tekstai.lt

Liudas Gustainis. Nereikia metareligijos tikriausiai būtina metareligija (Skaidriaus Kandratavičiaus „Metareligija“ ir Daivos Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“, 2004)


      Skaidrius Kandratavičius. Metareligija. Eilėraščiai. Nemunas, Kaunas, 2004.

      Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina. Eilėraščiai. LRS leidykla, Vilnius, 2004.

      Skaidrių Kandratavičių, kunigą ir poetą, reikėtų suvokti kaip vieną septyniuose asmenyse.

Jeigu nuosekliai ir nuolankiai seksime jo poezijos pėdsakais.


      Norint suprasti ar bent priartėti prie S.Kandratavičiaus tekstų esmės, tenka kalbėti apie išankstinį paruošiamąjį darbą su savimi – vien tik geranoriškai nusiteikusiam skaitytojui jie apskritai nesuvokiami. Jeigu skaitytojo mąstysena suderinta tik su logikos ar jausmo dėsniais, tais mąstymo ir pojūčių ypatumais, kurių žmonės mokomi nuo mažens, jis menkai ką suvoks – tik atskiras nuotrupas, kai kuriuos posakius, gal vieną kitą epitetą ar metaforą.


      Tolimos greta stovinčių sąvokų prasmės neleidžia netgi galvoti apie netikėtas asociacijas – iš vieno kelmo Skaidrius augina visiškai svetimas sąvokas.


      Taigi tenka samprotauti apie S.Kandratavičiaus tekstų suvokimo rakto paiešką – reikia iš skaitytojo kėdės persėsti į tyrinėtojo kėdę ir paieškoti visiškai kitokio, neįprasto požiūrio.


      Pirmasis (galimas) raktas (tarkim, tekstams – žodžių grupėms – iš „15 nutarčių“ skyrelio): nereikia net ir stengtis ką nors suprasti, S.Kandratavičiaus tekstai išstumia logiką iš mąstymo, jo tekstų užduotis panaši į Zen koanų funkciją – suvok pasaulį šeštuoju pojūčiu, nieko nemąstyk.


      Šituo raktu galima naudotis tik iš dalies – su juo įmanoma patekti nebent į S.Kandratavičiaus tekstų prasmių prieangį.


      Antrasis raktas (tam pačiam „15 nutarčių“ skyreliui): tekstai sukonstruoti lego žaidimų principu – autorius pažeria saują sąvokų, kurias skaitytojas laisvas susidėlioti kaip tinkamas, o jeigu nori, tegu kiekvienai sąvokai pasirašo po referatą arba susapnuoja po sapną.


      Šito rakto iš karto tektų atsisakyti – manyčiau, autorius ieško kitokios, neįprastos tekstų prasmės.

Trečiasis raktas (vis tam pačiam „15 nutarčių“ skyreliui): pavyzdžiui, paimkime 65 puslapio tekstą „Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą“ . Pateikti 44 atskiri žodžiai, kurie savo prasme nutolę vienas nuo kito kaip, tarkim, „…mankurtai – kurdai – kardinolai…“ ir pan. Kas juos jungia? Tai būtų kelionė iš garso k į garsą r. Schematiškai šitą žodžių seką galėtume užrašyti: k®r.


      Kitaip tariant, pateikta rieškutės žodžių, tarp kurių bendra tai, kad juose puikuojasi, žaidžia, gėrisi sąskambiais šitos raidės. Tai vadinama metakalba – tai, kas už ar virš kalbos, virš prasmės.

Čia derėtų prisiminti, kad subtiliajame pasaulyje nėra tylos – absoliuti fizinio pasaulio tyla slepia subtilių vibracijų kosmoso muziką, ir ten kiekvienas garsas kuria būsenas, kurios vienaip ar kitaip įsikūnija, jos užkoduotos mūsų DNR, arba pasąmonėje, taigi egzistuoja lyg ir kosmoso, gyvenimo kūrimo seka: (meilės) jausmas – garsas – būsena – regimasis pasaulis, iliuzija.


      Tad būtų galima spėti, kad S.Kandratavičius bando pateikti visas įmanomas sąvokas, kurios būriuojasi apie du minėtus garsus k ir r. Savaime aišku, žodžius grupuojant tokiu principu, vienoje draugėje atsiranda prieštaringos, konkuruojančios sąvokos, kurios viena kitai svetimos arba naikina viena kitą, o kadangi jos rikiuojamos apie vieną bendrą temą „Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą“, susikuria dramos, atskirtybės, svetimybės iliuzija su stipriu absurdo prieskoniu.


