tekstai.lt

Paulina Žemgulytė. Labiausiai įsiminė peizažai ir laikas (Alis Balbierius. Strazdo anatomija, 2004)


balbierius%20strazdo.jpg       Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004

       Į ketvirtąjį Alio Balbieriaus eilėraščių rinkinio "Strazdo anatomija" viršelį iškeltas vienas knygoje spausdinamas trieilis:

prisirišai daugiau
prie žolės prie dangaus negu
prie savo gyvybės


       Šios eilutės turbūt yra tinkamesnis raktas knygos prasmei „atrakinti“, o ne pats pavadinimas, kuriame žodis „anatomija“ nei patraukia, nei ką nors atskleidžia, nei skamba poetiškai. „Vargšas strazdas“ – tokia kilo pirmoji mintis perskaičius rinkinio vardą. O mintį patvirtino vėliau perskaitytas pavadinimui artimiausias eilėraštis apie strazdo skrodimą „Giesmės ieškojimas“, beje, su labai vykusia pabaiga:

kaip beprotis plėšau
sidabrines ornamentuotas plunksnas
ant kurių užrašytus
mano eilėraščius
nusineša vėjas


       Štai ir antrasis rakto, arba kodo, dėmuo, galėčiau sau paprieštarauti. Poetas gražiai išsisuka nuo priekaištų, kaip ta ne sykį rinkinyje minima riešapelekė žuvis.

       Žuvis, strazdas, ąžuolas, varnas, gegužė, šermukšnis ir dar ne vienas augalas ar gyvis apsigyvenę šioje knygoje. Ir tai Aliui Balbieriui ne nauja. Gamta ir šiame rinkinyje yra poeto stiprybė, – sakė knygos redaktorė Janina Riškutė pristatydama „Strazdo anatomiją“. Bet stipriausią įspūdį Alio Balbieriaus eilėraščiuose daro ne šiaip sau gamta, be kurios retas mūsų poetas apsieina. (Dar esame tie, kurie matome ir gėrimės ne mūsų sukurtu tvariniu.) Alis Balbierius sugeba žvalgytis ne tik gamtininko (pagal specialybę) akimis ir ne tik fotografo (nors žinomas kaip įdomių nuotraukų autorius). „Strazdo anatomijoje“ jis daugelyje eilėraščių pasirodo kaip dailininkas, geras peizažo tapytojas.

Kaip ašara sniegynais rieda
raudona saulė, svirtis vakare
linguoja atmintį virš sniego

aplinkui – vienkiemių dykra
balti vargonai šąlančių beržynų
apleistas vieškelis, pusnies kupros

šešėlis, slystantis ražienų dryžiais
ir apleistis – balta lyg visata
viršum gamtovaizdžio, gyvybės ryžto


       Tai beveik ir visas eilėraštis „Žiemos pastoralė“. Paskutinis (nepacituotas) punktelis su nesiderinančiu prie piešinio, lyg iš kitos stilistikos atkeliavusiu tarptautiniu žodžiu „entropijoj“ šiek tiek „nusodina“ eilėraštį (beje, ir kitur pavartoti žodžiai – amalgama, archetipiškai, materializuoju – skamba kaip svetimkūniai). O trim pirmosiomis strofomis tapomas peizažas turi visas Alio Balbieriaus „paveikslų“ savybes.

       Spalvų naudojama nedaug, bet jos ryškios, kontrastingos, šiuo atveju – raudona (saulė) ir balta (sniegas, beržynai). Ir dar truputis piešinio – svirties brūkšnys, vienkiemis, vieškelis, pusnies šešėlis, ražienų dryžiai – iki kulminacinio žodžio „apleistis“. Su šiuo punkteliu eilėraštis galėtų ir baigtis, nes toliau – kita, žemyn krintanti tonacija. Tiesa, tokių ištisai gamtovaizdžiui skirtų eilėraščių rinkinyje nėra daug, bet visi jie stiprūs („Vasaros ežeruos“, „Paukštį išlydo jūros mėlynas švinas“, „Šešėlių viešpats – vakaras – išnyra“, „Turi strazdas sidabro“, „Rudens upėtakis“ ir kt.).
Perskaičius knygą atminty lieka ne ištisi eilėraščiai, o atskiri vaizdai, dažniausiai spalvingi ir ryškūs, tačiau skoningi, nerėkiantys. Nors autorius nevengia ir pakylėtų aukso, sidabro spalvų („tartum sidabras iš kilmingo laiko“, „turi strazdas sidabro“, „aukso amžius“, „auksiniai lapai į šaltinio akį“, „aukso dulkių lopinėlį / nuo drugelio sparno“), žėrėjimo, šviesos, kontrasto (dažniausiai baltai spalvai):

Ta graužatis yra kaip rūdys
rudai raudonos rūdys ant vielos
plačiuos baltuos laukuos kur liūdi
šešėlis piemenų išmirusių tvoros

