tekstai.lt

Ar generacija? Jaunus poetus Gytį Norvilą, Marių Buroką ir Vytautą Dekšnį kalbina Liudvikas Jakimavičius (2003)


                   norvilas%20gytis.jpg  burokas%20marius.jpg  b_145_100_16777215_0___images_stories_deksnys.jpg

       Liudvikas Jakimavičius. Jūs esate jauni poetai, beveik bendraamžiai. Ar jaučiatės kaip karta? Visados jauniems žmonėms į literatūrą ar kultūrą lengviau būdavo ateiti grupėmis, kad būtų pastebėti.Vėliau ilgainiui tos kalbos apie kartas nublanksta, praranda svarbą ir prasmę. Dabar jau nustota šnekėti ir apie kokią nors bendrą "Svetimų" kultūrinę programą ar ideologiją. Ar turite kokių nors bendrų programinių nuostatų, o gal jus sieja tik panašus amžius?

       Marius Burokas. Mes kartos sąvokos sąmoningai vengėme, nes jau prieš mus buvo prišnekėta apie "Svetimų" kartą, apie "Įžangos" grupę. Man kalbos apie kartas dažniausiai sukelia alergiją.

       Vytautas Dekšnys. Kažkada Aidas Marčėnas yra pasakęs, kad jo poetų karta yra ta, su kuriais jis geria. Neakcentuojant alkoholio, tai žmonės, su kuriais bendraudamas jauti neformalų ryšį. Tai, man regis, kur kas svarbiau negu kokie nors kūrybos bendrumai.

       Gytis Norvilas. Geriausias pavyzdys šia tema buvo, kai Erika Drungytė parašė apie "Poezijos pavasarį" ir jaunųjų poetiką. Jos manymu, Šlepikas, Stankevičius ir Šimonis yra viena karta, o metais ar trejais jaunesni - jau kita. Tas skirstymas pagal metus, man atrodo, yra gana kvailas. O pagal poetiką mes esame pakankamai skirtingi. Jungimasis į vienokius ar kitokius sąjūdžius buvo gražus reiškinys, tačiau vis vien, laikui bėgant, tu lieki vienas. Ir tekstą tu rašai vienas. Ir joks tau sąjūdis parašyt nepadės.

       L.J. Bet bendraamžiai dažnai turi ir kokias nors daugiau ar mažiau bendras vertybines orientacijas. Na, tarkim, yra literatūra, kuri tarp jūsų "vaikšto", kuri formuoja apybendrį vaizdinių ratą ar pasaulėvaizdį.

       M.B. Taip. Tokie dalykai yra, tačiau mes vengiam kokių nors kartos apibrėžimų ir deklaracijų.

       G.N. Dažniausiai vėją sukelia literatūros kritikai ar literatūrologai, kurie ima kalbėti, kad štai ateina nauja jaunų literatų karta ir esą jie turėtų ar privalėtų skelbti savo kartos literatūrinius manifestus. Slidus būdas, kai taip mėginama imituoti kokius nors kultūrinius procesus. Ne manifestai yra esmė. Kai žmogus lieka vienas su savim, jis imasi rašyti savo gyvenimo knygą. Visi manifestai lieka toli nuošaly.

       L.J. Nebevadinsiu jūsų karta, bet atsakykit, ar jūsų raiškai dabar pakanka erdvės?

       M.B. Pakanka, tik reikia nepatingėt paieškoti. Galų gale atsiveria visa užsienio erdvė. Jei nori, kad tave ten publikuotų, žinotų, kviestųsi - nieko nėra paprasčiau. Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės nesuvokia, kad užtenka vos keleto kontaktų ir tas bendravimas pasidaro gyvas.

       V.D. Galų gale galima nuvažiuot kur nors ir parsivežti begales gerų knygų.

