tekstai.lt

Karolis Baublys. „Akmeny pamirkiau pirštus..." (Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Dariaus Šimonio, Mindaugo Kvietkausko, Rimanto Kmitos, Linos Burbaitės, Dainiaus Sobeckio, Renatos Radavičiūtės, Gyčio Norvilo ir Agnės Žagrakalytės PK, 2003)


       Jau praėjusių metų Poetinio Druskininkų rudens konferencijoje buvo taikliai pasakyta, jog vandens, lietaus, sniego, ledo lietuvių poezijoje kur kas daugiau nei ugnies, aistros. Atsivertęs naują poeto Antano A.Jonyno eilėraščių rinkinį "Lapkričio atkrytis", nustebau - yra išties nedaug tekstų, kuriuose nefigūruoja vanduo ar su šiuo elementu susiję įvaizdžiai: šulinys, "dideli lietaus lašai", "Pastirus balto ežero akis", "ledinis vėjas", ašaros, "juodas vynas", žuvis, tiltas. Pateiktos temos - "Poezija ir stichijos: vanduo" - platumas mane, bijantį paskęsti toje platybėje, skatino kuo labiau susiaurinti temą, tačiau kartu - kuo detaliau ją aptarti. Taigi mano sumanymas - pažvelgti į jaunųjų poetų pirmąsias knygas (vadinamąsias PK), išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuo 1996 metų. Kas, koks, kokiomis formomis reiškiasi jauniesiems kūrėjams vanduo?

       Pradėti mąstyti šia linkme galima labai paprastai - jaunieji yra jaunieji, tai dar nėra profesionalūs literatai, tad jų kūryboje neišvengiamai yra skystimo... Vis dėlto į mano akiratį pateko pirmosios Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Dariaus Šimonio, Mindaugo Kvietkausko, Rimanto Kmitos, Linos Burbaitės, Dainiaus Sobeckio, Renatos Radavičiūtės, Gyčio Norvilo ir Agnės Žagrakalytės knygos.
Kodėl atspirties tašku pasirinkau būtent 1996-uosius? Tais metais buvo išleistas pirmas Arno Ališausko eilėraščių rinkinys "Prisukama karalystė", pagrįstas dviejų priešingų elementų - ugnies ir vandens - santykio mitopoetika. Šį autoriaus sumanymą puikiai suprato dailininkas Romas Orantas. Jo sukurtame knygos viršelyje regimos į dangaus sferą, virtusią vandens stichija, ištiestos liepsnojančios, pamaldžios žmogaus rankos. Dangaus erdvės virtimą vandeniu žymi plaukianti žuvis, kuri visa reginčia akimi stebi iliuzinį poeto sielos sukurtą pasaulį. Su tokiu poetinio kosmoso modeliu, kuriame dangus įsivaizduojamas lyg jūra ar marios (tai būdinga lietuvių ir kitų baltų mitinėms poetinėms tradicijoms), polemizuoja poetas Rimantas Kmita 1999 m. išleistoje eilėraščių knygoje "Nekalto prasidėjimo". Viename šio rinkinio tekste lyrinis subjektas pataria: "niekada nemaišykit / dangaus su upe".
A.Ališausko poezijoje vanduo turi nugalėti sau opozicišką elementą - ugnį, kad galėtų kurti naujas gyvybės formas, pakilsiančias iš pelenų. (Pelenai - vienas dažniausių šios knygos įvaizdžių.) Tuo ir įdomi poetinė aptariamo kūrėjo vandens vizija - tai vanduo, iš kurio gimsta naujas pasaulis. Šiame vandenų pasaulyje nuo visa apimančios stichijos neatsiejamas ir lyrinis subjektas, pasirodantis jau pirmajame eilėraštyje "Ten žmonių jau nematyti...": "Aš tas išmaldos nedavęs / Sudrumsto vandens nešėjas".
A.Ališausko "Prisukamoje karalystėje" vanduo tampa galia, sujungiančia laiko ir erdvės ašis, - kuria erdvę, stabdo laiką. Pagrindinė mitinio vandens įvaizdžio savybė, atsiskleidžianti ne tik lietuvių tautosakoje, tikėjimuose, bet ir minimo poeto kūryboje, - jo ambivalentiškumas. Vanduo ir kuria ribas, ir jas naikina. Neutralizuodamas pradžios ir pabaigos opoziciją laike, vanduo į vientisą ratą sujungia pasaulio atsiradimą ir jo išnykimą. A.Ališausko kūryboje vandens prieštaringumą liudija atminties temos plėtotė - vanduo ir kuria, ir naikina atmintį ("Neistorinės upės nuplauna istorinius veidus"). Blaškydamasi tarp dviejų skirtingų jėgų, atmintis skaidrėja. Vandens gelmėje slypi žmogui nepasiekiami praeities fragmentai:

       (…) tik ežeras gena
       Į krantą
       Geltonas skiautes
       Pergamento.

       "Paslapties išaiškėjimas", p. 12

       Šioje poezijos knygoje niekuomet nekalbama apie vandens stygių, dominuoja perteklius ("Danguje spurda žuvys"; "Vanduo arti"; "Lietus žemyną kiaurai merkia"…). Perteklių ženklina potvynio įvaizdis (eilėraščiuose "Sugrįžimas", "Kol tekstą tarsi aktorius kartosi…"). Autorius savo kūryboje savitai išplėtoja vienus plačiausiai paplitusių eschatologinių mitų - tvano mitus: "(…) viskas trupa dūžta / ir vandeniui atslūgus pasilieka". Kitas pavyzdys: "Tarp degančių tvartelių bibliotekų / Name kuris per potvynį išlieka / Išdrįsk išdrįsk pasiprašyt nakvynės". Paprastai pasaulio tvanai užbaigia ankstesnius pasaulio kūrimo ciklus ir sunaikina gyvybės formas, kurios nepatinka dievams. Šios temos akcentas minimo poeto kūryboje - išlikimas. Tam tikros gyvybės formos lieka nepaliestos chaosui pavaldžios vandens galios. Taigi šitaip per destruktyviąją vandens prigimtį plėtojama Apokalipsės tema.

       A.Ališauskas savo poezijoje nori sukurti naujo pasaulio modelį, tuo tarpu Rimvydas Stankevičius pirmajame eilėraščių rinkinyje "Akis" (jis išleistas taip pat 1996 m.) stengiasi suvokti savo vietą ir paskirtį realybėje. Didelis dėmesys skiriamas lyrinio subjekto santykiui su savo kūnu: su rankomis, pirštais, burna, lūpomis, plaukais, akimis. Todėl ir vandenys šioje poezijos knygoje - kūno vandenys: prakaitas, ašaros.

       Su vandeniu susijęs jau pats poeto atėjimas į šį pasaulį. Rinkinio galiniame lape jis teigia gimęs sausio 7-osios vakarą lietui lyjant.

       Vanduo ženklina ne vien R. Stankevičiaus gimtadienį, bet ir pirmosios knygos pavadinimą - "Akis". Lina Balčiūtė straipsnyje "Vandens ir akių sąsajos lietuvių mitologijoje" ("Lituanistica", 1995, Nr. 3 (23), p. 102-107) teigia, jog daugelyje indoeuropiečių mitologijų vandens telkiniai, ypač šaltiniai, yra įsivaizduojami kaip mitinės būtybės (pvz., Odino) akys, iš kurių vanduo trykšta kaip ašaros. Vandens telkinio, kaip Dievo akies, samprata artima ir jaunajam poetui:

       Ir verias užakus akis -
       - - - - -
       - - -
       - sninga...

