Prieš iškeldami svarbiausias 1989-ųjų poetinės kartos (galimos iškelti remiantis panašiu debiutavimo ar ryškesnio poetinio subrendimo laiku) estetines tendencijas, aktualizuotume šiai kartai ypač aktualią žaidybinę meno savastį: menas suvokiamas kaip veiksmas, turintis ypatingą atsigręžimo į vaiko, pirmykščio žmogaus, gamtos prigimtį; menui būdingas žaismas grindžiamas mąstymo spontaniškumu, interpretacijų daugybe, santykių laisve, eksperimentavimu, netikėtumu, paradoksalumu; su žaismu siejama (šiai kartai ypač aktuali) nihilizmo, reliatyvizmo problematika, etinį subjekto ir objekto priežastingumą nuvertinančios ironijos ir kita poetika; su žaismo prigimtimi mene susijęs ir semantinį nestabilumą signalizuojantis intertekstualumas. Žaismo principas yra vienas esminių postmodernizmo estetikoje.
1989-ųjų kartos poetinį kontekstą sudaro A. Marčėnas, S. Parulskis, T. Marcinkevičiūtė, V. Daunys, E. Kelmickas, V. Gedgaudas, V. Kukulas, E. Ališanka, G. Grajauskas ir kiti autoriai.
A. Marčėno (PK “Šulinys”, 1988) poezijoje stiprus poetinis subjektyvizmas (egocentrizmas). A. Marčėno poezijai būdingas ne išankstinis ideologinis vertinimas, o stebimo tikrovės modeliavimas. Klasikinė romantinė žiūra dera su modernųjį pasaulėvaizdį signalizuojančia aktyvaus lyrinio subjekto invazija į tam tikrą tikrovę (ją modeliuojant, perkeičiant). Karnavališkumo turintis žaismas jungia dabarties ir praeities, kasdienybės ir tam tikros kultūrinės (viduramžių) tradicijos ženklus. Savo poetika ir pasaulėvaizdžiu poetas artimas A.A. Jonynui (kritikoje įvardijamas kaip išbaigiantis šios kartos intymiąją laikyseną), kūrybiškai tęsia H. Radausko poetinę tradiciją, turi R.M. Rilke’s poetinių ženklų. Jau pirmomis knygomis užsimezga amžinybės ir konkretaus (empirinio) pasaulio santykio estetiškai sugestyvus ieškojimas. Skirtingai nuo 50-ųjų kartos intuityviosios krypties poezijoje vyraujančios harmoningosios kasdienybės ir nuo 30-ųjų kartai būdingo mitinio negatyvumo, A. Marčėno poezijoje atsiveria moderniu negatyvumu ryškiau ženklinta kasdienybės tuštuma. Kaip tam tikras būdas atremti tuštumą iškyla sapno tikrovėje modeliuojamas naujas pasaulis. (Apie šią A. Marčėno poezijos perspektyvą svarsto L. Jakimavičius, kiti kritikai.) Angelas, žodynas, tuštuma – pamatiniai jau pirmųjų knygų žodžiai, kuriais konstruojami nauji modeliai (S. Gedai iš dalies artima griūties ir atstatymo tipologija). Poetiškai sugestyvi sapno logika iškyla idėjinėje begalybės (amžinumo) reikšmių paralelėje (tuo būdu sapnui įgyjant konstruojančiąją galią). Skirtingais pavidalais reiškiasi viena iš semantinių idėjinių dominančių - Žodžio refleksija: Žodžio atmintis, eilėraščio tapsmas (kūrybos savastis), rašto, žodžio ir balso santykis. Su šia problematika artimai susijusi individuali tylos estetika. A. Marčėno poezijos tyla iškyla kaip kito (idealaus) pasaulio nuojauta, mediumo, nušvitimo, stebuklo, transcendentinio judesio semantinė ašis. Tam tikrą sakralaus pasaulio modelį konstruoja tylos ir šviesos estetikos ryšys. R.M. Rilke’s ir kitų estetizmo autorių perspektyvoje atsiveria teatrališkumu žymėta krikščioniškosios tradicijos interpretacija. Santykiui