„Lietuviai tebemyli intelektualų ir demokratišką žanrą, bene geriausiai atveriantį asmens santykį su tiesa – esė“ (p. 175–176), – rašo Dalia Staponkutė savo eseistikos rinktinėje Lietumi prieš saulę (2007). Iš tiesų esė dabar labai gerbiamas Lietuvoje žanras, jis įtrauktas į mokyklų programas: mokoma jį suvokti, leidžiami esė rašymo vadovėliai. Toks eseistikos populiarumas turbūt aiškintinas tuo, kad veikia išlyginamasis istorijos dėsnis: sovietmečiu nutraukta žanro tradicija ir pusšimčiui metų užgniaužtas subjektyvumas dabar atsiima savo. Prieš keletą metų atrodė, kad per 2000–2004 metus išėjus Sigito Parulskio, Rolando Rastausko, Gintaro Beresnevičiaus, Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Gedos, Alfonso Andriuškevičiaus, Donaldo Kajoko ryškioms esė knygoms, kurį laiką šis žanras literatūros lauke užleis savo pozicijas. Bet taip neatsitiko. Šiame straipsnyje mes pabandysime apžvelgti paskutinių trejų metų (2005–2007) lietuvių eseistikos derlių (atkreipiame dėmesį, kad tai esė rinkinių išleidimo laikas), svarbesnes knygas pristatydami plačiau.
Pradėkime nuo to, ką lietuvių kritika vadina esė. Kęstutis Navakas, aprašydamas vieno tarptautinio literatūros festivalio įspūdžius, juokaudamas pastebėjo: „Jaunoji estų žvaigždė Elo Viding atvažiavo tam, kad perskaitytų 3 eilėraščius. Gerus, įdomius, Lietuvoje jie būtų vadinami trumpomis esė, nes Lietuvoje viskas, kas gerai, yra esė.“ (1). Esė žanras neturi specifinių temų ar problemų: esė gali būti apie bet ką, ir pagal objektą – priklausyti bet kokiai intelektinės veiklos sričiai: filosofijos, literatūros, meno, visuomenės ir t. t. kritikai. Žanrinę reikšmę turi autoriaus subjektyvumo centras, specifiškai įformintas tekste ir lemiąs vidinį teksto sąryšingumą. Žanrinį eseistinio teksto savitumą sudaro keleto ypatybių sisteminis sąryšis; tokios ypatybės yra prozinis pasakojimas, nedidelė apimtis, autoriaus/pasakotojo tapatumas, subjektyvumas, laisva improvizacinė struktūra. Lietuvių kritika esė žanrui linkusi priskirti ir tuos tekstus, kurie turi novelės požymių, t. y. kuriuose esama siužeto, fikcijos elementų.
Per keletą pastarųjų metų Lietuvoje pasirodžiusias eseistikos knygas galima suskirstyti į dvi grupes: vienai jų priklausytų tekstai, kurie rašomi be kokių nors konkrečių pragmatinių intencijų, t. y. jie skirti ne ką nors komentuoti, interpretuoti ar vertinti; pagal temą tai būtų tekstai apie „nieką“, besilaikantys tik patys savimi, savo stiliumi, forma, t. y. kaip ta literatūra, kurią esame įpratę vadinti grožine. „Kas man regis tikrai gražu ir ką norėčiau sukurti – tai knyga apie nieką, knyga be išorinių ramsčių, tvyranti savyje, išlaikoma savo stiliaus galios.“ (2), – šie Gustave’o Flaubert’o žodžiai, pacituoti Laimanto Jonušio vienoje esė, galėtų nusakyti „grynosios“ esė tipo esmę. Tokio pobūdžio tekstų siekiamybės riba būtų novelė. Prie šios noveliškos ribos yra ne vienas Sigito Parulskio (Miegas ir kitos moterys, 2005), Regimanto Tamošaičio (Vitaminų pardavėjas, 2007) tekstų. „Grynajai“ ar „grožinei“ eseistikai skirtinos ir Kęstučio Navako Gero gyvenimo kronikos (2005), Aliaus Balbieriaus Trobelė ant debesies (2006), Dalios Staponkutės Lietumi prieš saulę (2007), Saros Poisson Čiupinėjimo malonumus (2007).
