tekstai.lt

Irena Slavinskaitė. Suskaidytos sulietosios prasmės (Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas, 2007)


b_110_170_16777215_0___images_stories_reklama_alisauskas_rentgeno.jpg      Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas: eilėraščiai. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Arno Ališausko naujosios poezijos knygos „Rentgeno nuotraukų albumas“ eilėraščiuose retai sutiksi skyrybos ženklą. Užtat žodžio perkėlimų eilutėse – daugybė. Jo eilėraščiai primena ir suskaidytą, ir sulietą prasmę. Taip, tai fragmentai, juos rašiusiajam jie gerai žinomi, o skaitytojas atsiduria komplikuotesnėje padėtyje – nuo atskirų eilėraščio kadrų tenka eiti prie visumos, kuri šioje poetinėje sistemoje kartais tik įsivaizduojama. Tas įsivaizdavimas, ta poetinės technikos suteikta laisvė A. Ališausko kūrybai teikia ypatingo patrauklumo ir žavesio. Kas nenori būti laisvas? Šiek tiek laisvės pojūčio nepakenks nei autoriui, nei skaitytojui.

      A. Ališauskas, pradedant jo pirmąja eilėraščių knyga (recenzuojamoji – antra), tik dabar (per praėjusį dešimtį metų) daug ryškiau kuria lyg ir kokį poetinį filmą: fotografuoja tikrovę ir pateikia poetinę juostą – atskirų kadrų montažą. Skaitytojas mato šiuos kadrų langus ir ieško juos siejančios visumos. Natūralu, kad stiprėja tokio teksto estetinis informatyvumas aukojant dalį rišliosios semantikos. Toks tekstas polifoninis ir polifunkcionalus. Pavyzdžiui, imkime skaityti eilėraščio „Lietuva išskaptuota iš bulvės“ pirmąją eilutę: „Gandras kruvinas grįžo bet vis dėlto grįžo ir gera (...)“. Suprantamas, lyg ir išbaigtas, išsyk suvokiamas fragmentas. Bet prijungiamas antrasis sandas: „Jei vėluoja mirties pranešimai ir šansas numirti“. Ką tik prieš tai suvoktoji prasmė praranda savarankiškumą, sustiprėja polifoninės pauzės funkcija. Sekoje pranešėjas-tekstas-gavėjas išauga ne tik susikalbėjimo, bet ir informacijos nutekėjimo bei papildomų prasmių kūrimo galimybė. išauga semantinių variantų tikimybė. Juk suprantama, kad gavėjas pirmiausia stengsis suvokti pranešimą, o ne autorių (tekstą, o ne kvazitekstą). Autorinis perskaitymas, esant tokiai „rentgeno nuotraukų“ struktūrai, nebetenka dominavimo.

      A. Ališausko poetinį tekstą semantizuojant, didelės svarbos įgyja ir muzikinė instrumentuotė. Autorius surikiuoja žodžius į grandinėles ne tik ir kartais netgi ne tiek pagal reikšmę, kiek pagal poetinę prasmę – vėlgi papildoma informacija. Toks tekstas fonetiniame lygmenyje formuoja pagrindą neologinei prasmei atsirasti. O tokia poezija ne tik išreiškia, bet ir sureikšmina. Joje svarbus žodžio ištarimas, slinktis, vieta. Tai instrumentuotės pasekmės plačiąja prasme. Ir, sakytume, pakankamai profesionalia tapusi atlikimo maniera. Pirmojoje poezijos knygoje stilistinės įvairovės maža. Tik viena kita užuomazga – pradžia. Dabar žodis įgijo tėkmės ritmą, nuotaiką, spalvą, per kuriuos šviečiasi numanomoji prasmė.