su krikščionybe būdinga žaismo laisvė. Angelas kaip vienas ryškiausių šios tradicijos ženklų įgyja daugiau kultūrinės nei religinės tikrovės bruožų. Būdamas kultūros istorijos simboliu, angelas iškyla kaip poetinio vyksmo mediumas, alternatyva griūvančiai arba banaliai tikrovei, sacrum pasaulį ženklinančios tylos ženklas. Sapnas ir veidrodis A. Marčėno poezijoje iškyla kaip tam tikri transparencijos vaizdiniai. Dionisiškumo savastis, paradoksalaus kalbėjimo įtaiga, tam tikrų vaidmenų (tapatybių) ar jėgų dinamika (metamorfozė), nykstančio skirtumo tarp aukštosios intelektualinės ir marginalinės kultūros eksplikacija, autoriaus mirties stilizacija – šie ir kiti postmodernizmo estetikos bruožų turinčio žaismo aspektai išryškėja naujausioje poezijoje (knyga “Dėvėti”). Intensyviau ryškėja intertekstinis eilėraščių pobūdis (atvirumas kaip žaidybinis metapoetinės kalbos principas).
V. Daunio poezijoje (PK “Metų laikai”, 1985) viena esminių semantinių ir idėjinių ašių yra laikas: jo kaita, vidujybės laiko matmuo, laiko ir amžinybės santykis. Kita dominuojanti fenomenologinė patirtis V. Daunio poezijoje – erdvės ir laiko perspektyvose išryškėjusi ribos architektonika. Skirtingai nuo šioje kartoje vyraujančio subjektyvizmo (egocentrizmo) vyrauja tam tikra bendruomenės - bendrystės gamtinėje ar kultūrinėje aplinkoje - tapatybė. Subjekto įsiklausymas į tylą perkuriamas kaip gamtos ir kultūros patirties ženklas. Lyrinis subjektas iškyla kaip tas, kuris pakartoja (atspindi) tam tikrą tvarką organizuojantį bei išreiškiantį gamtos ir visatos judesį. Tobulo atspindžio bei transparencijos tapatybė žymi neoromantinio pasaulėvaizdžio tradiciją. Poetinio vientisumo eilėraščiui neretai suteikia muzikinis pradas. Muzikalumą inicijuoja tam tikri motyvai, struktūrinė ir kompozicinė ritmika. V. Daujotytės pastebėjimu, išryškėja metafizinis ir moralinis santykis su kalba. Kultūriniame V. Daunio poezijos kontekste ypač reikšmingas yra O. Milašiaus vardas; su jo poezija galima būtų sieti judesio filosofijos ir metafizikos raišką. Idėjinėje poezijos orientacijoje atpažįstamas judesys nuo antikinės kultūros į krikščioniškosios tradicijos atramas.
E. Kelmicko (PK “Durys už durų”, 1983) poezija įsirašo į kartos pasaulėvaizdį ir poetiką. V. Dauniui ypač artima ribos patirtis, tačiau perkuriama individualiais vaizdiniais, metaforomis. Knygoje “Žiemos parafonija” iškylanti kaip laiko ir erdvės elementas, ribos patirtis svarbi simboliškai įvardijant tam tikrą dvasinę įtampą, šventumo fenomeną, nujaučiamą, bet neperžengiamą tikrovę. Knygoje iškylančiame erdvėlaikyje raktine tampa augustiniškoji vidujybės laiko samprata, atminties pavidalą įgavusios kultūrinės, religinės ir asmeninės atminties sankryžos. Dabarties amžinumo matmuo, individualus Vilniaus mitas perkuriamas šio miesto ir biblinės erdvės paralelėmis. Biblinės, ypač Senojo Testamento, aliuzijos (Jokūbo grumtynės su angelu) atveria dvasines “dabarties” Vilniaus įtampas. Viena iš esminių poetikos nuostatų knygoje – sonetų vainiko forma, pasikartojimais ir kitais elementais sugestyviai įprasminanti lyriniam subjektui būdingą simbolinę keleivio tapatybę.