       "Kai sninga", p.21

       Sniegas - viena labiausiai išplėtotų vandens formų R.Stankevičiaus kūryboje. Antai eilėraščio "Pamokymai sūnui" citata:

       - Ką daro kelias, kuriam gyveni?
       - Bėga.
       - Kas laukia? Kas nuramina, kas pasitinka kely?
       - Sniegas.

       Sniege - baltojoje dykumoje - slypi paslaptis ir nežinia. Sniego gelmėje žmogaus sielos "kantriai laukia tyla ir nesatis". Akinanti baltuma ir baugina, ir žavi, traukia, nuramina. Nujausdamas šių prieštaringų jausmų artėjimą, lyrinis subjektas išgyvena akimirką, "kai jau žinai, kad sninga, / Bet žemėn dar nenusileido / pirmas sniegas". Krentančios snaigės savo gryna, tylia beprasmybe sugeba paliesti uždariausias sielos gelmes. Remdamiesi J.P.Sartre`o mintimi, jog "slapta sniego prasmė (...) yra ontologinė prasmė", kurios reikėtų ieškoti jos slėpiningo skystumo savybėje, mes tuoj pat pajustume, kad tolstame nuo realybės, nuo poetinės egzistencijos, turinčios galią sujaudinti visą Esybę. Vis dėlto sniegas neatskiriamas nuo vizualaus pavidalo - jis regimas akimis. Čia matyti paradoksas - žvelgdami į sniegą, regime tuštumą, tyla tampa vizuali.

       Sniegas poeto minčių labirintą veda prie kitos - vandens ir miego - sąsajos, grindžiamos egzistencinėmis problemomis:

       (...) miegas kaip didis vanduo,
       kaip negyvas vanduo -
       ir gera pabust,
       ir lengva alsuot, žinau,
       tik vis sunkiau plaukiu
       tik vis mažiau tikiu
       tik vis lėčiau, lėčiau...

       "Apie miegą", p. 47-48

       A.Ališausko poezijoje vanduo kupinas gyvybės, kuriamosios galios, tuo tarpu R.Stankevičiaus eilėse "Kyla debesiu juodas negyvas vanduo" (kursyvas - K.B.). Antra vertus, A.Ališauskas kalba apie drumstą vandenį, o R.Stankevičiaus kūryboje nemaža ir skaidraus vandens (viena iš jo formų - minėtas sniegas; taip pat prie šios gretos dera ir akies įvaizdis).

       Sniegas ir akys tiesiogiai veda į pirmąją Dariaus Šimonio eilėraščių knygą "Spiečius", išleistą po metų (1997-aisiais). Knygos viršelį puošia (dailininkas R.Orantas) trys skirtingą dvasios būseną išgyvenančių žmonių akys. Šio poeto kūryba, viena vertus, labai tautosakiška, lengvai prisitraukianti baltiškosios mitologijos kontekstą (pvz., savitai kalbama apie vandens ir mirties ryšį), kita vertus, tekstai ypač modernūs, drąsiai laužantys lietuvių literatūros tradiciją. Įmantrūs eilėraščiai demonstruoja jaunatvišką maištą, į kurio kontekstą įrašoma ir vandens stichija: "Braukis, garbioji poetika, / Į naktinius drugius, vandens gurkšnį, / Nes kasdien vis mažiau įtikėtina, / Kad Achilui kas peršovė kulkšnį". Kalbėdamas apie poeziją ir vandenį, pirmiausia išskirčiau eilėraštį "Švelnus trupinėlis...", kuriame lyrinis subjektas ironiškai kalba apie patį save:

       Vandens tyrumu
       Yra mane vadinę,
       Susimetusiu į lašą iš čiaupo
       Ar lietaus stiklinėn.

