Gasparas Aleksa. Ėriukėlis stiklo ragais: romanas. - Vilnius: Vaga, 2003.

        Trečiasis G. Aleksos romanas „Ėriukėlis stiklo ragais“ (pirmieji – „Adomo broliai ir moterys“, 2001; „Pusė obuolio Ievai“, 2002) nukelia skaitytoją į pusiau fantastinį erdvėlaikį. Veiksmas vyksta apie 2150-uosius nebeatpažįstamoje Lietuvos žemėje: negyvas Nemunas, negyvi medžiai jo pakrantėse, dirbtiniai ežerai su delfinais, klonuotų žmonių bedvasė bendruomenė. Ilsisi ir pramogauja nuogi, o ir darbą dirbdami menkai beprisidengia („Sveiki, grakštūs, stiprūs, ištvermingi vyrai ir moterys nepaprastai panašūs vienas į kitą.“) Senasis Dievas uždraustas, sukurtas naujo Dievo vaizdinys. Kelionėn – mirtin į Žydrąją galaktiką pas jį siunčiami paliegėliai, nebegalintys patirti gyvenimo kaip malonumų šaltinio. („Žemėje klestėjo žaidimų ir malonumų kultas. Žaidimai – aukščiausia intelekto saviraiškos forma.“) Praeities atmintis prarasta. Tautybė nieko nebedomina, „nors labai norėdamas gali ją nusistatyti, atlikęs genetinį tyrimą“. Rašytojo vizijoje tokia Lietuva – tai tuštėjančios realybės žemė, praradusi savo tapatumą, individualumą, natūralų grožį ir įvairovę. O svarbiausia – jausmų pasaulį. Atsiranda pirmosios sodomoros – belytės būtybės, kurioms nereikalingas asmeninis gyvenimas, jos gali visiškai atsiduoti, sakykim, mokslo aistrai. Aptarnavimo sfera priklauso robotams.


        Su medicinos pasauliu, kuris buvo plačiai išskleistas anuose romanuose, rašytojas neišsiskiria, tačiau tas pasaulis nuo mūsų nutolęs pusantro šimto metų ir įgijęs tokius pavidalus, kuriais sunku patikėti, net pripažinus neišsemiamas fantastinio žanro galimybes. Atrasta kažkokia ypatinga energija, „didysis slėgis, kuriam veikiant gyvoji ir negyvoji materija per kelias valandas neįtikėtinai susitraukia“. Mokslininkas virsta mikroskopiniu padaru, lyg kokiu mikrobu, išlaikydamas visas savo fizinio kūno funkcijas ir protines galias, ir leidžiasi kraujagyslėmis kaip upėmis atitinkamo dydžio laivu į ligonio smegenis ar kitą ligos pažeistą organą. Viena aišku – medicinos kaip ir kitų mokslų plėtra gali pralenkti išradingiausio fantasto drąsą. Idėja, jog pati mažiausia žmogaus organizmo ląstelė ateity bus prieinama mokslininkų kontrolei, nesunku patikėti. Tačiau niekas nepaneigs ir senos tiesos, jog žmogaus protas ribotas, ne begalinis, ne absoliutus („Galime žavėtis ląstelės struktūra ir jos funkcijų unikalumu, bet kol kas neįmanoma radikaliai pakreipti jos gyvybinės veiklos norima linkme. <...> Nepavyksta atskleisti ir žmogaus esmės, slypinčios galvos smegenyse“). Kadangi pragmatiška, racionali XXI a. žmogaus sąmonė linkusi pervertinti savo galimybes ir nepaisyti moralinių aspektų, progreso perspektyvos nėra guodžiančios.


        Autoriaus regima netolima ateitis kelia šiurpą. Tenka pripažinti, jog tokios ateities daigai sodinami jau šiandien. Rašytojas pagriebė dar karštą šiuolaikinio mokslo, religijos ir politikos sferose nevienareikšmiai diskutuojamą ir prieštaringai vertinamą žmogaus klonavimo idėją ir pabandė ją meniniu žodžiu, nenusižengdamas galimai šios mokslinės problemos raidos logikai, plėtoti ateities link. Aukščiausi civilizacijos ir mokslo pasiekimai visiškai pakeitė žmogų, maksimaliai padidino jo fizines jėgas, sustiprino sveikatą, prailgino amžių. Tačiau minimalizavo ir standartizavo dvasinio gyvenimo formas, įveikė emocijas, pavertė nereikalingais natūralius jausmus. Autorius teigia, jog žmogus pernelyg trapus sutvėrimas (ėriukėlis stiklo ragais), kad galima būtų taip racionaliai ir negailestingai su juo eksperimentuoti. Fantastiškiausi išradimai, prailginantys žmogaus gyvenimą, neapsaugo jo nuo ligų, nelaimingų atsitikimų-atsitiktinumų, fizinės kančios ir skausmo, o pamiršus nepakartojamą jo individualybę ir sielą, visai prarandama žmogaus esmė.