T. Marcinkevičiūtės (PK “Gyvybės graužatis”, 1984) poezija tęsia miesto kultūros, “buitinės” poezijos orientaciją. Poetinėmis moters buitį ir būtį apimančios tapatybės paieškomis poetė atliepia konkrečiosios (dienoraštinės) poezijos principą, tiksliau, kasdienybės matmenį ypač aktualizuojančios ir tuo būdų postmodernizmo estetikai artimos poezijos stilistiką. Miesto kultūros orientacijoje ryški ironijos stilistika iškyla G. Patacko poetinės mokyklos perspektyvoje. Jau pirmose knygose su ironijos, sarkazmo intonacijomis disonuoja lyrinės intonacijos, išbandoma fragmentiško ir epinio kalbėjimo jungtis. Būties profaniškumą, eklektiką išreiškianti miesto vaizdinija T. Marcinkevičiūtės poezijoje skiriasi nuo J. Vaičiūnaitės miesto; kita vertus, šių autorių poetikos yra artimos dėmesiu daiktiškajam (buities) pasauliui, moters tapatybės išsklaida miesto buities vaizdinijoje. Postmodernizmo estetikos perspektyvoje iškyla ir parodijos stilistika.
S. Parulskio poezijoje (PK “Iš ilgesio visa tai”, 1990) ir eseistikoje ryški modernizmo (ekspresionizmo, siurrealizmo) ir postmodernizmo bruožų turinti negatyvumo estetika. Kultūrinės, religinės ar asmeninės tikrovės disonansai, destruktyvioji pasaulio prigimtis išreiškiami paradokso kalba, sarkazmo bei grotesko stilistika, drastiškomis tam tikro diskurso parafrazėmis, stilistiniais bei kompoziciniais atsitiktinumo bei metonimijos principais. Kita vertus, estetiškai sugestyvaus prasminio bei stilistinio polifoniškumo lauke reiškiasi ir (tradiciniu supratimu) priešingos – nostalgijos, ilgesio intonacijos. Šiomis priešybėmis sugestyviai atsiveria prasminė idėjinė mitologizacijos ir demitologizacijos įtampa. Tam tikrų pasaulėvaizdžio, stilistikos kanonų bei stereotipų laužymas vyksta žanro ar santykio su pasauliu parodijos bei karnavališkumo principu, jungiant periferinės (marginalinės) ir elitinės kultūros žymenis, jutimines (kūno, konkrečios kasdienybės) ir dvasines (intelektualines, transcendentines) patirtis. S. Parulskio poezijoje kuriamą naująjį lyrinio subjekto tipą galima nusakyti pasitelkiant A. Marčėno svarstymus: “intelektualo, su šakėmis mėžiančio tvartą laikysena, atsisveikinimas su kaimo ritualais: ar tai būtų kultūros pagrindų pagrindo – šikinyko statyba, ar malkų pjovimas ar kiaulės skerdimas”. Poetine ir semantine prasme stipriausiame eilėraščių rinkinyje “Mirusiųjų” A. Marčėnas, galima sakyti įžvelgia dionisiškumo patirtį (“leidimasis į požemius ir į sielos bedugnę”).Viena iš idėjinių negatyvumo nuostatų – apofatinės teologijos reikšminis laukas. Artimas F. Niezsche’s Dievo mirties ar ekspresionistinei religinės savimonės nuostatai, ši nuostata įprasmina tam tikrą – konkrečia kasdienybe žymėtą - alternatyvą demitologizuotai transcendencijai. Semantiniame negatyvumo estetikos horizonte vietoj mistinio (ar kitaip tikslingo) judesio atsiveria nepatikimumą, skeptiškumą išreiškianti migruojančio žmogaus (ir Dievo) tapatybė. Į knygą “Nuogi drabužiai” surinktą eseistiką G. Beresnevičius yra pavadinęs aštriu metafiziniu fiziologizmu. Estetiškai sugestyvų eseistikos radikalumą bei ribiškumą lemia ironijos, sarkazmo, grotesko pavidalais, kūniškumo kalba atsiveriantis kasdienybės ir metafizikos įsižiūrėjimas. J. Baranova šioje knygoje įžvelgia ne tik meninio kalbėjimo, bet ir (beiliuzinio) tam tikros problematikos tyrimo specifiką; idėjinėms bei stilistinėms nuostatoms nusakyti filosofė renkasi metafizinio absurdo, intuityvaus egzistencializmo, beaistrės laikysenos kategorijas. Probleminėje eseistikos perspektyvoje iškyla mirties baimės ir aistros, metafizinės vienatvės, svetimumo fenomenologijos ir kiti potyriai.
