tekstai.lt

Rita Tūtlytė. Nuo maištingos bohemos iki tylių meditacijų. Vidurinioji poetų karta (2003) (2)


b_83_125_16777215_0___images_stories_reklama_rita_tutlyte.jpg       Intelektualioji kultūros ir sąmonės vaizdinių poezija

       Ši poezijos kryptis orientuojasi ne į matomą, atpažįstamą, o į sąmonės lauke esančią tikrovę (literatūra, filosofija, Europos ir pasaulio kultūra). Ji formavosi devintuoju dešimtmečiu, kaip jau minėta, jai įtaką darė Venclovos vertimai. Prasidėjusi dar devintajame dešimtmetyje Patacko, Jonyno, Rubavičiaus, Rastenio, o kiek vėliau – ir Platelio, Daunio poezijoje, ji turi tąsą dešimtajame dešimtmetyje.

       Devintojo dešimtmečio nuostata ieškoti poetinio kalbėjimo matmenų kultūros kontekstuose (nuo antikos hegzametrų iki XX a. moderniųjų Vakarų poetų) akivaizdžiausia Kornelijaus Platelio (g. 1951) poezijoje. Debiutavęs 1980 m. rinkiniu Žodžiai ir dienos kaip ryškus, itin savarankiškai iš daugelio kultūrinių kontekstų poetinį pasaulėvaizdį ir kalbėjimą formuojąs autorius, poetas mažai keičia savo pozicijas ir rinkiniuose Namai ant tilto (1984), Pinklės vėjui (1987), Luoto kevalas (1990). Jo poezijos pagrindas – literatūrinė, kultūrinė vaizduotė. Platelis laikomas klasicistu, artimu Venclovos pozicijoms. Labiausiai jis gilinasi į antiką, renesansą, klasicizmą; iš jų perima saiko, skonio, grožio sampratą, siužetus. Recenzijoje Sigitas Geda (2) užsimena apie Platelio dėmesį renesanso tapybai ir skulptūrai; jaunojo poeto kūryboje mato klasicistinės estetikos principus: gamtos ar senųjų autorių kūrybos imitavimą; griežtą eilėraščio architektoniką. Plateliui svarbi racionali vaizdų struktūra, situacijos gilumas ir simbolinanti galia. Poeto santykis su kultūriniais, literatūriniais kontekstais labai įvairus (turinio fragmentas, formos pavyzdys, naratoriaus kaukės).

       Poezijos rinktinė Prakalbos upei (1995) sukomponuota labai konstruktyviai. Erotinė tema (skyrius „Himnai“) „pridengiama“ antikos, senųjų epų ar lietuvių mitologijos vardais bei išplėtotais siužetų fragmentais („Ir giliai širdyje pulsuoja kraujas / Tavo žingsnių ritmu, Kaliope“, 8). Skyriuje „Namai ant tilto“ vyrauja idilės, pastoralės vizijos, senovinių graviūrų siužetai, romantiniai moteriškumo vaizdiniai. Erotikos užuominos išsakomos pavasario kodu („Tą dieną pabunda upės / Po storu gyslų ledu / Ir drovia žaluma užsiplieskia žemė“, 104) arba pridengiamos gamtos vaisingumo idėjomis.

       Plateliui labai svarbus vaizdo estetiškumas, pasakojimo tarpiškumas. Kalbantysis prisiima mirusio Lozoriaus, liūtų narve sudraskyto pirmojo krikščionio vaidmenį. Rašymu iš mirusiųjų pozicijos, bandymu pažadinti gyvybę, vandens mitologizavimu ir vaisinimo idėjomis (netgi teksto pabaigoje esančiais paaiškinimais, sudarančiais antrąjį tekstą) Platelis yra labiausiai „prisitraukęs“ Elioto kūrybą. Skyriaus pavadinimo „Mitologizmai“ grafinis pavidalas leidžia atspėti dvi svarbiausias Platelio poezijos savybes: polinkį į mitų (ir epų) kontekstus ir į loginę kūrinio konstrukciją. Kita vertus, išlaikomas (ypač skyriuje „Pinklės vėjui“) lyrinio subjekto asmeniškumas, jo buvimas be kaukės, jo klausimai („Staiga paklausiau: / Kur tavo gyvybė, vidudieni?“, 174).

       Epochų pervartos metu Platelis Lietuvos istoriją bei politines realijas apmąsto pasitelkdamas baltų kultūros istoriją, legendą apie argonautų kelionę laivu parsivežti aukso vilnos, Šventojo Rašto kodus. Poezijoje ryški miesto kultūros tema.

