Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/adomo-broliai.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/adomo-broliai.jpg


adomo-broliai.jpg          Adomo broliai ir moterys: romanas / Gasparas Aleksa. - Vilnius: Vaga, [2001]. - 248 p.

          Visados būk poetas, netgi prozoj, - mokė Charlesas Baudelaire'as. Gasparas Aleksa, atėjęs į prozą iš poezijos, sąmoningai ar nesąmoningai eina šiuo keliu. Jo pirmąjį romaną "Adomo broliai ir moterys" galima nagrinėti kaip poetinės prozos kūrinį.

          Prozos kūrinys, susipynęs su poezija, - tai ne matematikos pratimas, - kiekvienoje galvoje jis vis kitoks. Todėl atsižvelgus į šį W. Gobrowicziaus pasakymą tenka konstatuoti, jog poetinė proza savo daugiasluoksniškumu ir vertinimo įvairove skaitytojus paverčia žmonėmis su atskira nuomone. Tad galima teigti, jog taip knyga formuoja skaitytoją ir yra įvairių vertinimų pirminė priežastis. Žinoma, G. A. iki W. G. dar labai toli, toli iki jo ir bet kuriam kitam Lietuvos prozininkui, šiuo atžvilgiu lietuvių literatūra yra a priori vienodai menkavertė ir atsilikusi.

          Tas, kas atverčia knygą, išleidžia į laisvę begales įvaizdžių, minčių, žodžių, kurie atspindi ją parašiusio žmogaus patirtį. G. A. nepavyko pasislėpti nuo to savo kūryboje. Autorius yra chirurgas, o knyga aprašinėja šios specifinės pakraipos specialistų gyvenimą. Pakeisti skalpelį į pieštuką - tai tik vienas iš būdų, kaip patenkinti save. Gali rašyti, ką nori - charta non erubéscit (popierius neraudonuoja, lot.), gali maudytis aistrose, įvykiuose, kančiose, dalyvauti žudynėse ir kelionėse povandeniniu laivu - viskas galima žmogaus vaizduotėje. Tačiau G. A. yra realistas. Pagrindinė romano tema sena kaip pasaulis ir iki skausmo artima kiekvienam žmogui - tai meilė ir mirtis. Tačiau čia G. A. šiek tiek pakeičia požiūrio kampą į šią temą. Iš tikrųjų tai nėra tradicinis meilės romanas, nes jo pagrindinis tikslas yra chirurgų gyvenimo vaizdavimas. Meilė čia tarsi atokvėpis po daugelio operacijų, todėl didelis dviprasmiškumas apima nagrinėjant šitą mirties ir meilės (sekso?) santykį. Tai, žinoma, kova. Chirurginė operacija - kova su mirtimi. Seksas, kaip sakė Kobas Abė, irgi yra žmogaus kova su mirtimi. G. A. suartina panašius savo prigimtimi procesus, todėl vienas iš jų turi užleisti kitam poziciją. Skaudi dilema, kurios esmė - ne nugalėti, bet nutolinti mirtį. Todėl knygos įvykių pasikartojimas tampa panašus į totalų tikėjimo paradoksą.

          Iš lėto, su didele atsakomybe ir meile savo amatui chirurgas-poetas lipdo savo kūrinį iš kūno ir kraujo, iš ašarų ir skausmo. Kūrinį tektų apibūdinti kaip poetinį realizmą. G. A. galėtų būti magiško realizmo atstovas (tam tinkanti kalba jau įvaldyta), bet trūksta vaizduotės. Charakteringa tai, kad sėkmingiausi knygos momentai yra arba operacijų vaizdai, arba meilės scenos. Operacijos net geriau…

          "Atvėrę krūtinę pamatėme, kad kruvina širdis šokinėja tuščioje ertmėje. Kairysis plautis susitraukęs į kumščio dydžio gniužulą, kuris kvėpuojant gargia ir spurda tarsi pašautas paukštis, taškydamas raudonus purslus. Pro dvi plačias skyles kairiajame diafragmos kupole iš pilvo veržiasi taukinė."(P. 27).

          Visas siužetas, lėtai plaukiantis pagrindinio personažo prisiminimų nebūtyje, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ligoninės gyvenimas snaudžia mirties tyloje, gyvenimas - taip pat. Bendra romano nuotaika - niūri, visur kažkokia prieblanda, lyg ruduo, dažnai lyja, žodžiu, nykstančio kūno nuojauta. Sovietinė realybė paženklina kiekvieno personažo likimą ir neaišku, kaip šiame pūvančiame pasaulyje dar galima tikėti grožiu.

          Pagrindinis herojus… Vis dėlto, kad nebūtų niūru, parafrazuosiu I ir P.

          Samarijos ligoninės vyriausias gydytojas buvo drovus chirurgas. Visa jo esybė protestavo prieš operavimą, bet neoperuoti jis negalėjo. Jis operavo, ir jam buvo gėda. Operavo jis visuomet, todėl jo lygiai nuskusti veideliai nuolat raudonavo iš gėdos ir drovumo ir sarmatos. Chirurgą visi vadino Joriu Erdvila. Pasaulis dar nebuvo matęs tokio nekalto chirurgo kaip Joris Erdvila.

