tekstai.lt

Juozapas Albinas Herbačiauskas: paribio asmenybė (2008)

vaitkeviciute herbaciauskas
vaitkeviciute herbaciauskas
       Neseniai dienos šviesą išvydo knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“. Joje išsamiai aprašomas Juozapo Albino Herbačiausko – XX a. pradžios lietuvių ir lenkų rašytojo, vertėjo, abiejų valstybių kultūros veikėjo, universitetų dėstytojo, žurnalisto – gyvenimo, veiklos ir kūrybos kelias. Ties vienu asmeniu susikryžiuoja spalvingas ir daugialypis modernistinės lenkų kultūros pasaulis ir Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo entuziazmas Kaune, tuometėje Laikinojoje sostinėje. Andrius Jakučiūnas kalbina knygos autorę Eugeniją VAITKEVIČIŪTĘ.

 

       – Kaip čia nutiko – ar susidomėjimas Herbačiausku kilo besigilinant į jo asmenybę, ar jo asmenybė patraukė ir paskatino domėtis? O gal tai susiję su kokiu nors mistiniu nuotykiu – juk, kaip žinome, Herbačiauskas buvo savotiškas raganius?

       

       – Būtent susidomėjimas asmenybe, o dar tiksliau – susidomėjimas tekstais. Seniai, dar mokykloje, į rankas pakliuvo Herbačiausko kūrybos rinktinė, kurią paskaičiusi suvokiau, kaip smarkiai šio autoriaus kūryba skiriasi nuo Žemaitės, J. Biliūno, P. Cvirkos ir kitų rašytojų darbų. Taip susiklostė, kad pirmąjį pranešimą studentų lituanistų mokslinei konferencijai irgi parašiau būtent apie Juozapą Albiną Herbačiauską. Ir kuo ilgiau gilinausi į jo tekstus, tuo įdomesnis jis man darėsi kaip žmogus. Pamažu nuo jo paties tekstų perėjau prie tekstų apie jį, ir šie mane dar labiau suintrigavo: dvikalbis rašytojas, gyvenęs ir Lenkijoj, ir Lietuvoj, ekscentriškas, ryškus, labai daug su juo susijusių nuotykių ir kuriozinių situacijų, gilus kontekstas. Suvokiau, kad tai kaip tik tas atvejis, kai apie vieną asmenybę sukasi literatūros, kultūros istorijos, politikos ir visi kiti reikalai ir kad tai rimta, įdomi tema. Taigi viskas prasidėjo nuo konferencijos pranešimo, o baigėsi disertacija ir knyga. Juo labiau kad straipsnių apie jį rašyta nemažai, o knygos – jokios... Man tai buvo savotiškas iššūkis – dviejose valstybėse išblaškyta medžiaga, kontraversiška natūra ir labai spalvingas laikotarpis. Ko daugiau reikia?

       

       – Knygoje daug dėmesio skiri pačiai epochai – gal net daugiau nei Herbačiauskui. Kodėl ji tokia reikšminga? Ar esi tikra, kad skaitytojui, kuris nori šį tą sužinoti apie Herbačiauską, būtina gerai suvokti visą kontekstą?

       