       Ši „vakarietiška“ kryptis atpažįstama ir pomirtinėje Vaidoto Daunio (1958–1995) rinktinėje Kelio ženklai (1999). Eilėse (tai pirmas rinkinys Metų laikai, 1985) Daunys prisistatė kaip miesto jausenos poetas, bandęs pateikti Vilnių kaip kultūros ir kaip grožio erdvę. Jo miestas pilnas Antonijaus Vivaldi'o muzikos, spalio šviesos, mėnesienos; augalų, gatvių ir aikščių linijų. Fiksuojama po miestą klajojančio romantiškos prigimties žmogaus savijauta: nesvarumo būsena, idealų kupina jaunystė („Skridau per upę paukščiu ir sustojau dangaus vidury“, 74). Poetas demonstruoja ir kultūrinės atminties dimensiją – aktualina tuomet dar primirštus vardus: Oskarą Milašių, Vytautą Mačernį ir jų reprezentuotą poetinį filosofavimą.

       Šviesi dvasia išsakoma „užtamsintu“ kalbėjimu. Tolimais nuo vidujybės vaizdiniais – pagal objektyvaus koreliato principą – dėliojamą vidinės būsenos mozaika. Poetinė kalba sudėtingo muzikalumo, tapybiška. Vėjo figūra susieja šiapusybę ir transcendenciją, dabartį ir istoriją, vidujiškumą ir išoriškumą. Vėjas yra neišsakomumo, jungčių, visumos, harmoningo pasaulio metafora. Apskritai Daunio metafora yra abstraktoka, nevizuali, kone bekūnė. Poezija – atkakliai ezoteriška, nebuitiška.

       Po pirmos knygos nuo intensyvaus poezijos rašymo Daunys nutolsta; verčia, rašo esė ( Vilnius: vardas ir žodis, 1993; Šeštoji diena, 1995). Prie poezijos sugrįžta 1988 m. rugsėjį. Nuo šiol prie kiekvieno eilėraščio pažymimas parašymo laikas ir vieta, pakinta kalbėjimo intonacija: randasi gyvybės, psichologiškumo, išbandoma kanoninio ketureilio sintaksė ir metroritmika.

       Edmondas Kelmickas (g. 1954) taip pat priskirtinas šiai pakraipai. Rinkinyje Smėlis ant slenksčio (1987) poetas koliažo ar montažo principu dėlioja poetinės vaizduotės atplaišas. Kūriniuose vyrauja kultūrinė vaizduotė: dailės kūriniai, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Sruoga, nežinomas dailininkas, Adomas Mickevičius, Milašius, Mačernis. Akivaizdi kalbančiojo laikysena: ramus galvojimas, vertybinis požiūris.

       Rinkinys Žiemos parafonija (1997) – itin vieningas. Tai sonetų vainikas su motto iš šv. Augustino Išpažinimų. Vilnius – „Šiaurės Jeruzalė“ – iškyla kaip žydų kultūros miestas. Pagrindiniai žmogaus egzistencijos ženklai yra kasdienybė ir Biblijos tiesos. Viena vertus, poetinis kalbėjimas gana konkretus; atpažįstame Vilniaus miesto kultūrinį reljefą (Pilies gatvelė, pavargėliai, sergančios sielos, Kazimiero karūna, Sapieginė, Krasnucha). Kita vertus, Biblijos matmuo suteikia vaizdui parabolės galimybių („Damaskas praeity – anapus kalno, / bet raginantis grįžt naktinis slengas / byloja apie išmuštus iš balno“, 13). Kelmickas, galima sakyti, programiškai tęsia miesto poezijos tradiciją, kuri lietuvių literatūroje nėra labai gausi (B. Sruoga, J. Tysliava, K. Binkis, K. Bradūnas, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova, G. Patackas, A. A. Jonynas, V. Daunys); suteikia jai biblinės parabolės matmenų.

       Rolandas Rastauskas (g. 1954) savąjį poeto amplua pradeda ir „pabaigia“ dešimtajame dešimtmetyje, per kurį išleidžia tris knygas: Albumas (1987), Tinginio raudos (1992), Aktorius pasitraukia (1996). Vertėjas, dramaturgas, kultūrinių ryšių žmogus išbando save poeto vaidmenyje. Poetas rašo iš kultūrinės aplinkos (teatro, baleto). Yra atvirai literatūriškas, – kaip albume atpažįstame Boriso Pasternako, Paulio Celano, Constantino Cavafy'o ir kt. poetiką, italų renesanso, antikos asociacijas, Franzo Kafkos, Jorge's Luiso Borgeso kūrybos užuominas. Rastauskas originalus gana įžūlia avantiūra, – rinkinėlius jis leidžia a la Maironis Pavasario balsus. Antrame gana solidaus storio eilėraščių rinkinyje jis pakartoja 24 (t. y.beveik visus) pirmojo plonučio rinkinio eilėraščius (ir prideda 35 naujus). Ar todėl rinkinį pavadina Tinginio raudomis? Nors rezonanso ši avantiūra nesukėlė, autorius ir į trečiąjį rinkinį įdėjo pirmojo eilėraščių, likdamas ištikimas savo vaidmeniui... ir „pasitraukė“.