       Ironija ir autoironija ypaš būdinga jaunosioms kūrėjoms - Linai Burbaitei, išleidusiai eilėraščių rinkinį "Autostrada Titikaka - Plateliai" (2000 m.), ir Renatai Radavičiūtei, kurios poezijos knyga "Skersvėjis" išėjo 2001-aisiais. Be šių dviejų poečių, nereikėtų pamiršti ir Agnės Žagrakalytės kūrybos, kurios pagrindinis poetinis principas - laisva, provokuojanti ir sykiu subtiliai niuansuota intonacija. Linos Burbaitės tekstuose vanduo - elementas, kuris lengvai dera su paradoksaliais sugretinimais, įgauna netikėtus rakursus. Pvz.: "(...) lašas - įkyri dangaus pelė - / Tau už apykaklės odon suleis nagus"; "Be manęs po gatves / Šlaistėsi sniegas apgirtęs"; "Iš šulinio rankų / Negerk - pavirsi / Diena"; "Sotu, lyg užkandus / Pirmojo sniego". Arnas Ališauskas recenzijoje "Kelionė mėgintuvėlyje, arba Penkių eilėraščių knyga" ("Metai", 2001, Nr. 1) teigia, jog L.Burbaitės tekstuose parodomoji ironija ir gniaužiamos lyrinės properšos - tokių skirtingų svorio kategorijų stilistinės priemonės, jog tekstuose beveik nelieka nei įtampos, nei kibirkšties. Tėra dirbtinis sąmojis, dirbtinis intelektas bei labai akivaizdi pastanga suklastoti gyvybę. Vanduo šios pradedančios poetės kūryboje tėra negyvas mechanizmas.

       Į vieną gretą galima įrašyti Agnės Žagrakalytės eilėraščių knygą "Išteku" (2003 m.) ir Renatos Radavičiūtės "Skersvėjį". Pirmojo A.Žagrakalytės poezijos rinkinio pavadinimas ("Išteku") savaime susisieja su lietuvių tautosaka, kurioje "vienas pastoviausių vandens vaizdinio ypatumų yra jo ryšys su vedybų, meilės tema". Abiejų jaunųjų poečių kūryboje vanduo, įvairios jo formos dažnai gretinamos su moterimi, su moters ir vyro tarpusavio santykiais. Pvz., A.Žagrakalytės eilėraščio "Sezoninis moterų himnas" ištrauka: "Lašo formos moterys / Su visais savo lašais / Jų vyrams mėnesiais / Žiūrint futbolą / Laša gailiais lašeliais virtuvėse". Renata Radavičiūtė vandens ir moters ryšį plėtoja eilėraščiuose "Nėštumas", "Žieminiai", minicikluose "Prielaida peizažui I" ir "Prielaida peizažui II". Šios temos plėtotę žymi itin dažnas žuvies įvaizdis, siejamas su vaisingumu ir vidinių "moteriškų pasaulių" galiomis:

       Dienoraščio veide
       Nematau
       Savęs nei
       Motinos siuvinio
       Tik žuvies akis
       Viską supranta

       "Prielaida peizažui II", 2, p. 51

       Jei poetas savo kūryboje savitai konstruoja, interpretuoja baltiškąją mitologiją, retai kada vienodą prasminį krūvį išlaiko trys skirtingi mitinio pasaulio erdvės modelio "aukštai": požemis (jį ženklina šulinys), žemė (ežerai, upės) ir dangiškoji sfera (rasa, lietus). Rimanto Kmitos ir Dainiaus Sobeckio kūryba tuo požiūriu nėra išimtis - R.Kmita daugiausia dėmesio skiria "žemiškajai" vandens plotmei ("Beržai prie upelio", smirdantis prūdas), o D.Sobeckis - dangiškajai (lietui, mėnuliui). Pastarojo autoriaus poezijos tendencijos gana lengvai suprantamos - jis Klaipėdos universitete studijavo teologiją. Vis dėlto poetinio pasaulio schemoje išskiriant tam tikrą vieną plotmę, suardoma teksto vienybė. Šią vienybę - tokią, kokios trūksta daugeliui poezijos rinkinių, - regėčiau darniame Antano A.Jonyno "Lapkričio atkryčio" pasaulyje.

