Alis Balbierius, Trobelė ant debesies: esė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.


        Įsimena poeto Alio Balbieriaus nuotraukose fiksuojami trapūs pasaulio vaizdai. Jos tarsi „lietuviškas dzenas“ – pagauna žydinčią obelį pačiu jos žydėjimo momentu, o kuklų tiltelį, apsuptą vandens augalų, parodo taip, tarsi atvertų pačią tylą. Tokią jo nuotrauką esu įsirėminusi ir pasikabinusi namuose. Kai žiema, speigas, įtampa, slegia nuovargis ar apninka kokia kita jausmų sumaištis, žvilgteliu į ją ir prisimenu – pasaulis yra. Todėl yra vilties jį dar pamatyti prasmingai rymantį su savimi, skaidrų, – kokį jį mato A. Balbierius. Viltį teikianti perspektyva, leidžianti suvokti, kad esi tik visumos mažutė dalis. Ir kad tikrosios pasaulio mįslės slypi ne tavyje, o tave pranokstančioje būtyje – pačioje realybėje. Jei pasaulis iki galo išliktų toks, kaip jį fotografuoja poetas, jis, ko gero, būtų išgelbėtas. Tačiau ir A. Balbieriui pabodo būti vien esatį atspėjančiu ir apdainuojančiu lyriku. Jis pradėjo eksperimentuoti. Jo fotografijų internetiniame albume (www.alisphotoart.com) fotomeniniai eksperimentai jau net sugrupuoti į atskiras sekcijas. Jos pavadintos angliškai, todėl pirmosios dalies pavadinimo ,,Reflections in water-colours“ net tiksliai neišsiverčiu. Gal atspindžiai vandens spalvose, bet gali būti ir apmąstymai akvarele ar vandens spalvomis. Nuotraukose fiksuojami pasaulio fragmentai, atsispindintys vandenyje, todėl jie visi virpantys, nestabilūs. Pasaulis atrodo paslaptingas ir neramus. Pati mėgstu tą povandeninį fotografavimą. Viena mėgėjiška nuotrauka esu iliustravusi rimčiausios savo knygos „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“ viršelį. Fotografuota šiltą ir saulėtą Velykų pavasario dieną, kai ežerą dar kausto ledas, tik šalia kranto prasimuša niekieno nesudrumstas vanduo. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, koks tai vaizdas. Tik aš žinau, kad tai povandeninis pasaulis, ir ši su menu bei filosofija niekaip nesusijusi aplinkybė, man regis, suteikia šiokią tokią prasmę visam projektui, įskaitant ir XX a. filosofiją. A. Balbierius eksperimentuoja ne tik su vandeniu, bet ir su ugnimi, ledu, rūdimis, spalvomis. Ypač mėgsta geltoną, dažnai – žydrą. Įsimintina piromanijos serija, kur fotografas degina viską, ką tik įmanoma: liepsnoja laikrodžiai, kaukė, išnarstyta ir dalimis išsklaidyta lėlė, liepsnoja kortos, teniso raketė ir šachmatų lentos. Pasirodo, ir stiklas yra ne tik aštrus, bet ir degus, jis irgi užsiliepsnoja, atsidūręs prisiekusio piromano-fotografo rankose. Dar viena serija skirta rūdijančių daiktų grožiui įprasminti, kitoje jis bando sustabdyti pasaulį, stengdamasis apčiuopti gryną formą ar spalvą. Nuotraukos pradeda panašėti į kai kuriuos sustingusius René Magritte’o įvaizdžius. Akivaizdu, kad menininkas šiose fotografijų serijose jau ne tiek „medžioja“ vaizdus, kiek stengiasi papasakoti jais kažkokią istoriją: literatūrinę, iškankintą, gal kartais kiek pritemptą – sukurtą ir prigalvotą. Vaizdas desperatiškai bando virsti žodžiu, įsiprasminti mintimi.


