Gasparas Aleksa. Ėriukėlis stiklo ragais: romanas. - Vilnius: Vaga, 2003.

        Neseniai pasirodęs naujas Gasparo Aleksos romanas jau sulaukė įvairiausių interpretacijų. Kai kas kūrinį suvokė kone kaip rašytojo akibrokštą: po knygos "Adomo broliai ir moterys" ("Vaga", 2001), kurioje vaizduojamas chirurgų gyvenimas sovietmečiu, ir po antrojo romano "Pusė obuolio Ievai" ("Vaga", 2002), kur veiksmas vyksta Atgimimo laiku, kai kurių literatūros futurologų tikėtasi, jog trečioji knyga būsianti jau nūdienės Lietuvos atspindys chirurgo akių tinklainėje. Deja! Logiško nuoseklumo geidėjams G.Aleksa iškrėtė pokštą - romano veiksmą jis nukėlė pusantro šimto metų į ateitį, tuo suteikdamas šansą gimti naujam stereotipui: sulaukėme mokslinio fantastinio romano. Manyčiau, kad gydytojui G.Aleksai jau dešimtmetį visiškai nebetinka stereotipinis chirurgo įvaizdis, nes jis - modernios šiuolaikinės socialinės reabilitacijos specialistas, o literatūros "elitui" vargu bau pavyks - ypač po romano "Ėriukėlis stiklo ragais"! - rašytoją Gasparą Aleksą nutremti į lentyną šalia Vytauto Sirijos Giros ir kitų lietuvių gydytojų parašytų knygų.

        Neslėpsiu: G.Aleksos proza mane - kaip galbūt ne vieną skaitytoją - savo neordinarumu truputį šokiruoja, tačiau kaip tik dėl to žadina dar didesnį susidomėjimą. Žinau, jog naujasis romanas prieštaringai vertinamas ir kuluaruose. Viena neabejotinai sumani literatūros mokslų daktarė privačiame pašnekesy tiktai gūžtelėjo pečiais: "Lietuva - ir saulamobiliai... Na jau, žinote, manęs tai neįtikina!" Tuo tarpu kita, gal jau ne tokia perspektyvi kritikė, tačiau vis dar smalsi skaitytoja, autoriui buvo tolerantiškesnė: "Iš pradžių - "Stalkeris", vėliau - "Soliaris", bet Andrejaus Tarkovskio įtakos tikrai neišvengta".

        Jei pritarčiau, kad "Ėriukėlis stiklo ragais" - mokslinės fantastikos kūrinys, vien tik soliaris, tikrai nesiimčiau knygos recenzuoti. G.Aleksa nukelia skaitytoją į pasaulį, kuriame beveik nebeliko įprastinių žmonių. Šis pasaulis apgyventas elitinės visuomenės - baltųjų varlinų, kitaip tariant, klonų. Jie moka valdyti Didįjį sprogimą ir Didįjį slėgį, sugeba gyvą organizmą taip paveikti, kad jisai sumažėtų iki mikrobo ir galėtų žmogaus gyslomis - tartum greitkeliu ar upės vaga! - keliauti į pažeistas galvos smegenis. Tokiu neįprastu būdu mokslininkai ne tik diagnozuoja ligas, bet ir kovoja su jų sukėlėjais neurodaimonais. Sunkiausios ligos baltųjų varlinų padermei - joks išbandymas, jos nekelia nei skausmo, nei rūpesčio: visi nemalonūs jutimai akimirksniu numaldomi specialiais slopintuvais, o kiekvienas susidėvėjęs organas gali būti pakeistas nauju ir visiškai sveiku, užaugintu specialioje augykloje. Suprantama, kad tokioje visuomenėje nunyksta tiek įpasta žmogui moralė, tiek vienas esminių instinktų - mirties baimė. Mirtis čia bereikšmė, ji nebeturi paslapties - savanoriškas klonų pasitraukimas į Žydrąją galaktiką veikiau panėši į neskoningą holivudinę atrakciją.

        Štai tokioje terpėje rašytojas apgyvendina vieną iš pagrindinių herojų - chirurgą Fagandrą, seną žmogų, neslepiantį itin skeptiško požiūrio į klonus, kurie, anot autoriaus, net padorių keiksmažodžių nemoka, šneka negyva, sterilia kalba.

