Literatūrinę tradiciją (mokyklą) turinčioje B. Radzevičiaus, V. Ramono prozoje plėtojama egzistencializmui artima pažinimo problematika, “aš” ir pasaulio opozicijos, vienatvės, būties-myriop ir kiti leitmotyvai, transcendentinio ir konkretaus istorinio laiko įtampa, kita problematika. Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūros prozoje išryškėjo istorinės savimonės atsinaujinimas (Lietuvos istorija nebebuvo kitų istorijų paraštėje). Istorinės prozos suklestėjimo metais laikomi maždaug 1986–ieji – R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” pasirodymo metai. Estetiškai įtaigi, mitiniu mąstymu pagrįsta istorinės savimonės raiška skleidžiasi dar apysakoje “Jaučio aukojime”. Apsakymų knygoje “Gyvulėlių dainavimas” kūrybiškai jungiasi modernus laiko traktavimas ir archaiškai modeliuojama erdvė. Kritikų pastebėjimu, J. Apučio pastarojo dešimtmečio prozai (apysakos “Skruzdėlynas Prūsijoje”, “Vargonų balsas skalbykloje”) būdinga istorijos interpretacija tikrovės ir fikcijos santykio paradigmoje, istorinis individuacijos proceso apibrėžtumas. Istorinės savimonės matmuo, istorinės tiesos alkis reikšmingas ir dešimtmečių sandūros A. Bernoto kūryboje (“Pigmalijono sindromas”).
Apsakymų knygos “Gyvulėlių dainavimas” įžangoje R. Granauskas (PK “Medžių viršūnės”, 1969) sakosi ryžęsis vietoj rašymo tarp eilučių rašyti tiesiog eilutėmis. Turėję išaugti į romaną, knygoje publikuojami apsakymai “Vargonai su tekinėliais”, “Gyvulėlių dainavimas” reprezentuoja tremties tematiką. Istorinės tiesos ilgesys persipina su geriausiais ankstesnės kūrybos bruožais (namų ir jos daiktų metafizika); savitai pasirinkta laiškų forma sukuria estetinį istorinio autentiškumo įspūdį. Nerimo, mirties ir laukimo patirtys, būsenos perkuriamos savita daiktų stebėjimo situacija (daiktai tampa ašimi, kuri koreguoja visą veiksmą, patirtį, iškyla kaip objektyviai egzistuojantis ženkliškumas, atminties koncentratas), įtaigia kūno kalbos poetika, užmaršties kaip mirties, egzistencinės tuštumos semantika. Mitinėje žmogaus ir gamtos artumo paradigmoje plėtojama įsiklausančios, jautrios nebylio savimonės dinamika. J. Sprindytės pastebėjimu, ne apie kaimą rašo R. Granauskas, o apie protėvių paveldą, solidumą ir mirtį. Eseistinių memuarų knygą “Raudonas ant balto” sudaro dvi dalys, pagrįstos dviem skirtingais meninio vaizdo kūrimo principais. Tai – vizualaus (pirmoji dalis) ir akustinio (antroji dalis) minties perteikimo dominantės, įtaigiai pasireiškusios ir ankstesnėje prozoje, reprezentuojančios prozos lyriškumo tradiciją. Literatūriniam pirmosios knygos dalies kontekstui prisimintinas į rinktinę “Vakaras, paskui rytas” įtrauktas apsakymas “Vidurdienio dalgis”. Apsakymui ir eseistiniams atsiminimams būdingas panašus šviesos ir šešėlių žaismas, metaforinė bei siužetinė “rėkiančio raudonumo” linija. Istoriškai bei estetiškai motyvuotas kraujo motyvas iškyla kaip pasakojimo dinamizmo šaltinis, pagrindinis simbolis. Sumaniai išdėstomi vizualiniai akcentai ženklina esamo ir buvusio laiko opozicijas. Memuarų pradžioje iškeliama skirtis tarp individualių prisiminimų ir visuotinumo žymę turinčios atminties galėtų tapti kodu ne vienam pasakojimui suprasti. Pažeista istorinė tikrovė antroje knygos dalyje atsiveria ne tiek spalvos, vaizdo, kiek muzikos garsų pavidalais (“į šiurpą varantys garsai”), kurie kompoziciškai vienija tam tikrus atminties įvykius, jiems suteikia subjektyvių prisiminimų simbolikos. Vėlgi ryškus ankstesnės prozos momentas: vario dūdos, laidotuvių muzikantai apsakyme “Muzikantai” perkuria skausmą, tiesa, susidūrus ne tiek su prievartine, kiek su natūralia, tačiau ne mažiau paslapties turinčia jaunos moters mirtimi. Žodžio refleksija, namų būtis – R. Granausko esė “Žodžio agonija” semantinės dominantės. Žodžio, kūrybos dimensija rašytojo plėtojama krikščionybės (įsikūnijusio Žodžio) reikšmių horizonte. “Žodžio agonijoje” apmąstomas dabarties kultūroje atpažįstami kultūros nykimo ženklai, - šiuo ir kitais aspektais išryškėjant idėjinėms R. Granausko ir B. Radzevičiaus idėjinėms bendrybėms. J. Sprindytės pastebėjimu, “esė tekstuose daugoka jausmingumo, kuris apsakymuose sublimuotas į figūrinį lygmenį. Apsakymų rišlumas, darni struktūra ir simbolių sąskambiai atstoja retorinį aiškių dalykų aiškinimą, kartais neišvengiamą esė”.
