Dovilė Zelčiūtė. Mirties kilpa lietuvių fotografijoje: esė ir etiudai. – K.: Nemunas, 2007.
D. Zelčiūtės rašymuose atsitiktinumų jau kurį laiką nebebūna. Manau, neatsitiktinis ir šis pasirinkimas: naujausioje knygoje rašytoja žvelgia į dvylika fotografuojančių vyrų ir... vos į vieną moterį – kažkodėl Mariją Šileikaitę-Čičirkienę, o ne į kurią nors kitą taip pat įdomią menininkę...
Kai kam gal pasirodysiantį kiek pretenzingą eseistinių etiudų rinkinio pavadinimą knygos autorė apgina įžangoje: „Mirties kilpa kaip aviacijos terminas atitinka aukštojo pilotažo figūros reikšmę. Pati figūra yra mirtinai pavojinga gyvybei. Mene (fotografijos – taip pat) ši sąvoka apima kelis aspektus. Visų pirma ją sieju su savižudiška kūrybinės raiškos rizika, kai nutariama atlikti tokį triuką, kuris akimoju gali arba laimėti menininkui dangų ir šlovę, arba sviesti jį į nesėkmės duobę ir nubraukti visa, kas ligi šiolei jo paties atrasta ir sukurta...“
D. Zelčiūtei ir pačiai nesvetimi drąsūs viražai – tad ši „baisi“ metafora turi teisę būti jos eksploatuojama: debiutavusi kaip poetė, atėjusi iš vaikystės, praleistos teatro užkulisiuose – su iš ten atsineštais kvapais, garsais ir neišsipildžiusiomis viltimis – ši rašytoja 2000-aisiais labai netikėtai pareiškė esanti verta Veronikos, Ofelijos ir Medėjos, kitaip tariant, visų tų svarbių vaidmenų, kurie teatre vadinami charakteriniais (rinkinys „Pagrindinis vaidmuo“, p. 47), jau po metų ji savo skaitytoją šokiravo tekstais, prie kurių derėtų dėti spaudą „N-14“ (rinkinys „Dar minutėlę pusvalandį“), vėliau įrodė turinti ir dramaturgės užmojų (spektaklis „Kūno vartai“ Kauno kameriniame teatre). Tad pabandykime perskaityti naujausią autorės tekstą taip, kaip esame provokuojami, kad sykiu pajustume aukštojo pilotažo „skonį“...
Etažerininkė iš dvylikos pilotų (ir vėl aliuzija į „Naująjį Testamentą“) – iš epizodiškų susitikimų arba per darbus (albumus, parodas etc.) – manosi šiek tiek pažįstanti visus. Tuotarp „gyvai“ – tik tris: Zenoną Baltrušį, Aleksandrą Ostašenkovą ir Romualdą Rakauską. Su pirmuoju man, kaip ir kitiems rašytojams, tenka susidurti per įvairiausius renginius, tad liudiju, jog D. Zelčiūtės įžvalga, kad „Baltrušis priartėja tyliai, nepastebimai, kaip prie žvėrelio miške ar bitės“ (p. 59), teisinga, taikli ir tiksli. „Mirtinai neapginti ir pažeidžiami“ menininkai šiuo fotografu iš tiesų pasitiki, jo net „nepastebi, kaip nepastebi oro, kuriuo kvėpuojama“ (ten pat). Antrasis iš aptariamųjų, A. Ostašenkovas, kurio maniera įvardyta kaip „prigesinta, sutankinta, slopi“ šviesa (p.112), mano sutiktas Vilniaus knygų mugėje, neslėpė, kad D. Zelčiūtė turi retą gebėjimą – „atrakinti“ fotografą vos vienu kitu klausimu, o kartais net ir tylėdama. Iš to darau išvadą: jeigu jau taip subtiliai „atrakinamas“ žmogus, apie fotografijos „atrakinimą“ nėra ko net samprotauti, nors, mano galva, tos eilutės, kuriomis bandoma papasakoti, ką autorė fotografijoje mato, nelabai primena beletristo „mirties kilpas“. Trečiasis iš mano