tekstai.lt

Neringa Abrutytė. Atvirumas poezijoje pasiteisina, jei jis nuskamba ironiškai (2005)


abrutyte.jpg      Poetė Neringa Abrutytė gimė Nidoje (Kuršių nerija). VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena užsienyje. Išleido tris eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003). Kritikai N. Abrutytės poeziją apibūdina kaip atvirą, savitą, modernią, kartais net šokiruojančią savo intymumu. Su poete kalbėjosi Tomas Viluckas. 


      Bandykime apčiuopti pradžią. Kas paskatino prabilti eilėmis? Mergaitiškas romantizmas, Neringos gamta ar anas mokyklinis, pusiau beprotiškas tikėjimas, nostalgiškai ir sykiu skausmingai pasirodantis eilėraštyje „Tik dvi paskutinės eilutės“? Kodėl poezija?


      Tikriausiai visas patirčių kompleksas, viskas kartu. Vaikystės traumos, romantiška prigimtis, gamtos grožis, naivumas, taip, būtent tasai ŠVENTAS NAIVUMAS, vedęs ligi kraštutinumų: AŠ, aš, aš... (dabar jaučiuosi viena iš daugelio - daugybės neblogų poetų... tai kas). Sugrįžti į pradžią visada įdomu, nes tai patys tikriausi, gaivališkiausi, autentiškiausi išgyvenimai. Jums, kaip „broliams katalikams" (kaip supratau), prisipažinsiu, dar mokyklos laikais atsibelsdavau į Kretingos vienuolyną. Tai man darė baisiai didelį įspūdį (ypač vienas išprotėjęs vienuolis, sėdintis klebonijos rūmuose ir žiūrintis į vieną tašką). Katalikiška patirtis man nepaprastai daug davė. Ir ligi šiol: Biblija.


      Tačiau sakote, kad tokį tikėjimą sunaikino patirtis. Ji tampa tuo žaizdru, kuriame jis dega, praranda savo pirminį pavidalą, tartum išnyksta... Ar tikėjimas ir gyvenimo patirtis - dvi priešingybės, vis bandančios surasti bent tam tikrą tarpusavio dermę, bet galiausiai prasilenkiančios vieną pro kitą?


      „Sunaikino", gal kiek per šiurkščiai pasakyta tame eilėraštyje. Kas yra „tikėjimas" būtent šitam eilėrašty, kurio eilutę štai cituojate? Kiek prisimenu, tikėjimas čia yra tuo, kad atsiras vienintelė, nuostabiausia, nepakartojama meilė, tikėjimas, kad AŠ tapsiu tuo ir tuo. Neturimas, beje, omeny (kaip jūs tikriausiai manote) tikėjimas į Dievą ar panašius dalykus. Patirtis, aišku, apnaikina „tikėjimą" ta vienintele amžina meile, nes vieną „meilę" (meiles objektą) keičia kita, nauja draugystė išstumia seną ir etc. Bet, aišku, kiekviena karta „tiki" ir vėl, kad tai (įsimylėjimas, meile ar pan.) amžina ir niekada nepasibaigs. Paskui vis tiek nusistekens.


      Po mokyklos gyvenimo linija nuvingiavo prie filologijos studijų. Ar tokį pasirinkimą lėmė požiūris, kad filologija „poetų specialybė“, ar troškimas įsigilinti į kalbą, jos klodus, bylojimą?


      Po mokyklos ne iškart bandžiau stoti į universitetą. Metus nelabai ką veikiau. Yra poetų, kurie baigia teisę, fiziką, mediciną; filologija, aišku, labiau tradicinis poeto kelias, ne kelias - veikiau rėmai, iš kurių bandai veržtis ir ieškoti savojo. Bet išėjus iš universiteto, tiksliau pabaigus jį, supranti, kad smagiau būti ten - universitete, tarp panašių į save. Šiaip buvau vidutiniška studentė. Bet traukė knygos ir visokio plauko poetai. Studijuoti visada gerai, studijuodama parašiau tai, ką parašiau. Nežinau, kaip būtų, jei būčiau neįstojusi studijuoti.


      Kalba yra poetą determinuojantis veiksnys. Tačiau stebint jūsų kūrybą susidaro įspūdis, kad kalba yra jums pavaldi kaip puodžiui molis. Su ja kartais elgiatės, drįsčiau sakyti, familiariai, laužote jos dėsnius, kvestionuojate jos sakralumą, netgi be jokių skrupulų naudojatės kasdienės, profaninės kalbos klišėmis. Ar tai sąmoningos naujų išraiškos galimybių, originalumo paieškos, ar aštriomis formomis pasireiškianti įkvėpimo diktatūra?


