Neringa Abrutytė. Neringos M.: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

       „Neringos M.“ – nauja (trečioji) „nepoezijos“ kūrėjos Neringos Abrutytės eilėraščių knyga. Po antrojo rinkinio („Iš pažintis“) praėjo jau daugiau nei penkeri metai (jis išleistas 1997-aisiais). Laiko slinktis ženklina ir tam tikrus autorės pasaulėjautos poslinkius. Nuo pat pirmojo rinkinio („Rojaus ruduo7, 1995 m.) ši jauna poetė ieško tobulos kalbos. Kalbos eksperimentai N. Abrutytei sekasi, tačiau ar sintaksės žaidimais nedangstomas banalokas tekstų turinys? Kaip išoriniai eilėraščių eksperimentai motyvuojami? Ar didelė tekstų meninė vertė?

       Poetei artimas austrų filosofo Ludwigo Wittgensteino įsitikinimas, jog filosofinės problemos iš esmės susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau – su tos kalbos logika, jos gramatika, darinių logine forma. Filosofinė problema glūdi ne pasaulyje ir ne mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir mūsų požiūryje į ją. Būtent šiuo aspektu N. Abrutytė priartėja labai arti prie L. Wittgensteino „kalbos filosofijos“. Autorė balansuoja tarp dviejų minėto filosofo kalbos sampratų. Vienuose eilėraščiuose („jau, užtenka, savęs...“, „Vaikystė, lempa“...) kalba suvokiama kaip pasaulio vaizdas: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais, logine struktūra, logine forma atspindi, atvaizduoja pasaulio struktūrą; sakinio elementai atitinka pasaulio elementus. Kituose tekstuose („Neringos M.“, „Apie šviesą ir vėją, akmenis“, „seni poetai numirs...“ ir kt.) į kalbos vartojimą vienoje ar kitoje situacijoje žiūrima kaip į tam tikrą „kalbos žaidimą“, kuriame sakinys laikomas ėjimu; sakiniai čia – jau ne pasaulio vaizdai, o nurodymai, receptai tokiems vaizdams sudaryti: sakiniai siejami su pasauliu per kalbos žaidimus, kuriuose jie dalyvauja.

       Ši kalbos akrobatika N. Abrutytę susieja su D. Kajoko kūryba, tačiau pastarasis, remdamasis ne vien Vakarų filosofija (L. Wittgensteinu), bet ir Rytų kalbos koncepcija, nueina daug toliau. N. Abrutytės atveju kalbos ribos žymi pasaulio ribas. Kalba tarytum įkalina lyrinį subjektą, kuris išsilaisvinti geba tiek, kiek turi vidinės kuriamosios galios. Svarbu pačiam kurti pasaulį, o ne leisti pasauliui tave kurti. Pasaulio prisilietimas prie trapios žmogaus sielos brutalus, pažymėtas destrukcija:

       Nepaisant šlovės ir teisingų sprendimų
       – man yra Bloga
       džiaugsmo vilties perspektyvos logikos
       – man yra Bloga
       atviruko nepaisant į kurį užrašiau
       „Kiaule, tu man nusibodai“

       sninga lyja ir vėl sninga – ir man yra
       Bloga –
       nepaisant meilės kuri dar įvyks – man
       Bloga

       „Nuobodulys“

       Ankstesniuose rinkiniuose buvusi ironiška, koketiška N. Abrutytės poezija trečiame rinkinyje pernelyg suįžūlėjo, tapo grubi, net agresyvi (eilėraščiuose „Istorija su dviem vedusiais vyriškiais“, „Iš kriminalinės kronikos“, „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“, „Lauktuvės“, „Ritmas“ ir kt.). Dažname tekste stačiokiškumas pinasi su nepretenzinga, moteriškai elegantiška ironija. Skaitydamas eilėraščius, jauti, jog „visa tūžmastis, susikaupus per keletą metų, užgniaužta / sau tūno giliai“. Kaip pažymi R. Pociūtė straipsnyje „Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima“ („Šiaurės Atėnai“, 2003. VIII. 16), moters figūra iškylančio lyrinio subjekto psichologinė istorija yra vienas šio rinkinio teminių aspektų ir apskritai, kaip dažnai pabrėžiama kalbant apie moterų kūrybą, spiritus movens. Daugelyje tekstų (pvz., eilėraščiuose „Istorija su dviem vedusiais vyriškiais“, „Susitikimas“, „Aš užmiršt negaliu savo seno draugo...“ ir kt.) fiksuojami sudėtingi moters santykiai su vyrais bei juos lydintis nusivylimas meile. Iš šio nusivylimo, iš slepiamos neapykantos ir pykčio gimsta kraštutinės N. Abrutytės poezijos temos – homoseksualizmas, mirtis (eilėraščiuose „Meilei“, „Mintys, depresija“, „Žvejo mirtis“, „Beveik amžina tai, ką šiandien veikiu...“, „Sapnai“ ir kt.).