pažįstamų, R. Rakauskas, pasak autorės, disciplinuoto humanizmo meistras. Maža to: jo kūryba – „džiaugsmo išmintis. Džiaugsmas gali būti išmintingas. Toks stiprus gyvenimo geismas pastarųjų metų darbuose, kai, regis, patirtis jau galėtų ir pristabdyti vitališkumą. Romualdas vėl varto delnuose laiką, varto it degančią šviesą, tarsi išretindamas kasdienybės orą“ (p.157). D. Zelčiūtė nė neslepia esanti ypač šiuo menininku įtikėjusi (p. 159), nors tas pat pasakytina apie kitus vienuolika ir, žinoma, Mariją – vienintelę, kurios atspaudų etažerininkei (kokia gėda!) neteko matyti. Va kažkaip taip – ėmė ir prasprūdo įdomūs, pasaulį savitai reflektuojantys darbai. D. Zelčiūtei neprasprūdo. Ir nors šią autorę ji gretina su Romualdu Požerskiu (p. 127), nes pamato į nostalgijos taurę šliūkštelėto liūdesio pėdsaką fotomenininkės kūryboje, vis dėlto teigia: „... nostalgijai apsėmus vaizdo krantus, nuotrauka „tampa“ būtent Marijos Čičirkienės, o ne kieno nors kito, o pati autorė padaro savo salto mortale meno aukštybėse ir gyva nusileidžia ant žemės“ (p. 128). Šis D. Zelčiūtės užsimojimas – eiti karštais kūrėjo pėdsakais ir surasti formatą ar bent jau detalę, kuri leistų nustatyti, su kokiu unikumu mūsų čia susidurta, neabejotinai grakštus ir įdomus.
Kai kam gal užklius, kad D. Zelčiūtė, iš lėto einanti stacijas paskui dvylika savo išsirinktųjų fotografijos „apaštalų“ ir Mariją, kelionę baigia skyriumi Algimantas Aleksandravičius. Demonai ir Dievo ilgesys, nes apie šį autorių jos pačios jau lyg ir viskas pasakyta (A. Aleksandravičiui 2006-aisiais skirta gana solidi poetės knyga „Drama be taisyklių“). Pridurkime, kad A. Aleksandravičiaus fotografijomis iliustruotas ir tais pačiais metais pasirodęs D. Zelčiūtės poezijos rinkinys „Stotys/Stations“, kurį, pasak Valdemaro Kukulo, skaitai suklusęs, įsitempęs: „Ir tik pabaigoje imi svarstyti, kiek čia Biblijos, kiek moters likimo, o kiek tobulo žaidimo ugnimi, vandeniu, šviesa, tamsa...“ (almanachas „Nemunas+plius“, Nr. 1, p. 91). „Mirties kilpa“ – ir turiniu, ir kompozicija! – turėtų padėti atsakyti į daugelį mūsų svarstymų ar klausimų, kurie kyla „šitame kasdienio kovos už būvį klumpančiame ritme, tose būties ir buities sinkopėse, kliūvant už rutinos slenksčio, atmušant sielą į neišvengiamų pareigų pareigėlių akmenis, malantis tarp dviejų kraštinių: dilemos – oriai i š g y v e n t i ar oriai s k u r s t i...“ (p. 74). Šis sakinys – iš etiudo apie Gintarą Česonį, fotografavusį Paberžėje, išleidusį albumą, dedikuotą „Tėvo Stanislovo ramybei“ (p. 75) ir pasirinkusį „tokį nepopuliarų kelią – šventėti su šventaisiais“ (p. 76).
D. Zelčiūtė taip pat renkasi kelią. Kelionę. Gana nelengvą. Ar poetės kelionė bus tokia pat pasotinanti ir dvasiškai pagirdanti, kaip kitados Mergelės Marijos ryžtas aplankyti Žmogaus Sūnaus kančios stotis, nuo to, tiesą sakant, ir prasidėjo visų įmanomų kalvarijų tradicija? Knyga, kurios ne vien pavadinime brėžiama mirties kilpa, išduoda, kad autorė to siektų ambicingai ir kryptingai.
Nemunas, 2008-08-21