Antrąją grupę sudarytų eseistiniai tekstai, rašyti su kokia nors specialia intencija, turintys aiškų objektą; tai gali būti recenzijos (Jūratės Baranovos Meditacijos: tekstai ir vaizdai, 2005), evangelijų apmąstymai, meditacijos, pamokslai (Juliaus Sasnausko Malonės akrobatika: iš gatvių ir skverelių teologijos, 2006), kultūros, visuomenės kritiniai komentarai (Laimanto Jonušio Laisvės šiokiadienis, 2007). Šios grupės tekstai neretai yra visai arti publicistikos. Į pirmą planą juose iškyla ne „forma“, o „turinys“: idėjos, vertybės... Žinoma, reikia turėti omeny, kad abiem atvejais skirstymas yra sąlygiškas, nes to paties autoriaus knygoje paprastai būna ir „grynųjų“, ir kritinių esė ir knygos priskyrimą vienai ar kitai grupei nulemia tai, kurio tipo tekstai dominuoja. Kritinės esė, neretai besiribojančios su publicistika, gausiai skelbiamos dienraščiuose ir internetinėje žiniasklaidoje, pastaruoju metu imamos publikuoti ir knygomis; 2006 m. pradėta leisti serija civitas esė, kurioje spausdinami tekstai, keliantys Lietuvos pilietinei bendruomenei svarbius, bendro dėmesio ir diskusijų reikalaujančius klausimus. Šioje serijoje jau pasirodė Arūno Sverdiolo Lėkštutėlė lėkštelė (2006), Leonido Donskio Be pykčio (2006), Gintaro Beresnevičiaus Ne apie tai mano dūzgelė (2007). „Šiandien intelektualo laikysena nusakoma visų pirma kaip kritinė „sistemos“, kultūros ar visuomenės pagrindų atžvilgiu“, – teigia filosofijos profesorius Arūnas Sverdiolas. Tokią laikyseną ir įkūnija nedidelė jo knygelė Lėkštutėlė lėkštelė, kurioje argumentuotai kalbama apie demokratijos gyvavimo paradoksus postsovietinėje Lietuvos visuomenėje, apie jos skirtumą nuo šiandieninės Vakarų civilizacijos visuomenės, apie laisvo ir atsakingo piliečio nebuvimą, apie mimikrinius procesus, lydinčius šiandieninį „grįžimą į Europą“ ir t. t. Remdamasis sociologinių apklausų duomenimis (tiksliau kritikuodamas jose užduodamus klausimus), komentarais internetinėse diskusijų svetainėse ir žiniasklaidos „vaizdeliais“, autorius ne tik konstatuoja dabartinės Lietuvos kultūros erdvės lėkštumo fenomeną, bet, svarbiausia, pasitelkęs istorijos filosofijos argumentus, analizuoja tokios padėties priežastis ir prielaidas bei sugestijuoja atsakomybe paremto veiksmo, aktyvios pilietinės laikysenos, savitvardos būtinumą. Kitu atveju liekanti nepavydėtina alternatyva: „išorinės jėgos priemonėmis užtikrinama tvarka“ (p. 41).
„Pilietinių“ rūpesčių rate sukasi ne tik kritinės, bet, plačiau žvelgiant, ir dauguma „grynųjų“ esė. Tik šiuo atveju bendrosios problemos neretai yra virtusios autorių likimais, o pragmatyvi teksto retorika – „nesuinteresuota“ poetika. Kaip tik kultūriniam savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“ prieš gerą dešimtmetį pradėjus spausdinti „grynąsias“ esė, skaitytojo dėmesį patraukė jų intelektualus stilius, intrigavo biografiškas, neretai autoironiškas pasakotojas. Įdomu ir turbūt neatsitiktina, kad apžvelgiamų esė knygų autorių dauguma yra poetai ir filosofai.
