tekstai.lt

Pranas Visvydas. Janinos Degutytės ir Juditos Vaičiūnaitės kūryba (1971)


degutyte%20vaiciunaite.jpg         Į dviejų poečių kūrybą pažvelgus

         Lietuvos poetų pastangos išsivaduoti iš so­vietinio raugo ir pereiti į vaiskesnę vaizduotės erdvę neša vaisių mūsų literatūrai. Poezija pa­mažu atgauna ne tik skaitytojų pasitikėjimą ir meilę, bet ir grožinį magnetizmą, kurio taip sti­go pokario dešimtmetyje. "Pilietiškumas" ir so­vietinio gyvenimo lakavimas, dar vis literatūron brukamas režimo ideologų, šiandien gabes­nių poetų tarpe nyksta kaip pernykštis sniegas. Kad ir ne į visas vaizduotės viršūnes leidžiama pakilti, tačiau nuo ąžuolo šakos ar nuo pakiles­nio vizijų kraigo poetų tuo tarpu nebeveja. O tai jau didelė pažanga. Reikia tikėti, kad ji ne­bus pakirsta naujo antikūrybinio speigo.

         Ypač ryškus yra dailiosios lyties lyrikių su­klestėjimas. Dar niekad Lietuvoje vienu metu nečiulbėjo tiek daug lakštingalų. Jų balso klau­sosi ne tik laisvės pasiilgęs kraštas, bet ir pla­taus pasaulio Lietuva. Skaitytojai laukia gerų rinkinių ir šiltai pasitinka iš Lietuvos kiekvieną gabesnę poezijos žvaigždę.



         Šalia Janinos Degutytės (g. 1928) ir Judi­tos Vaičiūnaitės (g. 1931) dabar Lietuvoje iš­kyla ir kitos poetės: Dalia Urnevičiūtė (g. 1932), Violeta Palčinskaitė (g. 1943), Ramutė Skučaitė (g. 1931). Apytikriai imant, nei amžiumi, nei poetiniu ūgiu jos nedaug ką viena kitai nusi­leidžia. Kaip Amerikoje L. Sutema, J. Švabai-tė, V. Bogutaitė, D. Sadūnaitė, M. Saulaitytė, taip ir jos Lietuvoje tyliai rungtyniauja tar­pusavyje, norėdamos įsitvirtinti Parnaso viršū­nėje. Juk viliojančiai atrodo puošnioji kėdė, li­kusi tuščia Salomėjai Nėriai pasitraukus. Kas gi į ją atsisės? Sunku atspėti. Rungtyniavimas yra naudingas poezijai. Tik pažvelkime į Sadūnaitės pažangą ar į tuos rinkinius, kuriuos pastaruoju metu yra išleidusios Degutytė ir Vaičiūnaitė.

         Šių dviejų poečių kūrybą ir norėčiau trum­pai aptarti. Judviejų kūrybinis laikotarpis su­tampa. Savo poetinę egzistenciją jos pradėjo ge­rokai po atlydžio. Degutytės pirmieji eilėraščiai yra pažymėti 1957 m. data, o Vaičiūnaitės so­vietinėje spaudoje — 1956 m. Pirmą kartą su Degutyte teko susidurti "Aiduose" (1966), kur buvo atspausdinti jos eilėraščiai "Antigona". Ji prisistatė kaip universalinio tembro poetė, su­gebanti skambinti kilnia, elegine lyra. Vaičiūnai­tės debiutas mano sąmonėj įvyko, bevartant "Poezijos pavasarį" (1966). Jos eilėraštis "Su­kilėlis" apie Adomą Bitę, 1863 metų sukilimo tremtinį, padvelkė formos naujoviškumu, žo­džių įvairumu ir atviros tiesos troškimu.

         Įdomu, ką pačios poetės galvoja apie poeti­nį procesą. Rinkinio "Šiaurės vasaros" aplanke Degutytė atsiveria skaitytojui: "Eilėraštis ne monologas. Tai šviesus ir skaudus pasikalbėji­mas su draugu. Su artimiausiu draugu, nes bet kam visko nepasakysi, prieš bet ką neapsinuo­ginsi. Eilėraštis — tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso". 1966 m. "Poezijos pavasaryje" skaitome ir Vai­čiūnaitės pasisakymą: "Labai mėgstu vartyti žo­dynus. Žodžiai sukelia asociacijų grandinę. Ge­rai rašosi eilėraščiai, kurių štrichai kažkada už­fiksuoti kalendoriuose, užrašų knygelėse. Šita profesija savotiškai ir, tur būt, visam laikui su­gadina žmogų. Netgi pačiom tragiškiausiom mi­nutėm nesąmoningai galvoji — ką iš to ištrauk­si eilėraščiams" (p. 86-87).

