tekstai.lt


Elena Baliutytė. Poezijos imperijos pilietis (Vladas Braziūnas. Vakar yra rytoj, 2007)


b_152_157_16777215_0___images_stories_reklama_braziunas_vakar.jpg       Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007.


       Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.


       Rinktinė Vakar yra rytoj pristato Braziūną kaip ryškią poetinę individualybę, atpažįstamą jau nuo pirmojo rinkinio. Kita vertus, laiko dvasia šioje poezijoje taip pat gyva: sovietinio laiko rinkiniuose ji reiškėsi Ezopo kalba; Sąjūdžio meto – publicistiškumu; naujausiuose eilėraščiuose – naujomis temomis, kitokiu eilėraščio modeliu ir net kūrinių metrika: ne vieno eilėraščio parašymo vieta sutampa su tarptautinių poezijos forumų erdvėmis (nors dar neseniai viename interviu poetas yra sakęs, kad eilėraštį rašąs dažniausiai savame krašte, savo aplinkoje). Ar tai reikštų, kad „etnografiškasis“ Braziūnas ima kurti „euroeilėraštį“? Paradoksalu, bet turbūt taip, jei turėsime omeny, kad tai yra geras eilėraštis.


       Braziūną įkvepia pačioje Europoje intensyvėjantys regioninės savimonės procesai. Jis palaiko ir ten gyvą idėją kurti poeziją ne tik literatūrine kalba, bet ir atskiromis tarmėmis. Šiuo metu pakeliui pas skaitytoją yra Braziūno poezijos rinkinys Saula prė laidos, parašytas poeto gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir su autoriaus įskaityta kompaktine plokštele. Kiek anksčiau į savo tarmę iš Berno vokiečių tarmės (kalbos) drauge su Markumi Roduneriu jis yra išvertęs šveicaro Kurto Marti poezijos rinkinį Štai eina žmogus (tarmiškai – Va ain žmogs; 2004). Braziūnas jaučiasi visavertis naujųjų Vidurio Europos erdvių subjektas: jam dalyvaujant atsirado Cap à l'Est, Vidurio Europos poetų sambūris, vienijantis prancūziškai bendraujančius kūrėjus. Apskritai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Braziūnas deklaruoja bent jau dvigubą savo eilėraščio „pilietybę“: jis esąs ne tik lietuvių kalbos, taigi ir etninės kultūrinės tradicijos, pilietis, bet ir poezijos imperijos, pagal melodikos specifiką apimančios ne tik baltų, bet ir pietryčių slavų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII-XVI a.) istorines žemes, Balkanų kraštus, pilietis. Su šiais geopoetiniais interesais yra susijusi ne viena Braziūno veiklos sritis: be vertimų, naujausia jo idėja – 2006 metais Minske Lietuvos ambasadoje įsteigta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė), vienijanti poetus, muzikus ir kitus meno žmones tautų, vienu metu gyvenusių bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Burti tokią bendriją Braziūną paskatino ne kokie nors sentimentai istorijai; daug versdamas poezijos iš įvairių kalbų: latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainų, kroatų, rusų, serbų, – jis teigia įsitikinęs, kad melodinių (taigi ir poetinių) izoglosų ribos nesutampa su valstybių sienomis ar atskiromis kalbomis; pagal melodikos specifiką baltai, pietryčių slavai ir Balkanų kraštai priklausytų tam pačiam arealui.


       Ar poezijos imperijos piliečio pojūtis kaip nors paveikė naująją Braziūno poeziją? Tarptautiniai poezijos forumai, kuriuose Braziūnas aktyviai dalyvauja, ne tik inicijuoja naujus vertimus, bet ir šiek tiek keičia pačią poeziją. Akivaizdu, kad jo eilėraštis tapo siužetiškesnis, jame atsirado daugiau dabarties ženklų, literatūrinio gyvenimo realijų, žaismės, ironijos. Štai almanachas Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika, 2007 (išleistas su kompaktine garso ir vaizdo plokštele), kurį sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė Braziūnas, yra akivaizdus pavyzdys, kad įvairių tautų poetams dabar rūpi panašūs klausimai: jie kalba apie neįprastą savijautą „neapibrėžtosios mūsų Europos kieme“, pasienio savijautą, identiteto problemas.