Dalia Staponkutė, Lietumi prieš saulę. Vilnius: Apostrofa, 2007, 200 p.
Dalia Staponkutė (g. 1964) studijavo filosofiją, nuo 1989 m. gyvena Kipre, jo universitete dėsto literatūros teoriją. Verčia iš graikų, anglų, rusų, lietuvių kalbų. Rinktinėje skelbiami tekstai, parašyti 2002–2006 metais, anksčiau publikuoti Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Šios esė yra atsiradusios iš autorės gyvenimo svetur patirties, iš būtinybės prigydyti save svetimame pasaulyje; jos turi asmenybės branduolį, likimo kainą ir dėl to yra patikimos, raiškios, įtaigios. Savo emigrantės būtį D. Staponkutė metaforiškai įvardijo kaip nuolatinį vertimą. Atsidūrus kitos kalbos, kitos kultūros apsupty pilnavertė egzistencija galima tik tapus savotišku dviejų kultūrų mediumu, vertėja/u plačiąja prasme. Autorei puikiai pavyksta šias, atrodytų, „teorines“ problemas parodyti konkrečiai veikiančias kasdienybėje. Esė „Motinų tylėjimas“ autorė kalba apie vieną dramatiškiausių naujosios emigracijos reiškinių – motinų susvetimėjimą su savo kitakalbėje aplinkoje gimusiais ir išaugusiais vaikais. Motinų „nebylystė“, gerai nemokant naujos kalbos, nesugebant „išsiversti“ kitos kultūros, pastato sieną tarp jos ir jos vaikų; bet net ir tais atvejais, kai nauja aplinka prisijaukinama, kai pajėgiama ją „išsiversti“, santykis su savo vaikais lieka egzistenciškai sudėtingas, nes motinos gimtoji kalba nebėra tas pirmasis ir stipriausias tiltas, jungiantis su savo vaikais. Jie turi taip pat mokytis būti „vertėjais“, tik šį kartą – motinos kalbos ir kultūros, kuri šiuo atveju jiems yra kita. „Tėvynės yra tiek, kiek ji gyvena viduje kaip asmeninis, mistiškas pasaulis. Kaip sala. Tačiau šito nesuprastumei taip aiškiai, jei pastaroji netaptų tavo likimu ir gyvenimo vieta, jei saloje nebūtų gimę ir augę tavo vaikai, kurių galvose – kitokia, ne tavo Tėviškės, kartografija.“ (p. 31). Gimtoji kalba yra tikroji svetur gyvenančiojo tėvynė; iš poreikio jos neprarasti gimė esė tekstai, – teigia autorė. Reflektuodama savo ambivalentišką santykį su „įgytąja tėvyne“, kita kalba, istorija, kultūra ji analizuoja subjekto tapatybės, jos kaitos, pakantumo, tolerancijos problemas. Beje, lankydamasi savo tikrojoje tėvynėje, Lietuvoje, autorė pasijunta žvelgianti į ją taip pat jau „kito“ akimis, kai ryškiau matoma, kritiškiau vertinama. Savo patirtimi autorė „tikrina“ šiuolaikines humanitarinių mokslų teorijas, pavyzdžiui, postkolonializmą, svarsto galimas subjekto laikysenas kintančiame pasaulyje, analizuoja skirtybių ir asimiliacijos santykį, kosmopolito fenomeną ir t. t. Jos egzistencinių apmąstymų orbitoje Kipro graikų ir turkų santykiai, situacija kaimyninėse Artimųjų Rytų šalyse, tautų istorija ir dabartis („Aleksandrijos biblioteka“). Šios esė yra svarbios ne tik dėl to, kad jose reflektuojamos globalizacijos sąlygomis itin aktualios problemos, bet ir dėl to, kad autorė yra puiki pasakotoja, palyginimo ir metaforos meistrė, sugebanti istoriškam laikui suteikti amžinybės formą.
Regimantas Tamošaitis, Vitaminų pardavėjas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, 197 p.
