tekstai.lt

Ramunė Brundzaitė. Stipriai lietingas poetinis krikštas (Tomas Taškauskas. Audrapaukščio monologas, 2008)

 

taskauskas audrapaukscio
taskauskas audrapaukscio
        Taškauskas, Tomas. AUDRAPAUKŠČIO MONOLOGAS. – V.: Versus aureus, 2008.

 

        Tomo Taškausko pavardė jau keletą metų pastebima kultūrinės spaudos puslapiuose, tad „Versus aureus“ leidyklos išleista pirmoji jauno poeto knyga „Audrapaukščio monologas“ neturėtų būti didelis netikėtumas. Vis dėlto tiems, kas apie Tomą dar negirdėjo – trumpai pristatysiu. Pasvalietis, nuo 2005-ųjų studijavęs istoriją Vilniaus universitete, šiemet perbėgantis į kitą Centrinių rūmų poligoną – Filologijos fakultetą. Verčia iš prancūzų kalbos, kadaise nešiojo VPU Poezijos pavasarėlio prizinį paltą su užrašu poetas, dalyvavęs, skaitęs bei laimėjęs ne viename jaunųjų literatų konkurse, eilėraščiai spausdinti „Šiaurės Atėnuose“, „Gintaro lašuose“, šiųmetiniame „Poezijos pavasario“ almanache, „Literatūros ir meno“ savaitraštyje.

        „Audrapaukščio monologą“ galima su malonumu skaityti jau nuo viršelio – skoningo, subtilaus, paženklinto melsvai. Pirmas įspūdis nedingsta ir perskaičius iki galo – tai nerėksminga, nepretenzinga, šokiruoti nesiekianti knyga, tyliai įsispraudusį į tarpelį tarp blizgių viršelių ir postmodernistinių manifestų knygyno lentynoje. Knyga, kuri, manau, atras savo skaitytoją ir bus pastebėta kaip vienas ryškesnių pastarųjų metų poetinių debiutų.

        „Ženklai išryškinti vandens“ – pavadinimo papildymas, dalijantis rinkinį į tris skyrius bei padedantis atskleisti jo koncepciją. Galbūt tai, kad knygoje išskirtą trumpinį /živ/ galima iššifruoti ir kaip Žmogaus imunodeficito virusą – tik sutapimas. O gal – dar vienas ženklas, užuomina apie poezijos lyg viruso įsismelkimą „lyjančiomis adatomis“ (p. 76) į žmogaus vidų, perkeičiantį primityvų slydimą pasaulio paviršiumi į sukrečiantį, skaudų, bet skaidrų išgyvenimą. Nors dailios, puikiai prie eilėraščių derančios Justinos Pakalnytės iliustracijos ir juodai baltos, rinkinio spalva man pasirodė mėlyna, talpinanti labai daug: nuo liūdesio, ilgesio, gelmės, dangaus iki plačios vandens simbolikos („skelbimas paryškintas mėlynu apvadu“, p. 68; „už lango / du langai / ir mėlynos / užuolaidos / iš kiemo / medžių“, p. 37; „mano / mėlynas / mėlynas / drabužis – / dangus“, p. 48; „mėlyną dangų jie bado“, p. 49). Vanduo eilėraščiuose pasireiškia kone visais įmanomais pavidalais: lietaus, tvano, upės, upelio, srovės, jūros, sniego, ledo, lašo, rasos. Ko gero, svarbiausias jų – lietus. „Nakties vanduo kiekvieno vakaro lietumi įvykdo įsaką / išlikusiesiems gerai bet netiesiogiai žinomo asmens vardu / liudydamas reikliausias – pradžios ir išėjimo – būtinybes“ (p. 10) – lietus kaip neišvengiamybė, dieviškos valios išraiška, gyvybės ir mirties saitas, praveriantis metafizinio pasaulio slėpinius („lietaus dvidešimt penktas kadras“, p. 75; „negaliu prisiminti / kada prasidėjo / įžvalgos lyjant“, p. 81). Pasitaiko ir netikėtų, žaismingų metaforų: „lietus jauna pavasario siuvėja“ (p. 87). Svarbiausios esmės atsiskleidžia mažiausiose detalėse: „rasa kaip visuma: vandens, gyvybės, kelio“ (p. 80).

        Rinkinyje šiuolaikiškai interpretuojami mitologiniai personažai, originaliai atskleidžiami istoriniai kontekstai (eilėraščiai: „I-karas“, „ave, cæsar“, „kainasss“, „Prometėjas. Sugrįžimas“ ir kiti). Rasime aliuzijų ir į šių dienų autorius: „kritimas į / mačerniškus po to / marčėniškus ar / atvirkščiai / namus“ (p. 16). „(Pa)prastas eilėraštis apie mano ilgus plaukus“ T. Taškausko įvardijamas kaip Aido Marčėno poetinio teksto parafrazė, šio autoriaus įtaka matyti ir kituose tekstuose. Kad ir pačiame pirmajame (p. 5):

        atidaromų durų šūvis
        tik nepulkit į paniką
        nes aukos visi
        nes visi išrinktoji tauta
        nes visi atsisuko
        veidu į nepataikiusį

        Kadaise A. Marčėnas poeziją įvardijo kaip „tikslų nepataikymą“, bet galbūt šis susišaukimas tik atsitiktinis, viena iš ore sklandančių bendrų idėjų, nutūpusi ant abiejų poetų galvų. Vis dėlto pirmasis T. Taškausko knygos eilėraštis – įdomus prisistatymas, užsimenantis apie autoriaus požiūrį į kūrybą ir jos tikslą.

