tekstai.lt

Laimantas Jonušys. Naujausioji lietuvių proza (2005–2008)


b_137_92_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_laimantas_jonusys.jpg       Pastaraisiais metais Lietuvoje įspūdingą ir savitą žodį tarė naujas prozininkas – Andrius Jakučiūnas (g. 1976). Jau anksčiau buvo išleidęs apsakymų rinkinį, kuris, nors ir atrodė įdomus, didelės žymės lietuvių literatūroje nepaliko. Dabar šis autorius pasireiškė dviem visiškai originaliais ir visiškai skirtingais romanais.

       Servijaus Galo užrašai“ (2005) yra gyvas, intriguojantis, žaismingas romanas, kurio veiksmas vyksta I amžiaus Romoje. Lietuvių literatūroje tai yra pirmas romanas apie antikos laikus, ir autorius tam buvo gerai pasiruošęs, nes lotynų kalbą ir literatūrą studijavo universitete. Romanas parašytas iš dalies to meto stiliumi, su daugybe to laikotarpio buities ir kultūros detalių, su netikėtais siužeto vingiais ir intriguojančiais demaskavimais. Knygos baigiamąją dalį sudaro trumpi paradoksalūs pasakojimai ir sąmojingos kvazifilosofinės parabolės, kai kurios perteiktos sokratiškųjų dialogų principu. Tai siejama su autoriaus pramanytu kultu, kurio dvasinis vadovas yra vienas iš romano veikėjų.

       Komiškasis jaunas romano herojus praranda kalbos dovaną ir gali tik giedoti kaip gaidys; dėl to patenka į komiškas situacijas, bet atsiranda ir grėslus motyvas: jo veiksmai – nesąmoningai ir netiesiogiai – sukelia aplinkinių žmonių mirtis. Šio lemties vaidmens jis neapkenčia, bet kartu nevengia kai kuriais būdais juo pasinaudoti.

       Kitas Andriaus Jakučiūno romanas „Tėvynė“ (2007) visiškai kitoks – tai yra vienišo alkoholiko monologas, o pavadinimo „tėvynė“ yra jo lova. Tačiau gėrimas ir alkoholinė priklausomybė čia iš tiesų nėra svarbi tema – tai visų pirma vienišo žmogaus apmąstymai apie jį supančią aplinką, visų pirma fizinę aplinką. Pasakotojas yra įsijautęs į keistus santykius su kai kuriais savo buto ir tolimesniais daiktais. Tai kiek primena Alaino Robbe-Grillet prozą; antra vertus, bejėgio žmogaus smulkmeniškų asociatyvių įspūdžių srautas primena Samuelį Beckettą.
 Šioje entropinėje pilkoje egzistencijoje protarpiais lyg ir keistai šmėžuoja dvasinės permainos viltis, o senas neveikiantis televizorius įgyja mistinį matmenį ir anapusinę simboliką, nors visa tai autoriaus plėtojama labai subtiliai ir prislopintai.

       Herkaus Kunčiaus (g. 1965) romaną „Nepasigailėti Dušanskio“ (2006) galima laikyti grandioziniu pasityčiojimu iš buvusios Sovietų valdžios su visa jos ideologija, partine hierarchija ir t. t. Antra vertus, sunku įtarti H. Kunčių turėjus tokį apibrėžtą tikslą – veikiau sovietinis fonas tiesiog teikia jam pagrindą leistis į absurdistinio humoro šėlsmą. Romane paraleliai plėtojamos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – komunistų partijos veikėjo Aarono Dušanskio iškilimo ir groteskiško nuosmukio istorija. Kitoje, abstraktesnėje plotmėje dominuoja Nachmanas iš Centro ir grupė draugų – kompartijos aktyvistų: jie vaizduojami pagal Kristaus ir jo mokinių prototipą, o patys fragmentai parašyti evangelijų stiliumi. Paties humoro temos daugiausia tradicinės – alkoholis ir seksas, bet taip pat smurtas, tad humorą galima vadinti juoduoju. Komiškas efektas dažnai pasiekiamas suglaudžiant oficialią komunistų valdžios retoriką su nešvankybių srautu.