       D.Sobeckio privalumas yra tas, jog jo eilėraščių rinkinyje "Be vietovardžių" (2001 m.) vanduo regimas gryniausiu pavidalu - jaučiama tyra, visa apimanti, gaivinanti stichija. Galbūt taip yra todėl, kad autorius gimęs vandenų krašte - Klaipėdoje. Pats poetas savo gimtąjį miestą apibūdina šiais žodžiais: "(...) mūzų ir žvejų miestas".

       D.Sobeckis, A.Ališauskas, R.Stankevičius ir R.Radavičiūtė savo pirmosiose knygose mini vieną juos visus vienijantį motyvą - ėjimą vandeniu. Viena vertus, jį galima suvokti kaip bandymą sujungti vandens ir žemės stichijas, antra vertus, ėjimas vandeniu - kuriančios asmenybės bandymas atsiplėšti nuo banalios realybės ir pasinerti į savo paties susikurtą iliuziją; tai - tik kūrėjui prieinamas stebuklas.
Gytis Norvilas, 2002 m. išleidęs eilėraščių rinkinį "Akmen-skeltės", ryškiausiai vandenį įprasmina, pasitelkdamas detalę. Pvz.: "saulė / šlapesnė už vandenį"; "akmeny / pamirkiau pirštus"; "zylės - / (...) užgerdamos rasos alum / spokso".

       Iš mano peržvelgtų knygų matyti, jog viena artimiausių, dažniausiai minimų vandens formų - vynas - ugninis vanduo. (D.Šimonis mini dar ir arielką.) Atsakymą į klausimą "kodėl?" pateikia D.Sobeckis eilėraštyje "Bravūriškas miesto sapnas": "geriame kad suprastume / eilėraščius arba romaną apie / vienatvę". Apsvaigimas kūrėjui reikalingas tam, kad jį išlaisvintų. Tai dionisiška būsena, kuri profanum keičia į sacrum. Apsvaigimo metu patiriama pasaulio vienovė, įveikiamas susvetimėjimas. Šitaip ieškoma kelio, kuris sugrąžintų į Rojų, į nirvaniškus vandenis.

       Iš aptartų poetų gretos išsiskiria Mindaugas Kvietkauskas, 1998 m. išleidęs poezijos knygą "Rabi". Aptartieji kūrėjai kalba apie vyną, alų, arielką, tuo tarpu eilėraščio "Jorko katedroj grojam cimbolais" lyrinis subjektas teigia geriąs "nuo pokario likusią / rudą kavą". Šis poetas vandens prasmių lauką praplečia dar neminėtomis metaforomis, netikėtomis detalėmis: "ledo alyvos", šlapias auksinių plaukų perukas, drėgni biblijų puslapiai. Mindaugas Kvietkauskas - vienintelis iš mano minimų poetų, vandens stichiją aptariantis greta oro. Oro dominantė ryški eilėraščiuose "Dujos", "Mitas", "Sanguis", "Audiencija". Pastarajame tekste teigiama: "Man turbūt trūksta oro".

       Jaunųjų kūrėjų poezijoje vandens stichija, įvairios jo formos, viena vertus, remiasi baltiškosios mitologijos kontekstu, antra vertus, kiekvienas poetas stengiasi moderniai, savitai konstruoti vandeniu paženklintą poetinę iliuziją. Vieni kūrėjai (A.Ališauskas, R.Stankevičius) vandenį plėtoja kūrybos centre, kitiems (G.Norvilui, L.Burbaitei) įvairūs vandens pavidalai egzistuoja kūrybinėje periferijoje, kaip detalės.
Taigi vanduo plėtojamas dviem priešingomis kryptimis - nuo visumos link detalės ir nuo detalės link visumos.

       Literatūra ir menas
       2003 10 25