         Atviri jų pasisakymai akivaizdžiai parodo, kaip skirtingai jos žiūri į savo profesiją. Degu­tytei rūpi tiesioginis, asmeniškas, intymus kon­taktas. Vaičiūnaitei, priešingai, reikalingas at­stumas stebėjimui ir medžiagos rinkimui. Degu­tytė yra Ofelija, ieškanti meilės ir pritarimo. Jai eilėraštis yra "šviesus ir skaudus pasikalbėji­mas", šventas sąlytis, kupinas tikėjimo.

         Aš atverta lig paskutinio nervo . ..
         Lig paskutinės paslėptos minties.
         Ne kaip žaizda,
         Kaip lūpos, ištiestos į saulę —

         Tarp meilės ir mirties. (Mėlynos deltos, 95)

         Šioje strofoje mes girdime egzistencinės įtampos balsą. Degutytė stovi prieštaraujančių jėgų sankryžoje — "tarp meilės ir mirties", tarp atsivėrimo ir paslapties. Visa savo dvasia ji veržiasi į šviesą. O šviesa yra tik gamtoje. Net ir "dugne, pačiam dugne — šviesu". Tai yra įsi­jautimo poezija. Nenutrūkstama daina ant žemės delno — kilni ir laiminga įsijautimo ekstazėje:

         Srovena pro mane dangus ir žolės,
         Vidurvasario saulė ir beržai. . .

         Kad aš tėkmėj toj amžinoj esu (t. p. 96)

         Tokio virpesio Vaičiūnaitės poetiniame tembre nėra. Žinoma, ir jos moteriškame kal­bėjime pasitaiko jautrių vietų, tačiau įvaizdžių išdėstymas, scenovaizdžio aprašymas jai rūpi la­biau, negu įsijautimas.

         Ant stalo — baltos lėkštės, duona ir geltoni
         obuoliai.
         Ir vasara — už pradaryto lango penktame
         aukšte.

         Nutilo griausmas ir lietus. Ir saulė brėžias
         apvaliai.. .
         Ir moteris artėja aikšte — šviesiaplaukė
         ir aukšta,

         (Liet. Poezija, II, 511)

         Ramus impresionistinis paveikslas. Vaičiū­naitė yra puiki stebėtoja ir brūkšteli pačius būdingiausius įvaizdžius. Ji mėgsta konkrečius daiktus ir žodžius, kurie tą konkretumą išreiš­kia — "saulė brėžias apvaliai". Eilėraščių ra­šymas jai nėra dramatinė veikla ar gilus per­gyvenimas, iš pamatų sukrečiantis žmogų. Žais­ti sąvokomis, asociacijomis, spalvomis, brūkš­niais yra įdomiau, negu nardyti pergyvenimų gelmėje. Net įr monologuose (Kirkės, Kalipsės, Nausikajos, Penelopės) ji palieja srautą mote­riškų žodžių, bet neįsigilina į tų keturių mote­rų esmę. Ir užbaigia kiekvieną monologą kas­dienišku prisipažinimu: "Aš myliu tave, Odi­sėjau".

         Knyginio žiningumo ir pasaulio įvairumo pamėgimas Vaičiūnaitę veda po įvairias miesto kertes, pasaulio erdves, po laikmečio ir istori­jos aikštes. Jos akiratis nuolat keičiasi kaip fil­mas. Atrodo, kad ji visą laiką keliauja. Galima būtų jos kūrybą, pagal amerikiečių literatūrinį žargoną, pavadinti "pedestrian poetry", bet to­kiu apibūdinimu mes dalinai nusikalstumėm Vai­čiūnaitei. Praeiviškas paviršutiniškumas, daiktų bei žodžių gausa ir tas atstumas vis dėlto ne­užgožia jos originalios prozodijos ir poetinio au­dinio įvairumo. Formos disciplina ir išradingu­mu ji patraukia kiekvieną atidesnį skaitytoją.


b_150_105_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_janina_degutyte.jpg         Janina Degutytė

         Pirmiausia metame žvilgsnį į Janinos De­gutytės poetinę kūrybą. 1959-67 laikotarpyje pasirodė jos 5 poezijos rinkiniai, kurių atran­ką sutelkia 1968 išleista rinktinė "Mėlynos del­tos". Pernai išėjo naujas jos stiprus rinkinys "Šviečia sniegas" (1970).