       G.N. Nežinau, man tai tie dalykai nelabai kada ir rūpėjo. Gal tai ir minusas, kad neturiu tokio troškimo savo poeziją kur nors kada nors užsienyje išspausdinti, bet man tai nelabai rūpi.

       L.J. O tau, Mariau, ar neatrodo, kad poezijai Lietuvoje jau beveik saulėlydis. Jei tavo knygas skaitys trys ar penki šimtai žmonių, ar galėsi pasakyt, kad tau tokio skaitytojų rato ir gana? Ar neatrodo, kad mūsų poezijai tie marškiniai jau per ankšti?

       M.B. Jei Lietuvoj mano poeziją perskaitytų trys ar penki šimtai - man būtų per akis. Daugiau gal ir nėra čia žmonių, kurie poezija domėtųsi, o užsienyje man pačiam įdomu palaikyti tuos kontaktus. Nesakau, kad užsiimu savireklama, bet man įdomu ir tiek.

       L.J. Gyti, tu išsileidai eilėraščių knygą "Akmen-skeltės", ir, regis, kažkas užsienyje jau ją pastebėjo.

       G.N. Nežinau, kaip ji pateko kitų akiratin, gal kas nors kam nors ją padovanojo, gal per rankas - ir man tai nerūpi. Tačiau buvo toks faktas - sėdžiu namuose ir man skambina profesorius iš kažkokio Šveicarijos universiteto, prašo pakomentuoti keletą tekstų. Aš net žioptelėjau. Svarstau dabar, jei tekste kažkas užrakinta, matyt, jis ima keliauti savaime. O mėtyti į pašto dėžutes skrajutes su užrašu "Žiūrėkit, išėjo mano nauja knyga" yra labai kvaila.

       M.B. Na, kad ir tokioj Švedijoj... Poezijos knygų tiražai sukasi apie tūkstantį. Ir Amerikoj tas pats, ir to visiškai užtenka.

       L.J. Bet ar jums pakanka erdvės ir galimybių dalyvauti Lietuvos kultūriniam poliloge, ar nepasigirsta kartais "palauk", "pasitrauk", "pasislink"? Daugybė jūsų amžiaus žmonių juk visai neverkšlendami išvažiavo. Kai kurie groti, šokti baruose, maišyti skiedinio ar skinti braškių.

       M.B. Aš irgi buvau skinti braškių, bet, kaip matai, sugrįžau. Neskinsi gi visą gyvenimą...

       G.N. Galų gale gali parašyti gerų eilėraščių apie braškių skynimą.

       M.B. Tie išvažiavę sugrįš. Tos bambagyslės taip lengvai nenukerpamos. Iš mano bendraamžių niekas nepuoselėja tokių minčių kur nors suvis išvažiuoti. Šiaip pakeliaut - visi keliauja, tačiau kad norėtų likti kur nors - tokių kalbų nesu girdėjęs. Jei čia nebuvai savas, tai ten juo labiau savas nebūsi. Niekas nieko neveja - reikia tik išmokti pasinaudoti galimybėmis, kurios yra čia.

       V.D. Nesu daug mynęs Kultūros ministerijos slenksčio, todėl negaliu ir kritikuoti.

       M.B. O man iki šiol gaila vieno dalyko. Kartą mes nunešėme vaizdo klipų apie Vilniaus poetus projektą ir, suprantama, pinigų negavom. Gal todėl, kad per jauni ar per mažai žinomi. Dėl to man apmaudu.

       V.D. Buvo nešta ten daug ir kitų gražių projektų, bet niekas nieko negavo.

       G.N. Man atrodo, kad toj ministerijoj niekas nežino ir menkai nutuokia, ko reikia Lietuvos kultūrai. Ir sprendimus tada lemia kažkokie konjunktūriniai reikalai - kas kam paskambino ar nepaskambino, tą aš pažįstu ar nepažįstu, tam gal ir reikėtų, o gal ir nereikėtų.