Regimanto Tamošaičio (g. 1956), Vilniaus universiteto profesoriaus, monografijos Kelionė į laiko pradžią: Indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė (1998) autoriaus, naujoji knyga Vitaminų pardavėjas yra esė rinktinė. Akademinis autoriaus statusas šiuose tekstuose yra svarbus, bet veikiau atvirkštine nei tiesiogine prasme, nes čia sukylama iš esmės prieš tai, kuo profesionaliai užsiima Vakarų kultūros augintinis, intelektualas R. Tamošaitis; šių tekstų pasakotoją, kurį tik iš dalies galima tapatinti su autoriumi, valdo anarchistinis noras išsivaduoti iš bet kokių varžtų, sugriauti įprastą logiką, sukilti prieš bet kokį determinizmą – kalbos diktatą, kultūrų schemas, nesvarbu, ar jos Rytų ar Vakarų, įveikti mąstymo, suvokimo inerciją, tiesiog pamatyti pasaulį kitaip. „Yra laikas kurti, bet yra ir laikas griauti. Arba tiesiog žaisti“, – rašo autorius knygos viršelyje. Šiuose tekstuose „mąstymas atsigręžia pats į save, bando susivokti, susigaudyt, o intelektas pradeda pats save ardyti – kaip toji uodegą įsikandusi mistikų gyvatė“. Šis dekonstrukcinis patosas knygoje yra įgavęs ironijos, humoro, paradokso, grotesko, absurdo, juodojo humoro formas. Skaitytojas atsiduria keistose situacijose, nes pasakotojas neskuba išduoti savo pozicijos. Vis dėlto, ypač turint prieš akis knygos visumą, galima numanyti autoriaus ginamas vertybes: gyvenimą, gyvybę, autentišką egzistenciją, individualumą, paslaptį – esminį būties sandą. Autorius sukyla prieš asmenybės susvetimėjimą, neautentiškas gyvenimo formas, prieš netikrą, iliuzinį buvimą, kurį šiuose tekstuose dažniausiai įkūnija kibernetinės erdvės, virtualiosios realybės siužetai, kaip, beje, ir su Rytų metafizika susiję vaizdiniai. Šiuose tekstuose vykstantis laisvinimasis yra smagus, nes autorius yra laisvas ir kalbos erdvėje; jis subtiliai parodijuoja negyvą scholastinį diskursą, pseudopoetišką stilių, elgsenos stereotipus bei kuria intriguojantį, intelektualų, egzistenciškai įprasmintą tekstą apie žmogų ir pasaulį su iracionalumo liekana.
Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys. Vilnius: Baltos lankos, 2005, 144 p.
Sigitas Parulskis (g. 1965), šiuo metu bene daugiausiai į kitas kalbas verčiamas lietuvių autorius, kritikų laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinio meninio pasaulio atnaujintojų, pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2004) – aukščiausią Lietuvoje įvertinimą, be trijų poezijos rinkinių, dviejų romanų, smulkiosios prozos rinkinio ir pjesių knygos, pastaraisiais metais išleido ir dvi eseistikos knygas: Nuogi drabužiai (2002) bei Miegas ir kitos moterys (2005). Ir pirmosios, ir antrosios knygos tekstams būdinga egzistencinė–metafizinė problematika. Autoriui rūpi žmogaus esmė, kurios, pasak autoriaus, negali paaiškinti nei socialinės, nei psichologinės, nei visos kitos aplinkybės. Pagal esė žanro taisykles, ta žmogiškumo esmės ieškojimo vieta tampa pats autorius, drastiškai apnuoginantis ir išdidinantis savo kūniškąją prigimtį, instinktus metafiziniame simbolių ekrane. Esė žanrinis „biografiškumas“ nekliudo autoriui kurti išgalvotas siužetiškas istorijas ir kartais visai priartėti prie novelės ribos. S. Parulskio tekstų pasakotojo savybė viską stebėti iš šalies (o taip dažniausiai išgaunamas situacijos komiškumo efektas) yra susijusi su ironija bei