         Anglų poetė Dame Edith Sitwell, kalbėdama apie romantiką Shelly, pasakė: "Yra žymiai sunkiau aiškinti gėlės augimą, negu Partenono statybos dėsnius". Aiškinti poeziją, kuri alsuo­ja pirmaprade gamta, yra sunku. Kiekviena ana­lizė dūždama sukasi apie tą patį. Panašiai yra ir su Janinos Degutytės poezijos aiškinimu. Visa jos poezija, kaip atsiskleidusi gėlė (žiedas, stie­bas, lapeliai), susilieja su fonu, kurį sudaro augmenija, dangus, perspektyva, gelmė. Visų pirma dėmesin krinta visuma. Ryškių apvadų ar auksinių rėmų nėra. Nėra ir eilėraščių, ku­rie lyg klasiški paminklai paliktų amžiną įspau­dą sąmonėje. Nėra ir didžiulės srovės, kuri aud­ringai skalautų krantus. Atrodo, kad poetė vi­są laiką rašo vieną ir tą patį eilėraštį. Net kon­trastai (skausmo - džiaugsmo, šviesos - tamsos, meilės - mirties) susilieja viename gamtos glė­byje. Poetė visuomet yra tokia rami ir rimta. "Janinos Degutytės poezijoje viskas sutaurinta, apvalyta nuo smulkmenų, išorinių blizgučių" — rašo Eug. Matuzevičius (Lit. ir menas, 1968. XI.16). Todėl jos eilėraščiuose, net ir eleginiu raktu paženklintuose, liūdesio gija yra trumpa ir labai neryški. Tai stoiška laikysena. Reikia sutikti su Eug. Matuzevičium, kad "prasmingo, didelio gyvenimo teigimas — vienas pagrindi­nių J. Degutytės leitmotyvų":

         Viską žinai. Todėl ir džiaugsmą žinai.
         Džiaugsmą bėgančios saulėn žolės.
         Saulės džiaugsmą žolę pakelti,
         Ir savo džiaugsmą —
         Kojomis žemę paliesti.

         (Mėlynos deltos, 56-67)

         Gyvenimo teigimas yra drauge ir šviesos troškimas. Degutytės poezijoje šviesa yra ma­tuojama senovės lietuvių kulto mastu — pamal­džiu garbinimu. Saulė pabučiavo ją "pirma po motinos".

         Tu pagal saulę ieškojai savo kelio.
         Tu pagal saulę ieškojai savo namų.
         Ir pagal saulę ieškojai savo laužo. (t. p. 148)

         Ir "tamsoj neatplėšiamoj" poetė mato sau­lės artėjimą ir ragauja saulę net "iš saujos pirmojo sniego". Tokio saulėto panteizmo mo­dernioje literatūroje randame ir pas vokiečių poetę Ingeborg Bachmann. Majestotiškame him­ne "An die Sonne" banguoja toks pats galingas šviesos teigimas: "Nicht Schonres unter der Sonne als unter der Sonne zu sein" (Anrufung des gro:::en Baren, 70).

         Ypač tyra ir melodinga yra Degutytės jau­nystės lyrika. Čia randame puokštę gražiausių eilėraščių ("Lankoje", "Lino rankšluostėlis", "Svajonė" ir kiti). Reikia stebėtis Degutytės mokėjimu išvengti oficialaus balasto, distiliuoti savo poetinę frazę nuo laikmečio deklaracinių priemaišų ir likti ištikimai savo vidaus balsui. Todėl, kai skaitome jos patriotinius eilėraščius, tikime kiekvienu žodžiu. Jos metafora gimsta iš didelės meilės savo kraštui:

         Tu — mažutė, tu telpi visa
         Į Čiurlionio karalių delnus.
         Tu — riekelė duonos kasdieninės
         Ant pasaulio vaišių pilno stalo, (t, p., 118)

         Kas paprasčiau ir nuostabiau lig šiol yra dainavęs tėvynei? Maironis? Aistis? Gal ir jie. Tačiau Degutytės patriotinė gaida turi ne tik žiedlapio švelnumą, bet ir šventumo savybę. Šiuo bruožu ji yra gimininga kai kuriems ro­mantikams, o ypač tauriam anglų romantikos genijui William Wordsworth (1770 - 1850), ku­ris irgi iš savo krašto detalių kūrė spinduliuo­jantį poezijos rojų. Posakį, kuriuo Matthew Ar-nold apibūdino Wordsworth'o kūrybą, parafra­zuojant galima būtų taikyti ir Degutytei: gam­ta ne tik suteikia jai motyvus, bet dažnai rašo ir jos eilėraščius.