       M.B. Porą kartų pabandai paraiškas nunešti - nieko negauni, ir prapuola noras kakta sieną pramušinėti.

       L.J. Gal iš čia kyla ir ta psichologinė autsaiderio jausena? Kai skaitau jūsų rašinius ar pasirinktus tekstus versti, man susidaro įspūdis, kad jūs šiek tiek absurdo žmonės. Primenat tokį aštuoniasdešimtaisiais Lenkijoje gyvavusį judėjimą "Oranžinė alternatyva". Ten jauni menininkai visą savo vertybių sistemą grindė taip, kad kas oficialu ar sumeluota - turi būti persūdyta, kad virstų absurdu, kitaip tariant - apvirstų aukštyn kojom ir taptų juokinga savo priešybe. Matau, kad neturite didelio socialinio įniršio tvarkyti ar griauti, tačiau jūsų požiūryje į aplinką juntamas ir beprasmybės matmuo. Štai kokia asociacija man kyla.

       G.N. Aš kitos alternatyvos ir nematau. Kas kitas dabar galėtų išlaisvinti, jei ne žvilgsnis iš absurdo filosofijos taško? Jei ne - tai turėtum verkti ar pasikabinti. Ir po bjaurasties estetika slypi visai kiti dalykai. Tačiau žmonės nemoka jų pamatyti, kai skaito tik teksto paviršių. Imkime kad ir Sigitą Parulskį... Po ta jo bjaurastim yra labai daug šviesių dalykų.

       L.J. Bet čia gali būti ir visai kita intencija. Šokiruoti - vadinas, griauti tai, kas sustabarėję, nesvarbu - visuomenėje, kalboje, kultūroje ar poezijoje.

       M.B. Parulskis keikiasi tobulai. Po jo jau nelabai ir bepasikeiksi. Kitas dalykas - slengo ir šnekamosios kalbos vartojimas poezijoje bei popkultūrinės temos.

       V.D. Pastarasis dalykas pas mus nelabai ryškus, bet Latvijoje yra rusiškai rašančių poetų grupė "Orbita", kuri popkultūros temas plačiai eksploatuoja.

       G.N. Man tai gana svetimi dalykai, man tai neįdomu ir aš to nenoriu.

       V.D. Man irgi tie dalykai nelabai įdomūs, bet jei yra žmonių, kurie tomis vertybėmis gyvena, padėk Dieve, tegu rašo.

       M.B. O aš priešingai - esu už.

       G.N. Man daug prasmingiau atrodo nuvažiuoti į Labanorą ir pasikalbėti su kaimo seneliais.

       M.B. Mes nuolatos ir ginčijamės. Tu, Gyti, kalbi apie Labanorą, o aš - apie Manhateną.

       G.N. Bet finale mes vis dėlto sutariame, nes kalbame apie tuos pačius dalykus. Literatūros skirstymas į agrarinę ir miesto yra anachronizmas - pensininkų literatūrologų sugalvotas. Paimkim kad ir Vytautą Bložę - kas jis yra pagal tokį skirstymą? Miesto ar kaimo kultūros atstovas?..

       L.J. Man dabar kyla kitas klausimas. Ima formuotis lyg ir tokia universali, vos ne bendrinė poetinė kalba ir stilistika nuo Amerikos iki Uralo. Kaip per visas valstybes keliauja kramtomoji guma "Orbit" ar "Pepsi Cola", panašiai smelkiasi ir ta bendrinė kalba. Tekstai tampa labai lengvai išverčiami ir bet kurioj pasaulio vietoj panašiai suvokiami. Tokia beveik universali eksporto prekė kaip koks greitas maistas "HAMBURGERIS" per minutę.

       M.B. Yra ir kita tendencija. Patys jauniausi - aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai - dabar gręžiasi į paprastumo estetiką. Jie grįžta prie šešiasdešimtųjų - septyniasdešimtųjų metų poetinės stilistikos. Rašo gražią rimuotą lyriką.