        Taip "Ėriukėlį stiklo ragais" perskaitytume nusiteikę knygoje matyti mokslinę fantastiką. Tačiau įmanoma ir kitokia siužeto versija - daug realistiškesnė ir drastiškesnė.

        Pasidavę kitoms žaidimo taisyklėms susidursime su be galo skaudžia realybe: po nelaimingo atsitikimo Fagandro žmona Adomė tampa neįgali - ties penktuoju kaklo slanksteliu nutrūko jos stuburo smegenys, ir moteris jau visą likusį gyvenimą bus "kitokia". Daktaras Fagandras puikiai suvokia, jog situacija beviltiška: stuburo smegenų ligonei "suauginti" nepavyks, net pasitelkus pačias tobuliausias technologijas. Tik šitiek nedaug praskleidęs profesinių paslapčių skraistę, autorius toliau atidžiai ir jautriai gilinasi į dviejų mylinčių vienas kitą žmonių psichologiją: nuo bandymų nusižudyti ir psichozės kliedesių iki mokslinių fantazijų. Fagandrui sunku susitaikyti su mylimosios negalia.

        Herojui belieka viena išeitis - bėgti nuo realybės, slėptis nuo jos. Ir jisai slepiasi, prasimano fantasmagoriją, mieliau gyvena ne realybėje, o sapnų karalystėje, tarsi įsikalina pasąmonės kinematografe, nevengdamas net ir gerokos neskiesto džino porcijos, tačiau užgesinti nevilties nesiseka, ir žmogus ima balansuoti ant beprotybės ribos.

        Įstrigo romane sakinys, kuris galėtų būti knygos k i t a i p perskaitymo raktas, sakinys, įrodantis, jog mokslinė fantastika autoriui rūpėjo bene mažiausiai: "Žaiskime... Vyrai ir moterys, žaiskime mitais, svajonėmis, fikcijomis, idėjomis, keliaukime į Mažąjį ir Didįjį pasaulius, į Visatą, niekur nerasime geriau ir gražiau kaip sapne" (p. 150). (Išretinta - V.Š.)

        Gasparas Aleksa į pasaulį žvelgia modernaus psichologo akimis, žmoguje jam emocijos svarbiau už intelektą. Ilgą laiką dirbantis su neįgaliais žmonėmis autorius kaip niekas kitas pažįsta ne tik jų, bet ir artimųjų psichologiją. O tiesa yra tokia, kad dažnu atveju susižalojusio artimieji patiria daug didesnį šoką nei žmogus, visą gyvenimą priverstas gyventi "kitokiame" kūne. Vis dėlto ir pačiam neįgaliajam gyvenimas apkarsta dvigubai: viena vertus, jis privalo ištverti likimo išbandymą ir prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, kita vertus, yra nuolatos kamuojamas artimųjų gailesčio bei širdgėlos.

        Skaudžiai šį dualizmą išgyvena ir pagrindinė romano herojė Adomė. Adomės paveikslas G.Aleksai iš tiesų pavyko. Personažas sugestyvus, patrauklus ir emocionaliai paveikus. Autorius atskleidžia skaitytojui herojės potyrius, tartum slaptas duris atverdamas įleidžia mus į vidinės dramos sukeltas peripetijas, analizuoja moters viltis bei troškimus, būdravimus, sapnus ir pasąmonę.

        Ilgametės gydytojo patirties neturintis, modernios reabilitacijos ir gyvenimo sunkumų neišmanantis žmogus vargu bau pasiektų tokios teksto įtaigos. Tuo tarpu G.Aleksa įtikina, jog tai, "kas pramanyta, labiau tikra, nei tikra yra iš tikrųjų", anot Paulo Coelho. Ypač stipri ir nepriekaištingai "nukalta" man pasirodė funkcinė metafora negaliai nusakyti: "Nevadink manęs baltąja varle, aš - tavo duktė, pavirtusi r o- p l e…" (p. 85). (Išretinta - V.Š.)

        Ne mažiau vykusi ir metafora, autoriaus valia atsidūrusi romano pavadinime. Kas yra ėriukėlis? Be abejonės, - daktaras Fagandras, vyras, kuris patyręs stresą elgiasi tartum mirtinai persigandęs vaikas. Ėriukėlio ragai - ne vien būtinos ginties ginklas, bet ir užuomina apie išdavystę (numanomą? menamą? o gal tik prasimanytą, kad lengviau būtų tverti gyvenimo atsiųstą skausmą?), juk Adomė balansuodama ant siūlelio tarp gyvenimo ir savižudybės regi vizijas, kuriose gašliai pasišiaušia jos libido.