„Ta graužatis yra kaip rūdys“

       Daugelis peizažų ne tik pilni šviesos, – jie „dega“ („Paukštį išlydo jūros mėlynas švinas / rugpjūčio dykynėje dega smėlėta pakrantė“, „Degė žalias beržyno altorius / vienkiemio pilko aky“).
Moka poetas tapyti ir kitokį peizažą – prislopintą, skendintį sutemose, rūke:

vakaro sutemose
pro rūką ir vandenį
mano trečioji akis
regi –
tūkstančiai sidabrinių mėnulių
juda dugno danguj
sublyksi lyg veidrodžiai
su šilko pelekais

„Vasaros ežeruos“

       Migla ir prieblanda atsiranda tokiuose eilėraščiuose, kur kalbama apie tylą, ramybę, lėtą buvimą:

uola prabunda regi ryto rūką
rūke paskendusius po kojomis medžius

„Uola“

       Yra rinkinyje ir vienas kitas natiurmortas. O vienas eilėraštis taip ir pavadintas – „Natiurmortas su laikrodžio rodykle“:

Iš laikrodžio iškritusi rodyklė, musės
skeletas juodas ant baltos palangės,
kopūstinis drugelis, jis kadaise skraidė
nušiurusiais sparnais prie laikrodžio.


       Čia esama daugiau aprašymo, o ne tapymo aistros, kurią regime „degančiuose paveiksluose“. Autorius tik tarsi pademonstruoja, kad jam nesvetimas ir kitoks žanras.
Eilėraštyje „2001.02.26“ poetas, be kita ko, prisipažįsta: „ilgai galvojau… / apie gamtą iš kurios kyla menas“, o kitame eilėraštyje „Baroko žiedas ant lelijos girių“ mintis apie gamtą susieja su laiku, dar vienu iš įspūdingesnių šios knygos motyvų: „gamtos knyga už bibliją senesnė“.

       Peizažo tapymas eilėraščiuose liudija originalų poeto regėjimą, išreikštą lakoniškai, stipriai ir taikliai. Laiko sąvoka labiau susijusi ne su pojūčiu, regėjimu, o su mintim, mąstymu, atsakymų ir prasmės ieškojimu.

Tarp niekada ir visados
tarytum saulės spindulys
gyvybės driekiasi gija


       Taip poetas pradeda eilėraštį „Tarp niekada ir visados“, lyg pratęsdamas mintį, kurią išreiškė cituota eilėraščio „Baroko žiedas ant lelijos girių“ eilutė: „gamtos knyga už bibliją senesnė“. Laikas dažnai suvokiamas kaip esamas ir kartu buvęs: „kur įšalę laike / lyg lede – mūsų protėviai žiūri“ („Degė žalias beržyno altorius“). Ši sąsaja ryški ten, kur autorius kalba apie giminę, tautą, tėvynę. Tai pačiai temai priskirtinas ir subtiliai eilėraščiuose varijuojamas nostalgiškas vienkiemio motyvas. Laikas tokiuose eilėraščiuose gali ir nebūti įvardijamas, tačiau nuotaika žymi jo bėgsmą, praeinamumą, grimzdimą į praeitį. Praeitis kartais konkretizuojama (eil. „Šumero šviesa“, „Debesys dangaus“, „Telefonai tylės“, „mėnulis“). Čia švysteli šumerų, Hesiodo, Renesanso vardai, bandoma leistis į tolimą praeitį. Bet stipresnis laiko pojūtis reiškiasi ten, kur poetas jo konkrečiai neapibrėžia, pavyzdžiui, eilėrašty „Šikšnosparnio elegija“:

Aušrą žmonijos regėjo varlės
ir žvaigždės.
Visa, kas supa mane,– milijonus
metų yra senesni nei žmonijos gimtis.


       Čia poetas pavartoja jo „laiko eilėraščiams“ magišką žodį „senesni“. „Senas“ Alio Balbieriaus laiko vertybių hierarchijoje užima labai svarbią vietą. Senas jau savaime reiškia – vertingas, pavyzdžiui, eilėraštyje „Radijas“:

senas negrojantis radijas / groja man
toli nuo manęs / dulkėtoj tėviškės
palėpėj


       Ir baigiasi eilėraštis eilutėmis:

neišmesiu jo į šiukšlyną / neužstatysiu /
neparduosiu
kol gyvas esu / kol būsiu gyvas
jokiam antikvarui


       Žodžiais tapydamas poetas, kaip pats prisipažįsta eilėrašty „Natiurmortas su laikrodžio rodykle“, galvoja „apie laiką“. Tai, kas nutinka dabar, turi šaknis vakarykštėj dienoj ir stiebiasi į ateitį:

prieš du tūkstančius metų
gilė kėkšto snape –
Stelmužės ąžuolas


       Tai ir visas eilėraštis. Vienas iš trieilių, sudarančių atskirą knygos skyrių. Trieiliai – stipriausi rinkinio puslapiai. Forma išsiskiriantys eilėraščiai gal kiek iškrinta iš bendros stilistikos, tačiau Alio Balbieriaus garbei reikia pripažinti, jog jo trieiliai ir talpūs, ir taiklūs, ir įdomūs, ne tokie, kokių dabar dažnai pasitaiko skaityti spaudoje, kai aiškiai matyti bevaisės autorių pastangos, nes aikčiojimai ar banalūs teiginiai, surašyti trieilio forma, dar netampa poezija.

       Literatūra ir menas
       2005 04 29