       Būtų galima teigti, kad vaisingiausiai vakarietišką eilėraštį adaptavo devintojo dešimtmečio jaunieji poetai. Šiuo metu atrodo, kad XX a. pirmosios pusės vakarietiškasis eilėraštis nustoja buvęs mūsų poezijos „aukso kasykla“. Ar išties jau visas „poezijos auksas“ šioje kasykloje iškastas?..

       Kiek kitokia kultūrine vaizduote grindžiama Gražinos Cieškaitės (g. 1951) poezija. Poetė, pirmuosius žingsnius žengusi su savo karta, aptariamuoju dešimtmečiu nuo jos ryškiai atsiskiria. Cieškaitės poezija apibūdintina kaip filosofinė–religinė–ezoterinė meilės poezija. Pas mus ji beveik neturi tradicijos, – poetė eina simbolistiniu Jurgio Baltrušaičio, bet labiausiai... Johanno Ch. F. Holderlino ir Milašiaus keliu. Jos poezija – vizijų, abstrakčių metaforų, užtamsintos kalbos poezija. Poetė nusigręžia nuo šiapusybės, nuo žemės peizažų ir reikalų, nekalba apie gamtiškąjį gyvenimą. Ją pakerėjusi antgamtės šviesa. Būtis mąstoma kosminiais vaizdiniais, „dangaus“ peizažais, Dievo siužetais. Kosminėmis, religinėmis meditacijomis išsakoma metafizinė dvasios patirtis. Poetė nuosekliai kuria poetinę kosmoso, Dievo ir būties filosofiją. Šią laikyseną matome rinkiniuose: Skrendu virš labirinto (1989), Auka žvaigždžių vainikui (1991), Tarp laiko ir amžinybės (1997), Antgamtėje klajojanti šviesa (2002). Naują Cieškaitės poetinę programą pastebi literatūrologas Ramutis Karmalavičras. Jis kalba apie poetės „metafizinio skrydžio ir vaizduotės substancinį pajėgumą“ ir teigia, kad „nujausti filosofinį pasaulį, išgyventi ji kaip skausmą – tampa vieninteliu poetinės refleksijos imperatyvu“ (3).

       Cieškaitės poezija – įtemptos minties, intelektualios vaizduotės poezija. Svarbiausia joje – Visatos ir Dievo meditacija, mąstymai apie jo sukurtąjį žmogų. Išsakomos būties esmė – Dievo jutimas ir meilė.

       Meditacija yra pagrindinė kalbančiosios būsena, susiejanti vakarietišką racionalųjį ir rytietišką intuityvųjį pažinimą. Poetine programa galima laikyti šias eilutes: „medituoju visatą / jos astralinį ritmą / ir žvaigždėtą tylėjimo balsą“ ( Antgamtėje klajojanti šviesa, 188) arba, kaip kitur pasakyta, „jos dvasinį būvį“ ( ten pat, 140). Mąstoma apie amžiną daiktų būtį („iš Dievo daiktų amžinoji būtis prasikalus“, Tarp laiko ir amžinybės, 9) ir apie žmogiškojo proto ribas. Labiausiai vertinama pastanga suvokti, suprasti. Mąstymas ir kalbėjimas laikomas būtinuoju egzistencijos pagrindu: „Regim Dievą savy mes – mylėdami dievišką protą“ ( ten pat, 21); „Pajudėjus alcheminiam gaivalaui, – protas ramybės netenka – / ir lekia tarytum drugys suliepsnot nuo idėjos“ ( ten pat, 15). Minties gyvybė ir poezijos kalba siejamos su pranašų kalba, – jų žodžius lemtis tik išverčia į savo kalbą...

       Iš antikos mitų, krikščioniškosios Vakarų kultūros, Rytų religijų, gamtos religijų kuriama vientisa mąstymo erdvė, kurioje pagrindinės figūros yra akmuo, alchemija, formų magija, daikto priežastis, labirintas, sodas, pragaro tarnai, Majos šydas, žvaigždė, visata, kosminės marios, kosminis medis, Kūrėjas, angelai. Prisiimama viduramžių alchemijos vaizduotė ir simbolių poetika (šviesa–ugnis–gėlė–rožė–marija–žvaigždė). Simboliai, poetinės metaforos virsta sąvokomis (daiktų pradžia, tikrovėj paslėptoji, amžinybės gemalas, laiko veidrodis, visatos kryžkelės). Sąvokomis tampa d a i k t a s ,  k ū n a s ,  s i e l a .

       Poetei rūpi visatos daiktų buvimo būdas. Rinkinyje Tarp laiko ir amžinybės medituojama judėjimo idėja (kosmoso, gamtos, gyvybės, minčių, mechaninis ir t. t. judėjimas): „O skriejame! Visatos delno sugniaužti grūdai. Kas Dievo akyse? – tai mes – į purpurinę dirvą“ (52). Judėjimo požiūriu medituojama paslaptis („Koks Dievo pradas klaidžioja tavy?“, 54), vienatvė, būties našta....