        Stiklas - keista materija. Kuo labiau užgrūdintas, tuo smulkesnėm šukėm pažyra. Šiuo palyginimu G.Aleksa dar kartą pabrėžia žmogaus psichikos trapumą, pažeidžiamumą. Šiame romane tema, gvildenama nebe pirmą kartą ir tokia aktuali rašytojui, išplėtota bene sumaniausiai.

        Per Fagandro paveikslą autorius išsako skaitytojui ir savo baimes. Baimes, kurios apninka neretą praeito šimtmečio viduryje gimusį ir dėl neįtikėtinos technologijų pažangos suglumusį žmogų. Tarp senųjų vertybių, kurias išpažįsta Fagandras, ir tarp naujosios genties papročių romane atsiveria tikrų tikriausias tektoninis lūžis. Autoriaus pozicija aiški: senasis pasaulis, pasaulis be klonų, pasaulis, apgyventas tikrų, vyro pradėtų ir iš moters įsčių gimusių žmonių, G.Aleksai yra mielas ir, nepaisant visokeriopos bjaurasties, brangintinas.

        Įdomus sutapimas: "Ėriukėliui stiklo ragais" jau sukantis leidybinėse girnose (sprendžiant iš knygos parašymo ir išleidimo datų), žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie pirmąjį Jungtinėse Amerikos Valstijose klonuotą kūdikį. Teisybė visa tai ar pramanas, - atsakymo kol kas nežinome, užtat kartu su G.Aleksa galime pafantazuoti, kaip atrodytų pasaulis, jei žmogaus klonavimas būtų įteisintas ir jei klonai įsigalėtų Žemėje. Perspektyva, tiesą sakant, šiurpoka. Tai liudytų ir Fagandro kliedesiai: jis įtarinėja, ar tik nebus Adomės tėvas Kolumbas, iš kurio ląstelės moteris klonuota, sykiu ir jo paties tėvas; jis kone pasiduoda sodomoros, kitaip tariant, motervyrio Ra pinklėms ir per plauką nepraranda savo esaties.

        Fantastikos mėgėjai romane ras modernių ateities technologijų ir priemonių, bet ne jos svarbiausios rašytojui. Autoriui daug svarbiau viso to poveikis žmogaus psichikai, elgsenai, moralei. Romano personažai gyvi, jie "padaryti" iš mėsos, kaulų ir kraujo, o šis faktas anemišką skaitytoją neretai netgi siutina; dar daugiau: jie elegantiškai erotiški, mylintys ir ekspresyvūs, susaistyti tarp savęs ir maitinami intrigos krauju, tekančiu į mintis ir elgseną smulkiausiomis kraujagyslėmis. Manyčiau, vertingiausia knygoje yra tai, kad ji - ne vien rašytojo laimėjimas, bet ir neblogas siurprizas įdėmiam skaitytojui. Romane daug pozityvių įžvalgų ir naujų idėjų, kurias sunku suprasti grotesko mėgėjams ir cinikams, nuolatos tvirtinantiems, kad lietuviai negali parašyti kitoms tautoms įdomaus romano. Įtarčiau, jog šou ir visagalės reklamos bei naujosios konjunktūros laikais tokią knygą iš tiesų sunku parašyti, nes tenka įveikti literatūros elito stereotipus.

        Gyvendami sumaišties epochoje ilgimės pozityvių herojų, bet naujų technologijų kuriama realybė vis dažniau verčia ieškoti heroizmo savyje, nes pagrindiniu asmenybės kovos lauku tampa psichika. Elementaru, kad mūsų gyvenime daugėja socialinės aplinkos deformuotų (klonuotų?) asmenybių - gausėja "kitokio" kūno ir "kitokios" psichikos žmonių. Aišku, kad kalėjimų prižiūrėtojai neišauklės nusikaltėlių ir iškrypėlių, sveikatos sergėtojai nebeišgydys narkomanų, savižudžių ar dvasios ligonių. Visuomenei reikia specialistų, kurie padėtų rasti ir pažadinti "kitokio" žmogaus naujas galias gyventi.