      A. Ališauskas rašo laiškus, pokalbius su suponuojamu vidiniu teksto adresatu. Jie gerai pažįsta vienas kitą ir geba susikalbėti. Dažnai tas vidinis adresatas – moteris. Jie drauge žino eilėraščio išorinį foną ir daugybę bendrų smulkmenų, faktų, realijų. Iš to dėliojamas poetinis tekstas. „Vėjuotą dieną viskas paprastyn“, – tai gamtinis, toks būdingas A. Ališausko naujosios poezijos knygai įvadas, fonas – nuotaika, galimybė pradėti ir tęsti. Toliau tas fonas plėtojamas per gyvenimo ir love story siužetą. Šiuose tekstuose daug jaukios, kamerinės erdvės, bendro alsavimo žymių, kurių neardo išorinės socialinio gyvenimo negandos. Teksto pulsavimas išlieka plastiškas, kartais kiek elegiškas ir romantiškas. Praeinamumas, praradimai, įvairiausi fiasko kuria ir autentiškumą, ir teatrališką kino pasaulį. Fotografuojama gamta, žmogus, socialiniai ir kameriniai fonai. Visa tai poetinėje sklaidoje lygiavertiška – ritmingai egzistuoja greta ir viena per kitą. Šalia situacijos „aš“ ir „ji“ funkcionuoja ir bendresnės – eilėraščio lyrinis subjektas ir portetizuojami moteris ar vyras, žmogus, jų vidinės projekcijos. Vėlgi stebime filmą:

      Tik išgenėjo smilkstančias šakas
      Žmogus iš seno gudobelės krūmo
      Ir trūko mano kauluose kažkas
      Iš seno fotografijų gelsvumo.

      Senstantis žmogus ir senstantis popierius, jų bendras – gelsvas ir pilkšvas blunkantis fonas. Jų vidinė akustika bendra ir poetinės spalvos sutampa. Taip suderinus pagrindinį koloritą, garso, spalvos, prasmės toną, klostosi įsisiūbuojantys ritmai. Daugiausia tai tylaus prislopinto skambėjimo (dažnokai ir rudeniškų varsų) eilės. Artėja lapkritis, baigiasi vasara, pažymėta gražaus metonimijos ir metaforos ženklo: „pakelėm jurginų širdys žydi“. Kitur vėl randi raiškų tropą – „prieš rudenį apskardinta širdis“. Tai poetinė dviprasmybė (skardumo ir skardos plotmių subtili metafora). Krenta į akis pats lyrinio vyksmo simboliškumas.

      Žmogus ir gamta A. Ališausko knygoje randa vienas kito prasmę ir grožį. Sunku pasakyti, kas jų samplaikoje svarbesnis, kas groja pirmuoju smuiku. O juk tai miesto poezija ir nors grynų peizažų (tarp kitko, jau taip trūkstamų lietuvių literatūroje) šis poetas nesukūrė, jų transformuotas buvimas akivaizdus. Jis įsipynė į žmogaus būvį, papildė jį, paženklino savuoju širdies ritmu. Nesvarbu, kad dvelkia rudeniu – ir ruduo šioje poetikoje įgavo savo žavesio, virsdamas „rudeniniais širdies permušimais“ – simboliškais, bet pakankamai empiriškais, kiek mįslingais. Tai bendro buvimo po Dievo dangumi žymės: „O varganos pušys skausmingom podagros šaknim / Po tavo pėda prasidėję ištirpo į dangų“ (p. 9). Susilieja eilėraščio ritmai, bendras akustinis instrumentinis fonas įgauna papildomo reikšmingumo ir tampa lemiamu. Žodžiai skleidžiasi, plaukia beveik efemeriškoje išretėjusio eilėraščio oro audinyje. Pagilėjusiame atskirų kadrų – nuotrupų – nuotraukų fone atskiros eilutės nuaidi kaip savarankiškos ištartys: „ir stovinčio vietoje pėdsakus apsemia jūros“. Suteikti prasmę per struktūrą siekia toks poetinis pasaulis, kuriame ir struktūros, ir prasmės kūrimas yra aktyvūs bei lygiaverčiai.