         Jei reikėtų spalva paženklinti Degutytės poeziją, pasirinkčiau baltą. Degutytės lyrikos nuometas yra baltulytis. Epitetas "baltas" yra dažnas jos eilėraščiuose: "svyruokliai balti", "balti dienovidžiai", "baltas kmynas", "balti bal­ti beržai ant kalno", "balta kakta", "balti spar­nai". Net ir nakties juodumą ji nubaltina "bal­tais chalatais".

         Jos kūrybos pirminiame tarpsnyje, į kurį sueina didesnė eilėraščių dalis, dominuoja ro­mantiška "nuostabos" būsena. Tačiau su rinki­nio "Šiaurės vasaros" (1966) pasirodymu Degu­tytės kūryboje pasigirsta ir tamsesni tonai. At­eina analitinio įžvalgumo metas, kupinas rūpes­čio žmogaus likimu. Poetė girdi viską griaunan­čios mirties žingsnius. Mirčiai priartėjus, "vis­kas pasikeičia". Matome chrizantemas deimanti­niame eilėraštyje ("vėsios, didžiulės, baltų, plo­nyčių žiedlapių saujos"), gulinčias ant stalo, ant "kapo dar nepadėtas". Žodžiai, gilios rimties paliesti, įgauna sugestyvų eleginį dainingumą. Tačiau nevilties simbolika, arba "juodo svečio" atmosfera, kuria alsavo Salomėja Nėris, nevieš­patauja Degutytės balse. Kad ir stovėdama ant ribos ir žvelgdama į amžinybę, ji nepraranda ankstyvo tikėjimo, kuris dar vis saulėtu testa­mentu yra įrašytas jos širdyje:

         ... Net jei viduržiemio naktį
         suledės ir lūpos, ir šauksmas,
         jei kruvinai sudaužyti pirštai
         virpės prie durų . . .

         Vis tiek
         tenai — toj tamsoj nepraplėšiamoj —
         Saulė! (t. p., 74)

         Vis tiek — saulė! Taigi ir šitame laiko­tarpyje šešėlių nėra daug. Žymiai daugiau yra įvaizdžių, kuriais pagaunamas lietuviškos aplinkos "das Ding an sich". Regime ir kriaušę tėvo sode, ir verkiančias avižas, ir rugius ant kalno, ir stovinčius laukuose rūpintojėlius; ir ąsotį, iš kurio galima atsigerti volungės čiulbe­sio, ir obelis po nuometais baltais. Girdime ir mielą liaudies dainelę:

         O ant lauko jovaras žydėjo . . .
         O per lauką vieškeliai žvangėjo (t. p. 154)

         ir likiminį, whitmaniška jėga skambantį himną:

         Aš ateinu iš smilčių,
         iš griuvėsių,
         iš laužaviečių, —
         argi esi didesnis už mane? —
         klausia žolė. (t. p., 166)

         Čia prabyla ir grėsmės nuojauta: "Ir švininė kulka taip pat ieško mano širdies". Ar nepri­mena ši eilutė pasaulyje garsią Jevtušenkos fra­zę — "Visi poetai Rusijoje gimsta su 'D'Antes kulka širdyje"? (D'Antes dvikovoje nušovė Puš­kiną).