       – Šitaip atskleisti Herbačiauską tiesiog lengviau – atsietas nuo savo laikotarpio, jis atrodytų pernelyg keistas. Būtų gan sunku paaiškinti ir kai kuriuos jo poelgius, ir biografijos painiavas, ir – daugeliu atvejų – kūrybos idėjas. Rašant apie ano laikotarpio iškiliuosius asmenis, tiesiog neišvengiamai tenka susidurti su tuo, kad jų gyvenimą galėjo pasukti tiek politinė peripetija, tiek kažkoks asmeninis kontaktas. Tarkim, Herbačiauskas asmeniškai pažinojo ir Pilsudskį, ir Smetoną (su Pilsudskiu netgi kurį laiką lankėsi tame pačiame menininkų kabarete – Krokuvos „Žaliajame Balionėlyje“), nemažai profesūros abiejose valstybėse, dailininkų, menininkų; Herbačiausko charakterį ir tekstus neišvengiamai formavo pati epocha, jo neįmanoma aprašinėti ištraukus iš konteksto. Pavyzdžiui, daug kas kalba apie Herbačiausko egzotiškus pomėgius, chiromantiją, spiritizmą, jis atrodo lyg iš dangaus nukritęs, bet viskas tampa kur kas aiškiau, kai suvoki, jog tuo metu nuo panašių temų svaigo kone visa Vakarų Europa, jau nekalbant apie slavų valstybes (Didžiojoje Britanijoje buvo steigiamos draugijos psichologiniams reiškiniams tirti, Paryžiaus mokslų akademija labai rimtai atlikinėjo spiritizmo eksperimentus ir t. t.). Čia kaip tik tas atvejis, kai pasitelkus epochą kur kas aiškesnis, ryškesnis ir patrauklesnis atrodo toks asmuo.

       

       – Kaip Tu pati apibūdintum – tai mokslinė ar mokslo populiarinimo knyga?

       

       – Žodžio „monografija“ knygoje nėra, nors pripažįstu, kad knyga teoriškai atitinka monografijos žanrą. Faktiškai tai labiau mokslo populiarinimo knyga. Pasitikiu skaitytoju. Norėjau įsitikinti, ar galima suprantamai rašyti rimtomis temomis, siekiau, kad tai nebūtų sausas, nuobodus tekstas, skirtas itin siauram ratui. Ir laikotarpis, ir pats asmuo yra verti, kad apie tai sužinotų daug žmonių. Mano tikslas buvo parašyti įdomią knygą visuomenei – ir apie paslaptingąjį Herbačiauską, ir apie tą spalvingą, entuziastingą, viltingą, kupiną sūkurių bei avantiūrų, karų, savanorių kovų, kultūrininkų diskusijų, šurmulio ir entuziazmo laiką. Ir kad knyga tuo pat metu būtų ir mokslinė, ir prieinama, įdomi kiekvienam.

       

       – Kiek knyga pagrįsta dokumentais, o kiek priklausė nuo Tavo, kaip autorės, intuicijos, spėjimų? Gal liko nepanaudotos medžiagos?

       

       – Fantazijos, išgalvotų dalykų knygoje nėra – ji parašyta remiantis dokumentais, faktologine medžiaga. Rėmiausi ir amžininkų korespondencija, atsiminimais, jei tik pavykdavo jų aptikti. Pasitelkiau ne fantaziją, o tai, kas vadinama „tyrinėtojo intuicija“ – kai ilgai giliniesi į kokią nors temą ir jau pakankamai daug žinai, atsiranda nuojauta, kuriuo keliu žengti toliau. Būtent ji padėjo man Lietuvoje ir kaimyninėje valstybėje atrasti ir sensacingų, egzotiškų, ir rimtų, nežinomų dalykų. O medžiagos liko, ir nemažai.

       

       – Gal galėtum išduoti skaitytojams, su kokiais sunkumais susidūrei rengdama šią knygą?

       