       „Europos laiko“ palankumą Braziūno kūrybinei biografijai aiškinčiau taip: jo poezijos vaizdinių archetipiškumas savaip atliepia kolektyvinį, neretai teatralizuotą meno vyksmą. Fonetiškai raiškiai instrumentuota Braziūno kūryba tinka poetinių festivalių erdvėms, viešiems kūrybos skaitymams. Jis lengvai improvizuoja viena ar kita tema, kūrybiškai žaidžia rengos, kolektyvinio festivalių žanro, žaidimus. 2005 metais jis yra pelnęs tarptautinio literatūros festivalio Slovėnijoje prizą „Vilenicos krištolas“, 2006 metais – Latvijos literatūros Metų apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus verčiant latvių literatūrą, Poezijos pavasario apdovanojimą (taip pat už poezijos vertimus); yra gavęs ir ne vieną Poetinio Druskininkų rudens prizą bei Jotvingių premiją (2003). Braziūnas kūrybingai išnaudoja pakitusią komunikacijos situaciją: savo knygomis jis orientuojasi ne tik į tradicinį knygos skaitytoją, bet ir į klausytoją; ir čia pristatomą rinktinę Vakar yra rytoj lydi dvi kompaktinės plokštelės, jose eilėraščiai yra įskaityti autoriaus ir jo kolegų, bičiulių balsais. O ankstesnė autokoliažinė kompozicija Iš naminio audimo dainos (2005) apskritai yra daugialytis tekstas: be Braziūno poezijos, čia esama muzikinio sando, liaudies dainų citatų bei autobiografinio prozinio komentaro.


       Laiko dvasią pagaunantys kūrybos eksperimentai yra svarbu, bet svarbiausia jų pasisekimo prielaida vis dėlto slypi pačioje Braziūno poezijoje. Nuo pat pirmojo rinkinio ji neatitiko tradicinio psichologinio lyrizmo sampratos: joje beveik nėra lyrinių, t.y. egocentriškųjų temų; poetas kalba apie „objektyviai“ vaizdijančią savo kūrybą, apie archetipinę savo vaizdinių prigimtį ir t.t. Šiai poezijai rūpi epo užmojo klausimai apie etnoso, tautos, valstybės pradžią, apie istorijos ir mito atmintį. Tokią į praeitį orientuotą tematiką atitinka specifinė, archaizuota, dialektizmų, latvizmų, kitų kalbų žodžių prisodrinta poetinė kalba. Bet visi lingvistiniai „nenormiškumai“ jo eilėraštyje atrodo natūralūs, organiški, tarsi juos būtų išplukdžiusi pati eilutės tėkmė, o poetinės „rekonstrukcijos“ – prasmingos. Be kita ko, tai patvirtina ir kalbininko profesoriaus Skirmanto Valento monografija apie Braziūno ir Sigito Gedos poeziją Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007). Religijotyrininkas, etnologas, rašytojas, eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006) Braziūno poezijos kalbą įvardijo kaip baltų prokalbę arba barbarų rokoko. Remdamasis fonetiniais žodžių sąskambiais, poetas džiazuoja, raliuoja, tiroliuoja ar jodleriauja kalbos stichijoje jausdamasis esąs laisvas ir kūrybiškas. Dėl ryškaus lingvistinio, fonetinio šios poezijos sando manyta, kad tokia poezija sunkiai išverčiama, bet atskiromis knygomis Braziūno kūrybos jau yra išleista prancūzų (2003, 2006, 2007), bulgarų (2005), slovakų (2006) kalbomis, o šiaip jo eilėraščių yra išversta ir į latvių, lenkų, baltarusių, albanų, anglų, italų, gruzinų, kroatų, slovakų, slovėnų, ukrainų, rumunų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.


       Apibendrinant galima teigti, kad Braziūno kūryboje paradoksaliai dera priešingi pradai: pasaulėvaizdžio konservatizmas, archaizuota leksika ir moderni raiškos forma; rimuotas, ryškiai fonetiškai instrumentuotas ketureilis ir komplikuotas ritmas; folkloriniai motyvai ir postmodernūs kūrybos projektai; poetinės kalbos energija ir neryškus subjektas (nors autorius yra labai socialus ir aktyvus pilietis: kraštotyrininkas, žaliasis, sąjūdininkas, dabar – įvairių kultūros akcijų sumanytojas ir dalyvis); archetipinių vaizdinių (ąžuolas, šaltinis, kalnas, ugnis, vanduo, akmuo, duona) eilėraščio „dugnas“, bet ant jo suformuoti individualūs garsaraščių ir reikšmių „raštai“.


       Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – 312 p. – (Gyvoji poezija / serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas [Vlado Braziūno eilėraščius skaito autorius, Alis Balbierius, Elena Baliutytė, Henrikas Algis Čigriejus, Juozas Erlickas, Antanas Gailius, Virginijus Gasiliūnas, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Skaidrius Kandratavičius, Herkus Kunčius, Aidas Marčėnas, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Kornelijus Platelis, Jonas Strielkūnas, Bronė Stundžienė, Renata Šerelytė, Alvydas Šlepikas, Skirmantas Valentas].