tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Nerašau, bet muzikuoju ir tapau (A. A. Jonynas, D. Kajokas, A. Gailius, R. Jonutis) (1992) (2)


       S. Nėris skaito filologinius rytų poetų vertimus į rusų kalbą, iš tų vertimų pasąmonėje formuojasi eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ modelis, o mes nūnai tai vadiname nesenkančia lietuviškojo lyrizmo versme. J. Strielkūnas rašo kosminio svaigumo eilėraštį ,,Po tylinčiom žvaigždėm“, ir intonacijomis, ir begalinių erdvių pojūčiu artimą A. Fetui, o mes J. Strielkūno lyriką įvardijame kaip stabiliausią ir nepažeistos poetinės tradicijos teritoriją. Kalbant apie D. Kajoko kūrybą, pirmiausia minėtini taip pat rytų poetai ir A. Fetas, S. Nėris ir iš dalies J. Strielkūnas, kuriuos vienija pirmiausia paprastumo estetika. Paprastas eilėraštis – D. Kajoko šiandienos siekiamybė. Sakau – šiandienos, nes paprastumo siekiai nuosekliai plėtojami turbūt tik rinkinyje „Tylinčiojo aidas“. Pirmosios dvi poeto knygos – savo struktūra, kompozicija – tik eina tos estetikos link, jose dažnai poetinio mąstymo „rytietiškumas“ ir vakarietiška poetinė forma demonstruojami dar atskirai. Iš vienos pusės – tokia deklaracija: „Segtuką, lietpaltį, vitriną / ir karsto antvožo vinis / sujungia posmuose ne rimai, / o keistas grožio bučinys“ (ŽKV, 38). Iš kitos pusės: ,,Ironija, erotika ir grožis – / trys valkatos, kurie nervingai traukia / poeziją lyg nuosprendį į kraują, – / tad ruoškis, pašauktasis, ruoškis“ (ŽKV, 39). Panašiai pasidalija ir poetinės įtakos. Kūrybinio kelio pradžioje D. Kajokui aktualesni poetai yra ne S. Nėris ir A. Fetas, bet ironiški G. Patackas ir A. Mikuta, konstruktyvus T. S. Eliotas ir R. M. Rilkė, nors paskutinysis rinkinio skyrius jau kultivuoja „Tylinčiojo aido“ poetiką. „Lapkričio veidrodyje“ – taip pat: pirmasis ir paskutinysis skyriai liudija šiandieninį D. Kajoką, tačiau didžiausią knygos dalį vis dėlto sudaro racionalistinio užmojo ciklai „Sapno mechanika“, „Džiaziniai muzikavimai“ ir „Veidrodis“. D. Kajokas šiuo atžvilgiu itin nuoseklus – paprastumo estetikos link jo kūryboje einama tuo pat metu ir vertikaliai, ir horizontaliai.

       Gamtos platumų, erdvių, aukščių, maitinusių A. Feto kūrybą, Lietuvos peizaže nėra, todėl D. Kajokui būtinas dinamikos, judėjimo įspūdis, horizonto ribojamam peizažui suteikiantis begalinumo (eil. „Siūbuoja medžiai“). Bet pačiam eilėraščiui gyvybės teikia ne vien gamtos gyvastingumas. Budinti poetiškumo dvasia, regis, turi įgimtą neklystantį vertybinį instinktą: čia labai natūraliai į amžiną gamtos ritmą įsiterpia ir pats žmogus, jo genties tęstinumo iliuzija arba imperatyvas. Nesikeičia nei bendras nusiteikimas, nei intonacija:

Mėnuo iš sapno. Lovytė.
Sparnas medinio arkliuko.

Šiltas mieguistas angelas
ant naktinio puoduko.


