas naktį liūdni ir išbalę
      prie seno suklerusio tėvo rojalio...


      Kalbėdami apie mirtį, ne vienas ją ir prisišaukė. Apie psichiatrinę ligoninę kalbėdavo kaip apie būtiną iniciaciją į menininkų kastą.

      Nepaprasta, romantiška meilė užsimezgė tarp Rimo ir septyniolikmetės moksleivės Silvos. Jie susitiko kelyje, ,,tranzuodami“. Silvai reikėjo baigti mokslus. Ji lankė paskutinę klasę. Rimas kasdien po pamokų ateidavo jos pasitikti. Ilgi ant pečių krintantys plaukai, skrybėlė, šalis, apsuktas apie kaklą, cigaretė dantyse – jis atrodė panašus į amžiaus pradžios Paryžiaus bohemos atstovą. Todėl Rimą iš karto įsidėmėjo mokytojai ir klasės draugai. Vieni tokią draugystę smerkė, kiti – ne.
Rimas nesimokė ir nedirbo, neturėjo pinigų. Silva ėmė praleisdinėti pamokas ir buvo pašalinta iš mokyklos. Tėvai nepritarė jų draugystei. Galutinai susipykusi su tėvais, Silva išėjo iš namų.
Ši mergina  Rimui buvo pati gražiausia ir protingiausia. Juokaudamas vadindavo ją ,,madam“, buvo nepaprastai paslaugus ir mandagus.


      Iš šalies Gorkynės vaikai atrodė nerūpestingi, nors ne vienas vaikščiojo alkanas ar nežinojo kur gauti nakvynę. Rimas rašydavo ir pardavinėdavo ar užstatydavo eilėraščius. Taip kartą pluoštelis jo eilėraščių atsirado pas aktorių Vladą Bagdoną, kuris juos išsaugojo.

Jie visi buvo sekami, fotografuojami. Saugumui itin rūpėjo šie maištaujantys, įžūlūs jaunuoliai. Su jais dorojosi milicija.

      Kai Silvai sukako 18 metų, jie susituokė. Tačiau ir po vedybų, Silvos tėvas kategoriškai atsisakė įsileisti Rimą į savo namus. Jaunasis poetas negalėjo įstoti ir mokytis – mat buvo priskirtas prie asocialių elementų.

      Gyvenimas drauge truko apie ketverius metus. Tačiau toks gyvenimas, glaudžiantis tai vienur, tai kitur, su absoliučiai neegzistuojančia buitimi fiziškai išsekino. Susitarė pagyventi atskirai. Silva grįžo pas tėvus, o po kurio laiko išgirdo, kad Rimas suimtas. Jis buvo nuteistas metams už valkatavimą. Teismo salėje vienas saugumietis pagiežingai jai pasakė:

      ,,Nesidžiauk, kad mažai gavo. Jis vis tiek neišeis“. Rimas Burokas mirė, kai kalėti tebuvo likęs vienas mėnuo. Jis buvo palaidotas bevardžių kapinėse Rokantiškėse. Oficiali versija – plaučių uždegimo komplikacijos. Jo draugams pavyko sužinoti tiesą (jie taip manė, bet juk poeto mirtis – jo legendos dalis, todėl tiesos niekada nesužinosime). Vienoje kameroje sėdėję kaliniai pasakojo, kad Rimas neištvėrė slegiančios aplinkos, norėjo patekti į kalėjimo ligoninę, todėl įkvėpė į plaučius cukraus pudros. Tai jį pražudė – prasidėjo plaučių gangrena.

      Pasak, Silvos, Rimas pasakojo, jog jį sapnuose dažnai aplankydavo pagyvenusi dama, sakiusi, jog jis anksti mirsiąs. Tai ateivei buvo sukurtas eilėraštis:

Jį, lapams krentant, lankė
išblyškęs pakaruoklis,
tas irgi buvo vienas jau
šimtmečiai keli,
ištikimai mylėjo jis Damą
su vėduokle,
ir nuolat jos ieškojo
migloj ir vandeny...

      Rimas labai daug skaitydavo. Mokykliniais metais, viena mėgstamiausių jo knygų buvo sovietiška ,,Literatūros teorija“. Mėgo Rilkę, Remarką, o ypač rusų poeziją. Iš jos sėmėsi įkvėpimo. Pasiėmę vyno butelį, draugai galėdavo ištisas valandas nagrinėti ispanų poeziją. Tai buvo jų gyvenimas, ir tame gyvenime jie ieškojo tai, kas tikra.

      Anot Rimo Buroko pažįstamo Kęsto Subačiaus, tai buvo savižudžių bendrija. Toje erdvėje ir atsirado R. Buroko poezija. Iš tokio pasaulio, iš tokios erdvės į Rimo eilėraščius atklysta ir jų lyrinis subjektas – nežinomas poetas, kuriam kūryba yra vienintelė gyvenimo vertybė.

Nejau taip greit praėjo
pro šalį netikėtai
nerūpestingi lietūs –
nežinomi poetai.
Po jų neištuštėjo
naktim bevardėm stotys,
ir kas gi klauso vėjo
dabar rytais peronuos
tuščiuos, o begaline
nerūpestinga širdgėla
kada viltis
nežinoma
apkurtinta akimirksniui,
eilėrašti nebaigtas,
o gal ir nepradėtas,
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas...

      R. Buroko karta niekam nenorėjo pasiduoti. Geriau nutylėti, bet netiesos nesakyti. Gal todėl daug kas atgulė į kapus.


      Visas trumpas Rimo gyvenimas – tarsi nesibaigiantis tranzas į laisvę, nes kitaip gyventi jis nemokėjo, nenorėjo ir, ko gero, kitaip jam tiesiog nebuvo lemta.


      Ir baigti norėčiau poeto Donaldo Kajoko žodžiais:

      ,,Susipažinus su nepublikuotais R. Buroko eilėraščiais, iš karto aišku, kad prieš mus – neeilinis talentas. Vietomis išsiskleidęs, kartais – ne. Nespėjo... Dalis šių tekstų, matyt, ir paties autoriaus būtų priskirti juodraštiniams variantams. Bet netgi techniškai ,,buksuojantys“ pulsuoja labai stipria energija ir gyvybe, turi prasminius taškus. Plika akimi matyti, kad rašyti jie ne iš nuobodulio ar iš noro vadintis poetu, o iš gilios vidinės būtinybės. Turint minty, kad šių eilėraščių autorius mirė labai jaunas, vos 26-erių, tarsi savaime peršasi klausimas: ,,Kas būtų, jeigu būtų?...“ Bet iš esmės, tai klausimas, į kurį negali būti atsakymo. Yra tai, kas yra. Ir tai, kas yra, tikrai talentinga.

      alytus.mvb.lt

      Leokadija SUŠINSKAITĖ
      J. Kunčino viešosios bibliotekos
      vyresnioji bibliotekininkė