       – Nereikia užmiršti, kad sekti kieno nors pėdsakais praėjus šimtmečiui nėra lengva. Herbačiausko straipsniai išblaškyti dviejose valstybėse, biografija gana paini. (Nors apie jį daug kas yra rašęs, ir net labai rimtuose leidiniuose, enciklopedijose, biografijos faktai neretai nurodomi klaidingai, labai daug baltų dėmių. Ir čia nėra nieko keisto – tuo laiku lietuvių ir lenkų santykiai buvo ypač komplikuoti.) Reikėjo turėti daug smalsumo, atkaklumo ir netgi fizinių jėgų: surasti medžiagą, surinkti, įveikti įvairių institucijų biurokratiją (ne visi archyvai vienodai lengvai leidžia naudotis sukaupta medžiaga). Teko išmokti lenkų kalbą ir net nusibaladoti iki Lenkijos... Žodžiu, nemažai pavarginau akis konspektuodama. Na, ir, žinoma, kaip vis dar įprasta mūsų tėvynėje, kartais susidurdavau su pavydu, tyčiniu trukdymu – trumpai tariant, su tais dalykais, kurie šiandien egzistuoja, tačiau, mano giliu įsitikinimu, jų neturėtų būti nei literatūroje, nei moksle, jei norime, kad jie normaliai vystytųsi. Šia proga norėčiau pacituoti Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, kuri dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje yra viešai pasakiusi: „Taip, aš pripažįstu, mūsų tautinis charakteris turi ydų, bet nejaugi būsim tokie apjakę, kad net nepamėginsime jų ištaisyti?“ Užtat labai džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau itin daug išmintingų, gerų žmonių. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Esu labai jiems visiems dėkinga. Kaip ir leidybos rėmėjams.

       

       – Pristatydama savo knygą minėjai, kad „atėjo laikas atmesti populiariuosius Herbačiausko bruožus“. Šiam teiginiui reikia paaiškinimo...

       

       – Išgirdę Herbačiausko pavardę, dauguma žmonių mintimis iškart nuklysta į egzotikos sritį – buvo toks tipas, iš delno burdavo, spiritizmu domėjosi ir t. t. Suprantama, šitais tuomet madingais dalykais rašytojas domėjosi, tačiau šalia to jis buvo lietuvių studentų kolonijos Krokuvoje vienas pagrindinių narių, kultūrinės mokslinės draugijos „Rūta“ įkūrėjas, pirmojo lietuvių literatūros almanacho „Gabija“ sudarytojas, jo straipsniai pasižymėjo įžvalgumu, o knygų yra netgi dešimt, jis yra nudirbęs pakankamai svarių darbų. Tiesiog visa tai dažnai likdavo „už kadro“, už ribos. Manau, literato, tyrinėtojo uždavinys yra surinkti kiek įmanoma daugiau faktų ir pateikti visuomenei visumą. Jei mes akcentuosime tik vieną autoriaus bruožą, visumos neatskleisime niekada.

       

       – Vis dar populiarus Herbačiausko kaip „kuoktelėjusio tuteišio politikieriaus ir grafomano“ įvaizdis. Kad ir kaip būtų nemalonu, visi šie apibūdinimai atitinka tikrovę – taip, Herbačiauskas buvo (ar bent atrodė) mažumėlę kuoktelėjęs, taip, jis tuteišis (motinos lietuvės ir tėvo lenko sūnus), taip, jo bandymai reikštis politikoje buvo nesėkmingi, taip, jo tekstai nėra labai meniški... Kodėl mes staiga sumanėme išvilkti būtent šį asmenį iš istorijos šiukšlyno? Būkime atviri – ar jis to vertas?

       

       – Norim mes to ar nenorim, Herbačiauskas pirmiausia yra įdomus žmogus. Tai, kad jis buvo itin ryški, kontraversiška asmenybė – irgi nepaneigiamas faktas. Jis – ir novatorius, ir polemistas, ir aštrialiežuvis, itin emocinga, tiesi, žodžių kišenėj neieškanti persona. Jis – idealistas. Asmeniškai man šis jo bruožas yra vienas patraukliausių. Maišyto kraujo – motinos lietuvės ir tėvo lenko – vaikas, nuolat pabrėžiąs, kad jis yra „dviejų tėvynių sūnus ir jas abi vienodai myli“. Deja, anuometinių lietuvių ir lenkų santykių fone jo idėja sutaikyti šias tautas buvo nereali, kaip nereali ir jo svajonė sukurti tokius santykius, kurie leistų abiem šalims apsiginti nuo bolševikinės Rusijos. Jis buvo užkietėjęs antikmarksistas, nekentė bolševikų ir bolševizmo. Aplink jį sūkuriavo nepaprastai daug įvykių, šalimais egzistavo labai gilus ir platus tarpkultūrinis kontekstas. Herbačiausko asmeniui daug dėmesio skyrė abiejų kraštų tyrinėtojai, menininkai, netgi prezidentai, manau, jis tikrai nusipelnė atskiros knygos.

