tekstai.lt

Vaiva Narušienė. Herbačiauskiada (2008)

vaitkeviciute herbaciauskas
vaitkeviciute herbaciauskas
       Eugenija Vaitkevičiūtė. Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais. - Kaunas: Naujasis lankas, 2007. -  304 p.

       

       Rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas – vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės lietuvių kūrėjų, išsiskiriantis originaliu mąstymu, nepaprasta kūrybine energija ir ištikimybe lietuvių bei lenkų kultūroms. Neeilinė jo asmenybė traukė amžininkų dėmesį, o iš Krokuvos atneštos modernizmo idėjos kėlė audringas diskusijas ano meto spaudoje. Tiesa, pokario metais apie šį „dekadentizmo kūrybos atstovą“ Lietuvoje beveik nebuvo kalbama. Į literatūrologų akiratį jis grįžo maždaug aštuntame dešimtmetyje, o platesnio populiarumo sulaukė tik išleidus jo kūrybos rinktinę „Erškėčių vainikas“ (1992). Kiek vėliau Herbačiausko tautinėmis ir politinėmis pažiūromis susidomėjo lietuvių istorikai Vytautas Berenis, Rimantas Miknys ir Vladas Sirutavičius. Šio rašytojo veiklą tyrinėjo ir Lenkijos istorikai, tarp kurių galima paminėti Juliuszą Bardachą, Janą Jurkiewiczių, Piotrą Łossowskį ir Zbigniewą Solaką. Poznanės ir Varšuvos universitetuose buvo parašyti du magistro darbai: Annos Jakubowskos „Du Juozapo Albino Herbačiausko modernizmai“ (1997) ir Annos Sławińskos „Juozapas Albinas Herbačiauskas – monografijos metmenys“ (1999), o 2006 m. Krokuvos Jogailaičių universitete apginta disertacija „J. A. Herbačiauskas – lenkų ir lietuvių rašytojas“. Kaip matome, Herbačiauskas ir jo darbai nenuėjo į užmarštį, jais tebesidomima iki šiol.

 

       Tai patvirtina ir prieš pat Kalėdas knygynuose pasirodžiusi Eugenijos Vaitkevičiūtės knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas“, išleista Kauno „Naujojo lanko“ leidyklos. Jos autorę galima pavadinti žymiausia lietuvių herbačiauskologe. Šios aktyviai kultūrinėje spaudoje besireiškiančios literatūrologės plunksnai priklauso nemažas pluoštas straipsnių apie Herbačiauską¹, jo kūrybai ji skyrė savo bakalauro ir magistro darbus, o pačioje 2005 m. pabaigoje, vadovaujama prof. Juozo Girdzijausko, VU Kauno humanitariniame fakultete apgynė disertaciją „J. A. Herbačiauskas dviejų kultūrų sankirtoje“. Visą šį ilgametį darbą vainikuoja monografija, kurią recenzavo nuo pirmųjų mokslinių žingsnių Vaitkevičiūtę ištikimai globojantis prof. Girdzijauskas.

 

       Anotacijoje monografija pristatoma kaip „spalvinga knyga apie ryškią, ekscentrišką asmenybę“. Anot jos autorės, susisteminus ligšiolines fragmentiškas žinias apie Herbačiauską, „pirmąkart stengtasi atskleisti šio rašytojo kūrybos ir jos konteksto visumą, iki tol nenagrinėtą lietuvių ir lenkų literatūrologijoje“, siekiant, kad „mitologizuotas lietuvių – lenkų literatūrų autorius pagaliau užimtų deramą vietą abiejų šalių literatūroje patikimos medžiagos ir argumentų pagrindu“. Užsimojusi apimti visa, kas susiję su Herbačiausku, Vaitkevičiūtė pristato jo biografiją, įvairiapusišką veiklą, kūrybą, estetines ir politines pažiūras, taip pat pateikia istorinį, kultūrinį bei politinį aprašomų įvykių kontekstą. Knygos pabaigoje daroma išvada, kad Herbačiauskas buvo „įtakingesnis to laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos kultūrų atstovas, daręs įtaką literatūros, kultūrinės aplinkos ir Lenkijos – Lietuvos politinių santykių srityse, nei manyta ligi šiol“.