autoironija. Skaitytojas (ir kritikas) nesupratęs šios esminės S. Parulskio tekstų pasakojimo situacijos, neretai linkęs apkaltinti autorių „dvasingumo stoka“: autoriaus žodžiais, jiems atrodo, kad „sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium /…/“ (p. 8). Iš tiesų taip nėra; tik S. Parulskis tam pačiam „dvasingumui“, tiems patiems jausmams bei sąvokoms suteikia asmeniškesnę, savo kartos patirčiai adekvatesnę formą. Noveliškiausias knygos tekstas „Paukščio akimis“ yra būtent tokia paslėpta polemika su ankstesnės lietuvių prozos „dvasingumo“ forma. Šis tekstas verčia suklusti dėl autoriui nebūdingo lygaus, sklandaus, monotoniškai migdančio pasakojimo stiliaus. Detalė po detalės (romantiko, prie savo aplinkos nepritampančio pasakotojo tipas, veiksmo laiką išduodantis Stalino portretas ir kt.) ir supranti, kad autorius čia puikiai stilizuoja ir švelniai parodijuoja lietuvių kritikos pripažinto lyrinio pasakojimo meistro Juozo Apučio (g. 1936) stilių, sovietmečiu itin aktualų ir patrauklų dėl savo „rezistenciškumo“; jį vyresnioji karta iki šiol tebelaiko dvasingumo etalonu. S. Parulskis savo tekstais deklaruoja savo (ir savo kartos) teisę į naują „dvasingumo“ formą – ironišką, drastiškai atvirą, žemojo stiliaus, kartais besiribojančią su cinizmu. Beje, ir S. Parulskio kartos kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas, pastaraisiais metais išleidęs eseistinio pobūdžio tekstų rinkinį Malonės akrobatika: iš gatvių ir skverelių teologijos, 2006, rašė: „Vis galvojau, kad kiekvienas gyvenimo paradoksas , kiekviena keistenybė ar nenormalybė šiek tiek kvepia dangumi. Dievas niekaip neįsirašo ir nenori įsirašyti į sklandžią mūsų dienų bei įvykių tėkmę.“ (p. 57).
Komentuodamas savo pasakotoją S. Parulskis rašo: „Jam norisi pasakoti ne apie žmogų, o patį žmogų, jo egzistencijos tūrį, jo nuolat kintančias formas visiškai susipainiojusių vidaus ir išorės fenomenų fone“ (p. 62). Viename geriausių knygos tekstų „Šiukšlės“ per buitinį siužetą, pasakojamą su dygia ironija („Norėčiau pasikalbėti su juo, su šių dienų Schliemannu, kasdien besiknaisiojančiu mūsų gyvenimo trojų griuvėsiuose /…/“, p. 32) kalbama apie „atliekų būtiškumą“, žmogaus egzistencijos dalykus, pradedant pasąmonės šiukšlynais, baigiant abortu, „viena iš esminių žmogaus pagaminamų šiukšlių“, kurios akivaizdoje, pasak autoriaus, iš viso beprasmiška klausti apie žmogaus gyvenimo prasmę. Ir kitose esė autorius kelia egzistencinius klausimus ir vėl nepatogiai užklumpa Dievą – numanomąjį egzistencinio monologo partnerį. Paradoksas, bet skaitydama J. Sasnausko komentarus apie apaštalą Tomą minėtoje knygoje, pagalvojau, kad S. Parulskis savo egzistencine abejone galėtų šį apaštalą priminti: „Tu mus drąsini bėgti tolyn nuo visuotinio dvasingumo, nuo tikėjimo, tampančio prievole, mada, gero tono požymiu. Tu trokšti sutikti žaizdotą Kristų – tikrą, nepasaldintą, „neiškūnytą“ Dievą. / Ir tavo nusišnekėjimas, tavo šaudymas pro šalį staiga tampa brangesnis už sklandžiausius Petro pamokslus.“ (3). S. Parulskio knygoje esama ir kelionių esė, ir tekstų apie daiktus („Daiktai“), ir net žaidimo detektyvo žanru („Pražūtingos aistros“, „Liepsnojantis krūmas“), bet knygos centrą sudaro tekstai, kuriuose autorius meistriškai supina buitinę ir būtiškąją linijas („Šiukšlės“, „Pagirios“, „Balandžio epifanija“).
Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Kęstutis Navakas (g. 1964), penkių poezijos rinkinių autorius, literatūros kritikas ir vertėjas, iš 1994–1996 metais rašytų kassavaitinių kultūros įvykių apžvalgų laikraščiams sudarė esė rinktinę Gero gyvenimo kronikos (2005). Vis dėlto rinkinio pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis, nes tai nėra „kronikos“ įprasta šio žanro prasme; nors autorius antrojo skyriaus tekstuose ir „aprašinėja“ naujų knygų pristatymus, meno parodų atidarymus, poezijos šventes, festivalius, tarptautinius kultūros projektus ir t. t., bet jis tai daro neįprastai, visą dėmesį skirdamas tam, kas paprastai lieka už kadro. Autoriaus žodžiais, „Rašiau net ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to“ (p. 5). Knygoje viešpatauja linksmoji vyno dvasia: trys ją sudarantys skyriai pavadinti baltojo, raudonojo ir žaliojo vyno puslapiais. Akivaizdu, kad „raudonasis vynas“, sprendžiant pagal jo puslapius, skatina konkretų, kritišką mąstymą ir labiausiai tinka prie įvairių renginių; baltasis – nuteikia abstrakčiai ir filosofiškai, pavyzdžiui, įkvepia stalo, dėžės ar tuščios kišenės kontempliacijai, bet labiausiai tinka prie taurių būsenų, pavyzdžiui, vienatvės, draugystės, meilės ar tiesiog ilgesio meditavimo. Kaip liudija „žaliojo“ vyno tekstai, ši rūšis, atrodo, geriausiai tinka žadinti kūrybinėms būsenoms, prideda jo vartotojui mitinių galių, pavyzdžiui, atšaukti lietų, įkvėpti poetinę gyvybę telefonų knygai ir išdarinėti kitus žodžio stebuklus su Kauno, gimtojo autoriaus miesto, buvusios laikinosios Lietuvos sostinės, elito kasdienybe. Negalima apsieiti be pagiriamojo žodžio elegantiškam autoriaus stiliui, puikiam humoro jausmui, švelniai ironijai ir autoironijai, suteikiančiai šiam nuodėmingam pasauliui šviesios atlaidumo dvasios, ir dar daugeliui kitų jo teksto dorybių, dėl kurių kasdienybės smulkmenos čia virsta „gero gyvenimo kronikomis“. O K. Navakui „geras gyvenimas“ – tai, visų pirma, nenuobodus, vidinę laisvę, nuotykį ir intrigą turįs gyvenimas. Todėl visai neverta stebėtis, kad už šią knygą gavęs tris premijas, autorius dar sulaukė ir aukščiausio įvertinimo – Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2007).
Alius Balbierius, Trobelė ant debesies. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 104.
Aliaus Balbieriaus (g. 1954), poeto, fotografo, eseistikos rinktinėje dominuoja ekologinė tematika. Autorius kritiškai vertina šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, keliančią grėsmę gamtai, kultūrai ir pačiam žmogui. Čia vengiama tiesioginės savirefleksijos, labiau linkstama medituoti bendrąsias civilizacinio saulėlydžio problemas ir jų destrukcinį poveikį žmogaus dvasiai. Vis dėlto įtaigiausi tekstai yra tie, kuriuose rašoma apie paties autoriaus melancholiškas būsenas ir fobijas. Harmoningo buvimo ilgesį šiose esė atitinka romantiškai pakilus stilius.
Liutauras Degėsys, Kelionė į ten ir atgal. Vilnius: Kronta, 2007, 144 p.