        Pagrindinis romano herojus gydytojas mokslininkas (homonautas) Fagandras priklauso jau nykstančiai neklonuotų, natūraliai gimusių žmonių giminei. Jis ilgisi prarasto pasaulio vertybių, vedęs daug jaunesnę už save moterį vien todėl, kad ji klonuota dar iš senųjų laikų žmogaus. Tačiau Adomė jau moderni moteris, ir tik ištikus nelaimei drauge su fiziniu skausmu į sąmonę grįžta tradicinis jos turinys, o sapnai – pasąmonės veikla – prikelia tėvo gyvenimo epizodus ir patirtį. Dėl pažeisto stuburo ji tampa pusiau paralyžiuota. Jai siūloma Žydroji galaktika – gyvenimas kitų parametrų pasaulyje, o iš tikrųjų – mirtis. Toks siužeto posūkis romano pradžioje padėjo rašytojui sukurti įtampos kupiną kritinę situaciją, kurioje kapstosi du vienas kitą mylėję žmonės, dabar priversti iš naujo įvertinti tiek save, tiek tarpusavio santykius ir pasirinkti ateitį. Adomė blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, net bando nusižudyti, bet išgelbėta ryžtasi prisitaikyti prie naujos realybės – valios pastangomis išmokti gyventi su savo nejautriąja kūno puse. Sunkiau sprendžiasi santykiai su vyru. Pajutusi ne meilę, o baimę ir gailestį, atstumia jį, nors turėjo vilčių pati pagimdyti jam neklonuotą sūnų.


        Nemažiau painios Fagandro psichologinės būsenos. Joms atskleisti rašytojas pasitelkia savitą būdą – fantasmagoriškus sapnus. Adomės ir Fagandro sapnai – sudėtingiausi romano puslapiai, parašyti ne be kūrėjo išmonės ir poetinio įkvėpimo.


        Štai kad ir toks Adomės prisimenamo sapno fragmentas:

 
        Senasis sodas paskendęs žieduose. Bičių dūzgime, lengvo vėjelio plaikstomose žiedadulkėse ir tvirtose rankose, kurios supa tave, žiedus tavo lūpose, o kitos, geidžiančios tavęs, kvepiančios medumi lūpos šnibžda į ausies kaušelį, vos liesdamos jį taria žodžius, užburiančius, magiškus, švelnius – ir pieva su stebuklingu sodu nulinguoja, ją nusineša sapnas, toks aiškus, tikras, skaudus ir liūdnas.


        O, Adome, žodžiai, turėję galią išsaugoti atmintį, žodžiai, glostę ir tirpdę odą, atvėrę širdis, išblukinę akių spalvą, kvapniuoju aliejumi besismelkiantys į kūno poras ir angutes, tirpsta, sklaidosi tarsi ryto rūkas, jie be aido užgeso laukų aguonose, usnyse, tarsi ėriukėlių graudus mekenimas palei taką į tėvo bažnyčią.<...>


        Amžinoji naktis, paslaptinga sapnų buveinė, gąsdinanti ir viliojanti, tyloje sužimbanti silpnu žiburėliu, klajūne ugnele virš tėvo laukuose užkasto paslapčių aukso, kuris ištirpęs gyslose, skalaujančiose minčių krantus, bauginamai byra ir byra, kai iš skausmo sumerki akis ir blaškaisi, keikdama vienišą, nerangų, nejautrų ir šaltą roplės kūną (p. 119-120).

 

        Čia turime ne tik sapną, bet ir jo refleksiją. Šiuo psichologinės analizės instrumentu autorius naudojasi pakankamai konceptualiai. Sapnai atskleidžia veikėjų praeitį, nepažintą tėvų ir protėvių lemtį, pažadina atmintį, užkoduotą simboliniuose vaizdiniuose. Tai ne tik savianalizės procedūra, reikalinga dabarčiai įvertinti, bet ir perspėjimas – nepraraskime atminties! Be jos mes – besielės būtybės. Autorius sukuria tokią besielę, bejausmę ir belytę būtybę – mokslininkę Ra, darančią Fagandrui didelį įspūdį ir įtaką. Žmogų traukia lengvesni gyvenimo keliai, nors jie veda į niekur.


        Realybei tuštėjant, sapnai romano veikėjams tampa gyvenimo pakaitalu. Kartais ima atrodyti, kad ir rašytojui jie – ištęsti, daugiažodžiai – yra patikimiausia saviraiškos forma. Blogai, kai ištisi puslapiai užliejami meniniu požiūriu nelabai tikslingos gražbylystės. Paslaptinga Fagandro gimimo, vaikystės, tėvo, motinos istorija, atskirom nuotrupom nuolat iškylanti sapnuose, lyg ir neprideda kokių nors naujų prasmės niuansų romano problematikai, veikėjo charakteriui. Tad kodėl ji taip sureikšminta? Nežinomas tėvas, girtuoklė motina? Tuo tik dar sykį patvrtinama, koks netobulas, ydingas, negražus, net primityvus mūsų pasaulis, kuris turėtų būti pakeistas geresniu. Koks ryšys tarp Fago praeities ir dabarties? Norėtųsi platesnės motyvacijos, pagrindžiančios naują jo santykį su Adome. Dabar jis lieka gana miglotas, neapibrėžtas, o pabaigoje ir visai neaiškus.


        G. Aleksa atsinešė į literatūrą labai savitą gyvenimiškąją ir profesinę patirtį, gerą žmogaus psichologijos pažinimą, lakią fantaziją, vizionieriaus dovaną, eksperimentatoriaus drąsą, realybės ir žmogaus neperprantamą sudėtingumą pripažįstančio rašytojo „blūdą“. Nuo fiziologijos prieskonio, kuris kartais atsiranda dėl erotikos pertekliaus ir siurrealistinių detalių gausos, autorių gelbsti (deja, ne visada) stiliaus kultūra, poetiškumas. Pernelyg lengvai plasnojanti poezijos paukštė kartais skraidina autorių paviršiumi, nebeleisdama sustoti ir įsižiūrėti į gilesnius vandenis.

 

        Elena Nijolė Bukelienė, Tarp rašytojo ir skaitytojo: literatūros kritika. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2006, p. 309