„Eilėraštis dukrytei“

       Paprastumas – natūraliausias, bet sunkiausiai pasiekiamas poezijos pasireiškimo būdas. Tikroji poezija – kaip ir išmintis – elementari ir todėl dažnai nepastebima. D. Kajokui buvimas poezijoje sutampa ir su buvimo žemėje prasme. Čia neklausiama, kaip motyvuoti pirminę eilėraščio metaforą. Čia taip pat neklausiama, kaip įprasminti gyvenimą. Čia tiesiog sakoma: „Rausvas uogos veidrodėli, / ryto pamiške, / gal prasmės nėra, todėl ir / nebeprasmiška“ (TA, 155). Tiesa, cikle „Tylinčiojo aidas“ ir poemoje ,,J. S. Bachas. Mišios si–minor“ keliamos kiek kitokios – universalesnės, mitologiškesnės – poetinės užduotys, iš pirmo žvilgsnio tarsi neigiančios jau aptartą D. Kajoko poetiškumo sampratą. Kita vertus, turime pripažinti, kad pats paprasčiausias eilėraštis, jei jis tikras, filosofinės gelmės ir būtiškos išminties visada turi daugiau, negu galime jos perskaityti, versdami eilėraštį į mokslo ar publicistikos kalbą, tik ta išmintis dažnai labai fragmentiška. Didesnieji D. Kajoko kūriniai bando sintetinti, sisteminti eilėraščiuose užfiksuotus poetinės tiesos ir netikėto vidinio praregėjimo proveržius. Nežinau, ar tai būtina, ar tai reikalinga D. Kajoko tipo lyrikui, juoba kad ties jo kūryba apskritai dažnokai norisi iš naujo kelti klausimus, į kuriuos jau seniai visų atsakyta. Tarkim, jei D. Kajokas, rašydamas paprastą eilėraštį, iš tiesų kuria paprastumo estetiką, ką tada jo kūryboje reiškia filosofija, intelektualinė refleksija, kas tada yra tiesiog poetinė mintis? Ar galime vadinti mintimi tai, kad „prasideda lapkritis vėlinėm“ (LV, 18), kad „mieguistai švelnūs tie nakties žiedai“ (LV, 92)? Arba kas jau čia tokio labai giliamintiško kad ir tokiose eilutėse: „Jei nežinai, dėl ko gyveni, / gyvenk, kad ramiai miegotum. / To pradžiai pakanka – kaip medžiui / nugrimzti į rytmečio apeigas. / O jei to pakanka pradžiai, / kas žino, pakaks gal ir pabaigai“ (TA, 157). Ar poema, ciklas gali ką nors sistemingiau ir nuogiau pasakyti? Kol kas į šiuos klausimus bijočiau atsakinėti. Aišku tik viena: D. Kajoko kūryboje susiduriame su specifiniu – magišku, grynai poetiniu – protu. Gal tai ir yra poezijos išmintis – protas, sutampantis su visuotine pasaulio jausena ir neturintis nė lašo spekuliatyvumo?

       Net seklokas filosofavimas D. Kajoko eilėraštyje nuginkluoja: „kodėl mes čia, dėl ko, – / kas šitai atsakytų... / Gal mėgautis žiedais, / gal perprasti buvimą, / o gal gimdyt vaikus – / taip, kad ir jie gimdytų“ (TA, 148). Neįtikėtina, kad nuogą semantinę panašių pasažų prasmę neutralizuoja vien intonacija, kalbėjimo būdas. Juk vis viena, jei reikėtų apibūdinti D. Kajoko poetinio pasaulio prasmes ir reikšmes, jas tektų nusakyti kaip minimalistines konkretaus žmogaus gyvenimo požiūriu (žinoma, rytų tikėjimų kontekste tai gali būti suvokta kaip dvasinio pažinimo viena aukščiausių pakopų, tačiau, kaip minėta, poeto kūryboje vis dėlto išlieka vakarietiškas dualizmas). Visa jo kūryba yra džiaugsmas žmogaus gyvenimo faktu, esatim. Žiūrint iš lietuvių lyrikos tradicijų perspektyvos, stebina, jog tas džiaugsmas gali būti produktyvus ir vaisingas. Ir tas nusistebėjimas ar tik nebus D. Kajoko fenomeno esmė?