      Ar autorius intuityviai suvokia, kad tam tikrų garsų sąveika kuria vienokią ar kitokią tikrovę? Manau, kitaip ir būti negali, nors tikėtina, kad autorius pats nustemba, neatpažindamas savo paties sukurtos tikrovės.


      Vadinasi, toks rašymas – tai vaikiškas (dieviškas) žaidimas garsais, aistringas troškimas pačiam dalyvauti pasaulio kūrime ne prasmių, o garsų lygmenyje. (Tai jau turėtų būti artima muzikai.)

Autorius, sakytum, sėdi smėlio dėžėje ir tyrinėja garsų atitikmenis prasmėms, kurios betgi nepasiduoda surikiuojamos, sulipdomos į kurias nors atpažįstamas formas.


      S.Kandratavičius sąmoningai išmąsto ir pažeria nebūtų, nesamų savokų srautą – naujai sukurtų žodžių, pasaulių seką, kuriuos lyg ir norėtųsi sumesti į vieną bendros prasmės katilą, bet…jie nepažinūs.

Kartais jautiesi taip, tarsi būtum užsienietis ir klausytum lietuviško teksto – graži kalba, lietuviškumas neišnyksta (jeigu toje atkarpoje neatsiranda krūvos užsienietiškų žodžių), bet prasmės nesupranti – šiaip sau gražu. Vaikai taip kartais ir žaidžia.


      Panašiai turėjo jaustis žmonės, kurie gyveno mūsų prokalbės kūrimosi laikais. Nors kuo ši diena skiriasi nuo senųjų amžių? Kūrybinis procesas niekada nesustoja.


      Arba dar kitaip – kalbant apie Skaidriaus eilėraščių prasmes, tai panašu į mąstymo ir jausmo evoliucijos santrauką – visi 2000 metų įvykiai ir veiksmai suverti ant smilgos į vienišų žodžių eilutę – ir tuomet nesuvokiamas žodis tegu taip ir lieka nesuvokiamas – kiek pakelyje randame ir paliekame nesuprastų dalykų?


      Nors pasitaiko naujadarų, kurie stebina nauju prasmės atspalviu.


      Kita vertus, kaip jau minėjau, tai garsų sąskambių poezija – sąvokų prasmės dar negimė, dažnai jos tik dvasios įsčiose.


      Štai trečios dalies – III – reelegio – Įtartyje – autorius pats taip ir teigia: išklibinkime lytis – apčiuopkime morfemas – lytėkime fonemas – atstatinėkime prokalbę…


      Įtartis (57 p.) būtų priskirtina prie retesnių – rišlių, prasmingų tekstų, nors pabaigoje, skaitytoją užversdamas nenaudojamomis, kai kuriais atvejai ir beprasmėmis žodžių formomis (Nuovaizda, Sąvaizda, Pervaizda…), autorius, sakytum, išklibina kalbą ir siūlo patiems viską pradėti iš naujo – pabandyti prisiminti, kas buvo anksčiau, prokalbės laikais… Galima pasakyti ir dar kitaip – šitos naujos, šiandien beprasmės formos kartais sudaro įspūdį, kad braidai po nematytas, nežinomas, nepatirtas tolimos, kitos planetos pievas, kuriose auga ir tokių žolynėlių, kurių protėviai buvo kilę iš Lietuvos.


      …integralas į begalybę

      priežastinių ryšių riba –
      (19 p.)


      S.Kandratavičius taip ir pateikia bei aiškina savo tekstus – nematuotinų, nesuvokiamų temų sekas, bando stabtelėti ten, kur baigiasi priežastiniai ryšiai, tarsi klausdamas: tai kokie tada ryšiai lieka, jeigu išnyksta priežastiniai? Gal jie tikresni už priežastinius?