       Poetei artima gamtos religijos (ir Hölderlino) idėja, jog gamta – ne tik materija, bet ir dievų pavidalai; artimos ir Friedricho Nietzsche's mintys apie Dievo mirtį ir žmogaus vienatvę („Esi fatališkas gyvenimo vaidmuo, saldus ir svetimas, ir baigtas kūnas, pažadintas nuogybės judesys, protingai žaidžiantis su Dievo pelenais“, 61). Vis dėlto kalbančioji jaučiasi Dievo sukurto kosmoso dalis („Mes išeisim švieson – tiktai savo buvimą įrodę – / ir sustosim tenai, kur dievybė atsakymą sako...“, 21),

       Pagrindinis klausimas, kylantis rinkinyje Antgamtėje klajojanti šviesa medituojant kosminę sąrangą, – sukurtojo daikto ir Kūrėjo santykis: Kūrėjas – likęs ar nelikęs daiktuose? ar daiktai – be sielų, be Kūrėjo? Apmąstomas metafizinis ir fizinis laikas („tyliai skleidžiasi žvaigždės / metafizinės žvakės / begalybė įeina į daiktus“, 188). Metafiziniu požiūriu žvelgiant, niekas niekur nedingsta; nei Visatoje sukauptas gėris, nei sukauptas blogis („Nešvarios budelių mintys, išplaukusios į visatos paviršių. /<...>/Tarp dangaus ir žemės sklando negimusių genijų vėlės“, 217). Bet pats sukurtasis pasaulis yra laikinas, laikiškas, jo metafizika tapusi fizika („angelai apakinti, nukirstais sparnais... / kalėjimuos, lavoninėse, beprotnamiuos“, 218). Vizijomis išgyvenamas besibaigiančio pasaulio šiurpas, atveriama žlugimo, užterštumo atmosfera, žmonijos egzistencijos negatyvioji pusė. Ją čia pat atsveria šviesioji – atstovaujama Kūrėjo, Betliejaus kūdikio, Marijos.

       Kosmoso, Dievo ir žmogaus būties filosofijos kontekste keliamos žmogaus vienatvės, meilės, mirties temos. Problemiškiausiai išgyvenama širdies ir proto, materijos ir dvasios (kūno ir sielos) dermė–nedermė (puolusio angelo mitologema). Kalbančioji medituoja žmogaus gelmes – „vienuoliškai žydintį sodą“ ( Tarp laiko ir amžinybės, 12). Kosminės, metafizinės šviesos turi meilės tema. Meilės išgyvenimui ieškoma vietos krikščioniškojoje filosofijoje („Esi danguj – akla žvaigždė bekūnė, / o tavo spinduliai lemtingai skrieja / į meilės aidą ir šventoj viršūnėj / sutampa su Dievybe sutvertieji“, Antgamtėje klajojanti šviesa, 42).

       Kartu su pasaulio sukūrimo idėja, visatos egzistavimo vaizdinija apmąstoma ir krikščionybės istorija. Labiausiai pritraukiami krikščioniškieji viduramžiai (viduramžių mistikų, disputų, regėjimų, giesmių, filosofinių traktatų, misterijų kontekstai). Jų vaizdiniai prieštaringiausiai išreiškia ir krikščionybę, ir pasaulio sandarą.

       Cieškaitės poetinis kalbėjimas sudėtingas; sakinys ilgas, asociacijos komplikuotos. Kas neaišku vienoje pastraipoje–posme. dar labiau sukomplikuojama antroje, o nauju pavidalu išnyra trečioje. Kosminių, biblinių fantazijų tirštumoje iššokantys klausimai yra raktas visam eilėraščiui.


       Daikto estetikos poetai

       Greta intelektualiosios, abstrakčiosios poezijos, kuriai svarbu minties takas, pastaruoju dešimtmečiu išryškėja kita kryptis: artimų daiktų meilės ir išminties tako poezija. Ties daikto estetika, ties trumpu rytietiškos manieros eilėraščiu susikoncentruoja Kajokas, Miliauskaitė. Kajokas fiksuoja dabartį, esamybę, šiapusybę. Būtis skleidžiasi dabar, šią akimirką. Dabarties pilnatvė yra Kajoko pasaulėjautos centras. Miliauskaitė savo poetinį pasaulį kuria iš praeities: iš dabar išgyvenamos atminties ir vaizduotės.

       Donaldas Kajokas (g. 1953) yra gana vientisas poetas. Svarbiausi rinkiniai Tylinčiojo aidas (1988), Žuvusi avis (1991), Drabužėliais baltais (1994), rinktinė Meditacijos (1997) išaugę iš gilinimosi į Rytų filosofinius, poetinius tekstus. Paskutinis rinkinys Mirti reikia rudenį (2000) rodo naujas tendencijas. Centrinė knyga – rinktinė Meditacijos.