J. Sprindytės pastebėjimu, vietoj ankstesnėje J. Apučio kūryboje (PK “Žydi bičių duona”, 1963) dominuojančio emocinio praeities traktavimo naujausiose apysakose radosi konceptuali mintis, tiesioginė fabula, rupi konkretybė, atpalaiduojanti nuo tiesioginės kalbos. Skirtingą santykį su praeities ir dabarties, istorine bei psichologine tikrove apysakoje “Vargonų balsas skalbykloje” reprezentuoja simboliški trijų personažų likimai. “Tas prakeiktas harmonijos, tobulumo troškulys” Beno refleksijoje yra tęstinis J. Apučio kūrybos akcentas, pagrindinio herojaus apmąstymais tampantis apysakos veiksmo varikliu. “Skruzdėlynas Prūsijoje” atliepia kitą J. Apučio kūrybos kryptį, atsiskleidusią dar novelėje “Užšalusios skulptūrų akys”. Apysakai būdinga sąlygiškumo, sapno, intensyvios vidinės ir išorinės erdvės sąveikos poetika. Herojų apsisprendimas (savižudybei analogiškas pasitraukimas į Prūsiją) iškyla tarsi vidinės tikrovės įvykis, turintis pasirenkamos mirties kaip egzistencialistinės patirties bruožų. Alegoriškumo bei simboliškumo įgyja ne tik daugelis įvykių, vaizdinių, bet ir realistinė ligoninės, kita erdvė. Personažų charakteriais, fabulos įvykiais plėtojami kūno ir dvasios santykiai tampa istorinės ir kultūrinės savimonės, autentiškumo ir prievartos santykio ženklais. Idėjinėje apysakos plotmėje dominuoja istorijos ir asmens sąveikos, pažinimo problematika.
S. Šaltenio (PK “Atostogos”, 1966) romanas “Kalės vaikai” suvoktinas atsinaujinančios istorinės savimonės, modernaus pasakojimo bruožų turinčio pasakojimo paradigmoje. Romane savitai skleidžiasi Prūsijos gyvenimo tipologija. Šiame kontekste prisimintina J. Apučio, B. Baltrušaitytės (mitologinis pamatas) kūryba. Romane “Kalės vaikai” iškylantis Mažosios Lietuvos kontekstas, dramatiškas Kristijono likimas, kritikos pastebėjimu, skleidžiasi kaip dvasinių, emocinių pradų raiškos sfera. K. Donelaitį bei M. Valančių moderniai stilizuojančiu pasakojimu, ypatinga šalutinių personažų tipologija kuriama netradicinė pagrindinio personažo - pamokslininko ir rašytojo - figūra. Pamokslavimas (socialinis, moralinis, psichologinis jo matmuo) iškyla kaip ypatingos kūrybinės laikysenos motyvacija. Personažų tipologijoje svarbus ne tiek moralinis vertinimas, ne tiek tam tikra vertybių hierarchija (ryški J. Apučio, B. Radzevičiaus kūryboje), kiek žemųjų instinktų kaip objektyvios tikrovės motyvacija. Ypatingą atmosferą kuria žema arba neaiški veikėjų kilmė, tam tikra prasme alternatyvinė būsena ir laikysena. Romane iškylantis mirties motyvas savo motyvacijoje jungia “rimtąjį” ir “žaismingąjį” santykį su tikrove. Keli tos pačios mirties variantai įkūnija istorinės tiesos nepatikimumą, idėjinę netikrumo dominantę vaizduojamo pasaulio tikrovėje. Kultūrinės atminties ir asmens dramos bruožų turinti istorinė praeitis romane yra tarsi modeliuojama atsitiktinės situacijų sampynos, pasakotojo pasirinktos pozicijos. Istorinė praeitis kaip tam tikras tautinio mentaliteto tipas perkuriamas ir atskiromis parafrazėmis, metaforomis. Modernistinę S. Šaltenio pasakojimo tapatybę galima atpažinti remiantis E. Ališankos aktualizuojamomis postmodernistiniais pasakojimo principais: “pasaulis kaip daugelio susipynusių istorijų pasaulis” (anekdotinių situacijų virtinė); pasakojimas, neturintis apibrėžtos krypties, klaidžiojanti pasakotojo linija, etinis reliatyvizmas. J. Sprindytės teigimu, S. Šaltenį, J. Aputį, R. Granauską vienija baltiškojo problemų epicentro trauka, etnokultūrinė lietuvių, prūsų, kuršių atminties tematika dera su universalaus žmogiškumo problematika.