       G.N. Tai gali būti susitaikymo ar savo pozicijos neturėjimo ženklas.

       V.D. Nepulkim čia kaip kokie seniai kritikuoti. Turi jie ką pasakyti, ir svarbu, kad ką nors daro.

       L.J. Vytautai, tu labiau domiesi lenkų ir Rytų Europos literatūra. Ar ten procesai panašūs kaip ir pas mus, ar yra kas nors visiškai kita?

       V.D. Lenkijoje šiek tiek kitokia tradicija. Ten yra "seniai", kurie labai stipriai laiko klasikinės poetikos tradiciją: ir ta pati Szymborska, ir Miłoszas, ir Różewiczius, bet yra ir kita (40-mečiai) karta, kuri labai ekspresyviai kuria ties tokia bjaurasties riba - toks Sośnickis - iš 30-mečių, kuriam būdingas grįžimas prie klasikinio "senių" kalbėjimo, ir tas pats Podsiadło, kuris Lenkijoje buvo vienas iš chuliganiškiausių poetų, ir Świetlickis, kuris turi savo roko grupę (savotiškas Grajausko atitikmuo). Ir dabar man atrodo, kad mūsų poetai vis dėlto yra per mažai muzikalūs.

       M.B. Gal ir muzikalūs, bet skaityti mes vis dėlto nemokame. Buvo dabar į Vilnių atvažiavusi Latvijos poetų grupė "Orbita" ir parodė, kaip galima jungti poeziją su teatro elementais.

       G.N. Mes esame įpratę poeziją skaityti arba iš kitos apkasų pusės, arba iš urvų.

       L.J. Muzikalumas gal ir niekuo dėtas. Paprasčiausiai ateina kita literatūros mada. Po Maironio visi stengėsi rašyti maironiškai, bet čia pat atsirado keturvėjininkai, kurie tyčia laužė nusistovėjusį poetinį kanoną, nors tuo pačiu galima teigti, kad, pavyzdžiui, K.Binkis savo utomis parodė, jog yra muzikalesnis ir už Maironį. Arba po nemuzikalių V.Rubavičiaus ir A.Grybausko kartos atsirado lyg ir kokia nostalgija virtuoziškam muzikavimui eilėraščiu, ką ir padarė A.Marčėnas. Viskas vyksta tarytum tokiais ciklais. O dabar atsirado G.Grajauskas. Ir iš paskos seka būrelis poetų "grajauskininkų". Po strielkūnininkų ateina verlibrininkai, po jų - marčėnininkai, dar po jų - parulskininkai, ir taip tas procesas gal ir gyvas.

       G.N. To cikliškumo negali nuneigti, tik nesuprantu, kur jis veda.

       L.J. Nežinau, apie ką kartais jūs šnekatės išgėrę po butelį vyno. Mes mėgdavome pasišnekėti apie poetus, kurie darė mums įtaką. Ar turite kokius "guru", mokytojus?

       M.B. Kažkada prieš stodamas į universitetą ant stalo buvau pasidėjęs tik dvi knygas: Kornelijaus Platelio "Prakalbas upei" ir Vytauto Bložės "Noktiurnus". Skaičiau jas nuolat gal porą metų.

       G.N. Man būna labai pikta, kai šneka kai kurie, kad esą nieko iš nieko nesimoko, nors kai paskaitai, labai aišku pasidaro, ką jie skaitė ir iš ko ėmė vieną ar kitą dalyką. Pasakyčiau, kad tai narciziškumas. Mokytojo ir mokinio sankloda visados išlieka, tačiau yra ir asmeninė patirtis, ir aplinka, kurioje gyveni. Visiems linksma klausytis, kaip Norvilas mokėsi iš Gedos. Mokiausi, ir dabar paskaitau. Ir nieko bloga čia nematau. Reikia iš kokio nors šaltinio atsigert, pasisemt, kad po to galėtum kai ką daryt.