       Apskritai šį rinkinį geriausiai apibūdintų tamsos, aklumo, depresijos, isterijos, destruktyvumo sąvokos: „tikėjimas (dabar jau Tokį sunaikino patirtis)“; „prasideda meilė kuri šviečia kitom akim / tos akys iš praeities yra tamsios ir vėl beveik aklos“. Viena įtaigiausių citatų – iš eilėraščio „labiau fantazuoti o ne...“: „atsitrauk fantazuok isteriškai bandydamas susivaldyti / nuo alkoholinės meilės draugams (jei gali sunaikink juos) / arba tegul juos naikina alkoholis“. Niūrios egzistencijos šaknys – tai pirmiausia šeimyninės darnos praradimas, trūkinėjantys santykiai su tėvais – artimiausiais žmonėmis. Vaikystės rojus prarastas; akistatoje su brutalia gyvenimo tikrove lyrinis subjektas pasijunta esąs ... šiukšlė. Sieloje atsiveria chaoso gelmės. Tai rodo tekstas „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“: „Šitas eilėraštis skirtas ne tiems kurie turi gerus tėvus Šitas eilėraštis tiems Kas įpratęs teršt savo lizdą Iš / kurio buvo iškritęs – ar greičiau išmestas į savo paties mišką Iš kurio turėjo pats išeiti su kišenėm kuriose / spygliai ir supuvę lapai amžinai Nelyg vaikystės sekretas po smėliu po žalio stiklo šuke sudžiūvęs lapelis ar / gėlės žiedas Pasilieka Pagaliau šitas eilėraštis pačiai sau t. y. niekam“. Savęs neigimas – vienas pagrindinių šios knygos motyvų. „Neringos nėra“, – teigiama eilėraštyje „Neringos M.“.

       Dėl asmeninio gyvenimo nesėkmių lyrinis subjektas tampa viskam abejingas, ciniškas. Prasmės netenka ir patriotinė laikysena – rinkinyje iškyla kosmopolitiška lyrinio „aš“ figūra. „Nekenčiu savo šalies“, - teigiama eilėraštyje „Sugrįžo“. Savo vietos (laimės?) bandoma ieškoti svetur – Prancūzijoje, Belgijoje, Graikijoje, Danijoje.

       Šiame N. Abrutytės rinkinyje taikli detalė, netikėtas pastebėjimas, palyginimas, gražus žodžių žaismas. Pvz.: „aš plona / bet plonesnis lietus / ir trapesnis nei ašara / viena kita ant veido kaip lietus / aš – ar – a ar Lašas?“ (eilėraštis „Apie šviesą ir vėją, akmenis“); „seksualus it žigolio žiguliukas" (eilėraštis „Laimos žiguliukas“). Tačiau knygos visuma silpna – rinkinys neturi svarbiausio prasminio branduolio, į kurį atsiremtų visi tekstai.

       Itin abejotina kūrinių atranka. Pvz., minėtas eilėraštis „Laimos žiguliukas“. Ar prasminga rašyti tokį (kokį – rodo pavadinimas) tekstą, tegu ir žaismingą? Ar verta aukoti visumą vardan detalės? Vienas labiausiai neskoningų eilėraščių – „Riedučiai su pačiūžomis“. Viską pasako vos dvi eilutės: „mano batų dydis – keturiasdešimtas / tavo – keturiasdešimt ketvirtas“. Tikra meilės „nelyrika“... Šiame rinkinyje daugelis poezijos tekstų gerokai persūdyti. Pvz., „Iš kriminalinės kronikos“, „Lauktuvės“ ir kiti.

       Verti pagyrimo žaismingi, intriguojantys eilėraščių pavadinimai: „Pasaka apie orą ir katiną“, „Viena fantazija apie lempą, pradžioje banali“, „Įdvasintų pirštų žaidimas“, „Fantazija apie plaukus“, „Neasmeniškas laiškas. Ne, asmeniškas“, „Seno vyriškio dantų istorija“ ir kt. Tačiau kuo labiau vykęs pavadinimas, tuo mažiau vykęs tekstas. Pvz., „Fantazija apie plaukus“ – eilėraštis apie lėtą plaukų augimą, galiausiai – jų iškritimą. Ar toks turinys pakankamai svarus rimtam tekstui? Kad eilėraštį galima būtų laikyti vykusiu, vien žaismingumo ar lengvos ironijos nepakanka.

       Prie silpniausių tekstų priskirčiau ir daugiau eilėraščių: „Beprotiškai rimta“, „Lauktuvės“, „Ritmas“, „Iš kriminalinės kronikos“ (skaitydamas pastarąjį tekstą, negalėjau patikėti, jog tai – poetės kūryba, maniau, kriminalinė suvestinė...). Geriausiai pavykusius eilėraščius jau minėjau recenzijos pradžioje: „jau, užtenka, savęs...“, „Vaikystė, lempa“, „Apie šviesą ir vėją, akmenis“. Sutinku su R. Pociūte, teigiamai įvertinusia paskutinį tekstą – „Martai“. Šiame eilėraštyje juntama darna tarp skirtingų lyrinio subjekto nuotaikų – netikėtai prasiveržusio lyrizmo ir lengvos, žaismingos ironijos. Tekstas byloja, jog kasdienybėje įmanoma pasiekti susitaikymą, bent dalinę dvasinę pusiausvyrą.

       N. Abrutytės knygos gražiai apipavidalinamos. Pirmąjį rinkinį „Rojaus ruduo“, išleistą „Baltų lankų“ leidyklos (šios leidyklos išleistos knygos visuomet pasižymi subtiliu, skoningu apipavidalinimu), puošia ramybe dvelkianti Algimanto Kezio nuotrauka; antrajam rinkiniui „Iš pažintis“ panaudotos gana vykusios Irmos Balakauskaitės iliustracijos; galiausiai trečioji knyga – „Neringos M.“ – išsiskiria netradicišku, skoningu dizainu.

       Naujame eilėraščių rinkinyje, sąmoningai erzindama lietuvių literatūros tradiciją, autorė ne kartą peržengia leistiną ribą. Įžūlus, stačiokiškas tonas suerzina ir patį skaitytoją. Poetė dar jauna, tad norisi tikėti, jog būsimame rinkinyje tekstai bus labiau apgalvoti, kritiškiau atrinkti, turės didesnę meninę vertę.

       Literatūra ir menas
       2003 11 07