E. Ališankos eilėraščiai (PK “Lygiadienis”, 1991) iškyla kaip filosofinės (intelektualinės) poezijos atsinaujinimo ženklas. Minties kaip pagrindinės pasaulio atramos, pasaulio gyvybingumo dimensija poetas artimas K. Platelio poezijai. Sykiu surandamos individualios šio pasaulio modelio metaforos. Kūrybinėje pradžioje galima atpažinti O. Milašiaus poetinę mąstymo tradiciją (mistikos, vizionieriško matymo poetika). Ankstyvojoje poezijoje įdomi yra užrašomos būties metafora, simbolinė rašančiojo (užrašančiojo) figūra, semantinė iš chaoso raidės gimstančio (įvardijamo) pasaulio ir gimstančio miesto kaip pasaulio centro paralelė (Vilniaus kaip pažadėtojo miesto mitologizacija). Kultūrinė patirtis programiškai tampa egzistencine; būties mįslės užmenamos ir sprendžiamos tarsi sąmoningai atsisakius kalbėti aiškiai, įmantriomis asociacijomis, racionaliomis minties konstrukcijomis, kurios tarsi įžeminamos naujausioje poezijoje. Knyga “Dievakaulis” įdomi naujomis mitemomis (kaulų leitmotyvas, bekaulio Dievo polifoniškumas), kasdienybę aktualizuojančiu, fenomenologinės žiūros turinčiu kalbėjimu, žaismo principo įvairove (metamorfozės, karnavališkumas…). Viena iš idėjinių dominančių - irstančio pasaulio atstatymo poetinė pastanga, sugestyvus (de)mitologizacijos kaip žaismo ir rimties įtampos santykis. Kaulai iškyla kaip pasaulio substancijos metafora, simboliškai apimanti skirtingas istorines tikroves (nebeturinčias Dievo ašies). Poetiškai sugestyviai perteikiama kultūrinėje atmintyje iškylanti “aš” ir erdvės tapatybė. Grafinio eilėraščių vaizdo aktualizacija, nesintaksinės poezijos tradicija žymi tam tikro sąmonės srauto sklaidą, mąstomo pasaulio ribų nykimą, kuriamo būties modelio ribų trivialumą, išreiškia jungties kaip pasaulį organizuojančio principo nuostatą. (Knygoje “Dievakaulis” atsiveriantį semantikos ir poetikos novatoriškumą taikliai įvardijo A. Peluritytė, J. Perminaitė.) Poetui būdinga tylos estetika polifoniškai derina negatyviąją ir pozityviąją šios fenomenologinės patirties ašis. Negatyvusis šios estetikos matmuo, postmodernistinė žaidimo bei minties fragmentiškumo (koliažo kompozicijos) nuostata stiprėja knygoje “Iš neparašytų istorijų”. Tuštuma yra vienas iš leitmotyvų, tarsi programiškai besiskiriantis nuo V.P. Bložės ir kitų šios kartos niekio patirčių. Konkrečioji, arba dienoraštinė, poezija, kasdienybės aktualumas, tam tikra abejingumo stilizacija, nesusikalbėjimo, neatpažinimo situacija iškyla kaip visuotino susvetimėjimo ženklai. Lygiavertės tikrovės principu jungiami (perkuriami, “užrašomi”) reklaminis diskursas ir tam tikras hierarchinės kultūros, gamtinės meditacijos likutis. Intertekstualumo poetika simboliškai įprasmina subjekto nuostatą ne sukurti, bet perkurti (užrašyti) tikrovę. Dionisiškas svaigulys jungiasi su pasyvaus užrašymo (fotografijos kodas) nuostata.