       Rytų kultūroje Kajokas randa mūsų poezijai neįprastų pasaulio suvokimo būdų, įveda į literatūrinę tradiciją parabolinių vaizdų, atėjusių iš „Giesmių giesmės“, Rabindranatho Tagore's ir kitų rytietiškos poezijos. Poetinės prozos etiude „Svečias“ perteikiama Rytų karaliaus soduose viešinčio svečio minčių tėkmė, kurioje atpažįstame žemiškosios žmogaus karalystės idėją, suformuotą klausimu: „Kieno aš svečias šiuose nesibaigiančiuose soduose? <...> / Laukiu, gal pasirodys tasai, kurio valia buvau sutiktas su karališkom iškilmėm, širdį džiugina tolumoje skendinčios marmurinės dievų skulptūros, kadais jų sapnuose meldžiau, kad tik suteiktų man tą džiaugsmą, dabar prašau: tik neatimkit iš manęs šio džiaugsmo, – kieno svečias esu šiuose nesibaigiančiuose soduose?“ ( Meditacijos, 85). Vėlesniuose rinkiniuose skaitome rytietiškos išminties nušviestus trumpus eilėraščius, poetas sukuria savą eilėraščio modelį. Įtraukia krikščioniškosios kultūros ženklų.

       Kajoko poezijoje nėra savo problemas demonstruojančio, savimi užsiėmusio subjekto. Kalbantysis – piligrimas, atsiskyrėlis, vyno pilstytojas, fleitininkas, sūnus palaidūnas ir t. t. Adresatas, į kurį kreipiamasi, yra ir „kažkas“, ir tam tikra savęs projekcija. Eilėraštį sudaro sąlygiškas, paraboliškas vaizdas ir jo pagrindu kildinamas klausimas. Eilėraščio „Artėjame, ir vandeniu skaidriu“ paskutinė eilutė neprimygtinai primena, jog sukurtasis vaizdas (vandens paviršiumi slystanti valtis) yra gelmės ir paviršiaus, esančiųjų ir atsispindinčiųjų parabolė. Svarbiausia tokio pobūdžio eilėraščiuose naujas santykis su būtimi – gyvenimo išminties atradimas, įžvelgimas.

       Kajoko poezija yra ne tik giliai įsismelkusi į pačią Rytų išmintį, bet ir perėmusi meditacijos mokymosi struktūrą – Mokytojo ir Mokinio pokalbius. Ir pačią tų pokalbių esmę, tai yra mokymąsi stebėti gyvenimą įsižiūrint į tarsi nereikšmingus, atsitiktinius dalykus: įsižiūrėk į šviečiantį šiaudą, į krūmą lietuje, surask, kuo jie atsitiktiniai, nesvarbūs, kuo svarbūs, kaip susiję su kitų būtimi, kaip per juos įmanoma paaiškinti būties dėsningumus... Įsiskaitymas į Rytų poeziją leidžia išsiugdyti meditatyvų nuotolį, susikaupimą ties smulkmena. Iš smulkmenos pastebėjimo kyląs galvojimas nėra ištęstas (kaip būdinga vakarietiškai kultūrai), jis – tik trumpai švystelėjusi mintis.

       Kajokas pakoreguoja iki tol kiek kitaip funkcionavusias lietuvių poezijoje s i e l o s–k ū n o ,  s v a r b a u s–n e s v a r b a u s ,  ž i n o j i m o–n e ž i n o j i m o  opozicijas. S v a r b a u s–n e s v a r b a u s  antinomija ryškina žmogiškosios būties kertinius dalykus. Eilėraštyje ši antinomija ir išskleidžiama, ir panaikinama. Dažnai mintį palaiko gramatinė konstrukcija „nieko, – tik...“ Totaliame nesvarbume maža smulkmena, truputis reikšmės ir reikšmingumo „likutis“ pasirodo esąs pats svarbiausias dalykas. Visa žmogaus būtis nuausta iš tokių reikšmingai nereikšmingų dalykų. Nežinojimas yra ne trūkumas, ne opozicija žinojimui, o tam tikra būties forma, nematomais ryšiais susiejanti su būtimi, suteikianti pilnybę („lakštingala / vėl išgiedojo / naktį//kaip lengva miegoti/ šito/nežinant“, 211). Mirties nežinojimas, nepastebėjimas sukuria patį gyvenimą („...Klegėdami išniro jie iš vėjo / priėjo / girgždančius mirties vartus / praėjo / ir / – o dangau! – / to net nepastebėję nuklegėjo“, 218).