Sustiprėjusią literatūrinę istorinės savimonės raišką 90-aisiais reprezentuoja ir R. Klimo proza (PK “Paukščių lesinimo šventė”, 1971). Ryškiausias knygos “Gintė ir jos žmogus” kūrinys yra to paties pavadinimo apysaka. Potekstėmis išsakyta tiesa apie politines okupacijas ir pokario situacijos išprovokuotą išskirtinę žmogaus laikyseną. R. Klimo pasakojimui būdinga modernaus eksperimentavimo orientacija: polifoniškoje pasakotojo perspektyvoje pateikiami keli istorijos variantai. Tai galima suvokti kaip intensyvų dramatiškos istorinės tiesos ieškojimą. Kita vertus, ryškūs reveransai sovietinei ideologijai. Romane “Tiktai ugnis išgydys?” iškylančioje istorijos sampratoje galima atpažinti B. Sruogos istorinės dramos tipologiją, V. Krėvės, Putino kūrybos ženklų. Romano autoriui rūpi ne tiek istorinės realijos, kiek žmogaus dvasios vystymasis. Renesanso laikotarpiui būdingą tikybų gausą savo sąmonėje derina intelektualiai pajėgus ir giliai tikintis herojus – jėzuitų vienuolis. Plėtojamos tikėjimo gelmės ir paviršiaus, tautiškumo, valstybingumo, tam tikros bendruomenės ir asmens valios santykio, kitos problemos. Romane E. Bukelienė iškelia socializmo ir viduramžių sistemos asociacijas, tačiau A. Kalėda kūrinį priskiria tik daug žadantiem eksperimentams.
Skirtingos kartos prozininkių B. Vilimaitės (“Užpustytas traukinys”) ir V. Juknaitės (“Šermenys”), V. Jasukaitytės (“Stebuklinga patvorių žolė”), J. Skablauskaitės (“Liūnsargių moteris”) prozą sieja ir sykiu individualizuoja (pasitelkiant vieną ar kitą semantinę bei poetinę konkretiką) romantinė vaizdavimo tradicija, kurios epistemoje (remiantis R. Tūtlytės, B. Ciplijauskaitės ir kita kritika) galima matyti praeities idealizavimą; laikiškumo (laikinumo) ir amžinybės, gyvybės ir mirties santykio sklaidą; moters gamtiškumo pradą; tam tikru principu motyvuotą moters individualumo (individualizmo) akcentą (turintį ir feministinės literatūros žymių); tam tikrą herojų charakterio misionieriškumą; (neoromantinį) buities, kasdienybės sakralizavimą; baladišką, elegišką bei nostalgišką skambėjimą; atvirą emocionalumą (emocijas perkeliant į daiktus ir aplinką) ir vizionierišką vaizdavimo pobūdį, lyrinį pasakojimą; kompozicinį paslapties, nematomų ryšių tarp išorės ir vidaus pasaulio kaip pasakojimą stumiančios linijos principą.
Šiaulių universitetas
Lietuvių literatūros katedra
PASKAITŲ KONSPEKTAS
Aprobuotas Humanitarinio fakulteto tarybos
(2003-02-03; protokolo Nr. 52)