V. Gedgaudo poezija (PK “Kapsulė”, 1994) įdomi iki postmodernizmo estetikos artėjančia ir sykiu ekspresionistinio skepticizmo turinčia stilistika. Su ekspresionizmu sietina šio poeto kūryboje iškylanti (ir kitiems šiuolaikinės lietuvių poezijos autoriams būdinga) krizės savimonė, objektyvaus pasaulio susiskaidymo patirtis, susvetimėjimo ir ypač - baimės literatūrinė raiška; prisimintina ir ekspresionistinė negatyvioji teologija (kalbėjimas apie transcendenciją negatyviomis sąvokomis, paradoksais, disonansais, tam tikrų pastovių kultūros formų ardymo gręžiantis į pradžią nuostata); tokie ekspresionizmo poetikai būdingi momentai kaip eilėraščio lakoniškumas, drąsios metaforos ir simultaniškumas. D. Mitaitė akcentuoja ir siurrealizmo stilistiką poeto eilėraščiuose, sykiu abejodama, ar provokacijos visada yra vykusios estetine prasme. V. Gedgaudo poezijoje lengvai atpažįstant A. Mackaus (nužemintųjų generacijos stilistika), A. Nykos-Niliūno (agnostiškumo nuostata, atskiri motyvai) ir kitas poetines tradicijas, vis dėlto ryškus individualus poetinis diskursas. Grėsmės, baimės situacija, šoko nuostata iškyla kaip suskilusio ir vėl tveriamo pasaulio žymuo. Ekspresionizmui artima stilistika jungiasi įtūžis ir skeptiškumas, maldos ir riksmo diskursas. Radikalioji ironija, sarkazmas, karnavališkumas iškyla kaip būtinoji istorijos transformacijos prizmė. Iki absoliučios tuštumos vedanti chaoso patirtis realizuojama drastiška kūno kalba. Atsiveria skirtingos nebūties formos (kalbos, kultūrinės tradicijos, dieviškos substancijos nepatikimumas). Biblinės atminties deformacijos – esminė idėjinė knygos “Vakaras be žiburio” ašis. Vienas iš deformacijos variantų – vietoj tikėjimo, vilties ir meilės groteskiškai įtvirtinama kita “trejybė” - gedėjimas, mirtis ir baimė. Kaip vienas iš poezijos almanacho “Svetimi” dalyvių, V. Gedgaudas reprezentuoja programine šios knygos kalba ir poetiniais tekstais realizuojamą (šiai kartai ypač aktualią) svetimumo patirtį – tiek kalbos, tiek pasaulėvaizdžio lygmeniu.