       H. Kunčiaus knygoje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ (2007) sudėti apsakymai drastiškai ir grotestiškai vaizduoja kai kuriuos komunistinių šalių istorijos momentus – čia ne tik Lietuva, bet ir visas platusis pasaulis: Balkanai, Vietnamas, Kuba, Praha ir t. t. Idėjinė retorika kurioziškai susiplaka su kraštutinių formų seksu, kolosaliais kiekiais alkoholio, sadizmo protrūkiais. Štai, tarkim, viename ilgesnių apsakymų „Aurora. Gyvenimas Dievo šviesoj“ tarp kitų eipzodų, vykstančių per Spalio revoliuciją Petrograde 1917 m., naktį mieste vaikščiojantį berniuką revoliucionieriai, kaip įtariamą šnipą, nuveda į sukilimo štabo skyrių ir palieka pas „revoliucionierę profesionalę“, kuri, kovodama „už teisingesnį gyvenimą“, „buvo daug mačiusi – kalėjo, dirbo emigracijoje, slapta grįžo į Rusiją, kelis kartus sirgo triperiu, taip pat kirkšnutėmis, sifiliu, garsėjo kaip iškalbinga agitatorė, puiki publicistė“. Toliau – berniuko tvirkinimo epizodas: kurioziškas, absurdiškas, su didele doze komizmo, kaip ir daug kas šioje knygoje.

       Jaroslavo Melniko (g. 1959 Ukrainoje) apsakymuose vietos ir laiko konkretybės nereikšmingos – juos galima pavadinti metafizine fantastika arba filosofinėmis pasakomis. Peršasi palyginimai su Jorge’o Luiso Borgeso, Julio Cortázaro novelėmis. J. Melniko kūriniai ypač paveikūs, kai fantastinė, iš absoliuto dimensijos sklindanti žinia pagrindinį veikėją pasiekia jo kasdieninėje buityje, kai į įprastinį mūsų rūpesčių pasaulį įtaigiai įsismelkia fantastinė anapusinė plotmė.

       Antrosios jo apsakymų knygos „Pasaulio pabaiga“ (2006) kūriniai, ypač trumpesnieji, turi skaidrų ir palyginti paprastą siužetą, juos galima tiesiog perpasakoti, bet tada būtų prarandama jų dviguba plotmė – fantastinė (filosofinė) ir žemiškoji (psichologinė). Pastaroji būna ne tokia akivaizdi, galimà įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, galima manyti, kad apsakymo „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ personažas tik įsivaizduoja turįs antgamtiškąją galią – galbūt tai tik nevilties genamo asmens psichologinė kompensacija. Šitaip J. Melniko kūriniai atveria daugiamatį pasaulį.

       Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) reiškiasi ir kaip prozininkė, ir kaip dramaturgė – šių žanrų kūriniai įtraukti į rinkinį „Artumo jausmas“ (2005). Tai daugiausia kamerinio masto psichologinės dramos, aistros ir netektys, maišto ir konformizmo sandūros. Personažų veiksmus neretai diktuoja gana gūdi vienatvė, jų pačių, regis, jaučiama kaip beviltiška, nors neišsakoma, skaitytojo labiausiai numanoma tik iš desperatiškų veiksmų. Pjesės pasižymi ryškia struktūra ir socialine bei psichologine veikėjų įvairove (ankstesnė autorės pjesė „Liučė čiuožia“ buvo gerai įvertinta ir Lietuvoje, ir už jos ribų). Prozoje, be kita ko, tarp personažų yra įdomiai vaizduojamų vaikų, esama mistinių bendravimo su mirusiaisiais motyvų, kurie neįkyriai praskaidrina ir praplečia kasdienybės problemose įsipainiojusių personažų ieškojimus.