       Kiek kebloka nuo D. Kajoko kūrybos pereiti prie A. Gailiaus knygos „Peizažas su žmogumi“ (10), nes čia vėl tenka grįžti prie jonyniško vakarietiškumo. Ir vis dėlto jo kūrybą maitina ta pati tradicija. Čia taip pat kryžiuojasi prancūziškasis O. Milašiaus misticizmas ir intuityvizmas, vakarietiškai racionaliai pagrįstas T. Venclovos „lingvistinis“ eilėraščio modelis ir lietuviškai drovus gamtos pojūtis. Čia taip pat eksploatuojamos įvairiausios poetinės formos, ir vidinių žodžio galių dėka sonetai, kurie sudaro antrąją A. Gailiaus knygą, gimsta ir rutuliojasi antikinių kolonų apsuptyje ar vakarietiškai jaukiuose interjeruose. Čia taip pat svarbiausias yra pasaulio vienovės pojūtis, remiamas harmoningų poezijos formų ir šviesios pasaulėjautos. Kultūriniai, intelektualiniai A. Gailiaus interesai uždėjo šiokį tokį antspaudą ir jo kūrybai, ir – toli gražu ne visada pagrįstai – jos vertinimams, interpretacijoms. Jau pirmosios poeto publikacijos buvo susietos su H. Hesės „Stiklo karoliukų žaidimo“ herojaus J. Knechto „Mokinio ir studento eilėraščiais“. Žinoma, A. Gailiaus kūryba davė tam pagrindo. Harmoningo pasaulio siekiai kai kuriuose jo eilėraščiuose iš tiesų buvo artimi tylioms H. Hesės deklaracijoms: „Dvasingas, lengvas ir žavus išties / Gyvenimas mūs, regis, tarsi fėjų / Vingriais rateliais tuštumoj sau skrieja / Toli nuo realybės ir būties“. To artumo H. Hesei, be abejo, yra ir knygoje – įsibėgėjus pirmajam, o ypač trečiajame skyriuje, bet štai racionaliai vakarietiška A. Gailiaus gudrybė: savo rinkinį jis sudėliojo taip, kad knygos visuma, netikėtas kontekstas hesiškos tonacijos eilėraščiuose verčia visai kitur dėlioti minties ir vaizdo akcentus. Vietoj hesiško minties kirčio, uždaros kompozicijos strofos knygos pradžioje nuskamba milašiška nostalgijos melodija (ir pavadinimas – „Švendriškių elegija“):

Vis krebžda, krebžda, krebžda plunksna,
ir popierius šiurena tarsi būtų
atėjęs jau ruduo, lyg būtų
jau spalio mėnuo, dvelkiantis salsvu
žolių mirties kvapu, lyg būtų
jau pabaiga...

       Tokia knygos pradžia daro tikrai netikėtą įspūdį. Čia „motina, / sėdėdama prie plytos, mezga, / ir siūlas nuo jos pirštų bėga bėga / iš vakar į rytoj ir dar toliau“ (p. 8), čia „vaikšto žmonės kaip iš pasakos arba / spalvoto paveiksliuko“ (p. 11), čia „raudonas spindulys per visą dangų / nubėga paukščių ir žmonių įspėti, / kad artinas audra“ (p. 34). Dvilypis įspūdis – lyg pats sėdėtum kaimiškuose senelės namuose ir rašytum čia skaitomą esaties eilėraštį, – iš čia ateina vaizdo, kalbos jaukumas, šiluma, – ir čia pat visa tai praradusiojo atodūsis. Galima tarti, jog tai elegijos prigimtis, jos nuotaikos specifika. Tačiau elegiškumas nėra ištisai būdingas A. Gailiaus kūrybai (ir čia minimi eilėraščiai, ko gero, yra ankstyvesni), tad jų būtinybė, mano galva, knygoje pirmiausia motyvuojama pasaulėvaizdžio ypatumais. Tai ne praeities, kaimo, namų gailestis, nors pabrėžtinai konkretus vaizdas lyg ir skatintų taip galvoti, – tai jaukumo, šilumos, santarvės ir harmonijos ilgesys, kuriam įprasminti ir yra skirta visa knyga.

       Ir kai perskaitai, ko a priori iš Gailiaus tikiesi, supranti, kaip reikalinga buvo elegiška knygos pradžia:

Tai jau ruduo. Esi lyg parašytas
Hegzametru švininiame laike:
Kaip cezūra išaušta vėlei rytas,
Ir vangiai keliasi galva, beveik nuvytus,
Po saule snaudulinga ir blankia.