       Kajokas ryškina ir kitus Rytų poezijai (kinų, japonų) būdingus principus: estetika kaip gyvenimo būdas ir vaizdo estetika kaip poetinės kūrybos principas. Grožio požiūriu stebima gamta, matomas moters kūnas, daiktų formos ir spalvos, judesys, jausmai. Nereikšmingas judesys (vėstantis puodelis rankoje), buities detalė (karvė lietuje...), metų laikų pasisukimas („pralėkusių rogių vėžėj /sublyksi vanduo...“, 152) yra svarbūs žvilgsnio estetikos požiūriu. Eilėraštyje „Žiemos baladė“ paberiamos kelios nežinia kieno matomos detalės: varganas žmogelis ašarotom blakstienom, nušleivotais batais – girtas, miręs?, rainos žuvies akys, matančios, kaip vėjas neša to nušleivoto bato raištelį link girios, kol šis užstringa už kankorėžio, kaip keliu eina aklasis ir kaip t y l i a i  p a s a k i š k a i  s n i n g a. Batų raištelis – detalė, kuri matoma kelių akių: kalbančiojo, žuvies ir neregio. Sukuriama matymo–nematymo opozicija, kuri iš tiesų neturi prasmės. Ir batų raištelis, ir tylus pasakiškas sniego kritimas yra tikrovės estetikos dalis. Žvilgsnis sugauna reiškinius grožio matmeniu. Raiškus estetiškas vaizdas yra kartu ir paraboliškas socialiniu, psichologiniu, ontologiniu požiūriu. Vaizde suglaudžiamos, išlyginamos, suderinamos įvairios priešpriešos: negrožis (nušleivotas batas) ir grožis; nelaimė ir įstabi akimirka; varganumas ir nieko nepaisantis pasakiškas sniego kritimas; laikina žmogaus buitis ir amžina gamta; nematymas ir matymas (žuvies akys ir neregys). Estetišku vaizdu projektuojami žvilgsniai į būties paslaptį. Esė knygoje Dykinėjimai poetas yra sakęs: „pats vieną dieną nustebau, kad pasaulis ne išreiškiamas, o išvystamas. Net sėkmingiausios pastangos išreikšti tai, ką pamatei, reiškia, kad pamatei dar ne tai“ (34).

       Eilėraščio šerdį paprastai sudaro vienas vaizdas, situacija, detalė: prieš audrą atsitiktinai pakliuvęs į valtį šiaudas („toks giedras, auksinis – <...> // toks Dievo žmogelis, / pamiršęs sutemt“, 198). Grakštus ir taupus vaizdas, visada labai konkretus tarsi koks piešinio brūkšnelis, nėra vienareikšmis, nesuvedamas į teiginį. Itin preciziška eilėraščio kompozicija.

       Rinkinyje Mirti reikia rudenį (2000) daugėja dramatizmo, laiko refleksijų. Kinta poetika: greta tariamo pokalbio Kajoko eilėse matyti ir bendra dešimtojo dešimtmečio poetikos tendencija (ateinanti iš klasikinio modernizmo ir jo skleidėjų – Gedos, Venclovos poetinių eksperimentų) – reiškinių sąrašas. Šią poetiką motyvuoja Kajoko pasaulėjauta: žmogus paliečiamas visa ko, kas aplink svarbu ar nesvarbu, gražu ar negražu; taip matomas ir lentpjūvėje apsilankęs kaimynas – angelas, pavargėlis, „apkritęs pjuvenom, žvaigždynais, erkėm“ (101).

       Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) poezija dešimtajame dešimtmetyje įsitvirtina tyliai ir užima svarbiausias pozicijas (eilėraščių rinkiniai Namai, kuriuose negyvensim, 1988; Uždraustas įeiti kambarys, 1995; rinktinė su dideliu pluoštu naujų eilėraščių Sielos labirintas, 1999). Ji atveria mergaitiškumo, tyliojo moteriškumo matmenį, kurio mūsų poezijoje labiausiai trūko. Eilėse neatsimetama nuo sunkios, tamsios patirties, – bet atsimetama nuo sielos sumaišties ir tamsumo. Miliauskaitės poezijai tinka žodžiai nuskaidrėjimas, išskaidrinimas: jausmų, aplinkos daiktų, vertinimų, paties poetinio sakymo. Jos poezija – tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Šiame kalbėjime atsisakoma paradoksų, prasminių ir stilistinių sandūrų, koliažo. Viena vertus, išlaikomas pirminis, autentiškas sąlytis su aplinka, – ji matoma labai reali, konkreti. Kita vertus, santykis su aplinka turi daug estetinės, literatūrinės distancijos: grožio išryškinimo, stambaus plano, subtilių kontūrų, kultūrinių nuorodų. Praeities daiktai, judesiai, žodžiai, intonacijos, išgryninti atsiminimų, turi tokio nepaprasto estetiškumo, kokį turi daikto atspindys veidrodyje.