 

       Nors autorė nepateikia literatūros sąrašo, galima pastebėti, kad jis nėra labai ilgas: jį sudaro lenkiškos ir lietuviškos Herbačiausko knygos, kai kurie jo straipsniai ir laiškai (daugiausia paskelbti spaudoje), amžininkų atsiliepimai, keliolika lietuvių ir lenkų literatūrologų bei istorikų straipsnių, kelios istorinės studijos ir pora lenkų literatūros istorijų. Tarp šaltinių ypatingą vietą užima Jono Aisčio, Mykolo Biržiškos, Tadeuszo Boy-Żeleńskio, Juozo Keliuočio, Bronio Railos, Petro Rimšos ir Mykolo Vaitkaus atsiminimai. Remdamasi šia medžiaga, Vaitkevičiūtė ieško Herbačiausko pažiūrų kaitą lėmusių priežasčių, iš detalių mėgina atkurti jo gyvenimo ir kūrybos realijas bei su juo susijusias literatūrines diskusijas. Čia reikėtų paminėti intriguojančią Herbačiausko ir Jaunosios Lenkijos rašytojo Tadeuszo Micińskio polemikos istoriją. Autorė nuolat pabrėžia, kad pažiūrų ir kūrybos pokyčiai priklauso nuo konkrečių aplinkybių:

 

       Nuoseklus šio rašytojo, kultūros veikėjo kūrybos kelias rodo dėsningą kūrybiškumo, literatūrinės raiškos, pasaulėvaizdžio, politinių nuostatų Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių atžvilgiu kaitą, nulemtą konkrečių aplinkybių. (p. 299)

 

       Tiesa, siejant estetines kūrėjų pažiūras ir jų biografiją, kartais persistengiama, kaip kad nutinka su rašytoju Stanisławu Przybyszewskiu:

 

       Jo paties bei aplinkinių gyvenime šios pažiūros paliko ir gana konkrečių įspaudų. Taip, pavyzdžiui, paskui originalųjį Przybyszewskį nusekė, palikusi vaikus ir vyrą, kito Jaunosios Lenkijos rašytojo J. Kasprowicziaus žmona. (p. 30)

 

       Kelis žodžius derėtų tarti apie knygos struktūrą, kuri, Vaitkevičiūtės žodžiais tariant, yra „gal kiek neįprasta ir kartu labai paprasta. Pradėjus nuo epochos atmosferos aprašymo, lietuvių judėjimo svetur, joje chronologine tvarka (nuo 1930 m.) nagrinėjamos J. A. Herbačiausko knygos ir kūriniai: jų atsiradimo ir apogėjaus istorijos, aplinkybės bei priežastys“ (p. 8). Taip „paskiras, spalvingas chaosas, sekant įkandin šios neramios literatūrinės sielos, virsta aiškia, suprantama įvykių mozaika“. Tačiau čia išsyk reikėtų perspėti, jog knygos struktūra anaiptol nėra nei paprasta, nei aiški. Skaitytojas labai apsirinka, jeigu tikisi rasti chronologinį pasakojimą apie Herbačiauską, prasidedantį paslaptingaisiais 1930 m. ir besirutuliojantį viena ar kita laiko ašies kryptimi. Autorė atlieka sudėtingus viražus laike, netikėtai persikeldama kelis dešimtmečius į priekį ir grįždama atgal. Knygos skyriai yra išdėstyti pagal mįslingą tvarką, o kiekviename jų gali rasti tai, kas visiškai nesisieja su jo pavadinimu. Šokinėjant nuo temos prie temos, nesibodima kartotis ir grįžti vis prie tų pačių dalykų. Knyga išties išėjo spalvinga ir chaotiška, tačiau ją skaitant, aiški mozaika niekaip nesusidėlioja, greičiau atvirkščiai: atsiminimai apie rašytoją, jo kūrybos interpretacijos, politinių pažiūrų pristatymas, istorinis Lietuvos ir Lenkijos kontekstas ir eseistiniai autorės pasvarstymai susipina į painų raizginį, nuo kurio nedaug ką apie Herbačiauską girdėjusiam skaitytojui turėtų visai apsisukti galva.

 

       Kalbant apie knygos stilių, reikia įvertinti autorės pastangas padaryti ją prieinamą plačiam skaitytojų ratui: vengiama sauso ir nuobodaus dėstymo, nepiktnaudžiaujama moksliniais terminais. Pasakojimą itin pagyvina nuolat perpasakojami ir gausiai cituojami įvairių autorių atsiminimai, kuriuose nemaža intriguojančių anekdotinių detalių. Pikantiškumo priduoda kelis kartus minimas Keliuočio pasakojimas apie dalyką, už kurį Salomėja Nėris Kristų pardavė. Kalba paįvairinama vaizdingais posakiais, pavyzdžiui, „kone persūdė ūdydamas lietuvių nacionalizmą“, „kaip kas išmano, taip avis gano“ ir pan. Knygos pabaigoje autorė įsidrąsina ir pereina į intymesnį toną, meiliai kreipdamasi į skaitytojus: „siūlau čia prisiminti, mielieji“ arba „gerbiamas skaitytojau“. Atsiranda daugiau eseistinių intarpų, nevengiama pamoralizuoti šiuolaikinio meno, supuvusių vertybių ir panašiomis temomis:

 

       Nuostabu, kad kai kurios jo mintys verčia prisiminti šiuolaikinio meno eksperimentus – greito efekto vaikymąsi [...] lengviausia pritraukti šokiruojant, vartojant necenzūrinius posakius, demoralizuojant meną ir diegiant tendencingą vertybių kompromitaciją. [...] Pastaroji tendencija tampa tokia aiški šiandien, kad jau ir atsibosti pradeda, be to, akis bado taip, kaip žalumoj styrantis sausas stuobrys. [...] O atrodo, reikia tokio menko nieko – mados būti kultūringu ir išsilavinusiu žmogumi. Ir viskas, mielieji. (p. 258)

 

       Knygą labai praturtina iliustracijos – piešiniai, perfotografuoti archyviniai dokumentai ir nuotraukos (kurių nemaža dalis yra daryta pačios autorės), padedančios iš arčiau pažinti rašytoją, jo aplinką, pajusti tarpukario Kauno ir Krokuvos dvasią. Skaitytojus turėtų sudominti fotografijos iš 2007 m. Krokuvos Rakovicų kapinėse įvykusių Herbačiausko antkapinio paminklo atidengimo iškilmių, kuriose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai. Beje, Herbačiausko kapas ilgą laiką buvo užmirštas, kol prieš keletą metų jį atrado ir kuklaus antkapinio kryžiaus restauravimu pasirūpino Krokuvoje gyvenanti lietuvė Greta Lemanaitė.

 

       Skaitant „Žinomą nežinomą J. A. Herbačiauską“, neišvengiamai kyla klausimas, ar galima jį laikyti moksline studija. Vaitkevičiūtė savo kūrinį vadina tiesiog knyga arba net „herbačiauskiada“, vengdama žodžių „studija“ ar „monografija“. Nepaisant įžangoje suformuluotų mokslinių tikslų, dominuojančio mokslinio stiliaus ir pabaigoje pateiktų kiek padrikų išvadų, knyga neatitinka kai kurių svarbių mokslinės studijos kriterijų: nėra aiškios ir pagrįstos struktūros, trūksta literatūros sąrašo, pateikiamos nepilnos nuorodos arba jos pakeičiamos viena iš autorės mėgiamų frazių: „lenkų istorikų nuomone“, „nepatikrintais duomenimis“, „manoma“, „esti užuominų“, „esama įvairiausių gandų, keliaujančių iš kartos į kartą“, „daugumos šaltinių teigimu“ ir pan. Be to, nevengiama dvigubo citavimo ir net tą pačią citatą pakartoti du kartus.

 

       Daug abejonių kelia šaltinių atranka ir nekritiškas jų traktavimas. Pirmiausia tai pasakytina apie atsiminimus bei Herbačiausko raštus, kur net jo pavartoti nepagarbūs kitų asmenų apibūdinimai laikomi tikromis jų savybėmis, kaip kad atsitinka su „visiems žinomu kaip mėgstančiu bylinėtis“ draugijos „Rūta“ vicepirmininku J. Niedziałkowskiu. Mokslinei studijai nelabai pritinka ir pagal žavias, bet nepretenduojančias į istorinį autentiškumą Boy-Żeleńskio legendas piešiamas XX a. pradžios Krokuvos paveikslas.

 

       Reikia pripažinti, kad trūkstant patikimų šaltinių, išties sunku atkurti kone šimtmečio senumo įvykius ir analizuoti jų priežastis, todėl Vaitkevičiūtė, ne visada po ranka turėdama reikiamą dokumentą kokiam nors teiginiui pagrįsti, kartais griebiasi ir tokių argumentų:

 

       Laikantis elementarios logikos dėsnių, galima teigti, kad E. Jančiauskas, H. Sienkiewiczius ir J. A. Herbačiauskas, siejami artimos kaimynystės, [...] artimiau pažinojo vienas kitą. Juolab, kad retkarčiais neabejotinai prasilenkdavo tame pačiame kieme. (p. 45)

 

       Knygoje pasitaiko netikslumų ir istorinių neatitikimų. Visų pirma reikėtų pastebėti, jog tai nėra pirmas bandymas atskleisti Herbačiausko kūrybos ir konteksto visumą, nes tokių mėginimų Lenkijoje jau būta. Be to, kitaip negu teigiama išvadose, daugelis ligšiolinių Herbačiausko tyrinėtojų nekvestionavo jo dvikalbiškumo ir priklausymo dviems kultūroms.