       L. S. Černiauskaitės romane „Kvėpavimas į marmurą“ (2006) pasakojama apie sudėtingus herojės santykius su įsūnytu gaivališkos prigimties vaikų namų auklėtiniu.
 Pasirodžius Donaldo Kajoko (g. 1953) romanui „Kazašas“ (2007), niekas neabejojo, kad tai bus stilistiškai subtilus kūrinys, nes šis autorius į lietuvių literatūros aukštumas įžengė su intymia, tylaus skambesio poezija, kurioje juntama tradicinės lietuvių lyrikos, o ypač klasikinės kinų ir japonų raiškos įtaka. Taip pat rašė poetinę prozą ir eseistiką, kur Rytų pasaulėžiūros ir išminties motyvai irgi labai ryškūs, bet štai jo pirmas romanas pasirodė esąs įtaigus ne tik poetiškai – tai kartu ir brandus, sudėtingo siužeto prozos kūrinys.

       Romano pradžioje mezgasi pasakojimo linijos, kurias galima suprasti realistinėje plotmėje, nors jau ir čia įsėlina magijos, nerealumo ženklai bei užuominos. Pagrindinis veikėjas – dailininkas, buvęs verslininkas – Švedijoje, Gotlando saloje, susipažįsta su jaunu, mišrios rasės švedu ir dar dviem lietuviais: vyresnio amžiaus rašytoju bei jauna mergina. Pastaroji vėliau, Lietuvoje, tampa jo žmona, o gal ir ne – čia jau įžengiame į tokią sferą, kur realybė subyra, išsiskaido į alternatyvius variantus, mums pažįstamas pasaulis išsibarsto lyg kaleidoskopo stikliukai, kurie paskui susidėsto į įspūdingus ir spalvingus naujus derinius, o šie vėlgi kinta, transformuojasi.

       Iš dalies romaną galima įsivaizduoti kaip gražią ir kartu šiurpią pasaką, kaip karnavalinę fantasmagoriją, kaip mistinės fantastikos žaismę su absurdo elementais, kaip sapnų labirintą arba kaip pakrikusios sąmonės haliucinacijų pynę. Kritika įžvelgė paralelių su „Alisa stebuklų šalyje“, su Hermanno Hessės „Stepių vilku“, su Michailo Bulgakovo „Meistru ir Margarita“. Kai kur tai primena įmantrias Milorado Pavičiaus percepcijos slinktis.

       Poeto ir prozininko Gasparo Aleksos (g. 1946) romanas „Fabricijus sprogdina arklius“ (2006), kitaip nei daugelis lietuvių autorių romanų, pasižymi energingu realistiniu pasakojimu ir įvykių gausa. Fabricijus pokario laikotarpiu gimsta kalėjime, nes motina nuteista už nusikaltimą sovietinei valdžiai. Paskui prasideda jo kelias per žiaurų gyvenimą – nuo vaikų namų auklėtinio iki valkatos, nuo stalinizmo iki brežnevizmo, su įvairiom tragiškom ir komiškom peripetijom, su sodriu literatūrinio vaizdavimo būdu. Per šį „makabrišką absurdo teatrą“ (kaip teigta vienoje recenzijoje) trūkinėjančia gija tęsiasi viena trapi meilės istorija.

       Slapyvardžiu Sara Poisson (g. 1964) pasirašo šiaurės vakarų Lietuvoje, Mažeikiuose, gyvenanti poetė, eseistė, o dabar jau ir įvertinta prozininkė. Novelių rinkinyje „Šmogus“ (2006) žaidžiama itin subtiliais žmonių santykių niuansais, nuotaikomis, fizinio pasaulio detalėmis ir jų įspaudais sąmonėje. Registras plečiasi nuo psichologizmo iki magiškojo realizmo ar net siurrealizmo, o kartu easama ir originalaus sąmojo. Kritikai ypač įvertino keistą ir sudėtingą apsakymą „Vaikelis“, kurio pradžioje pasakotoja gana įtaigiai aiškina esanti įsimylėjusi karvę, bet svarbiausią vaidmenį karvė atlieka sapne, tarsi nurodydama gydomojo masažo būdą.