      A. Ališausko poezijoje atsirado daug psichologijos: praeinamumo išgyvenimo – praeina laikas, gamta, žmogus. Ligos ir senatvės akivaizdoje išryškėja nesveikatos būsenos, vargana buitis. Tai žmonių gyvenimo istorijos prarastų iliuzijų fone. Tokių eilėraščių kūrimas primena užprogramuotą muzikos akompanimentą. Nuspaudi klavišą ir tarsi savaime klostosi paralelūs ritmai. Tokiu atveju gresia pavojus pačiam užgožti savo gyvą balsą, paversti jį technine mechanika. Gelbėti gali tik budrumas ir talentas, kurio atsparumas šiais laikais susilpnėjęs. Reikalingas poetinis imunitetas.

      Dažna „Rentgeno nuotraukų albumo“ mintis – punktyrinė. Ji tai išryškėja, tai nyra į bendrą poetinės ištarties tėkmę. Toje tėkmėje esama daug atvirumo tam, ką vadiname – pagrįstai ar nepagrįstai – kasdienybe. Poezija suteikia šiai paradigmai pelnyto reikšmingumo: kuriamas poetinės impresijos stilius (eil. „Dvi impresijos“). Kiek rytietiškų posmų stilius, jau kuris laikas gražiai prisijaukintas lietuvių poezijos. Tokia kūryba neskuba: ji turi ir taurumo, ir išminties neskubėti, pabūti pačiame kūrybos procese – toje poetinėje akistatoje su vaizduojama realybe, kurioje dar tik skleidžiasi slaptys:

      Kovo mėnuo
      Žvaigždės kaip nebylės dukros
      Lyžteli nuo
      Rankos parudusį cukrų

      (eil. „Dvi impresijos“)

      Tai jau nėra pavieniai, atsitiktiniai vaizdai, neįprasmintas pasirinkimas. Poetinė jausena subrendo, įsišaknijo ir mezga vaisius. Poetas šioje knygoje savotiškai suformavo lyrinę filosofinę būtį. Jai rūpi viskas, kas po ilgoko įsižiūrėjimo yra verta išlikti „rentgeno nuotraukų albume“. Svarbu pastebėti, jautriai prisilytėti prie pačios reiškinio šerdies:

      Šiaip tik rytais
      Pastebi rankos nutirpo
      Pirmąkart kai
      Posparnius žiemai apkirpo

      (p. 11)

      Galėtum sakyti – poetas konstruoja, improvizuoja, žaidžia. Ir taip, ir ne. Nes vidinio kadro, impresijos, nuotraukos fone susiformuoja žmogiškai ir estetiškai imlesnis pojūtis. Formuojasi meninės filosofinės poetinių žodžių, išgyvenimo samplaikos – bendroji būtis, visko – gamtos ir žmogaus, atskirumo ir visumos – jungtis. Tam nereikia išsamesnio lyrinio siužeto, pakanka perbėgti eilučių klavišais per poeto jau išmoktą partitūrą, kad iš žodžių prisikeltų, susiformuotų toji šiltesnė, už patį gyvenimą jaukesnė poetiškoji realybės prasmė:

      Mirę namai
      Blunkanti spalio eilutė
      Bet gyvenai
      Taip kaip gyvenama būtį
      Dėsniais dievų

      (p.12)

      Dėmesį patraukia sakralus tikrovės traktavimas. Blunkančios spalvos yra fonas, kuriame juntamas ir dieviškosios nuostatos pulsas. Visa esti, ateina, kenčia, džiaugiasi ir kažkaip skaudžiai gražiai Dievop praeina. Tame vaizdo blukume daug gyvybės prasmės. Ir gatvės valytojos gyvenimas, jos sunkumai, ir ligonio kenčiantis būvis tampa „savalaikiai“ tame poezijos vaizdo žmogiškai dieviškame suskliaustume. Nudžiungi: poezija dar priima į save ir skausmingai viską, kas tiesiog yra, gyvena, būna. Ji nepozuoja, nesipriešina, nėra išpuikusi – priima be jokio atstūmimo ar nevykusio sentimento. Taip gal rašo ar rašė Justinas Marcinkevičius, taip mąsto jaukiomis imliomis impresijomis Donaldas Kajokas, filosofiškai ir poetiškai mintija Jonas Juškaitis, vaizdžiai metaforiškas Leonas Gutauskas. Visus šiuos tokius skirtingus poetus jungia gyvai pulsuojantis būties vertingumo laukas:

      Vėjuotą dieną viskas paprastyn
      Žiūrėk ruduo tačiau kiek daug
                                          gyvybės

      Po šiuo dvieiliu, manau, galėtų pasirašyti ne vienas lietuvių poetas. Tačiau pati vaizdo giluma autentiška. A. Ališauskas kuria savo poetinę fonogramą. Viskas išbluks, sako jo posmai, praeis, „iš metų laiko liks gelsva kreida“. Virš to iškyla kitas – sprendžiantis, likimus lemiantis laikas. Matome, kad metų laikų vaizdiniais poetas pradeda daugelį savo eilėraščių, vėliau tie vaizdiniai, kiek pasilaikę ir palaikomi tekstiškumo erdvės, nyra ir srūva į gęstančia tėkmę. Nuotrauka, kaip ir gamta, žmogus, bet kuri šio gyvenimo realija blunka, gęsta, skeldėja, bet A. Ališausko poezijoje tampa reikšmingi kaip dievybės atspindžiai. To anapusinio prisilytėjimo nepajėgia išgairinti viską sparnais užklojantis laikas, nes lieka buvimo drauge akimirka „iš seno fotografijų albumo“. Ją pratęsianti poezija savaime šilta, jauki, drausminga. Ji nedrasko sau ir kitiems širdies, priimdama viską. Priešpriešos negriežtos, neaštrios. Tokio poetinio vaizdo logikos lyg ir neturėtų provokuoti literatūros kritika. Ji tik siūlytų savąjį poetinį variantą. Kuris autoriui gal ir niekada nebuvo svarbus.

      A. Ališausko poetiniam pasauliui svarbiausia yra dermė. Čia dera spalvos, vienatvė su liga, nepritekliais, senatve, kvailystė ir juokas, savas išgyvenimas ir žiūrėjimas į svetimą veidą:

      Štai ir visos sekmadienio mintys
                            gražiai prasiskleidus
      Vysta kalija tavo valia bet iš dievo
                                                malonės

      (p. 14)

      Kadangi praeinamumas skaudus, norisi viską įrėminti: „Taip ir noris įrėminti buvo prasideda baigės“.

Suliejimo į bendrą visumą pojūtis lydi ir kitus tekstus, juose sugretinami net ir labai neįprasti reiškiniai („Akyse susilieja gyvatvorės ežeras karvės“). Tokia poezija fiksuoja savąjį reikšmingumą, gina poetinės sąmonės kultūrą nuo tik tariamai nereikšmingo žemojo stiliaus. Todėl dar kartą norisi pasakyti, kad bet kuri netolerantiška literatūrinė traktuotė gali prasilenkti su tokia poetine sistema. Netgi eilėraščio antraštės tarytum prašo būti atidiems, drauge įsižiūrėti, stebėti, lėtai įsiklausyti. Tai kūrybos psichologijos tam tikro ilgesnio išbuvimo laike ir tekste žymės (palygink eilėraščio pavadinimą „Įsiklausymai“), tai „senų fotografijų pilkas geltonis, kurį netikėtai išvysdavai veidrodžiuos“ (kurie, pridurtume, kiek primena išblukusį A. Nykos-Niliūno poezijos koloritą). Kyla mintis-galimybė, kad prieš atklysdamas į poeziją reiškinio išgyvenimas jau yra sušildytas, jausmu ir mintimi priimtas („Ir driežai prijaukinti man naujai atkukuoja“). Prisijaukinti, įsižiūrėti ragina ir poetinio teksto formulės, dažna jų – „žiūrėk“.