 

       Nemaža istorinių neatitikimų galima atrasti XX a. pradžios Krokuvos literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo aprašymuose. Būtina patikslinti, kad Przybyszewskis buvo vienas (bet ne pagrindinis) iš Jaunosios Lenkijos lyderių, be to, priešingai nei teigia autorė, jis nedalyvavo kabarete „Žaliasis balionėlis“, nes kabareto gyvavimo metais (1905–1912) gyveno Monake. Šio kabareto nemėgo ir nelankė Stanisławas Wyspiańskis, kuris tuo metu jau sunkiai sirgo ir 1907 m. mirė. Kabareto dalyvių atmintyje ilgam išlikęs Herbačiausko posakis „Sukur mukur“ Vaitkevičiūtės knygoje kažkodėl virsta „Šukur mukur“, o pats „Žaliojo balionėlio“ kabaretas nuolat painiojamas su kavine, kurioje jis veikė. Kavinė Jama Michalika, išlaikiusi puikiai restauruotą senąjį interjerą, tebegyvuoja iki šiol, tačiau ji niekada nesivadino „Žaliojo balionėlio“ vardu. Susipainiojusi Herbačiausko pareiškimuose spaudoje, autorė teigia, kad Jogailaičių universitete buvo du lietuvių kalbos lektoratai. Iš tiesų veikė tik vienas lietuvių kalbos lektoratas, įkurtas 1912 m. Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau, tačiau apsiribosime ištaisydami neteisingai parašytas M. Arciszewskio ir M. Podrazos-Kwiatkowskos pavardes bei laikraščio Rigische Rundschau pavadinimą.

 

       Į akis krinta ir netikslūs autorės atlikti vertimai: antai Satans Kinder verčiama „Šėtono vaikas“, o reikėtų daugiskaitos – „Šėtono vaikai“, Rozkład w życiu i literaturze tampa „Tvarka gyvenime ir literatūroje“, nors vietoje „tvarkos“ turėtų būti „supuvimas“, o Herbačiausko brolis Boleslovas Feliksas kaip koks benamis apgyvendinamas prie vieno Lvovo gatvės namo (šiuo atveju neteisingai išversta prielinksnio konstrukcija). Tiesa, šios klaidelės netrukdo Vaitkevičiūtei autoritetingai įvertinti Herbačiausko lenkų kalbos mokėjimą ir nustatyti, jog 1906–1911 m. jis rašė „dar netobulai“.

 

       Knygoje yra daug diskutuotinų teiginių, pavyzdžiui, kad lenkiškos Herbačiausko knygos „Ir neleisk mūsų gundyti“, „Skausmo balsas“ ir „Amen“ atitinka maldos „Tėve mūsų“ dalis. Vargiai įmanoma sutikti su nuomone, kad Lietuvos ir Lenkijos unijos idėją rašytojas palaikė tik savo jaunystėje. Taip pat sunkiai suvokiamas Herbačiausko raštų skirstymas į tris laikotarpius: „ankstyvąjį idealistinį“, kuriam būdingas „platus emocinės raiškos amplitudės spektras, aštraus ir pakilaus tono kaita“, 1919 m. prasidėjusį „analitinės kūrybos“ laikotarpį ir „laisvesnės, tačiau tuo pat metu mistiškesnės minties ir kūrybos fazę“, į kurią rašytojas perėjo 1925–1926 m. Visų ginčytinų klausimų čia neminėsime, plačiau apsistosime tik ties Herbačiausko santykiu su mistika, spiritizmu ir panašiais dalykais. Vaitkevičiūtė šiai problemai skiria nemaža dėmesio, kategoriškai atmesdama bet kokias rašytojo sąsajas su ezoterika ir kabala, o priešingai manančius laikydama tiesiog mistifikuoti linkusiais neišmanėliais:

 

       Visada atsiras smalsuolių, labiau besidominčių kabalistika, nei autoriaus kūrinių simbolika, labiau norinčių mistifikuoti, o ne ieškoti faktų. Tik priminsiu, iš dalies absurdiška ir vienpusiška būtų, domintis ar aprašinėjant rašytojus, kreipti dėmesį tik į vieną vienintelį jų natūros bruožą... (p. 256)