G. Grajausko poezijoje (PK “Tatuiruotė”, 1993) modernistinė žaidimo nuostata atsiskleidžia kaip serijinio pasaulio modelio savasties motyvuota katalogavimo nuostata išreiškiamas ironiškas santykis su tam tikra tikrove. Knygoje “Katalogas” ryški kūrybos proceso demitologizacija, sugestyviai įprasminama stilizuojant neoriginalumo pretenzijas. Kita semantinė ir stilistinė dominantė - vaizduojamo pasaulio nereikšmingumas (kūrinio gimimas iš nieko). Viena iš ryškesnių lyrinio subjekto tapatybių – jo anonimiškumas ir tam tikras nykstamumas. Vienas iš svarbesnių poetinių žaidybinio santykio su tikrove principų yra muzikos kodas, esmingai kitoks lyginant su 50-ųjų kartos poezija (A.A. Jonynas). Aliuzija į muzikos sakralumą žaismingai disonuoja su mechanišku, beprasmiu, visuotinumo netekusiu pasauliu. M. Jonaičio pastebėjimu, D. Kajoką ir G. Grajauską sieja idėja, kad pasaulis apgaulingai tragiškas ir sykiu vaiskiai žavus. Tačiau šiuos poetus skiria santykis su tokiu pasauliu (meditatyvinis ar katalogizuojantis). Knygoje “Kaulinė dūdelė” stiprėja konkrečiosios poezijos (daiktiškojo mąstymo) tradicija (iš dalies primenanti J. Meko poetiką). Dinamiškas intonacijų svyravimas apima bodlerišką nuobodulį, estetinį nušvitimą ir absoliutaus nereikšmingumo fiksavimą. Konkreti kasdienybės tikrovė tampa tam tikra alternatyva dabarties subjektui tarsi pavojingai transcendencijai. Stiprėja anoniminio (bevardžio), žaidžiančio (žaidybinis savęs ir Dievo atradimas), pasiklydusio subjekto laikysena. Netikėtai sužaidžiama su archetipiniais kultūrinio ir religinio diskurso motyvais, įvykiais. Muzikos diskursą toliau plėtoja individualiai surasta vargonų semantika ir poetika (klasikinio harmoningojo ir disonansinio skambėjimo kodas). G. Grajausko poezijoje iškyla pasaulėvaizdžio dominantes sugestyviai atliepiantis grafinis eilėraščio vaizdas.
R. Rastausko poezijoje (PEK “Albumas”, 1987) ypač reikšmingas teatrališkumo, modernios tapybos kodas; galima atpažinti estetizmo tradiciją, sykiu į postmodernizmą linkstančios kompozicijos principus. Su E. Ališankos, G. Garajausko poezija sieja dinamiškas intonacijų svyravimas tarp žaidybinio santykio su tikrove ir bodleriško nuobodulio (iš dalies įsirašoma į G. Patacko poetinę tradiciją), fragmentiškumo ir minimalizmo poetika, semantinė klaidingo perskaitymo (interpretacijos daugybės), paviršiaus eksplikacija. Vienas iš įdomesnių poeto kūryboje yra kaukės archetipas, įprasminantis dinamišką (žaidybinę) subjekto vaidmenų kaitą tam tikrame erdvėlaikyje. Kaip alternatyva ironizuojamai abstrakčiajai simbolistinei ar filosofinei poetinei tradicijai (“bedaiktei” poezijai), atsiveria eilėraščių “daiktiškumas”. Eilėraščio gimimas (viena iš tradicinių semantinių dominančių) perteikiama aktualizuojant kūno kalbą. Intertekstualumo perspektyvoje reikšmingos kultūrinės viduramžių aliuzijos (žaidybinis santykis su šia epocha), poetinis teksto kaip autonomiško, savarankiško vieneto neigimas.
Besiformuojančioje jaunųjų poezijoje išskirtinos šios figūros: N. Abrutytė (PK “Rojaus ruduo”, 1995; lyrinės išpažintinės tradicijos, meilės poetikos atsinaujinimas, moteriškosios tapatybės kitoniškumas, sumaišties sintaksė ir grafinis vaizdas, alogikos poetika, santykio su kasdienine tikrove dinamika), D. Šimonis (PK “Rykštė”, 2001; antiformos kodas, anarchijos ir dekreacijos principas, performanso stilistika, kombinacijos, parodijos, klaidingo perskaitymo ir kiti postmodernizmo estetikos bruožai) M. Burokas (PK “Ideogramos”, 1999; ironizuojamas poeto mitas, poetinis šventųjų gyvenimo aprašymų atsinaujinimas…), G. Norvilas (PK “akmen-skeltės”, 2002; orientaciją į avangardinį struktūros, grafikos ir reikšmių eksperimentą, S. Gedos poezijai artima poetinės etimologizacijos nuostata, šnekamosios kalbos stilizacija, šio diskurso ir kultūrinės istorinės tradicijos samplaika, užkalbėjimo ir kitų žanrų transformacija), kiti autoriai.
Šiaulių universitetas
Lietuvių literatūros katedra
PASKAITŲ KONSPEKTAS
Aprobuotas Humanitarinio fakulteto tarybos
(2003-02-03; protokolo Nr. 52)