      Segmentus jungia ir rimai. Kadangi A. Ališausko poezijos eilutės ilgokos, jas įtvirtina ryškiau ištartos pradžios ir pabaigos pozicijos. Kartais žodis, esantis pradžioje, tampa leitmotyvu, žodžiu-raktu. Eilėraščio negatyve lieka realioji būtis, į poezijos tekstą iškeliamas tik jos vaizdinys-atkarpa. Todėl padidėja ištarties tūris, gelmiškumas. Toks eilėraštis įamžina, išlaiko ryšį su tradicija, žmogus jame išlieka, nes dar yra „atpažįstamas iš fotografijų“ (p. 26). Užsimezga ryšys, jo poetinė jausena nenori nutraukti: „jis, regėjęs pasaulyje viską, liks / prie baltų isio chrizantemų“ (eil. „Viskas apie jį“).

      Su dabarties parametrais eilėraštį susieja laiško forma (eil. „Laiškai iš amforos“). Poezija suvokiama kaip formos suteikimas jau slystančiai iš rankų būčiai. Poetas stebi tą besitęsiantį formavimąsi – mato ateinantįjį, būnantįjį ir išeinantįjį („lietus ieško formos sunkiasi srūva į indus / ir amforas urnas“ (p. 27). Knyga savąjį kelia nueina ir platoki kontekstai. Iš jų minėtinos aliuzijos į Bibliją. Jos keliauja eilėraščių antraščių įspaudais, meninės raiškos priemonėmis: palyginimais, metaforomis („It per tas septynetą dienų / sukurta vien didelė vienatvė“). Juk prasidėjęs dieviškojo kūrimo procesu gyvenimas nesustoja. Jis vyniojasi į vieningą esamybės giją. Tokia poezija, pritaikant autoriaus žodžius, yra lyg „užsitęsęs fragmentas“. Apskritai per dešimt metų A. Ališausko poezija subrendo. Ji įsišaknijo filosofinės kultūros lauke. Tai rodo ir į ją įaustas gana platus civilizacijos ir meninės filosofinės atminties klodas. Tekste esama įtikinamo vaizdo sąlygiškumo, realijų, kurių poetas neperėmė iš svetimo balso, o transformavo per savąją kūrybą, neužgoždamas jomis teksto ir neapsunkindamas skaitytojo.

      Apibendrinant galima pasakyti, kad A. Ališausko poetika nepasitiki trumpalaikiškumu, kaip gyvenimu „be daiktinių įrodymų“. Visa kita, anot poeto, yra emocijos ir baimė. Ieškok giliau ir pradėsi suprasti, kad viskas susiję Dievuje, poezijoje ir amžinybėje, kartu ir atskirose jų apraiškose. Todėl eilėraštis ir be sentimento gali virsti rožiniu, šviesiu (eil. „Iš rožinių prisiminimų“). Tokiais atvejais atsiremiama į bendrąją atmintį. Atsiranda formulė „atsimeni“, iš anapus veidrodžio srūvančio būtojo laiko vaizdinys, polifoniniai dialogai su „ja“, „jais“, „juo“ („Vakaras vertas novelės dviese kai tylime“). Atmintyje priartėja kadaise nutolę liūdni laiškai. Atmintį saugantis menantysis adresantas atstato pažeidžiamumo persekiojamą pasaulį. Viską tokiu atveju įmanoma ištęsti ir suglausti į vieną poetinę formulę: „Tik užrašas ant sienos / „Dievas yra“ / Daugiau – nieko“ (p. 93); „bet dabar jau atsargiai: / nepakelti smėlio nuo dugno nesudrumsti vandens“. Tokie nuščiuvimai – poetinės tylos atgarsiai – rodo atėjusią poetinę brandą.

      Nemunas
      2007 12 15