       Panašiomis savybėmis pasižymi ir S. Poisson esė rinkinys „Čiupinėjimo malonumas“ (2007).
 Sėkmingos meninės eseistikos, Lietuvoje suklestėjusios per pastarąjį dešimtmetį, pastaraisiais metais išleista ir daugiau. Literatūrologo Regimanto Tamošaičio (g. 1956) knyga „Vitaminų pardavėjas“ (2007) viršelyje pristatoma kaip esė rinkinys, nors kone visus tekstus būtų galima pavadinti novelėmis. Vis dėlto čia esama aiškių panašumų į pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje suklestėjusią beletrizuotą eseistiką: daug dėmesio skiriama kasdienybės išgyvenimams, įspūdžiams, pojūčiams, subjektyviam ir sąmoningai apribotam regos laukui, taip pat savianalizei ir samprotavimams.

       Viena iš temų – „miesto kultūros principas“, jo postindustrinė, pusiau virtuali, vartotojiška erdvė, autoriaus perteikiama su saikinga ironija. Pvz., pasakotojas gėrisi, kad televizijos reklamos visada kreipiasi asmeniškai į jį, „lyg kiti žmonės visai neegzistuotų ar neturėtų pinigų. Man patinka visa tai stebėti. Patinka, kad televizorius mane įtikinėja. <…> Gali nė piršto nepajudinti, jis vis tiek tave myli, šypsosi, rodo visokius daiktus.“

       Pripažinto poeto Kęstučio Navako (g. 1964) esė rinkinys „Gero gyvenimo kronikos“ (2005) iš dalies priskirtinas humoristinės prozos žanrui, nors daugelis tekstų yra paimti tiesiog iš autoriaus patirties. Čia matome pro linksmybių prizmę pateiktą menininkų gyvenimą Kaune, autoriaus keliones ir t. t., o labiausiai patraukia gebėjimas rašyti subtiliai ir šmaikščiai apie paprasčiausius dalykus. Štai kad ir apie zoologijos sodą (esė „Žvėrių areštinė“): „liūtas tvirtam narve išsižioja ir užgroja žemiausiu vargonų registru, regėdamas, kaip mėsa vaikšto aplink jo narvą ir laižo ledus“.
 Ima reikštis jauni autoriai, kurie kritikų vadinami daug žadančiais, rodančiais talento požymius, o juos leidžiančių leidyklų išgiriami kaip jau šedevrų autoriai. Aistė Vilkaitė (g. 1988) sukūrė lengvai patrauklų nedidelį romaną „Nojus ir Ema“ (2007): iš pradžių tai atrodo lyg ir lengvasvoris jaunos lietuvaitės bendravimo su Rygos latviu aprašymas, bet netrukus į pirmą planą iškyla kitas jaunas latvis (knygos pavadinimo Nojus), ir čia jau prasideda mistikos, lemties, gresiančios pražūties motyvai. Jau pirmuose puslapiuose pastebėta mįslinga hieroglifų tatuiruotė Nojui ant nugaros, kaip vėliau paaiškėja, reiškia prakeikimą, kurį tik Ema gali pašalinti. Prasideda dramatiška kova su demoniškomis jėgomis.

       Kur kas keistesnį ir įtaigiau dramatišką romaną sukūrė Vaida Blažytė (g. 1985): „Ieškojimai“ (2007) – jau antras jaunos autorės romanas. Siužeto užuomazgoje – nesėkmingas priešlaikinis gimdymas, kūdikis tuoj pat miršta, o gimdyvei sutrinka psichika ir ji tampa tarsi visiškai kitu žmogumi. Vyras ją palieka, bet su ja gyvenančiam aistringai atsidavusiam sūnui ji tampa nebe motina, o mylimąja. Incesto motyvas nėra vienintelis šokiruojantis knygos aspektas. Kilus konfliktui su kaimynais, motina nužudo agresyvią porą, ir jiedu su sūnumi pabėga į tolimą kraštą.

       Romano veiksmas lėtas, bet intensyviai perteiktas, apipintas sapnais ir vizijomis. Protagonistui aplinkinės visuomenės terpė tokia absoliučiai svetima ir nepriimtina, kad beveik joks kontaktas ir socialinis veiksmas neįsivaizduojami. Romanas gana įtaigiai byloja apie sunkiai įsivaizduojamą šių laikų alternatyvą: gyventi anapus visuomenės, tam tikra prasme – anapus gėrio ir blogio.

       booksfromlithuania.lt