          Gal tai ir šiek tiek kvaila, bet man pagrindinis romano herojus kažkuo labai panašus. Tai žmogus, kenčiantis dėl asmenybės susidvejinimo. Pastoviai jį graužia sąžinė (Adomas) - kažkokia pirmapradės nuodėmės kaltė ir slogūs vaikystės prisiminimai. Jo santykiai su kolegomis komplikuoti, su moterimis - taip pat…Čia pravartu pacituoti Baudelaire'ą: "Meilė labai panaši į kankinimą arba chirurginę operaciją. Tačiau šią mintį galima išplėsti pačia skaudžiausia linkme. Netgi jei abu labai mylėtų vienas kitą ir būtų pilni besiveržiančių , vienas visada bus ramėlesnis, mažiau apsėstas negu kitas. Tasai arba toji - chirurgas arba budelis, kitas - pacientas, auka. Ar jūs girdite tuos dūsavimus, nešlovingos tragedijos preliudą, tas aimanas, tuos klyksmus, tą kriokimą?" ir t. t. Detaliau, kas norės, tas galės pasiskaityti G. A. kūrinyje.

          "Medicina yra filosofija, kurią turėtų išmanyti kiekvienas paprastas žmogus: artojas ir poetas, smuikininkas ir prostitutė, fizikas ir stalius." (p. 12). Tai herojaus motto. Tik bėda, kad ši tautologija absurdiška. Visas jaunojo gydytojo idealizmas pražūsta tarp dviejų ugnių - moterų ir medicinos. Joris nevengia narciziško mazochizmo, jo drastiškas pasaulio "išdanginimas" "pastato" jį akis į akį su gyvenimo neteisybe, nelaime, kūnu ir nihilizmu. Erdvila pralaimi, netekęs savo asmeniško gyvenimo, pasilikdamas kaip sraigtelis žiauriojoje mašinoje, vardu chirurgija. Toks jo prigimtinis likimas.

          Romano tekstas lėtas, kartais blyksteli pavykusi metafora… Reikia pripažinti, kad knyga skaitoma sunkiai, bet įdomiai. Labai stipriai sublimuotas libido, bet yra kabliukų, ant kurių galėtų "pasikabinti" kiekvienas. Rimta knyga.

          Kas galėtų skaityti šį romaną?

          1. Chirurgai, nes skrupulingą operacijų vaizdavimą gali suprasti ir įvertinti tik profesionalai.

          2. Džeko Skerdiko gerbėjai… Skalpelis taršo, pjūklai pjauna, žaizdos atsiveria, kirmėlės virsta, pūliai teka, kraujas varva. Brrrrrrrr - net sutąso.

          3. Sadomazochistai. Kadangi Lietuvoje daug tokios publikos nėra. Na, jei tik neafišuosim, jog visa Marijos žemė dabar aimanuoja nuo šios iškrypėliškos meilės, atsiradusios tarp darbdavio ir darbuotojo. Tačiau tai nėra tradicinis libido, todėl siūlyčiau knygos fragmentus išversti į vokiečių kalbą ir paplatinti Hamburgo sado-mazo klubuose. Gal tingūs germanai ir susidomės savo sielų išganymu…

          4. Romane yra zoofilijos: "Pagavęs raibikę, nusismaukia kelnes ir kad pradės keistai tursuoti vištai į gerklę" (p. 7) Taip pat yra "šunkara", "šunskylė", "šundaktarė", t. y. daktarė, atsiduodanti šuniui… Tačiau rašytojas nelabai pasižymi šių procesų vaizdingu aprašymu, o gaila, nes lietuviai visada buvo arčiau gamtos…

          5. Erotomanai. Dulkinimosi yra daug, bet jis neperžengia introvaginalinių santykių. Be to, pagrindinis herojus, atlikdamas coitus, vis abejoja savo pasirinkimu: "Viena iš priežasčių, kodėl man taip ir nepavyko surasti mylimos moters, yra ta, kad kai tik chirurgija ir moteris susigrumdavo, moteris pabėgdavo".(p 238). Žodžiu tértium non datur (lot., arba - arba). Žiaurus tas medicinos pasaulis.

          6. Besidomintys sovietinės sistemos sekso technika. Reikia pripažinti, kad knyga, nors ir smarkiai erotizuota, bet netrykšta pikantiškomis įdomybėmis. Felacijos yra, (bet tai mes jau mokame), o štai sodomijos ir flageliacijos nei su žiburiu nerasi… Galėjo autorius ir pasistengti!

          7. Tremtiniai. Vienas iš personažų chirurgas Petras Daujotas, buvęs tremtinys, šviesi asmenybė, humanistas, novatorius,-perėjęs visą Siberijos pragarą. Jis daug pasakoja apie tremtį. Tačiau per dažnai besikartojantys softporno elementai gali atbaidyti šios visuomenės grupės entuziazmą, nes pagrindinė kataliko pareiga yra kentėti, o ne skaityti blevyzgas.

          8.- Labiausiai man gaila O. Benderio ir Šveiko gerbėjų, kurie bandys skaityti šią knygą, nes humoro visiškai nėra. Nesuprantu, ar autorius neturi to jausmo, ar perdėm rimta ir atsakinga chirurgo specialybė suformavo tokį niūrų ir žiaurų poetizmą. Šitas niuansas bus gan didelė kliūtis patekti knygai į bestselerių sąrašus. Todėl patarčiau kitose romanuose naudoti daugiau ironijos, daugiau autoironijos ir, kaip sakant, daugiau pomidorų, dar daugiau pomidorų…

          Manyčiau, jog skirtingai nuo Kunčino ar Kunčiaus, kurie savo ideosinkraziškais autobiografiniais motyvais jau uždusino Lietuvos skaitytoją, G. A. turi galimybių kol kas nenusibosti operuodamas ir kaifuodamas kalbos dėka. Bet vėliau teks keisti savo chirurgo amplua, nes nieko nėra bjauresnio už besikartojančius panašumus.

          LAUMIJA NUKIAUŠIENĖ