        Todėl nenuostabu, kad A. Balbierius rašo esė – perskaitau „Metuose“. Važiuodama į darbą automobilių spūstyje pamatau patį menininką, einantį J. Basanavičiaus gatve taip, tarsi jis kasdien čia ir vaikščiotų, o ne medituotų gyvenimo prasmes, atsitolinęs nuo sostinės sumaišties mažame Šiaurės Lietuvos miestelyje, kuriame ne tik A. Balbieriui, bet ir man iškrito lemties burtas gimti. „Labai filosofiškos tos tavo esė“, – nuoširdžiai šaukiu menininkui per mašinos langą, nes bijau, kad kito karto gali ir nebūti. Susimojuojam „iki kitos spūsties“, o po pusės metų jau pasirodo ir visas esė rinkinys. Šis žanras mūsuose įgavo dar vieną autorinį balsą. Man atsirado galimybė pasiaiškinti, ką norėjau pasakyti tuo vienu sakiniu. Kodėl A. Balbieriaus esė filosofiškos, jei knyga, kaip įprasta A. Balbieriui, pasitinka poetiškai: migloje nutolusiu vaizdu ir labai trapiu pavadinimu: „Trobelė ant debesies“*? Šiukštu būtų bandyti pasisavinti autorių, pertempiant jį į filosofų stovyklą. Tai iš tiesų poeto knyga. Kita vertus – poeto, suvokusio, kad vien poetine forma iki galo negali išreikšti to, ką mąstai. Mąstymas tarsi šaukiasi teksto, parašyto kitaip – eseistinės prozos, kuri nėra nei traktatas, nei eilėraštis, nei grynoji literatūra. Būdama „tarp“, ji yra viskuo po truputį ir niekuo. Tas buvimas „niekuo“ (fragmentu, beveik literatūriniu niekučiu) ir suteikia esė rašytojui laisvę. Jis įgauna galimybę kalbėtis taip, kaip jam kalbasi, kaip nori, tarsi pačiam su savimi, nepaisant prievolės sekti kurio nors nustatyto žanro taisyklių. Kita vertus, kalbėdamas tarsi apie sau svarbius, įdomius ar skaudžius dalykus, eseistas įsilieja į daug sykių apie tai kalbėjusių balsų polifoniją. Ne visai sutikčiau su tais, kurie tvirtina, kad tik ilga esė gali būti šio žanro etalono pavyzdys. Ilga dažnokai virsta novele arba aubiografine apysaka su įvairiausiais atsišakojimais. Klasikinė esė šaukiasi išlaikyti dėmesį vienai problemai nuo teksto pradžios iki pabaigos. Atsiverčiu po ranka pasitaikiusius Hermanno Hesse’ės ir Gilberto K. Chestertono esė rinkinius ir matau: G. K. Chestertono beveik visos esė neperžengia 2-3 puslapių slenksčio. H. Hesse’ės – gal kiek ilgesnės, bet irgi tik vienu ar dviem puslapiais. Esė „Zaratustros sugrįžimas“ skyla į visai trumputes potemes. A. Balbieriaus esė irgi trumpos. Kelių puslapių jam pakanka, kad būtų išsakyta mintis. Šiuo aspektu jos nėra labai personalios: dauguma – filosofiškai-poetiškai meditatyvios, dažnai klasikinės, formalios. Eseistas mintimis siekia apglėbti bendresnes problemas. Kai kuriose autorius priartėja prie socialinės kritikos. Jis nevengia mąstyti, ką reiškia postmoderno laikai ne tik jam, bet ir ką galėtų reikšti kitiems, kurlink juda jo pasaulis ir kaip vertybiškai kinta bendruomenė. Eseistas jaučiasi gyvenąs, jo paties lakiu išsireiškimu, „pervartų visuomenėje“. Joje pametamos sielos, katastrofiškai didėja visa ko judėjimo greitis.