       Didžiosios dalies eilėraščių turinį sudaro klaidžiojimas atminty, sapnai, vizijos. Tai – ne destrukcijos ženklai, o giliausia sielos būsena. Stengiamasi aprašyti tai, kas nuolat persekioja, spraudžiasi į atmintį.

       Pagrindinė obsesija – namų prisiminimai ir namų įsivaizdavimai („matau tuos namus, vos užmerkiu akis, nors niekad /nebuvau įėjus /<...> //ne namo namai, net nesvajoju / tokių turėti, žinau, neįmanoma, tai kodėl tada / vis matau juos, vos tik užmerkiu akis, gal tai obsesija“, Sielos labirintas, 279–280). Vaizduotėje iškyla įvairiausi namų pavidalai: turtingi dvareliai, apleisti ir nunykę namai, skurdūs namai, svetimi namai; įvairi ir jų aplinka (takeliai, pavėsinės, parkai, sūpuoklės), ir vidus (tuščios didžiulės erdvės, laiptai, durys su masyvia rankena, raktų ryšulys, paveikslai, nertinė staltiesė, šaukštelis, vaistažolės, komoda), žmonės (motina, lyginanti skalbinius, kelionė su senele pas gimines, nuotraukų žiūrinėjimas). Svarbūs perduodami iš kartos į kartą daiktai (žiedas, nosinaitė).

       Įsivaizduotam pasauliui disonuoja prieglaudos paauglystė, nepaprastas artimųjų šilumos trūkumas. Kalbama iš benamystės situacijos. Ieškoma tėvo, motinos tėviškių. Jų vietoje randami aerodromai, tranšėjos, „apleisti kapai, nykstanti tarmė“. Taip būdu išsakoma ir pokario drama (išvežimų, atimtų namų, apleistų namų, glaudimosi pas svetimus). Psichoanalizė leistų perskaityti poeziją kaip giliai užslėptą, pakeistą poetiniais vaizdais traumą.

       Kalbančiosios nepalieka moterų, turėjusių namus, paveikslai, gražaus gyvenimo vizija, troškimas padėti, globoti. Eilėraščio centre – moteris (prieš veidrodį, sodo alėjoje, siuvinėjanti, skaitanti). Ji atidi savo pasauliui; rami ir išdidi. Gestuose, veide atpažįstama ramybė arba užguitumas, arba rūpestis, elgesio modeliai. Nuolat bandoma peržengti asmens ribas, išeiti už savęs į kitų moterų patirtis. Kalbančioji savyje nešiojasi daugybę moterų patirčių, pavidalų: suvargusi prieglaudos mergytė, dvaro panelė, XIX a. jauna moteris („o Pano fleita! pažadini mane / devynioliktojo amžiaus / vidury“, 224), žolininkė, įsimylėjusioji, sukilėlių globėja, sesuo, sužadėtinė, negraži paauglė... Atidžiai sekama moteriškumo kaita ir formos. Susapnuotoji, sufantazuotoji „tikrovė / staiga atsivėrus“ (263) turi romantinės literatūros, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios mene įsispaudusius pavidalus: iš Adomo Mickevičiaus, Jono Kazimiero Vilčinskio kūrinių... Juose traukia tylus ir trapus moteriškumas, pasitikėjimas gyvenimu, mokėjimas saugoti tai, kas asmeniškai svarbu. Moterų figūrose ir įvairiose moteriškumo formose randama atrama ir stiprybė (Džeinė Eir, močiutė). Vertybė yra kuklus gyvenimas, dėmesys paprastiems dalykams.

       Tuo pačiu požiūriu Miliauskaitės poezijoje labai svarbus vaikystės laikas: vaikystė turėjo namus („ir nenoriu užaugt, / ir nenoriu nubusti“, 182). Namai neatsiejami nuo kūdikystės. Jie ir matuojami tik vienu matu – ar tinkami tyliam kūdikio miegui. Ši poezija atveria gilią vaikystės traumą. Vaikystės patirčių įspaudai (skonis, kvapas, pamesta pirštinė slidinėjant, sunkus kauptuko kotas, kelias iš mokyklos...) yra pagrindas rastis eilėraščiui. Obsesinio pobūdžio vaizdai renkami, gryninami, nuvalomi nuo laiko apnašų. Poetė siekia rekonstruoti vaikišką pasaulėjautą (atvirumą pasauliui, dėmesį detalei, pastangai viską įsidėmėti), vaiko žvilgsnį, kuriam visos palėpės ir užkaboriai turėjo savo paslaptį. Vaikystė iškyla kaip ryškiausius pėdsakus sąmonėje paliekantis laikas, kaip svarbi žmogaus tapsmo pradžia. Vaikiškumas suvokiamas ir kaip harmoningos pasaulėjautos „indas“ („gal tik vaikas / galėtų sutaikinti / su pasauliu“, 286).

