tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Modernizmo pradmenys. Juozapas Albinas Herbačiauskas (1996)

Herbaciauskas_Juozapas_Albinas
Herbaciauskas_Juozapas_Albinas
       JUOZAPAS ALBINAS HERBAČIAUSKAS (1876-1944) – pirmasis lietuvių modernizmo ideologas, pirmojo lietuviško literatūrinio almanacho „Gabija“ (1907) leidėjas – buvo dviejų kultūrų žmogus, kaip Vydūnas ir J. Baltrušaitis. Pašalintas iš Marijampolės gimnazijos (tėvo namuose rastas lietuviškas kalendorius), išvyko į Krokuvą, kur klausėsi paskaitų Jogailos universitete, garsėjo originaliomis prakalbomis-improvizacijomis lenkų modernistų kabarete „Žaliasis balionėlis“, išleido lenkiškai stambų „sielos tragedijos“ veikalą „Pasmerkimas“ (1906). Krokuvoje kartu su dailininku A. Varnu įsteigė 1904 m. lietuvių draugiją „Rūta“, kuri žadino tautinio susipratimo dvasią ir skatino atsiverti moderniosios lenkų kultūros naujovėms. Lietuvos nepriklausomybės metais Kauno universiteto lenkų kalbos ir literatūros lektorius, ekstravagantiškų manierų „Gyvenimo artistas“ ir ambicingas polemistas, po vieno aštraus susikirtimo 1933 m. išdūmęs į Krokuvą, kur piktais straipsniais kapojo Lietuvą ir išdidžiai badmiriavo.

 

       Nuo pat ankstyvos jaunystės gyvendamas lenkų literatūros aplinkoje ir mąstydamas jos kategorijomis, Herbačiauskas pavertė savo subjektyviu tikėjimu „Mloda Polska“ šūkius ir natūraliai perkėlė juos į lietuvių kultūros dirvą, kurioje pasijuto esąs naujų idėjų šauklys ir pranašas reformatorius. Knygoje Erškėčių vainikas (1908) karštai įtikinėjo, kad jaunos Lietuvos dvasia privalo „apsireikšti jauna – pavasario – forma“. Šalin apipelėjusių formų klasicizmas, nykūs kasdienybės aprašinėjimai, ašaringas sentimentalizmas! „Aš noriu, kad Lietuvoje būtų audra!“ Ji turėtų apvalyti Lietuvos dirvą, apsėtą „svetimos idėjos sėklomis-žodžiais“, suskaldyti „sociologišką materializmą“, kuris trukdo klausytis „lietuvių tautiškos legendos paslaptingo mistiško balso“. Pasidavę rusų literatūros „populiariškiems šablonams“, „didesnė mūsų rašėjų dalis suvis nebeturi tautiškai lietuviško, originalaus stiliaus“. Kurkime tautinę literatūrą, ieškodami tautos dvasios ne tik „praeities testamente“, bet suvokdami ir „tautos ateitį – tikros laisvės Aušrinę“. Nauja dvasia, kurios ieškome tautos ir savo pačių gelmėse, „privalo turėti naują formą“, nes „forma gimsta kartu su mintimi", (veskime lietuvišką meninį žodį į visos žmonijos kultūrą, kad jis turėtų ką pasakyti ne tik kaimiečiui, bet ir šviesuomenei. Gerbkime ir mylėkime savo dainius, kurie yra Dievo šypsena, ateinanti iš ano pasaulio ir naikinanti gyvenimo bjaurastį.

 

       „Erškėčių vainikas“ – pirmoji modernios lietuviškos prozos knyga, neišmarginta tautosakos stilizacijos pratybų. Tai improvizacinis kalbėjimas į auditoriją, kuri stovi čia pat, priešiškai nusiteikusi, -ją reikia perrėkti ir įtikinti ar bent išjuokti ir įsiutinti. Dialogais išdėstyti esė ir poetinės prozos kūrinėliai – tai aistringos oracijos, tulžingi pamokslai, poetizmų litanijos be fabulos slinkties ir aprašomųjų vaizdų plastikos. Herbačiauskas buvo vieno nesibaigiančio monologo sakytojas, nepripažinęs jokių išorinės determinacijos varžtų nei savo pasaulėžiūrai, nei savo žodžiui. Filosofinis rečitatyvas, skylantis į tezes ir antitezes, veržiasi sproginėjančiais šūksniais, iškilmingais kreipiniais, valdingomis direktyvomis. Jis paklūsta ne logikos progresijai, aiškinančiai jau suguldytas j sistemą tiesas, o netikėtoms „sąmonės eksplozijoms“. Autoriui rūpi ne tiek kažką nuosekliai įrodyti, kiek „išskanduoti mintis" stipriais mostais, kuriuose jaustųsi giluminių prasiveržimų energija. Atskiro posakio smogiantis kirtis, poetinis spindesys, aukštyn nešanti ritmika darosi pirmaeiliu sujaudinto kalbėjimo tikslu („Mano ašaras žemės kirminai laka, o mano skausmo balsą velnių viesulą naikina: didvyrių kapai tyli"). Iš filosofinių sąvokų, mitologinių įvaizdžių, emocingų poetizmų ir Biblijos intonacijų Herbačiauskas kalėsi manifestinę kalbą, kupiną išdidaus vidinio pasitikėjimo savo teisingumu ir aukšto polėkio. Trumpų sakinių įsakmi ritmika, ilgo periodo nervingas siūbavimas, pakartojimai, psalminės introdukcijos, staigūs peršokimai sukuria orakulinio kalbėjimo įtampą, palinkusią į muzikines formas (noktiurnas, uvertiūra, fuga, intermezzo), kaip ir daugelis to meto poetinės prozos bandymų.