      Atrodo, Vittgensteinas sakė, kad kalba yra pasaulio ribos. Jeigu nemoki pasakyti, išreikšti kalba, vadinasi, ir neturi to pasaulio, kurį galbūt giliai jauti. Tokią stilistiką, apie kurią jūs kalbate, man „pavyko" sukurti iki išprotėjimo braukant juodraščiuose, prirašant krūvas banalybių, tarp kurių kokia viena gal ne visai banali eilutė atsiduria dar kitame eilėraštyje. Kuo asmeniškai artimesnis eilėraštis, tuo jis, deja, banalesnis. Familiarumas atsiranda iš laisvo santykio su kalba, kartais, aišku, iš neraštingumo. O sakralumo profanavimas - nieko čia nauja, žemo ir aukšto stilių maišymas. Įkvėpimas ateina dirbant: giliai įkvėpk (ypač, kai bloga), kad iškvėptum... Kartais, ypač anksčiau, pasiduodavau automatiniam rašymui.


      Jūsų eilėraščiuose atsispindi geografinė įvairovė vietų, su kuriomis jų autorė yra susijusi. Ilgą laiką buvo juokaujama, kad neįmanoma nustatyti Neringos Abrutytės gyvenamosios vietos. Ko gero, poetui, kaip jokiam kitam kūrėjui, yra svarbus sąlytis su nacionaliniu kultūriniu – kalbiniu arealu. Kaip nutolimas nuo savo krašto veikia jūsų kūrybą? Ar nejaučiate sąveikos su gyvąja gimtąja kalba stygiaus?


      Aš vis tiek poetinės (aišku, ir šnekamoji svarbu) lietuvių kalbos, t.y. rašyti „išmokau" (išmokti rašyti poetui visada pavojinga) iš knygų. O šiais laikais net ir toliau nuo tėvynės gyvenant lengva jų gauti, tik turėk internetą ar bent porą kartų grįžk į Lietuvą ir prisikrauk 30 kilogramų knygų. Aš dar nepamiršau skaityti lietuviškai, nors randu įkvėpimo kitokioje aplinkoje, kaip kad anksčiau, pvz., rasdavau universitetinėje ir literatūrinėje terpėje Vilniuje, sukdamasi, landžiodama tarp poetų, rašytojų, menininkų, kaip sakant, gyvendama bohemiškai (aš, aišku, kartais ilgiuosi tų laikų, gal juos net per daug idealizuodama), bet koks skirtumas. Šiuo metu mano gyvenimas kiek „surimtėjo", nors kažin ar esmiškai pati pasikeičiau. Dukra Ada man teikia daug įkvėpimo, šiuo metu rašau naują, ne paslaptis, rinkinį, kuris taip ir vadinsis „Ada“. Poetui „kalbos" „pritrūks" gal tik tada, kai jis liausis skaityti, domėtis poezija.


      Jūsų kūrybinėje biografijoje pirmasis rinkinys užsienio kalba, puikūs užsienio autorių vertimai į lietuvių kalbą. Ar sutiktumėte savo įsikomponavimą į kitą kultūrinę terpę pavadinti sėkmingu? Ar ir poezijos atveju galime kalbėti apie globalią kultūrą, nutrinančią mums įprastas lokalumo ribas?


      Aš apie tai mažiausiai galvoju. Daug pavyzdžių pasaulinėje literatūroje, kai „lokalus menas“, nes vargu ar įmanoma nedalyvauti vietiniame kontekste, tampa pasaulinis ar pan., jeigu tik tai menas. Man visada sekasi, ir į kitas kalbas išversta (nors versta poezija praranda apie 60 proc. savo vertės), bet nesijaučiu dėl to išskirtinė. Apie savo vertimus geriau patylėsiu.


      Kritikai vieningai jūsų poeziją apibūdina žodžiais „atvira“, „intymi“, net kalbama, kad esate šokiruojamai atvira. Ar atvirumas glūdi jau pačioje poezijos prigimtyje (teigčiau, kad ši meno šaka labiausiai apnuogina kūrėją), ar jis yra paprasčiausiai jūsų flirtas su skaitytoju? Kiek kainuoja toks atvirumas?


      „Atvirumu“ labiausiai „šokiruoju“ savo tėvus (blogai), ypač anksčiau, pačiu pirmuoju eilėraščių rinkiniu, tarsi bandydama suvesti slaptas sąskaitas: kodėl jūs man buvote tokie ir tokie, ne per geriausiai mane supratote ar pan. Tada vos buvau iššokusi iš paauglystės drabužių ir apnaikinusi paauglystes spuogus, baisiai nusidraskydavau veidą juos spaudydama. Mokykloj rašiau gana miglotus, simbolistinius a la Putinas eilėraščius, siųsdavau juos į „Moksleivio“ redakciją: kad tik išspausdintų. Nespausdino. Sakė, simbolistų keliai jau išvaikščioti. Buvo dar ir toks komentaras: „Išduok save ir būsi visų gerbiama“. Tai man labai įstrigo, na kažkaip įkrito į pasąmonę. Mano kelias į poeziją - tai ištisinė provokacija, savęs ir kitų. Atvirumas poezijoj pasiteisina tada, jei jis nuskamba kažkaip ironiškiau, ne banaliai, tarsi juokaujant (linksmai ašarojant).

 

      Bernardinai.lt
      2005 03 22