       Eilėraštį reikėtų cituoti visą, bet ir iš strofos matyti mūsų lyrikai jau pažįstama T. Venclovos poetinė mokykla, tarsi savaime kreipianti dėmesį į „hegzametrą“, „cezūrą“, į „ilgą ir monotonišką eilutę“, kurią būtina gerai įsiskaityti, idant atsivertų takai graudžion būtin. Bet štai etinė ankstesnių eilėraščių prasmė verčia kitaip sudėti prasmės akcentus, ir čia nebe taip svarbus literatūrinis būties apmąstymų podirvis. Čia daug svarbiau „graudi būtis“ ir „didžiulė erdvė“, kur „duota ir tau vieta, seniai žadėta, / Prie ežero: sėdėk sau žolėje, / Klausyk, kaip kužda gelstanti laja / Hegzametrus išmirusių poetų“ (p. 13). Kultūra, poezija, kaip ir gamta, yra taip pat harmoningos būties ženklai. Netrukus prasideda klasikiniai, preciziškos formos sonetai, ir tai rodo, kaip nuosekliai ir lygiagrečiai auginama minties ir emocinė įtampa. Praeitis, patirtis, gamta, kultūra, menas ir galiausiai daiktai su savo vardais, žodynu, vaizdiniais nuosekliai vienas po kito įsitraukia į eilėraštį, bet neišstumia nieko, kas jau cirkuliuoja knygos semantiniame lauke. Šitaip harmoningo pasaulio nuostatai pasiduoda net miestas, šiaip, jau mūsų poezijoje destruktyvi ir griaunanti jėga: „jau kepėjai su baltom prijuostėm, / įraudusiais veidais iš krosnies traukė / šio ryto duoną. Jau vežiojo pieną, / senamiesty tarpuvartėj senukas / jau rūkė ir šypsojosi pro ūsą“ (p. 38). Šitaip pasiekiama santarvė su daiktais: „erdvėje kol kas nėra daiktų“, bet priglunda šiltas moters delnas ankstų rytą, ir pasirodo „taip arti / visi daiktai, kurie lėtai ir švelniai / dainuoja mūsų pirštų paliesti“ (p. 27). Tiesa, kituose skyriuose mintis padrikesnė, čia kompozicijai keliama gal net per daug užduočių. Beje, knygos struktūros, kompozicijos ypatumai tokie svarbūs gal tik debiutuojant, – vėliau jau kalbama apie visos kūrybos „kompoziciją“. Kol ne itin daug duomenų kūryboje, požiūris į knygą – kaip sistemą, kaip savotišką žanrą – taip pat nemažai pasako. Tarkim, jau dabar aišku, kad A. Gailius bus vienas iš nedaugelio poetų, kurie rašys ir leis eilėraščių knygas, o ne padrikai sumestus rinkinius, kad tai bus cikliškas poetas, ir cikliškumas jo kūryboje galbūt pakeis tai, ką, sakysim, A. A. Jonyno kūryboje atstoja besikartojantys vaizdiniai blokai ir „kertiniai“, labai individualizuoti žodžiai. Stiprią A. Gailiaus poetinę savimonę pirmiausia ir liudija knygos struktūra. Su bendra poezijos tonacija, etinėmis nuostatomis sutampa ir nedažni eilėraščio saviraiškos blyksniai, estetinio manifesto nuotrupos:

Po debesiu, kuris dabar virš mūsų,
Kartoju vis tą šventą žodį: būsiu.
Kaip žvakė būsiu, kaip sena knyga –
Atverski ją, ir bus dangus staiga
Visai arti, ir bus tik du šešėliai
Prie jūros ar miškų tankmėj, ir vėtei
Bus didelė diena, šviesi naktis,
Bus praregėjimas, ūmus tarsi mirtis.


„Po debesiu...“

       Svarbiausia vidinės harmonijos prielaida – sutapti su gamta, pasauliu, ištirpti juose (mes – du šešėliai), pasiduoti bendram visatos gausmui, kurio apkurtintam gyvenimas atrodo palaiminga duotybė. Apie tai ir kitas etiudas „Sakau: kėdė ir stalas, ir knyga“. Daiktai yra kaip niekas kitas tavo apsuptis, ir visa tai gali ranka paliesti; žvaigždė, graži naktis yra tavo jau vien todėl, kad juos jauti, gali juos pavadinti ir šitaip prišaukti. Tai atrodo tarsi žiūrėjimas iš kitos pusės – harmoningos savijautos pastanga eina iš paties tavęs. Ir čia svarbiausia jos prielaida – abstraktus, bet vis tiek esantis žmonių bendrumas: „Sakau: jau temsta, ranką man paduok, / Žiūrėk, kaip žydi didelis dangus, / Paguosdamas ir priešus, ir draugus“ (p. 32). Ir tikrai – vienas be kito tie eilėraščiai būtų lyg nebaigti, „neatsakingi“. Ir prasmės požiūriu nė vienas jų nėra svarbesnis. Prasmė atsiranda jų sandūroje – prigimties ir valingos pastangos dermė. Taigi A. Gailius iš harmoningųjų poetų – pats racionaliausias; poetinė kalba jam tik padeda valingam visus mus jungiančio „žvaigždėto dangaus“ užkariavimui.