      Tokią mintį patvirtintų ne vienas eilėraštis, kad ir – šienligės tostas – (31 p.) – sakytum, į kaktą bakstelėja nepažini etruskų (niekas jos nėra girdėjęs) kalba – perskaičius eilėraštį, sąmonėje lieka absoliutus nulis arba vien tik garsų poezija (r-s-v), kuri galbūt turėtų būti suvokta kaip begalybės pradžia, o tai, logiškai mąstant, yra neįmanoma: begalybė juk negali turėti pradžios, vadinasi, atsiduriame ne pradiniame, o bet kuriame begalybės taške, ir tuomet šventumas ir nešventumas susilygina, o ką nors suvokti net nereikia bandyti, geriau tiesiog žaisti, gyventi, džiaugtis žaidimo laisve, ir šioje vietoje apsisuka paradokso spiralė – kūryba be ribų ir yra tikrasis šventumas.


      Ties posūkiu girdžiu ir kitokius balsus – kodėl reikėtų rašyti apie tai, kas atrodo akivaizdi nesąmonė? Ar tik todėl, kad niekas nedrįsta pasakyti, jog karalius nuogas?


      Negalėčiau pritarti tokiai nuomonei, nes man įdomi ieškotojo, tyrinėtojo dvasia, kuri be atodairos skverbiasi į nepažįstamas erdves, juo labiau kad ir man knieti peržengti priežastinių ryšių ribas.

Pamaniau, kad jas, priežastinių ryšių ribas, galima peržengti ir kitaip, be ketinimų ką nors pagirti arba išpeikti.


      Vienas tokių būdų – sugretinti du nepažįstamus žmones, du poetus taip, tarsi jie būtų iš skirtingų žvaigždynų, o staiga susitiko ir tarpusavy kalbasi savosiomis eilėmis, lyg būtų šimtą metų gyvenę po viena pušimi.


      Tiesiog pasiklausykime, kaip (tariamai) kalbasi S.Kandratavičius iš „-metareligijos-“ ir Daiva Čepauskaitė iš „nereikia tikriausiai būtina“:


      Daiva: …ir nieko nereikia vytis,/visi jau seniausiai aplenkė,/ir bliauna laukų avytės/į paliktą pievoj ratlankį… (7 p.).


      Skaidrius: tuomet saulės ant kurių stovėjau/gyvas dar nealsuojantis/krūptelėjo ir ataušo… (106 p.).


      Daiva: …o tas juodas taškelis vidur tuštumos ir absurdo –/tai vadink jį kaip nori, jo gali iš viso nebūti,/gal tai ašaros sėkla? Gyvenimas gal? Jokio burto…/utėlė? ar vinies galvutė?… (8 p.).


      Skaidrius: …išskaidau šviesos skaidriausiąjį srautą /į kruviną mėlį mėnulį vasarį /parodau tau saulę speigu įkrautą… (20 p.).


      Daiva: …įauga dilgėlės tyloj į plaukus…/…o dailios/užmerktos akys dangų apkabina./Ir panašu į mirtį, tiktai gyvos… (26 p.).


      Skaidrius: …seno dvaro glūdumoj gūdžiam iliuzijų gelmyne/seno grafo sunkiai atsidususio žila galva nusvyra… (130 p.).


      Daiva:…Išsirinkau vietą smėlio dėžėje…/…visų aptvare ir niekieno kaimynystėje./…Išsirinkau vaizdą pro langą – /kvadratinį natiurmortą su girtuokliu,/velkančiu šunį (maniau, skarmalą) (9 p.).


      Skaidrius: …kad jį kur griausmas griuvinėjantį girtą griaučiais grojantį Gralį /girą ko gero garsiau gargaliavom negu raugėjo suaugėliai alų… (17 p.).


      Taigi ar būtų įmanomas toks dialogas? Manau, kad taip. Žinoma, autoriai skirtingi, bet jų prasmių aidai susilietų kur nors mėlynuose kalnuose, ir tai būtų panašu į dviejų džiazo muzikantų melodijų bangavimą.


      Belieka paklausti, kuris S.Kandratavičius tikresnis – ar tas, kuris išardo prasmingą tekstą iki atskirų garsų ir palieka skaitytojui džiaugsmą pačiam viską – kalbos ir minties pasaulį – pradėti kurti iš naujo, ar tas, kuris suprantamais tekstais džiazuoja (mano vaizduotėje) su D.Čepauskaitės ar bet kurio kito žmogaus mintimis?


      Atrodo, abu teiginiai teisingi – viename visuomet gyvena visi. Žmogus kaip jūra, kaip Dievas – į jį suteka visos upės, ir tuomet jis nurimsta, suvokia – aš kaip buvau jūra, taip ir likau.

      XXI amžius, 2004 m.