 

       Negalėdama apeiti „Rūtos“ laikų Herbačiausko bičiulių pasakojimų apie vykusius spiritizmo seansus, autorė tvirtina, kad į spiritizmą rašytojas žiūrėjo „pirmiausia iš kūrybinių, literatūrinių ir mokslinių pozicijų“ (p. 285). Jos teigimu, „vadinamasis susidomėjimas ezoterika“ būdingas tik ankstyvajam Herbačiausko kūrybos laikotarpiui, tačiau vis dėlto rašytojas „buvo artimesnis mistikams ir naujajam mokslui nei ezoterikai“ (p. 257). Čia derėtų paaiškinti, kad autorė mistiką laiko „viduramžių mokslu“, o paslaptingo „naujojo mokslo“ sąvokos skaitytojams neatskleidžia. Mėgindama paneigti su rašytoju siejamą mago ir chiromanto legendą, išeitį randa Keliuočio atsiminimuose: pastarasis teigė, kad grįžęs į Kauną ir norėdamas greitai išgarsėti, Herbačiauskas savo paskaitose ėmęs kalbėti apie dvasias ir panašius dalykus.

 

       Nesinorėtų nuvilti savo teisumu tvirtai įsitikinusios Vaitkevičiūtės, kuri sąmoningai ar nesąmoningai nekreipia dėmesio į Herbačiausko rodomą pagarbą krikščionių mistikams, jo kūriniuose, straipsniuose ir laiškuose išdėstytus samprotavimus apie anapusybę, dvasias ir net susikurtą astrologinę sistemą. Visa laimė, kad šiai mokslininkei niekas nepatarė žvilgtelti į Varšuvos mokslų akademijoje esantį Herbačiausko archyvą, nes būtų jame radusi tris storus sąsiuvinius su rašytojo užrašais, apimančiais astrologiją, chiromantiją, magiją, kabalą, Taro kortas, antroposofiją ir daug kitokios „draudžiamos literatūros“...

 

       Bet grįžkime prie iškelto mokslinės studijos klausimo. Įvertinę visus „už“ ir „prieš“, galime teigti, kad „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas“ yra tarpinis variantas tarp monografijos ir biografinės literatūros. Visa šio „tarp“ bėda yra ta, kad kaip mokslinis veikalas knyga turi daug trūkumų, o garsių asmenybių biografijų mėgėjui ji pasirodys per daug paini ir sudėtinga. Leidiniui vertės neprideda ir mėgėjiškas dailininko Džiugo Palukaičio viršelis: Krokuvos ir Kauno bokštų fone, kaip grifas įtraukęs galvą į juodą paltą, liūdnai žvelgia ne itin vykusiai iš nuotraukos perpieštas Herbačiauskas, kažin kodėl labiau primenantis Palukaičio prosenelį Čiurlionį. Tačiau nepaisant to, yra nenuginčijamų argumentų, akivaizdžiai bylojančių, kad Eugenija Vaitkevičiūtė parašė solidų veikalą: jo leidimą parėmė Kauno miesto savivaldybė, Lituanistikos paveldo ir įprasminimo komisija, Marijampolės apskrities viršininko administracija ir Vilkaviškio rajono savivaldybė, o 2007 m. gruodžio 19 d. įvykusiam jo pristatymui parinkta Seimo rūmų Baltoji salė. Abejonių neturėtų kelti ir garbaus prof. Juozo Girdzijausko recenzija, padėjusi įtikinti rėmėjus ir leidėjus. Tačiau?.. Geriau paliksime šį klausimą skaitytojui, o pabaigai pateiksime keletą įdomesnių minčių apie Herbačiauską: „būdamas gyvas žmogus, jis gyvai reagavo į aplinką, kurioje gyveno“ (p. 132); „jo noras išlikti nepriklausomam [...] padarė lemtingą įtaką jo paties lemčiai“ (p. 139); „1907–1908 m. rašytuose lietuviškuose kūriniuose gausėja šauktukų ir sulig jų skaičiaus augimu stiprėja emocinės raiškos įvairovė“ (p. 282); „Herbačiauskas itin aukštino tai, už ką Basanavičių kai kurie „Aušros“ bendradarbiai buvo pasmerkę. Antai J. Šliūpas priekaištavo jam, kad „vienpusiuoja ir vieną pradžią šaukia apie nykimą kalbos, prieg tam smarkiai neapkenčia lenkų“ (p. 297).

 

       „Skaitymo metai“, 2008