       Šiaip man artimesni disharmoniškos, destruktyvių šiandienos jėgų paliestos pasaulėjautos poetai, tad ilgai negalėjau suvokti, kodėl A. Gailiaus – iš esmės priešingos jausenos poeto – pasaulėvaizdis toks suprantamas ir taip nesunkiai priimamas, verbalizuojamas. Neaiškumas išsisklaidė prie eilėraščio „vakarais, kai dainuodamas lyja lietus“. Čia ,,po nematoma žvaigžde gimsta poetas / į kūdikį panašus / jis pats pasirenka tuos dažus / kurie jam primins / vakarą, lietų...“ (p. 55). Ir išties – visas lyrinis vyksmas A. Gailiaus kūryboje plėtojosi lyjant lietui, vakare, naktį, tik pabudus labai ankstyvą rytą, rudenį. Štai šiandieninio žmogaus vidinės harmonijos sąlyga – vienatvė! Ir ne ta – kūrybinė, bet žmogiška. Net rašant laišką draugui, tiesiant jam ranką. Ir harmoningo pasaulėvaizdžio kūryba tampa programišku bėgimu „iš dienos“, iš žmonių apsupties, iš kasdieninio bruzdėjimo su visais jo atributas. Tada ir ciklas „Nyki diena“ nebeatrodo knygoje svetimkūnis. Jis paprasčiausiai teisingas. Ieškoti, siekti harmonijos A. Gailiaus kūryboje – valinga lyrikos užduotis sau. Tokia pastanga, dailininko V. Valiaus žodžiais, tarsi kūlgrinda gula į mūsų amžiaus problemų verpetus ir padeda perbristi juos nepraradus dvasingumo.

       Yra dar vienas programiškas A. Gailiaus eilėraštis, taip ir pavadintas – „Ars poetica“. Jis verstų kalbėti jau ne vien apie pasaulėvaizdžio, bet ir formos, poetinės mokyklos dalykus:

Mes ne meistrai. Mes uolūs mokiniai.
Palinkę prie spalvotų pergamentų,
Mes mokomės kalbėti ir gyventi,
Kartojame žodžius, kuriuos seniai
Visi jau tariasi žiną, atspėti
Mėginam prasmę, ir liežuvis pinas...

       Paraidžiui skaitant tai gali pasirodyti lyg pasiteisinimas, suvokus, kaip nesunku poeto eilėraščiuose atpažinti H. Hesės, D. Tomo, P. Eliuaro, A. Tarkovskio, dar vieno kito poeto šešėlį. Neatsispirta madingai pagundai parašyti tankų, o eilėraštis „Rytas“ – tik formaliai užmaskuoti trieiliai. Bet šiandieninė kritika, kai kuriais atvejais visai be pagrindo, drovisi ieškoti svetimo žodžio pėdsakų, tad tokių elementarių intencijų kūrinys būtų bent jau be įpareigojančio pavadinimo. Reikalas kitas. Mokinio statusas leidžia nevaržomai jaustis meistro dirbtuvėje. Didžiųjų literatūrų, didžiųjų poetų patirtis mums reikalinga mokantis (dar tik mokantis) adaptuotis, išlikti dvasiškai sveikiems urbanizuotoje aplinkoje. Kur jie ieškojo atramų, kuo labiausiai pasitikėjo? „Kantrybės žygdarbis. Tai pareiga ištverti“, – taip prasideda eilėraštis apie Tomą Maną. Kitame kūrinyje atvirai svarstoma: „Aš knygose mačiau raides, senųjų / lengva ranka rašytas, tarsi niekas / nebūtų jiems rūpėję taip labai, / kaip braižyt plunksna gelsvą pergamentą“ (p. 70). „Betgi ir juos turėjo slėgti jų našta, / <...> /ir jie turėjo būti išmintingi, / jei džiaugsmo jų širdy nesunaikino / karalių raštai“ (p. 70)... Taigi kultūrinė tema A. Gailiaus kūryboje daugeliu atvejų pirminė. Kultūra – aktyvių dvasingumo paieškų teritorija. Čia A. Gailius ne vienišas – jis atsiduria toje pačioje gretoje, kurioje esame įpratę matyti S. Gedą ir ypač D. Kajoką. Bet eilėraštyje „Ars poetica“ paaiškinamos ir kasdieniškesnės vidinės harmonijos paieškų priežastys:

ir liežuvis pinas,
Ir prieš akis mums regis tankumynas,
Gūdi giria, kur kerplėšos, rauplėti
Stori kamienai šviesą mums užstoja.
Bet štai jau proguma. Troba artojo.
Štai puodžiaus ratas, batsiuvio kurpalis.
Štai vaikas verkia basas ir sušalęs.
Tas pats dangus ir ta pati žvaigždė.
Nudžiugę regim: duona ir kėdė.
<...>

Ir jau lengviau mums duodasi skiemuo.
Ir jau drąsiau mes stojam prie varstoto.

       Taip jau išeina – amžinoji pasaulio šviesa, dieviškoji harmonija, žmogaus ir gamtos, žmogaus ir daiktų sutapimas, „nebylusis gyvenimo džiaugsmas“, žodžiu, visa tai, ką dėl iškilmingumo net ištarti nejauku, ir – dirbtuvė, varstotas, kartojami žodžiai ir skaitomi seni pergamentai. Intuityvioji, harmoningo pasaulėvaizdžio poezija išties labiau negu bet kokio kito tipo savo vaizdinį, muzikinį, tapybinį išraiškos priemonių arsenalą kaupia pati; jos stichija – literatūra, poezija, menas, ir net tais atvejais, kai ji drįsta vertinti tikrovę, kai jį grįžta „į šitą laikrodį“, ji operuoja tik subtiliai estetiškai išreikštais argumentais. Ji negali, kaip N. Miliauskaitė ar – iš kitos pusės– A. Verba, pasaulėvaizdžio grįsti empirinės tikrovės nuotrupomis, kasdieninio gyvenimo blokais; net ir socialiausiai orientuotame eilėraštyje turinys visada lieka pati tapyba. Išreikšti tai, kas neišreiškiama, pasakyti tai, kas kasdieniniais žodžiais nepasakoma, ir teįmanoma tik specifinėmis priemonėmis, kurios kaupiamos specifinėje meno aplinkoje. Ir todėl harmoningųjų, intuityviųjų poetų kūrybinės laboratorijos visada primena dirbtuves, kur gausybė reprodukcijų albumų, klasikos įrašų, daugybė spalvų ir garsų, o ant porėmio – vienas vienintelis tapomas paveikslas. Stebiuosi, kodėl taip nemačiom ir negirdom praėjo R. Jonučio debiutas (11). Jei knyga butų pataikiusi į A. A. Jonyno, D. Kajoko muzikavimo toną, turbūt būtų labiau užkliuvusi, bent jau būtų gerai išbarta. Bet R. Jonutis jau pirmuoju rinkiniu ėmė ne muzikuoti, bet tapyti, o jei ir muzikuoti, tai minimalizmo estetikos principais – maždaug kaip O. Narbutaitė ar kiek ankstyvesnis V. Bartulis. Prie tų pačių dalykų, kurie nūnai tapo A. A. Jonyno, D. Kajoko, A. Gailiaus „užkariauta teritorija“, R. Jonutis eina tarsi iš kitos pusės ir pasiekia tą patį, bent jau ne mažesnį efektą. Pasaulio vienovės ryšiai jo kūryboje matomi ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai, ir senovės graikų, romėnų istorijos realijos čia projektuojamos maždaug kaip K. Kavafio lyrikoje: pasikartojantis dramatizmas, pasikartojančios tragedijos yra mūsų išlikimo garantija. R. Jonučio eilėraštis, kaip ir jau aptartų poetų kūryboje, vyksta ne dabar ir čia, o kažkur toli istorijoje ir aristokratiškoje aplinkoje; jis kalba apie kažką, ką ir iš tiesų beveik neįmanoma įvardyti, tačiau aišku, kad jo centre – labiau negu anksčiau aptartų autorių eilėraščiuose – stovi jautrus, trapus ir lengvai pažeidžiamas žmogus. Etinį reliatyvizmą, A. A. Jonyno išreikštą atvirai ir ultimatyviai, R. Jonutis įtvirtina estetiškai, dar ir struktūriniais principais, ir šio poeto į mūsų lyriką perkeltas stivensiškasis eilėraščio modelis, regis, grasina virsti rimta mada. Štai tokio tipo eilėraštis „Kas yra lapė?“: ,,1. Niekas nemoka / lapių kalbos // 2. Rudenį klevai / rudesni už lapes // 3. Mano kaimynas / augina jas / gražiuose narveliuose // 4. Vis tiek lapės / labai savarankiškos // 5. Niekada nemačiau lapės / miške arba laukuos // 6. Vaikščiodamas užmiestyje / dažnai jaučiu / kaip iš kažkur / žiūri į mane lapė“ (p. 35). Rodos, eilėraščiu nieko nepasakoma, bet kalbama apie: 1) amžiną gamtos paslaptingumą; 2) gamtos pažinimo gradaciją ir utilitarumą mūsų sąmonėje; 3) miesčionišką žvėrių industriją ir garsiąją mūsų nuostatą: mes – gamtos valdovai; 4) savo gyvenimo nesavarankiškumo pojūtį; kuo jis savarankiškesnis už kokio žvėries gyvenimą? 5) gyvenimo mieste saviizoliaciją; 6) nuo pat stalinizmo laikų mumyse įsišaknijusią persekiojimo, stebėjimo baimę. Tai horizontalūs mūsų gyvenimo ir gamtos ryšiai. O štai vertikalus pjūvis: „neįmanoma žvaigždė / virš galerų // kiekvienas / prirakintas prie savęs / yra / begalinis atodūsis // o jūrų žolė / virš jų kapų / nešienaujama / auga žemyn“ („Galerų irkluotojai“). Istorija R. Jonučiui yra duotas, jau savaime išdidintas paveikslas, kurį patogu persipiešti po detale, po štrichą; didžiajame paveiksle, kur visiems seniai aiškios visų spalvų prasmės ir žinomi visi siužetai, kiekvienas galės pasitikrinti tų detalių ir štrichų reikšmes. Todėl R. Jonutis pabrėžtinai nieko nevertina. Jis tik tapo, ir iš visų lapės variantų skaitantysis gali pasirinkti vieną. Taip iliustruojamos vaikiškos knygos, panašiai rašomos literatūrinės pasakos – gyvenimo išminties pradžiamokslis.

