tekstai.lt

Šarūnas Monkevičius. Abrutytė ir M. (Neringa Abrutytė. Neringos M., 2003)

abrutyte%20neringos%20m.jpg      Neringa Abrutytė. Neringos M. Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2003, 83 p.


      Rašytojų sąjungos leidykla išleido Neringos Abrutytės knygą "Neringos M." Iki tol jau yra išėjusios dvi poetės knygos "Rojaus ruduo" (1995) ir "Iš pažintis" (1997). "Neringos M." nuo savo pirmtakių skiriasi asmeninio albumo nuotraukų gausa ir kokybe bei subrendusiais eilėdariniais sprendimais.


      Poetės atvaizdų evoliucija. Nėra nė vieno pirmoje, viena ISIC kortelės kopija antroje knygoje, kelios eilutės ("mano ausys kaip Mandelštamo (?) - atlėpę… veidas miegapelės - ir nesakyki, kad katės", etc.). Vis daugiau autoportreto detalių. Naujausią atvaizdą išvystame trečioje knygoje. Jos viršelį ir puslapius dabina švelniu apšvietimu nulietas peties gabalas, žvėries kailis, viršutinės kūno dalies detalės ir rankų su cigarete rakursai stambiu planu: "ši didelė poetė / žiūri kaip viskas paprasta / kad plaukai prasitęstų / reikia daug metų".


      Apie eiles. Knygoje "Rojaus ruduo" poezijos dar tik pradžia (eilės apie raudoną tušinuką ir pakaruoklius), ars poetica tematiniai kontūrai tik ryškėja, švelnūs pirmieji meilės (iš) bandymai, mezgasi Tėvų tema. Situacijos plėtojasi VVU, Sarbievijaus kieme, rudenį ir tuo metu, kai "už pavėlavimą į mokyklą reikėdavo daryti pritūpimus". Antrąją knygą "Iš pažintis" reiktų laikyti artimesne pažintim su autore, nors geriausiai girdėti jos pačios balsas, o mes liekame nematomi "stori kunigai", slapti skaitytojai, pasislėpę už klausyklos tamsos ir pynučių. Apsibrėžiama lyrinio subjekto veiklos terpė, platėja Aistros diapazonas (nuo meilės istorijų su "tyrais bernužiais" iki "meilučių auksinių drugių"), gilėja neapykanta Tėvams, Sintaksei ir poetiniam Rimui. Susidomima dantimis, plaukais (plaukus apkramto alkanas triušis), suformuluojamas požiūris į poeziją, "kurio kiekvienas poetas turėtų laikytis".


      Knygą "Neringos M." sudaro dvi dalys. "Beveik visi eilėraščiai apie meilę, jie turi pasakojimo siūlių, o pasakojama apie bet ką - Laimos žiguliuką, išdavystę, puodelio ir bokalo pokalbį, storą kunigo balsą, norą rašyti. (…) Naujuose eilėraščiuose dar daugiau visai asmeniškų patirčių, asmenybės atsivėrimo (atvirai kalbama apie savo mintis, kurios daugeliui gali atrodyti kaip nemalonios), sąlyčių su kolegų kūryba. Ryškėja polinkis į poetinę prozą." (iš anotacijos)


      Iš tiesų Abrutytė rašo ne apie bet ką. Jos žvilgsnis skrupulingai selekcionuoja daiktus ir temas, todėl poezija yra plika akim matomais saitais susieta su konkrečiomis istorijomis, o šios - su atitinkama eilučių grafika. Biografiniai faktai (autorė jų neslapsto, jie neiškraipyti veidmainystės, cenzūros), tikriau, jų atgarsiai sąmonėje tampa anksčiau minėtu atsivėrimu, o gal prasivėrimu, po visą knygą išbarstytomis neringos meilių dokumentacijomis.


      Neringos meilės nėra patetiškos, sureikšmintos meilės "istorijos", nes autorė aktyviai šio pobūdžio "istorijas" demistifikuoja, demaskuoja ir diskredituoja: "ši meilė beveik amžina… ? / bjauresnių akimirkų buvo daugiau nei laimingų?". Viskas atrodo asmeniška ar bent jau autentiška, ji tyrinėja savo potyrius, kartkartėmis lyg lazda bakstelėdama į konkretų asmenį ("su juo pasijaučiu senesnė nei iš tiesų / kaip mergaitė jis prie kurios ilgai nedrįstu"), pakomentuoja vieną kitą su šiuo jausmu susijusių įvykių versiją, apdoroja patirtis ("aš užmiršti negaliu savo seno draugo bet kaskart pabėgu kai siekia manęs - ranka / jo išklypę dantys plastmasiniai - Bedantė"). Be to, Abrutytė atlieka pionierišką darbą: "(…) atmeta bet kokias dogmas ir tabu, - ypač tai susiję su meilužio arba meilės vyresniam vyrui temine linija" (S. Parulskis). Nuotolis ir poetinė pramoga - tokią formulę galėtume taikyti šios pakraipos eilėms.


