tekstai.lt

Aleksandra Fomina. Ne vien dvasia žmogus gyvas (Regimantas Tamošaitis. Vitaminų pardavėjas, 2007)

tamosaitis vitaminu
tamosaitis vitaminu
        Regimantas Tamošaitis, Vitaminų pardavėjas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.


        Džiugu, kad literatūros kritikas ir dėstytojas taip drąsiai ir nuoširdžiai imasi kurti pats. „Yra laikas kurti, bet yra ir laikas griauti... Arba tiesiog – žaisti. Kūryba turi du veidus, ir abu jie – puikūs.“ Dėl tokios retos minčių pusiausvyros esė rinkinys atrodo labai harmoningas ir netgi stebina: juk pradedame įprasti, kad „kritika turi būti kritiška“, o kritikai – arba šmaikščiai ciniški intelektualai, arba niūriai idealistiški melancholikai.

        Naujoje R. Tamošaičio knygoje – visko po truputį. Pirmiausia nustebina kiekviename kūrinyje jaučiama, bet atvirai nedemonstruojama autoriaus tyli išmintis. Jam pavyksta rasti pusiausvyrą tarp šiurkštoko natūralumo ir žaismingos fikcijos, abstrakčių samprotavimų ir gyvenimiškos autentikos, drąsių fantazijų ir tokio pat drąsaus pripažinimo, jog menas ir kūryba nėra nei prigimtinis poreikis, nei nereikalingas prasimanymas, liudijantis tam tikrus individo būdo bruožus. Labai aiškiai, be patoso ir ypatingų intelekto pastangų leidžiama suprasti, kad nei kūrėjui, nei paprastam „bulvių žmogui“ neverta susireikšminti: „Gyvename kiekvienas sau, kaip dirvoje išsibarstę akmenys. Todėl už kitus neatsakau. Už save – taip pat. Atsakyti niekam ir nereikia, niekas mumis ir nesidomi“ (p. 9). Jei jau pasaulis toks yra, neverta sielotis dėl to, koks jis galėtų būti, nes „kiek tie vandenys yra pasiglemžę gyvybių – tikras kapinynas! O kažkam jie vis tiek patinka. Kažką vis traukia ir trauks...“ (p. 108). Kartais ta jo aprašoma erdvė, tokia nedraugiška ir kartu jaukiai juokinga, primena „beketišką“ tuštumą, kurioje veikėjas samprotauja pats su savimi. Kartais toje tuštumoje, tarsi medituojančio budisto sąmonėje, atsiranda viskas iš karto. Ir tučtuojau vėl pranyksta. Dažniausiai net neįmanoma suprasti, ar čia tikrai tas, kuo mes jį palaikėme, ar tik kompiuterinis žaidimas, kuriame, beje, slypi neaprėpiamos gelmės. Jų tyrinėjimai kartais primena V. Pelevino klajones laike ir erdvėje.

        Nors turbūt šių esė vis dėlto neįmanoma su kuo nors palyginti. Jose nerasime nė pėdsako iš to, apie ką dabar paprastai rašo ir šneka visi išsilavinę žmonės. Šneka, dažnai negirdėdami kitų. O juk girdėti ir stebėti kitus gali būti ne tik praktiškai naudinga, bet ir baisiai įdomu. Tas netikėtas pasaulio įdomumas – gal truputį vaikiškas, kupinas tylaus gudrumo. Išminčius nebūtinai turi būti dvasingas. Juk ne vien dvasia žmogus gyvas.

        Literatūra ir menas, 2008-01-18