Liutauro Degėsio (g. 1953), poeto, filosofijos profesoriaus, eseistikos tekstų rinktinė Kelionė į ten ir atgal (2007) jau pavadinimu pasako, kad tai yra kelionių esė. Bet pavadinimas „nutyli“ antrąją knygos dalį, kurią sudaro autoriaus Lietuvos radijuje skaitytos kultūros apžvalgos. Pirmoje dalyje autorius aprašo savo įspūdžius iš Gotlando salos, Visbio miesto, kur jo būta kūrybinėje komandiruotėje Baltijos šalių rašytojų kūrybos namuose, ir iš akademinės trijų mėnesių išvykos į JAV, į universitetinį Iowa City miestelį Iowos valstijoje. Šioji kelionė knygoje trunka 23 skyrelius. Pasibaigus privalomai akademinei programai, autorius per dvi savaites su išsinuomota mašina nuvažiavo per 5125 mylių (per 8000 km) ir pabuvojo 14 valstijų. Kelionės maršrutas sudaro išorinį siužetą, kurio kulminaciniais įvykiais tampa metafiziniai sprūdžiai, ištikę autorių išskirtinėse vietose: Grand Canyone („Jei yra žemėje vartai į pragarą, tai turėtų būti kažkur čia“, p. 37), Nacionaliniame kaktusų parke ir Mirties slėnyje. Tai vietos, kur autorius pajunta amžinybę esant šalia, kurią galima paliesti kaip tūkstantmetį 15 metrų kaktusą, ar stebėti kaip Mirties slėnio reljefą, primenantį mėnulio peizažą. Šie kelionės taškai yra aukščiausi dvasios įvykiai ir „tankiausios“ teksto vietos; taškai, kur realybės „išretėjimą“ lydi poetinė metafizika. Civilizacijos pojūčiai taip pat kartais priverčia autorių transcenduoti: kad ir keturių aukščio lygių kelių sankryžos, per kurias važiuodamas autorius pasijunta skrendąs, ir apskritai vairuojąs pusiau nerealybėje, kai vasaros peizažą čia pat keičia pūga, ar kai mašina ima dusti nuo išretėjusio kalnų oro, ar ir pati bando paskraidyti plynaukštėje nuo vėjo šuorų. Po akademinės bendruomenės su „tikrąja Amerika“ autorius keliaudamas susitiko aludėse ir liko ja, atrodo, patenkintas; bent jau palyginimas buvo ne Lietuvos naudai. Iš šios fizinių ir metafizinių įspūdžių kupinos kelionės autorius prisipažįsta grįžęs sužavėtas natūros ir kultūros, mastelių, erdvių ir nusidriekusių laikų: „Grįšite įsimylėję šią šalį ir visiškai pamiršę savo provincinį kriticizmą viskam – ypač tariamajam Amerikos pragmatizmui, daiktų kultui, nesirūpinimui kultūra ir vergavimui doleriui. Apskritai atrasite ir savo viduje įdomių dalykų: netgi savo nelemtąjį kriticizmą ir provincialų pasipūtėliškumą.“ (p. 30). Gotlando saloje autorių traukia šiaurietiška gamta: „Jau manei, kad po Grand Canyono vaizdų niekas negalės tavęs sujaudinti, o jauti, kaip sugrįžta įspūdžių ryškumas. Gamta čia atsiskleidžia tokiu išgrynintu, tokiu koncentruotu pavidalu, kad nuo jos lengvai ir jaukiai sukasi galva. Ledinis, saulės apšviestas, tiesiog valgomas, burnoje tirpstantis oras. Skysto, perregimo žalio stiklo jūra. Seno graikiško marmuro pavidalą įgavusios uolos ir absoliučiai, idealiai tiesių milžiniškų kvepiančių kadagių kiparisai. Tai ne išlepusi, pavytusi ar per daug prisidažiusi pietinių platumų gamta, kurioje norisi paskęsti, ištirpti, išnykti.“ (p. 17). Į save ir į savo reakcijas autorius žvelgia truputį iš šalies, šiek tiek autoironiškai ir net pasakoja, kreipdamasis į save kaip kitą – antruoju asmeniu. Šie tekstai įstringa ir dėl analitiško, racionalaus, kritiško mąstymo, ir dėl kartais atsirandančio poetiškai romantiško pasakojimo debesėlio.