         "Mėlynų deltų" rinktinės paskutinis eilė­raščių ciklas "Žaidimai" yra tragiškesnio po­būdžio. W. Wordsworth tokį tarpsnį vadino "awareness". Tai mėginimas suprasti ir poetiškai nusakyti gyvenimo prasmę — tą nesulaikomą "pantą rei". Degutytė mėgina pakartoti tūkstan­tį kartų visų tautų poetų kartotą palyginimą — viskas yra tik žaismas. Žmogus yra įstum­tas į sceną, ant jo veido uždėta kaukė. Jam įsa­kyta: "Bėk. Dainuok. Mirk. Šauk "Valio!" Ty­lėk". Tai žaismas, nuspalvintas ironija, nes iš tie­sų toks jau yra gyvenimo būdas: kiekvienas tu­ri savo vaidmenį. Antigonės, Hamletai, Judai, Don Kichotai, Odisėjai, Tiliai Ulenšpigeliai, juokdariai ir karaliai juda gyvenimo teatre. Nežiūrint minčių universalinio svarumo ir dau­gelio frazių jautrumo, pastarasis Degutytės filo­sofinis bandymas yra lėkštokas, atseit, nepakyla ligi didžiųjų, panašia tema rašiusių poetų lygio. Glaustai, originaliai išreikšti universalinę tiesą yra žymiai sunkiau, negu ištisais puslapiais kal­bėti apie didelius, tragiškus dalykus. Degutytės talentas precizijai ir jautriai melodijai nesideri­na su retorikos srautu. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Snieguotą vidunaktį" (p. 209), dvi pirmosios eilutės:

         Išėjau į snieguotą vidunaktį
         Nusilenkti žemei ir dangui

         paprastumu ir įvaizdžio jautrumu visiškai nu­sveria po to sekantį 16 eilučių nereikšmingą jausmų išsiliejimą.

         Anksčiau Degutytė didžia dalimi rašė tra­dicine forma. Tačiau laisvesnė strofą ir melo­dijos valdomas sakinys yra atnešęs jai didesnių laimėjimų. Todėl ji ir laikosi verlibro, puikiai kontroliuodama fonetinius niuansus, akcentus, cezūras, eilučių skaldymą, jausminius intarpus, anaforas, pakartojimą ir t. t. Liaudies dainų to­niniai elementai irgi priklauso jos eiliavimui. Degutytės forma yra persisunkusi lietuvių kal­bos melodingumu, o tai ir yra jos ryškiausia ypatybė.


b_150_119_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_judita_vaiciunaite_1965.jpg         Judita Vaičiūnaitė

         Judita Vaičiūnaitė yra išleidusi penkis ei­lėraščių rinkinius: Pavasario akvarelės (1960), Kaip žalias vynas (1962), Per saulėtą gaublį (1964), Vėtrungės (1966) ir Po šiaurės her­bais (1968).

         Žvelgdami į J. Degutytės kūrybą, buvome pastebėję, kad jos rinktinės "Mėlynos deltos" paskutinis eilėraščių ciklas buvo pavadintas "Žaidimai" ir skirtas žaismo — gyvenimo te­atro — temai. Keista, ir J. Vaičiūnaitės pasku­tinio rinkinio "Po šiaurės herbais" paskutiniame cikle atsiveria panaši tema: pasaulis yra cir­kas. Penki cirko charakteriai — iliuzionistas, dresiruoto jas, klounas, ekvilibristas ir žonglie­rius — atstovauja žmonijai. Kažkaip į tuos cir­ko tarnautojus poetė žiūri su nepasitikėjimu. Jie stumia pasaulį į katastrofą. Nepaaiškėja, ku­ris iš tų penkių yra poetas. Klounas? Ekvilib­ristas?

         Tikrai ne žonglierius, nes tas yra negeras:
         Neliauju žemės kamuoliu
         lengvai ir nykiai žaidęs.
         (Paskui — sprogimų užterštas dangus, na-palmo žaizdos) (P. š. h., 94)

         Kas vaikystėje yra lankęs cirką ir iš jo iš­sinešęs daug malonių prisiminimų, nesutiks su tokia miglota Vaičiūnaitės alegorija. Žonglie­riaus amatas yra vienas sunkiausių ir nekalčiau­sių. Ir susiek jį dabar, kad ir alegoriškai, su napalmo bombomis! Vaičiūnaitei, žodyno gerbė­jai, toks prašovimas yra įmanomas. Ji dažnai surikiuoja žodžius, neatsižvelgdama ių širdies. Jai rūpi žodžių atspalviai, o ne gelmė.

         Anksčiau Vaičiūnaitė atsargiau vartydavo žodyną ir pasiekdavo tikrai vaizdingų posmų:

         Šiandieną prie Neries džiovina valtis,
         Šiandieną degina lapus pernykščius.
         Ir dūmų kvapas sutirpina šaltį,
         Ir užmiesčio sodyboj antys krykščia.