 

       Trokšdamas „simfoniškai“ sumoduliuoti savo „nustebintos sielos balsus“, Herbačiauskas turėjo prieš akis F. Nietzschės veikalą „Taip kalbėjo Zaratustra“. Nusižiūrėtas chaotiškas idėjų ir sąvokų sūkurys, aštrūs aforizmų žybsniai, dinamiška kaita, bet trūksta kenčiančios ir maištaujančios minties fundamentalumo, viską apnuoginančios ironijos kartėlio ir daugiabalsio stiliaus melodingo vientisumo. Neperžengtas naivios idealizacijos slenkstis, būdingas atgimstančių tautų literatūroms. Neatsisakyta dcklamacinių patoso gestų, įprastų žmonijos išganymą skelbiančioms slavų literatūroms. Bet Herbačiausko monologinėje kalboje nebėra graudesio ir gailumo tonų, įsigalėjusių lietuvių prozoje, taip pat „pakraščio žmogaus“ menkavertiškumo savijautos. F. Nietzschė ir mesianistinis lenkų romantizmas išmokė kalbėti iš pasitikėjimo savimi ir teigiančios jėgos pozicijų, gana neįprastų lietuvių literatūroje („Drįskime būti galingi!“).

 

       Pirmoji knyga „Erškėčių vainikas“, reikšminga savo provokuojančiomis dvasinio atsinaujinimo tezėmis ir fragmentiška kompozicija, ardančia logizuotų literatūrini kalbėjimą, dar buvo nepakankamai atsiplėšusi nuo lenkiškos mąstysenos podirvio, o jos refleksinė kalba liko perdėm deklaratyvi.

 

       Savitą vietą užėmė antroji knyga Dievo šypsenos (1929), sukurta jau nepriklausomoje Lietuvoje, atgavus rašytojo kalbai natūralų alsavimą. Žinoma, ir čia Hcrbačiauskas dėvi iš lenkų romantikų ir modernistų (A. Mickevičiaus, S. Przybyszcwskio) perimtą maištininko prieš Dievą ir satanisto kaukę („parduodu sudėvėtas Dievo kelnes"). Bet jis taip įsijaučia, taip užsimiršta po šita kauke, kad jo „vaidentume“ temato mirusiųjų vėles, išgyvena tapatybę su šėtonu, patiria keistas metamorfozes anapus laiko ribų (pabūna senajame Egipte ir Babilone, klausosi Buddhos. susitinka Biblijos Lilith), girdi, kaip braška Dievo galva, suėmusi visų žmonių rūpesčius. Lietuvių literatūroje dar nebuvo psichikos tipo, kurį taip trauktų kapai ir lavonų kvapas, kurio smegenis degintų „pragariška ugnis“, kuris regėtų kosmines planetų karo vizijas ir veržtųsi būti paties Dievo sąžine („Niekas taip „nebliuznijo“ Dievui kaip aš“). Atsirado autentiško vaizdų niūrumo, šiurpios laukimo įtampos, infernališkos netikėtumų alogikos vaizduojant vaiduoklius, pamišėlio haliucinacijas, magiko iššaukto šėtono pokštus, iš karstų pakylančius numirėlius, tamsiai raudonų vėlių eisenas, filosofinį disputą apie meilę su savižude moterimi, grįžusia trumpam iš anapus. „Dievo šypsenų“ pasakotojas, somnambuliškai keliaudamas istorijos labirintais, atsiduria satanistų salėje, kur viešpatauja destrukcijos, bjaurasties, siaubo grožis, gundės XIX a. romantikų vaizduotę.

 

       Moterys (jų buvo dauguma) visos nuogos, apkandžiotos. apdraskytos, krauju paplūdusios. - kaip dėlės. su iškištais liežuviais, su žarijomis (akių vietoje). į kaklas įsmeigtomis, su pakaruokliu vadais - visos baisios bjauria baisenybe - šoko su ožiais. šoko su vilkais. Šoko su šunimis - toko ir staugė, ir cypė. ir kvatojo, ir keikė! Kai kurtos moterys, nusitvėrusios už kojyčių dar vos tik pagimdytus kūdikius, švaiste jais kaip žirniais į salės sienas (jos buvo kraujais aptaškytos) arba valgydino jais alkanus ožius. šunis ir vilkus!

       

       Kuo baisesni reginiai, tuo jie gražesni demoniškam kūrėjui, nes demoniškumas, Herbačiausko supratimu, yra esminė būties dalis. Tik toks kūrėjas („beprotis Genijus“) gali išgelbėti pasaulį iš „nuobodumo vergijos“, laužydamas įprastus „sveiko proto“ mastelius.

 

       Genijaus kultas, kaip ir demoniška ekstazė, - būdingi romantinės literatūros leitmotyvai, kuriuos Herbačiauskas bandė atgaivinti, suliedamas su savo paties - chiromanto, mago toga dėvinčio psichoanalitiko, niūrių pranašysčių skelbėjo - legenda. Šitoje legendoje nesunku atsekti pavėluotų stilizaciją ir išradingą vaidybą pagal XIX a. vidurio partitūrą. Bet lietuvių literatūros repertuare tokio vaidmens dar nebuvo, ir Herbačiauskas atliko jį su dideliu įsijautimu.

 

       Lietuvių literatūros raidoje vis dėlto reikšmingiausi ankstyvieji Herbačiausko raštai. „Erškėčių vainiko“ autorius sugebėjo itin sugestyviai išsakyti literatūros modernizacijos programą, kursavusią tuo metu visose Rytų Europos šalyse. Ji tapo kūrybos impulsu ištisai rašytojų kartai - S. Kymantaitei-Čiurlionienei, V. Krėvei, Vaižgantui, E. Steponaičiui, B. Sruogai, K. Jurgelioniui, I. Šeiniui.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.