       Beje, R. Jonutis, regis, kol kas vienintelis iš aptariamų poetų, eilėraščio vaizdą grindžiantis visais, net ,,neprestižiniais“ žmogaus pojūčiais. Gal būtent todėl tenka kalbėti ne tik apie jo eilėraščių muzikavimą, bet ir apie tapybą, gal net keramiką – čia būtina girdėti, matyti, liesti. Antai vienas gražiausių jo eilėraščių „Deganti žirafa“: „1. ką jaučia / saulėlydžio glėbyje / deganti žirafa // 2. užuodusios kepamą mėsą / renkasi / pirmosios žvaigždės“ (p. 15). Ir eilėraščio suvokimo registrai: 1) lietimas, regėjimas; 2) kvapas. Dar vienas eilėraštis:

kas žino
kokios sunkios prinokusios beždžionės
žydinčiam medžiui

dusliau už šūvį
jos krenta
ant smėlio


nustebimas tiktai nustebimas
miglotose jų akyse


„Ch. Sutinas. Beždžionės“

       Ir suvokimo registrai: 1) skonis; 2) klausa; 3) regėjimas. Tai ypatingos dvasinės įtampos ir ypatingo įsiklausymo į save, į pasaulį poetas. Tokiam įsiklausymui, tokiam susikaupimui reikia erdvės ir laiko, kur galėtų skleistis drovus jausmas ir mintis. Lyg skaitytum Mopasano romaną apie aristokratų meilę ir suprastum, kad tokiai meilei reikia gimti aristokratu: su rafinuočiausiu skoniu, rafinuočiausiais jutimais ir begale laiko, kur jie realizuotųsi. Ir R. Jonučio žmogus iš esmės įvairiapusiškiausiai atsiskleidžia aristokratiškoje aplinkoje:

miegantys paukščiai
tavo rankose
ir stiklas ilgesio

kriauklės pilnos nakties
atidaromos vakaro peiliais


senesnis už mėnulį
stalo sidabras –
ir viskas
tikriausiai veltui


„Vėlyva vakarienė“

       Šitą eilėraštį taip pat nesunku motyvuoti skonio, regos pojūčiais, bet jame turbūt svarbiau yra kriauklės, atidaromos „vakaro peiliais“, ir senas stalo sidabras. Ir ypač tai, jog „viskas tikriausiai veltui“. Mes senokai pajutome kainą, kurią turime mokėti savo gyvenimo būdu ir kasdieniniais įpročiais už kiekvieną subtilesnį, rafinuotesnį pojūtį, aristokratiškesnį laikysenos mostą. Visa tai slypi mūsų dvasios genuose, ir nieko iš esmės nepakeitė jokie rusiški nei lenkiški dvarų nutautinimai ir nacionalizavimai. Esama ne tik žemdirbių, bet ir karių, bajorų kraujo balso, ir jį kartais išduoda mūsų poezija. Tarpais jis prasiveržia tiesiogiai, kaip šit R. Jonučio eilėraštyje, kartais poetinė būsena nukeliama į Paryžių, kaip kai kuriose A. A. Jonyno bravūrose. Aišku tik tiek: net patys rafinuočiausi ,,dvasinės genetikos“ pėdsakai mums išganingi, nes ir nesuvokiami padeda išlaikyti istorinę nacionalinio charakterio pusiausvyrą. Ko gero, būtent šitiems genams turime būti dėkingi ir už kai kuriuos šiandieninės poezijos subtilumus. O tai, kad tų pojūčių prasmės neatpažįstame arba atpažinę išsižadame, teliudija, kad jie įsišakniję ir labai gajūs. Juk ant „Vėlyvos vakarienės“ stalo darniai gula antikinė tauri lektūra, čia dera ant sienų kabantys Sutino, Rembranto (eil. ,,Rembrantas. Danajė“) paveikslai. Nesakau, jog negalima R. Jonučio perskaityti taip, kaip Just. Kubilius perskaitė eilėraštį „mane tardo ruduo“: „mane / tardo ruduo // peleninėj / smilksta / neužgesintos valandos // pripilu / stiklinę prietemos / ir geriu / užsimerkęs // languose / lietaus grotos / ir jaučiu / kaip miegas / uždeda man antrankius“. „Aš čia įžiūrėjau gyvą mumyse pokario situaciją. Tai suvokus, galima paaiškinti, iš kur atsiranda dvasinis pasyvumas, kodėl pasaulis teka į mus, o ne mes kažkokiu būdu norime veikti pasaulį. Ir tas atminties motyvas poezijoje... Praeitis yra gyvesnė nei dabartis“ (12). Galima jį komentuoti taip, galima – kitaip, bet man šis eilėraštis yra paprasčiausiai labai gražus, bene tiksliausiai visoje knygoje motyvuotas estetiškai: čia tiksliai išbalansuotos lygiagrečiai brėžiamos dvi estetinio patyrimo linijos. Pirmoji – „mane tardo“, „peleninėje smilksta“, „geriu užsimerkęs“, „languose lietaus grotos“ ir antroji – „ruduo“, „neužgesintos valandos“, „stiklinė prietemos“, „miegas“. Kaip simetriškai šitos linijos išsidėsto eilėraštyje ir kaip natūraliai jas užbaigia viena frazė: „uždeda man antrankius“!
       (...)

       ___________________________________
      
       10 Gailius A. Peizažas su žmogumi. – V., 1987. Toliau puslapis nurodomas tekste.
       11 Jonutis R. Eilėraščiai. – V., 1987. Toliau puslapis nurodomas tekste.
       12 Į save – kaip į kiautą // Komjaunimo tiesa. – 1988. – Saus. 15.

       Kukulas, Valdemaras. Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. – Vilnius: Vaga, 1992.