tekstai.lt

Agnė Žagrakalytė. Apie orą, buitį ir mirtį (2004)

 

zagrakalyte agne
zagrakalyte agne
        Mūsų laikais, kai ypač jauni, bet gerai įvertinti filologai vasarą būdavo išsiunčiami į „jaunųjų filologų“ stovyklas, ten atsilankydavo ir visokių didžiai gerbiamų poetų, negailinčių pamokymų bei komentarų. Vienas jų, šiuo metu užimantis garbingas Rašytojų sąjungos pirmininko pareigas, pasakojo gailias graudenančias istorijas, kaip sunyksta poetės moterys, – esą jų vos prasikalęs talentas tarsi rūgštyje ištirpsta vystykluose, kepsniuose, trumpai tariant, buityje, o prisikelia tik susenus, kai visas poezijos tėkmės traukinys nuvažiavęs. Kai jos pagaliau pabunda ir puola apgailėtinai lukštenti seniai branduolių nebeturinčių eilėraščių kevalų, jos taip ir lieka plūduriuoti, amžinai vejasi seniai nuplaukusį poezijos laivą, kol jų suskeldėjusias burnas užčiaupia mirtis. Todėl savo kalbėjimą skelsiu į dvi lyg tik moterims tepriklausančias sritis: buities ir mirties.

        Buitis

        „Tu man kaip oras“, – kiekviena norėtų girdėti frazę, iškvepiamą iš mylimojo lūpų. "Alsuoju tavim", – sėkmės atveju išgirsta. Toliau oras naudojamas praktiniams tikslams – į orą cigarečių dūmus pučiančiam mes paslaugiai ant lėkštelių paduodam omletą (kiaušinis, suplaktas su oru), orinių pyragaičių, putojančio alaus, burbuliukais žaižaruojančio šampano... Prisiriję oro, vyrai žagsi, arba juos užpuola meteorizmas, o kūdikiai – klykia. Pirmiesiems atnešam anglies tablečių, antriems sugirdom simetikono – medžiagos, išardančios oro burbuliukus. Moteris ir orą sieja ne tik omletai, suflė ar cukraus vata, kuri, pripažinkim, tėra pasaldintas oras. Oras tėra ir nėriniai, megztiniai – tie atsiranda, išauga, mikliai vilnos verpalu orą apraizgius. Yra moterų, oru temintančių. Gražu žiūrėti, kai jos, tarsi ventiliatorių kapoklės, aštriais klubikauliais riekia orą, kuris kartu su išverstais iš kojų vyrais klusniai nugula į kvapnias pradalges.

        Kaip buvau dar ypač jauna filologė, išklausiau ir paskaitą apie ore sklandančias idėjas, esą laimi ne tas, kuris pirmas jas nusiskina, o tas, kuris pirmas tai publikuoja.

        Yra ir oro kolekcionierių – vieni pamaldžiai saugo plastikines oro pūsleles, į kurias buvo įvyniotas pirmasis magnetofonas, kiti trenkiasi svetur, ten perka specialias dėžutes su šalies oru... Taupesni jo parsiveža dar tėvynėje įsigytuose balionėliuose.

        Užsistovėjęs oras ankštą padaro kiekvieną patalpą (prisiminkime langų klijuotoją Strindbergo „Sapne“), kita vertus, daugelio taip praktikuojama joga tėra oro užrakinimas tam tikromis kūno pozomis. Oro perteklius nepageidautinas. Todėl nuorinami radiatoriai. Į oro balionus įsimetama smėlio maišų. Oro pagalvės, užuot apsaugojusios, gali sulaužyti nosį. Jaunimo žurnalas, oriu pavadinimu „Ore“, neišsilaiko, dingsta iš spaudos kioskų ir su gailiu švilpesiu persikelia į orą išraizgiusius interneto tinklus. Oras saugus – oro bučinį pasiuntęs nelaužo ištikimybės. Oras pavojingas – oro lašeliais plinta virusinės ligos. Nuo oro pavojų skelbiančių sirenų apkursta ausys. Lėktuvais kylant į orą, jos užkrenta, tam dalijami ledinukai.

        Dar oras pakelia ir nešioja antis, gailiai trimituojančias gerves ir bumerangus, kuriais tyliai šnarėdama į kaktą bilsnoja atmintis.

        Mirtis

        Gal triskart susidūriau su oru lakiojančia mirtim. Girdėjau ją laidotuvėse – amžinatilsį suėdė įkvėpt neleidžiantis gerklės vėžys: ilgais lėtais grybšniais orą žnaibė dūdoriai, nuo pirmąkart girdimų dūdų pravirkau, ir niekas manęs nenumaldė, mažais kąsniukais ryjančią žvakėmis virpantį orą mane po pažasčia pasikišo senmergė mokytoja ir nusinešė į tvartą, kur šieną šiureno ką tik atsivesti ožiukai. Amžinatilsio palatoje neveikė slaugę iškviečiantis skambutis, tad artimųjų prašyta atnešti kokį švilpuką – išgriozdus namus, buvo rastas tik molinukas, išvaizda ir ulbavimu primenantis laukinį karvelį ulduką – columba palumbus. Dar daug kartų po visko vaizdavaus tą trūkinėjantį, silpstantį ūkčiojimą tirštėjančioj palatos tamsoj.

        Antrąkart ją mačiau – slankiojo aplink, kai bandžiau melžti išsigandusią, nepaprasto liesumo, seniai užtrūkusią karvę, o to paprašęs jos savininkas stovėjo šalia – jo gerklėj įstatytas vamzdelis, tad žodžiai košėsi pro jį ir kliuvo už apspurusio, įtemusio tvarsčio, gyrėsi operuotas jau dukart, bet rūkyt nemetęs – iš jo kaklo tuo metu plona srovele trykščiojo dūmų sruoga.

        Trečiąkart ji, nutvilkiusi riešą, šastelėjo pro šalį – tai buvo avis; važiavau dviračiu jų perkelt, vieną radau užsismaugusią, tarp grandinės ir pasaitėlį atstojančios virvės buvo įstrigęs sumedėjęs dagys, avis gulėjo su grandinių gniužulu pakaklėj; kai pagaliau peiliu perbrūžavau virvę, iš dar šiltų jos vidurių plūstelėjo šniokštelėjimas. Sudvisęs oras, baimės kvapas, tiesiai į apsižliumbusios veidą. Šiltakvėpė mirtis.

        Tiesą sakant, nežinojau, kur dėti šitą oro istoriją – ji tinka tiek buičiai, tiek mirčiai, jei sutiksime, kad mirtis prasideda vos užgimus. Kiekvienas, bent mokykliškai studijavęs biologiją, kažin ar poetiškai kalbėtų apie krūmuose čiulbančias lakštingalas, žinodamas, jog paukščių patinėliai čiulba todėl, kad giedant cirkuliuojantis oras aušina veislę pratęst įgalinančias sėklides. Teksto pradžioje slopintą moterų giminę gindama, galiu reziumuoti – čiulba tik patinėliai. O neatsiprašinėdami raugėja tik patinai.

 

        Literatūra ir menas, 2004-10-08