      Prasivėrimą galime "užuosti" ir eilėraščiuose, susijusiuose su psichologinėmis, socialinėmis, tapatybinėmis poetės patirtimis: "Nedirbu niekur, turiu tėvus ir Tėvą, poetė - / iš neturėjimo ką veikt noriu sėst į kalėjimą - / į moterų kalėjimą. Gal tapčiau lesbiete?". Abrutytė konstruoja diskursą, pilną tamsių užkampių, kur vargiai patenka saulė, o jei ir patenka, tai tik juoda melancholijos: "aš blogai gyvenu - bent jau šiemet / oras užmiršo kvėpuoti. Įsirėminau / savo nuotrauką - ant sienos, / o aš pati kažkur tarp knygų mėtausi.". Ja (j. saule) apsišvietę visi lietuviško etapo eilėraščiai bei dalis eilėraščių, parašytų svetur, tiesa, asmeninių patirčių vieta ir laikas nuspėjami nesunkiai (vietovardžiai, vardai, valiuta ir t.t.). Taip ir nesulaukiame prošvaistės: sluoksniuoti vėjai juda medžio juodomis šakomis, atvežta lietuviška degtinė išvemiama, nepaisant šlovės ir teisingų sprendimų jai yra Bloga, o iš nežinojimo ką veikti ji visą save paskiria Depresijai. Nereiktų aplenkti ir Neringos sapnų. Neringos miegas negilus, jai sunku greit užmigti, daug vartomasi, vargina nerimastingi sapnai: "mano dangiškas Tėvas požeminiame sapnų danguje vieną miegą sapnuoju / dangus krenta visu greičiu ir užmuša mane". Tiesa, emocinis fonas kiek prašviesėja autorei išvykus svetur. Atsiranda estetinis lengvabūdiškumas-lengvumas ("mes galų gale nusprendžiam nevažiuoti į amsterdamą / dešimt valandų sėdėti traukiny nusprendžiam nesėdėti"), poezija linksta išsigimti į prozą ("Vagystė", "Prancūzija-Belgija (keletas šlapių palyginimų)", kur maloniai susiplaka koliažo technika ir akimirkos percepcija. Urbanistinė eilėraščių aplinka estetiška, o buitiškumas gerai "sutaria" su lyrinio subjekto motyvais: "netikėtai užnešė mane į arbatos krautuvę prieš tai nusipirkau žydros medžiagos sijonui nes sugalvojau įdomų modelį ir imbiero pakelį nes troškau sumaišyti su juoda arbata". Abrutytės subjektyvumas ir autentiškumas toks paveikus, kad neišvengiamai skleidžia kerus ir įpainioja skaitytoją į voratinklius (teksto).


      Sakoma, kad "N. Abrutytės poezija labai neįprasta. (…) Lygiai taip nelengva pasakyti, ar jos poezija tiesia naują kelią, ar yra literatūros inkliuzas, ar provokacija. (…) Galima skelbti jos eilėraščius, galima neskelbti ar užginčyti, piktintis ar juoktis žiūrint į neįmanomą sintaksę, bet vis tiek liks įspūdis - čia "kažkas yra", kažin kas neaiškaus, neigiančio įprastumus, neramaus ir keliančio nerimą" (iš anotacijos). Iš pažiūros Abrutytės poezija opozicinė. Tekstų "nusigręžimas" nuo lietuviškos poetinės Tradicijos, nuo tradicinio ketureilio ir sintaksės, nuo agrarinių įvaizdžių, nuo klonuotų tėviškės gamtos motyvų skamba it provokacija. Tačiau iš tiesų ji kuria kitokią tvarką, trūkčiojančią ir kvėpuojančią poezijos formą, kur pasakojimas kuriamas ne tik žodžiais, bet ir pačia kalbėsena (specifinė grafinė sintaksė). Poetiniame Lietuvos kontekste šitai, žinoma, užslėptai ir pavojingai ardo nusistovėjusias normas. Todėl poetė turėtų džiūgauti (istoriniai pavyzdžiai tai patvirtina) - naujumas po kurio laiko tampa klasika ir yra įtraukiamas į mokyklines programas. Tai nujaučia ir pati autorė ("aš esu labai gera bus metas / mano knygos - premijos - ha! - aš būsiu sena / numirusi poetė").


      P.S. Gerus poetinius duomenis liudija ir Kopenhagoje išleista jos eil. knyga "Fingre".

      7 meno dienos
      2003 07 11