        G.Aleksa romane užsimena apie įdomią literatūros kryptį, grįsdamas ją individualizmu. Adomei jos mokytojas savižudžių namuose, tokio pat likimo žmogus Fredis sako: "Vėl išsiplovei smegenis? Adome, atsisakyk emocijų terapijos! Žmogus privalo viską, kas jam skirta, išgyventi pats, be plovyklų. Spjauk vitaterapeutui ir psichoterapeutui į barzdą. Žinau, nes pats tai patyriau. Visi ropliai, kurie žavėjosi blogų emocijų naikinimu, papuolė čia. Išsiplauni smegenis ir nepajunti, kaip užplūsta abstinencija. Viskas verčiasi aukštyn kojom - ir sulūžti. Ne, aš tavęs neįkalbinėju. Gali gyventi kaip nori..." (p. 85)

        Šiame romane G.Aleksa, jau ir pirmojoje knygoje "Adomo broliai ir moterys" ieškojęs naujų, neįprastai skambančių terminų, atsiskleidžia kaip sumanus naujažodžių kūrėjas. "Ėriukėlyje stiklo ragais" randame ne vien minėtą sodomorą, bet ir homonautus, psichonautus, vitaterapeutus, susiduriame su radaimonais ir visokiais kitokiais "baisūnais", kurie po šimto penkiasdešimties metų gal ir iš tikro nebestebins. Bent jau Lietuvoje, kur autoriaus valia ir vyksta romano veiksmas. Beje, veiksmo vietą atsekti galime iš trijų tikrinių daiktavardžių: kūrinyje minimas Nemunas, o pagrindinių herojų dukterys turi pagoniškus lietuviškus - meilės deivės Mildos ir mirties deivės Veliuonės - vardus. Kitų personažų vardai egzotiški - Haboras, Mirtė, Krategis etc. - arba turintys mitologinį krūvį.

        Šiame romane G.Aleksa ir toliau ištikimas savo stilistikai: vyksmą jis konstruoja kaleidoskopo principu, supindamas, ištraukdamas į paviršių ir vėl paslėpdamas atskirus epizodus, todėl jo proza kartais primena kiek egzotišką mozaiką, o kartais - kino juostą bepradedančiame gesti televizoriuje, kuris panorėjęs rodo visiškai švarų ir aiškų kadrą, bet kai "užsiožiuoja", tie kadrai ekrane pradeda bėgti lyg išprotėję.

        Derėtų pridurti, jog "Ėriukėlį stiklo ragais" autorius, kino terminais šnekant, "montuoja" daug profesionaliau nei pirmuosius du savo romanus. Minėtuose kūriniuose dar labai ryškus noras išsisakyti, atsikratyti potyrių, minčių bei pajautų, sprogdinusių pakaušį kelerius metus, kada pažinojome G.Aleksą vien kaip poetą ir dramaturgą. Tiesą sakant, "Adomo broliuose ir moteryse" tekstas užgriūva kaip lavina, ir vargu bau rastume kitą tokį prozininką, kuris taip dosniai, tiesiog saujomis žertų skaitytojui siužeto karoliukų... Naujajame romane rašytojas elgiasi apdairiau, čia jis nebedaro naujoko klaidų. Gal tik poetizmų vis dar daugoka. Nesiūlyčiau jų visiškai atsisakyti: be muzikalios melancholijos, be aleksiškų sentimentų žodžio ir sakinio skambesiui, be metaforomis nupieštų vaizdų, - kaip, tikėtina, ir be minties šuolių, - G.Aleksos proza prarastų būdingą stilių, pagavumą ir savitumą.

        Literatūros vertinimų amplitudė pastaraisiais metais - gal ir dėl skaitytojui brukamų tekstų gausos? - labai sustriukėjo: dažniau susiduriame su bloga knyga, retai - su gera. Jau niekas arba beveik niekas nebesako: perskaičiau įdomią knygą. Tuo tarpu G.Aleksos romanas iš tiesų įdomus. Ne vien tam skaitytojui, kuris sykiu su autoriumi fantazuos apie - bent jau virtualioje erdvėje įmanomas! - ekspedicijas po sferas, kurios iki šiol - ir dar ilgai! - bus tabula rasa. Manau, jog knyga įdomi pasirodys ir lakesne, tačiau tragiškesne fantazija pasižyminčiam. O šitai ir būtų didžiausia romanisto sėkmė.

        Literatūra ir menas
        2003 04 25