Be kelionių esė neapsieina ir išskirtasis kritinių esė tipas; jų esama ir anksčiau minėtose Jūratės Baranovos, Laimanto Jonušio, Leonido Donskio, Gintaro Beresnevičiaus knygose. Kelionių tekstai yra informatyvūs, analitiški, aktualūs, nes juose paprastai esama „komparatyvistinio“ elemento: pavyzdžiui, G. Beresnevičius, buvodamas su akademiniais reikalais Bonoje, fiksuoja vokiečių mentaliteto pokyčius ir ieško sąsajų su Lietuvoje vykstančiais procesais, lygina, prognozuoja, įspėja: „Dabar esame provokuojami ištarti: „Dievas mirė“. Ir jau žiojamės drauge su „Europa“. Puiku, bet kaip tik jai Dievas miręs. Arba kitaip – ji mirusi Dievui. Meilei, kančiai, gyvenimo skoniui, autentiškumui. / Mes – dėl sugriuvusio ūkio – dar turime keliasdešimt metų. Jei gerovės visuomenė užklups mus tokius, kokie dabar esame, mūsų neliks iškart.“ (p. 23-24). Iš kitos kelionės sugestyviai pranešęs apie „Lenkijos atradimą“, t. y. jos artimumą Lietuvai, G. Beresnevičius kviečia aktyviau bendrauti ir su čekais, vengrais, nes: „Vidurio Europos žmonės turi bendrą istorinį ir kultūrinį palikimą ar foną, kažkokią bendrą kolektyvinę pasąmonę.“ (p. 53). L. Donskis, svarstydamas Lietuvos miestų kultūros galimybes, pasitelkia mažųjų Europos miestų istorijas; jis susižavėjęs rašo apie Cordobą, Briugę, Delftą, Harlemą, pristatydamas juos kaip daugiakultūriškumo ir tolerancijos, meno ir mokslo pavyzdžius. L. Jonušio, kurį laiką dirbusio Laisvosios Europos radijuje Prahoje, eseistinių apmąstymų ir impresijų vieta yra ir Čekijos sostinė. Tik šiuo atveju kita vieta paskatina autorių imtis vienatvės temos, pasinerti į melancholiją ir dekadentiškai mėgautis išretėjusia erdve, „kur viskas kerimai beprasmiška“. Autorius čia atrodo esąs totaliai „asocialus“ individas, susitelkęs ties savo būsenomis, pojūčiais, mintimis, egzistuojąs tik estetinėje dimensijoje. Efemerišką vaizduotės pasaulį šiose esė subtiliai įpavidalina kalba.
Kita dalis L. Jonušio knygos tekstų skirtini publicistikai; tiesiog sunku patikėti, kad jie yra to paties eseistinių impresijų autoriaus, kuris čia yra racionalus kultūros ir visuomenės kritikas. Jis demaskuoja sovietmečio liekanas laisvos Lietuvos piliečių sąmonėje, gina Vakarų vertybes: demokratiją, laisvę, individualizmą, pozityviai, bet nevengdamas ir kritikos vertina nepriklausomos Lietuvos dabartį ir tiki jos ateitimi. Šie publicistiniai tekstai yra „laiko dokumentas“ ir jie liks aktualūs tol, kol bus aktualios juose keliamos problemos. Tai tinka ir kitų minėtų autorių eseistikos rinktinėse esantiems publicistiniams tekstams, apie kuriuos čia nekalbėjome.
Eseistika turi šansų pretenduoti į amžinybės metaforą...
______________________
(1) Kęstutis Navakas, Anabero atsiskyrėliai. Šiaurės Atėnai, 2008 gegužės 16.
(2) Žr.: Laimantas Jonušys, Laisvės šiokiadienis. Vilnius: Aidai, 2007, p. 115.
(3) Julius Sasnauskas, Malonės akrobatika: iš gatvių ir skverelių teologijos. Vilnius: Alma littera, 2006, p. 110.
www.booksfromlithuania.lt
2008