       Klaidžiojimas namų alėjomis, tuščiais kambariais, žiūrėjimas į veidrodį, balsai, girdimi mintyse ar per sapną, pokalbių prisiminimai – yra figūratyviai išsakytas intensyvus dvasios veiksmas, sąmonės veidrodis. Moteris tuščiuose kambariuose, „balta moteriškė / apleistuos apkasuos, užmirštuos kapuos / nugriautuos namuos“ (105) suprastina ir kaip vėlė vaiduoklė, negalinti išeiti dvasia, nerandanti išėjimo iš praeities sąmonė.

       Pasakos (slaptasis kambarys, uždraustas įeiti kambarys, labirintas, veidrodis, našlaitystė), uždaro, iš išorės neprieinamo pasaulio apibrėžtys yra ir metafora, metapasaulis, kuriuo kalbama apie vidines patirtis, moters galias, asmeniškojo tylaus gyvenimo svarbą. Ši susikurtoji ir stropiai saugoma erdvė pati ima saugoti („šviesus/ uždaras mano pasaulis“, 225). Troškimas atgauti prarastą laiką, poetiniais paveikslais dovanoti jam amžinybę artimas Marcelio Prousto ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos pastangai.

       Miliauskaitės lyrikoje ne atviraujama, nekalbama apie savo jausmus, o kalbama apie patirtis. Kalbama netiesiai, ne apie save. Daiktų gyvenimas tarsi pirminis, o stebinčioji instancija save suvokia per juos. Daiktai – žmogaus pasaulio dalis, sauganti šias patirtis. Į „sielos labirintą“ žvelgiama labai susikaupus. Epizodas pasakojamas smulkmeniškai, detaliai. Kalbama kreipiantis tarsi į save, tarsi į kitą asmenį; vienas ant kito užslenka dabarties ir praeities laikai, viena kitą keičia Aš ir Tu figūros (Aš vidiniu regėjimu žvelgia į save, vaikišką tu, kuri savo ruožtu žiūri į senelių sodybą, 321). Žiūrėjimas tarsi į „kitą“, kalbėjimas apie „kitą“ sukuria atstumą emocijai, kuri (kaip ir atpažinimas – „betgi tai aš...“, 295) atsiveria pabaigoje... Tiesus išsisakymas – nutolintas, atidėtas į eilėraščio pabaigą. Eilėraštis turi aiškų modelį, pagrįstą stebėjimo, pasakojimo–trumpo išpažinimo, išsprūdusio atodūsio balansu. Tai – švaraus vaizdo, regėjimo ir tylių intonacijų poezija. Intonacijų skalė neplati, bet itin gyva. Saikingas intonavimas, tylus, ramus kalbėjimas – Miliauskaitės estetinė programa. Žodžio barjero nejusti – tarsi pro skaidrų stiklą žvelgtum į kruopščiai saugomą šviesų pasaulį. Paskutiniuose eilėraščiuose daugėja Rytų kultūros realijų.


       ***

       Aptartoji karta lemia bendrą šiandieninės poezijos vaizdą. Autorių kūryboje pastebimas akivaizdžiai sustiprėjęs dėmesys turinio dalykams. Postuluojama asmeninio pasaulio, vidinės erdvės svarba, individualaus suvokimo galia. Jų poezija teigia mintį, jog pasaulis yra toks, kokį sugebame pamatyti. Reflektuojamas gyvenamas gyvenimas, svarbi iš patirties kylanti mintis (išmintis).

       Įreikšminami paprasti, bet asmeniškam likimui svarbūs dalykai. Aplinkos daiktuose įžvelgiami grožio ir prasmės kontūrai. Karta teikia didelę reikšmę žmogaus įsigyventai erdvei. Tiesiai ar netiesiai šių kūrėjų poezijoje skleidžiama būtent ši vaikystės patirtis, išsaugojusi smalsumą senienoms, giminės relikvijoms, bendrai kultūrinei regiono tradicijai.

       Gyva ir intelektuali mintis pritraukia Vakarų kultūros kontekstus, Rytų meditacines patirtis, giliąją žodžio praeitį bei gamtiškąjį „naivumo“ matmenį. Kultūriniai kontekstai nebedemonstruojami kaip mokytumo ženklai, o yra mąstymo, savivokos būdas.

       Dešimtojo dešimtmečio vidurinioji karta patvirtina mintį, kad geriausioji poezija kyla iš vienatvės patirties; ar tai būtų fizinė vienatvė Dzūkijos ar Žemaitijos pakrašty, ar metafizinė.

       ____________________________
       2 Sigitas Geda, „Iš ten, iš kur nelaukiame“, Literatūra ir menas, 1980 lapkričio 15.
       3 Ramutis Karmalavičius, „Mus myli tai“, Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1993, 85–86.

       Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) / Sudarytojas Giedrius Viliūnas. – Vilnius:Alma littera, 2003