         (Pav. akv., 51)

         Keturi paraleliški konkretūs brūkšniai. Tai retas Vaičiūnaitės nuklydimas į svetimą terito­riją. Užmiesčio peizažas ir gamtos patetika jos žvilgsnio nevilioja. Poetinių raštaženklių Vaičiūnaitė ieško moderniame gyvenime, kuris atsiskleidžia mieste. Ji mėgina tradicinius gam­tos elementus (saulę, vėją, lietų, pavasarį... ) sujungti su epochos kombinacijomis ir su isto­rijos paminklais. Drąsiai žengdama per pasau­lio gaublį, ji išraižo savo eilėraštį, kaip blokno­tą, įvairiais gyvenimo hieroglifais. Kritikas V. Kubilius giria Vaičiūnaitės lyg ir svarbiausią bruožą — "džiaugsmingą motyvą — gyventi gera". Yra tačiau didelio skirtumo tarp jos en­tuziazmo ir Degutytės "gyvenimo teigimo". Pas Degutytę skamba nuožmus visatos balsas: "Aš viską saugau. Viską aš nešu". Vaičiūnaitė tuo tarpu, perduodama epochinį ir protarpiais so­vietinį patosą, impresionistines nuotaikas semia iš aplinkos pirmojo puslapio, kur antraštės yra rašomos didelėmis raidėmis. Ji nori patraukti dėmesį daiktų gausa. Jos spalvingame kaleidos­kope visko daug. Ornamentai sudaryti iš geo­metrinių figūrų, brūkšnių, lūžių, atspindžių, še­šėlių . . . Puslapis po puslapio, įvairėjančios, bet dažnai ir panašios kombinacijos vingiuoja ilgo­mis eilutėmis. Mozaikos tirštumų Vaičiūnaitė skaitytoją "išvargina". Negali jos kelių eilėraščių perskaityti vienu įsibėgėjimu. Ne dėl minties gi­lumo, bet dėl neįprastų žodžių gausumo.

         Perkrovimas ypač jaučiamas rinkinyje "Per saulėtą gaublį". Įvaizdžių ir garsų pusiausvyra šlubuoja. Nejučiom imi poetei priekaištauti: "Ir kam tiek daug to visko?" Štai, eilėraštyje "Po­ezijai" rašoma:

         Tu kaip vargonai, kaip varpai,

         kaip saulėtas raudonas varis,
         kurio rūda kažkur — dar nerastoj linksmoj
         žvaigždėj . . .

         Į vėjų pilnas priekeles, į prietemą išvarius,
         tu su manim —
         kaip su ugnim —
         žaidei. (P. s. g., 48)

         Pirmoji ir antroji eilutė primena anglų XVII a. "metafizinius poetus" (John Donne ir kitus), kurie mėgdavo operuoti nekonvencinė-mis, dažnai trankiomis figūromis. Jų įtaka. T. S. Elioto dėka, stipriai jaučiama XX a. poezi­joje, ypač Vakaruose. Poetai tampa savotiški šachmatų žaidėjai ir kuria kombinacijas iš ke­turių, penkių ir daugiau ėjimų. Tik atidus ste­bėtojas gali suprasti tų kombinacijų grožį. Žo­džiu, reikia gerai mokėti žaisti poezijos figūro­mis.

         Apdovanota puikia vaizduote, Vaičiūnaitė savo formos strategija irgi yra išradinga. Ji su­sikūrė savitą, sunkiai pamėgdžiojamą stilių. Jei jos visą pasaulėjautą galima būtų suvesti į vie­ną sakinį (leibniciškas visatos pateisinimas, at­mieštas keliais skepticizmo trupiniais), tai jos būdą rašyti eilėraščius verta gvildenti. Parte-nono statyba jai labiau rūpi, negu spontaniškas gėlės atsiskleidimas. Eilėraštį ji stato ne jaus­mais, bet proto energija. Emociniais įvaizdžiais ji dažnai prašauna, pvz., frazėse: "voratinkliu pavirsta snaigė" arba "kambarys su palmėm — užmiesčio rūkuos iš karštligiško sapno. . ." Jauti, kad čia ne tai, ką poetė jautė. Kartais netikėtai iš tokių kombinacijų prabyla ir plastiškas, jaus­mingas vaizdas: "sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta akimirkai". Deja, tolimesniu kal­bėjimu jis yra užklojamas.

         Sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta
         akimirkai —

         birželio trumpai akinančiai nakčiai,
         kai pro sienas kiaurai brėkšta,

         ir mažas geležies žibintas ... O kad gerklėje
         nebūtų prėska,

         atšiaurų balkšvą audeklą į jurų vandenis ir
         tolį įmerkia . . . (P. š. h., 82)

         Kažkaip gaila tos pirmosios eilutės. Ji to­kia vienišai paprasta šiurkščioje eilėraščio dro­bėje. Vaičiūnaitės poetikos audeklas, kaip mi­nėta, pasižymi žodyno svoriu. Ji semia viską, kas po ranka pakliūva. Ypatingą silpnybę jau­čia laikmečio žargonui. Ir skaitome pas Vaičiū­naitę: šviesaforus, kontrabasus, mašinų trasus, reisus, avarijas, punktyrus, štormus, stendus ir pan. Tie žodžiai jautresnį poezijos skaitytoją tik erzina, juo labiau, kad jų atsiradimas eilė­raštyje dažnai nėra pagrįstas jausmu ar este­tikos dėsniais. Į savo natiurmortus Vaičiūnaitė pila ir chemiją:

         Vasara — iš anilino dažų.
         Vakaras — šalto cheminio atspalvio

         (P. š. h, 72)

         ir nuogą miesto realybę:

         Sutemo. Skersgatvis. Iš sunkvežimio
         išversta akmens anglis
         ir numestas vatinis. Lyg delčia sublyksi
         įsmeigtas kastuvas.

         Vėl dūmų kamuoliais, vėl traukinių
         šešėliais susitrauks atstumas, ir pratisos sirenos vėl į aklinas katilines
         atklys (P. š. h., 79)

         Atidžiau įsiskaičius į Vaičiūnaitės scenovaiz­džius, galima įsitikinti jos poetikos savitvarda. Kad ir išdėstydama įvaizdžių antplūdį ilgose, pus­lapyje neištenkančiose eilutėse, Vaičiūnaitė vis­ką sujungia vieningu ritmu, cezūromis, ir vy­kusiais asonansais, kaip frazėje — "į aklinas katilines atklys". Jos rimai yra laisvi ir dažnai labai įdomūs ga,rsų užuominomis: kupolas — kaspinas; suirzo — servizo; klavesinai — gal esi; Lista — atklysta; perkeliavęs — porcelia­nas; lūženos — lūšenos. Dažnai ir visos aštuo­nios eilėraščio eilutės, kaip cikle "Cįrkas", yra laisvai surimuojamos. Mėgsta ji ir triaukštę aliteraciją: "iš purvinų prekystalių prasimuša fontanai"; "simetrija — sniegas — sirijus"; "liu­minescencija — lūkestis — liūdesys". Eilėraštį ji suskaldo į kelis gabalus. Vieną eilėraščio da­lį skiria žemei, kitą, kaip kontrastą — sniegui; angliai ir gipsui; duonai ir druskai. Iš panašių duetų, triptikų, kvartetų ir ilgesnių ciklų yra sudarytas jos paskutinis rinkinys "Po šiaurės herbais". Šiuo rinkiniu ji puikiai įrodo savo su­gebėjimą ir originalumą formos srityje. Forma ir yra ryškiausias Vaičiūnaitės laimėjimas.

         Reikia pridurti, kad Vaičiūnaitė, šalia mies­tietiško skonio, žingeidumo ir troškimo pasaky­ti daugiau, negu trumpai eilėraštis leidžia, yra gabiai nuskicavusi kai kurias Lietuvos isto­rinio veido detales. Jos kaleidoskope pamato­me ir nenykstantį Vilniaus grožį. Ji myli savo miestą, jo baroką, jo "simetriją ir saulę" ir jo visus atspindžius bei šešėlius.

         Bučiuoju tavo plytą,
         tavo herbą,
         tavo vilnijantį švelnų vardą (P. š. h., 20)

         Lietuvišku miestiškumu Judita Vaičiūnai­tė lyg ir papildo Janinos Degutytės gamtiškai subtilią sielą. Jųdviejų poetiniame duete, rodos, susilieja mūsų tautos tradicinė, iš gamtos įsčių lūposna įdėta melodija su įsigalėjusio miesto akiračių panorama. Abi poetės turi savo gerbė­jus ir gausų skaitytojų būrį. Jei jų vaizduo­tės pasauliai ir skiriasi, tai jų meilė lietuvių poezijai ir kalbai yra vienodai stipri.

         Aidai
         1971 m. vasaris-kovas