       M.B. Aš, pavyzdžiui, mokiausi iš Ch.Bukovskio ir iš Lee Masterso siužetinių eilėraščių. Man patinka amerikiečių pasakojimo maniera, kuri dabar gerokai išsigimė. Liko daugiau ne šnekėjimas, tik plepėjimas, o anksčiau buvo tai, ko reikia.

       G.N. Ilgainiui žmogus atranda savas versmes, iš kurių semiasi. Kažkada atradau indėnų poeziją, kurią galima būtų lyginti su "Giesmių giesme" ar kitais Senojo Testamento tekstais. Tačiau viskas yra lyg ir apie tą patį, bet viskas ir kitaip. Man atrodė, kad ten galima ieškoti ir atrasti, kas dar nenutrypta. Prieš gerą dešimtmetį labai madingas buvo Tibetas ir Rytai, ir tai virto kažkokia mada, o dabar atsirado kitas vektorius - į Meksiką, Peru, Lotynų Ameriką. Visi ieško kažkur naujos ir užmirštos gyvybės.

       M.B. Ateis laikas ir mūsų poetai ims rimtai domėtis Afrikos genčių folkloru. Tai naujo kraujo faktorius, kad neprasidėtų kultūros užakimas ir užrūgimas, kaip būna su stovinčiu vandeniu.

       V.D. Kol kultūrinis turizmas nepasidaro savitikslis, jis turi prasmę, bet po to - patys žinot, ką noriu pasakyt.

       L.J. Gal tai Mieželaičio palikimas. Jis anais laikais buvo privilegijuotas turistas, o kiti jam pavydėjo, ir kai griuvo geležinė uždanga, poetai, pamatę naujo pasaulio, ėmė manyti, kad būtina savo turistinius įspūdžius aprašyti. Tokie dalykai buvo, ir iš rinkinių beveik gali nustatyti, kokiais maršrutais koks poetas keliavo. Krokuva, Viena, Venecija ir taip toliau. Tokią poeziją gali spausdinti reklaminiuose miestų lankstinukuose.

       V.D. Visa bėda, kad tų dalykų mes neturime žurnalistikoje. Pavyzdžiui, lenkai turi puikią žurnalistikos mokyklą. Jaunoji žurnalistų karta rašo tekstus iš viso pasaulio į dienraščių priedus - ir labai kokybiškus tekstus. Mūsų žurnalistikoje kol kas nematau tokių pavyzdžių. Kartais literatai mėgina tą skylę užkišti, tik jų tekstai patenka ne į dienraščius, o į "Literatūrą ir meną" ar į "Šiaurės Atėnus".

       M.B. Apie kelioninę eseistiką tą patį galima būtų pasakyti. Lietuvoje tokios nėra. Jurga Ivanauskaitė blaškosi kažkur tarp kelioninių reportažų ir dvasingumo paieškų, tačiau tai ne žanras.

       V.D. O man atrodo, kad reikia gerbti žmogų, kuris savo jėgomis išmaišė tas žemes ir stengiasi apie tai rašyti.

       L.J. Man susidaro toks įspūdis, kad vis dėlto jūs esate daug didesni turistai už mane.

       G.N. Aš oponuosiu. Tas turizmas mane kartais "užmuša". Pakanka nuvažiuoti į Čepkelius ir atrasi pasaulį. Lygiai taip pat jį atrandi keliaudamas kilometrą nuo savo trobos iki ežero. Jei tavo tekste yra kažkas užrakinta, žmonės savaime kažkaip jį susiranda, o į pašto dėžutes mėtyti skrajutes su užrašu "Žmonės, imkit mane ir skaitykit" labiau negu kvaila.

       L.J. Ačiū, vaikinai, už pokalbį. Galite dar kalbėti, kiek norit ir kaip norit, bet į laikraštį vis tiek nebetilps.

       Literatūra ir menas
       2003 08 15