        Esė „vaizdų griūtis“ mūsų laiką jis interpretuoja kaip užterštą beprotiškai didėjančia vaizdų griūtimi, grasinančią mums visiems tapti tik vaizdo atšvietu tarp kitų atšvietų. Manau, šios eseistinės meditacijos labai praverstų geriau susivokti į šį pasaulį beįžengiančiai jaunuomenei. Nors ir kritiškas, eseistas nėra kategoriškas. Kita vertus, kai kurios temos tiesiog „kalbasi“ su mudviejų su Tomu Sodeika parengtu „Filosofijos“ vadovėliu, kurio pamatinė tema – žmogus. Žmogaus problemą pradedame svarstyti nuo kūno klausimo. A. Balbieriaus esė „Kūnas: begalybės link“ temą praplėstų, o „Pamestų sielų laikas“ kitą „Filosofijos“ vadovėlyje išskirtą problemą „Siela“ netgi pagyvintų įvairiomis poetinėmis įžvalgomis. Kad ir tokia: „Pasaulio triukšme siela traukiasi it bailus kiškelis į išnykstančias pakrūmes, kad vėliau priartėtų prie mūsų tik baigiantis gyvenimui, kada pamatome, kas iš tiesų atrasta ir prarasta, kokie mes galėjome būti, bet jau niekada nebebūsime“. Kita tema „Filosofijos“ vadovėlyje yra asmuo. Eseistas turi ką pasakyti ir šiuo klausimu. „Juk pernelyg dažnai pasijunti, lyg būtum ne vienas, o sudarytas iš daugybės kitų. Kas tie kiti?“ Asmens skilimas – nuolatinis filosofinių apmąstymų objektas. Eseistas turi savo atsakymą: „Nebūtinai jie svetimi ar priešai. Galbūt tie kiti, išlendantys mumyse, sveikuosiuose ar pamišėliuose, yra ne kas kita kaip begalinė mūsų protėvių seka, be kurių nebūtų ir mūsų“. Esė „Bandos ant šakų“ paliečia individo ir visuomenės susvetimėjusį santykį, o „Skaitmeninė visata“ idealiai klijuojasi prie temos „Žmogus ir mašina“. „Laukti“ bei „Ištuštėjimai“ – prie „Žmogus ir prasmė“. Autorius rašo: „Nekenčiu tos tuštumos, to vidinio ištuštėjimo. Bet kas iš to? Tyli lyg nebylės visos išmintys, visos knygos. Tyli mano gyvenimas lyg jo ir nebuvę“. Tačiau nėra viskas beprasmiška ir blogai. „Man kasdien turi blykstelėt kažkas nauja, ir tada nukrenta ištuštėjimo rūbas“, – randa jis išeitį. Kita vertus, eseisto sukurtas meditatyvusis personažas suvokia, kad bet kokiam ištuštėjimui priešnuodis yra kūryba ir rašymas. Štai vienas intymesnių apmąstymų (esė „Madam Depresija ir lapkritis“) skirtas rudens nešamam liūdesiui pasitikti, pasakotojas jį užbaigia pastebėjimu, kad šio teksto rašymas naikina depresijos priepuolį. Tik melancholiją įveikti sunkiau – laikinai atsitraukusi, ji vėl neišvengiamai grįš. Neišvengiamai vėl nutiks tas laikas ir ta diena, kai nebesinorės rašyti. Bet ir tada galima parašyti esė apie tai, kaip nesinori rašyti. Esė „Traktato „kaip įveikti beraštę dieną?“, kurio niekada neparašysiu, įvadas“ – viena intymiausių ir žaismingiausių. Pasakotojas sakosi nekenčiąs tų savo beraščių dienų, „kai kaukolė spengia lyg speigas, vietoj smegenų aidi tuščia erdvė“. Jei esi rašytojas ar vaidini rašytoją (pasakotojas sako, kad ir rašytojas – tik viena galimų kaukių), „šlaistaisi tuščias ir beviltiškas – lyg prarasto laiko išnara“. Ir tomis dienomis ypač gerai girdi, kaip krebžda ir klaksi viso pasaulio writerių plunksnos, rašomosios mašinėlės ir kompiuterio klavišai, „ir staiga pasijunti lyg paliktas vienui vienas šalia greitkelio, kuriuo srūva begalinis automobilių srautas, ir niekas nesustoja, kad pasidomėtų, kur tu keliauji ir ar iš viso nori kur nors keliauti. Ir nėra jokios galimybės, kad išauš pasauly diena, kai visi jo rašytojai tą pačią dieną taps laikinai neraštingi. Susivienys šiuo klausimu lyg likimo broliai“. Mintį galima suvelti, suraizgyti. Galima ją pradėjus numesti pusiaukelėje. Bet galima ir atsargiai, nuosekliai skleisti ir bandyti beveik fotografiškai nutapyti. A. Balbierius renkasi antrąjį kelią.


        Pasirodo, sveikos melancholijos genama mintis gali būti tiesiog paprastai graži. Ne tik laiku pamatyti žydintys sodai pavasarį.

        Nemunas
        2007 01 11