        Kai kuriuose tekstuose netikėtai sužaidžiama pavardėmis: „curtas cobainas / bernardas brazdžionis // abudu – nirvana“ (p. 61), žavi paradoksai: „laukdamas andriaus kulikausko / dažnai galvoju apie mirtį / nors laukiu jo ir jos pirmąkart gyvenime“ (p. 56). Nemažai visai trumpučių eilėraščių, kuriuose keliais žodžiais atskleidžiama mintis, akimirkos blyksnis: „nemesk, atiduok / į lietų pavojingą / savo gyvybę“ (p. 89).

        T. Taškausko eilėraščiuose dažnai jaučiamas lyrinio subjekto noras išsivaduoti iš apribojančio, primityvaus laiko suvokimo, retoriškai ir ironiškai klausiama: „kam ir kur / reikia skubėti / tuščiai: // duotas laiko / nežinojimo / talentas“ (p. 12). Siekiama išgyventi dabartį, būti čia ir dabar „užčiaupus burną ir užčiuopus laiką“ (p. 51). Tuo tarpu metų laikas, dažniausiai ruduo ir žiema, darniai įsilieja į eilėraščio nuotaiką, kalbančiojo vidinę būseną. Tekstų erdvėje keliais štrichais įkomponuojama kiek liūdnoka barokinio Vilniaus panorama, paprastai rudeniška ar žiemiška, vasaros dažniau siejamos su gimtaisiais namais provincijoje, gamtos apsupty. Tačiau ankstesnių ir dabartinių namų, provinciali ir miesto erdvės susiejamos upės įvaizdžiu („vykstu namo, o gyvenu prie upės“ / su ja kalbėjausi vaikystėj ir dabar kalbu“, p. 77). Kad dukart į tą pačią upę neįbrisi, pastebėjo dar graikų filosofas Herakleitas. Upės motyvais ne viename eilėraštyje varijuoja ir T. Taškauskas: „tenesigręžia upės, tenesigręžia upės, tenesugrįžta“ (p. 86). Letos, Charono valties įvaizdžiai atskleidžia upės ir kaip ribos tarp gyvenimo bei mirties simboliką.

        Galbūt reikėtų aptarti ir pavadinimą: iš kur tas Audrapaukštis, iš kur tas monologas? Paukščio, atsigręžimo dangun motyvai dažnai pasikartoja rinkinyje, siedami lyrinį subjektą su idealų ieškojimu, aukštesnės būties ilgesiu („krito žvilgsnis į dangų (…) krito žvilgsnis / ir liko“, p. 81). Būčiau linkusi suabejoti, ar kalbantysis kaip koks senas jūrų vilkas nuolatos blaškomas stiprių vėjų ir audrų, tačiau įžvalgiomis detalėmis, užuominomis sukuriamas neramaus, kitokio paukščio, Audrapaukščio paveikslas. Atsiribojimo nuo visuomenės, vienatvės motyvai, įvairūs vidiniai skauduliai – visa tai išryškėja subtiliame kalbėjime. Tik vienas kitas tekstas virsta dialogu (pavyzdžiui, „ne pokalbiui“, p. 34). Ir vis dėlto nederėtų mūsų Audrapaukščio palaikyti kokiu viengungiu, mylimoji irgi patenka į eilėraščių pasaulį, labai delikačiai, elegantiškai kalbama apie meilę, atskleidžiamas įsimylėjėlių ryšys: „saulėlydis lūpose tavo / (kvepiantys žodžiai) / „ar galėtum pradėti?“ // nuo pirštų galiukų / švelnumo svaigstu“ (p. 33). Netikėtai įžvelgiamas Erosas net šalčiausiame metų laike: „(žiema irgi moteris)“ („suaugusiems“, p. 22).

        T. Taškausko eilėraščiuose impresionistiniais štrichais, netikėtomis, bet iškalbingomis detalėmis, minties blyksniais kuriamas savitas poetinis pasaulis. Lyrinis subjektas – jaunas, nepraradęs gyvenimo entuziazmo, gebėjimo stebėtis ir pastebėti, vienas iš nedaugelio beprotiškai skubančioje, sumaterialėjusioje visuomenėje dar gebančio įžvelgti ženklus, tikrosios būties pėdsakus bei bandantis juos perteikti kitiems. Galbūt tokia ir yra poeto užduotis, kaip antrame knygos viršelyje rašo autorius: „Kad ir paprasčiausiai skaityti, lauke, lyjant. Įžvelgti nors vieną ženklą. Nors vieną. Net jei jis ir primena skrydį, kaip kryptį.“ Ženklai peržengia kalbos barjerus, ištrina „ir žodžius, ir vaizduotę (net atmintį / mano rankų)“ (p. 26), leidžia išgyventi tikrumo, pilnatvės akimirksnius, tačiau vandens išryškinti jie vėl grįžta gelmėn. Ieškojimai trunka visą gyvenimą, o atradimai – tik akimirkas. Juo labiau kad ženklus ne visada pavyksta surasti, suprasti, įžiūrėti ir teisingai perskaityti („lietaus šarados neatspėjau“, p. 73). Tačiau Audrapaukščio bandymai –­ sveikintini. Kaip ir ši pirmoji knyga, praverianti dureles į įdomų jauno poeto pasaulį. Su poetiniu krikštu, ko gero, derėtų pasveikinti autorių, kaip ir jis skaitytojus, – stipriai lietingai.

 

        Literatūra ir menas, 2008-06-13