       

       – Norėčiau pastebėti, kad kiekvienose kapinėse galima užtikti daugybę ryškių asmenybių – ir novatorių, ir polemistų, ir idealistų... Manau, pavyktų surasti dar spalvingesnių personų...

       

       – Ne kiekvienas įdomus žmogus iš kapinių yra modernizmo pradininkas šalies literatūroje, ne kiekvienas yra pirmųjų literatūros almanachų sudarytojas, ne kiekvienas nugyvena tokį spalvingą ir įvairų gyvenimą kaip Herbačiauskas. Mūsų kultūroje yra įdomių žmonių, bet stambaus kalibro ryškių natūrų, kurios skleistų ir realizuotų savo novatoriškas kūrybines idėjas – vienetai. Kad yra vienas jų, Herbačiauskas paliudijo ne tik gausiais straipsniais ir dešimčia knygų, bet ir visu savo gyvenimu. Be to, jis buvo vienas paskutiniųjų dvikalbių rašytojų. Jo literatūrinė kūryba, be abejo, nėra aukščiausios prabos, bet, darsyk pakartosiu, jis įdomus kaip spalvinga asmenybė, tad reikia sąžiningai pripažinti, kad tuo laikotarpiu dėmesį patraukia pirmiausia jis.

       

       – Kaip manai, ar Lietuvos visuomenė jau pasirengusi priimti Tavo knygą ir tokį požiūrį į šią asmenybę?

       

       – Gintaras Bleizgys kartą manęs paklausė – kodėl Herbačiauskas? Kodėl ne Maironis? (Matyt, jo paslėpta mintis buvo: „Terliojasi su kažkokiu „tuteišiu“ – A. J.) Yra senovės rytų patarlė: „Naujas kelias yra be provėžų, juo įdomu eiti“. Tad visuomenės reakcija parodys, kol kas nesiimu prognozuoti. Pastebėjau, kad knyga turi šiokį tokį populiarumą ir įdomi žmonėms. Man, kaip autorei, malonu. Ar šios knygos reikėjo dabar, o gal vertėjo palaukti dar 50 ar 100 metų? Mūsų kultūra, literatūra ir istorija ir taip jau fragmentais išbarstyta po Rytų ir Vakarų Europą. Jeigu yra galimybė šį tą susirinkti, rekonstruoti, aprašyti ir atiduoti žmonėms knygos pavidalu – nuostabu, pirmyn, veikime! Juo labiau kad Herbačiauskas vienoje savo knygų labai aiškiai pabrėžia, kad ji, nors parašyta lenkų kalba, savo dvasia priklauso būtent lietuvių literatūrai. Mano galva, tai labai svarbu.

       

       – Ar dabar jau ketini šį kontraversišką personažą palikti ramybėje ir imtis ko nors kito, ar rengiesi toliau „laupyti sluoksnį po sluoksnio kaip nuo seno paveikslo“ istorijos apnašas nuo Herbačiausko?

       

       – Kadangi medžiagos dar yra, savaime aišku, norėčiau ją panaudoti. Ji įdomi ir nežinoma Lietuvos bei Lenkijos skaitytojams. Galimas daiktas, šios temos dar neatsisakysiu, gal gims koks nors „sausesnis“ veikalas. Ateitis parodys. Imtis ko nors kito? Mūsų kultūroje gausu įdomių, reikalingų temų. Pameni, kaip rašė V. Kudirka: ‚Kol jaunas, o broli...“ Rašyk, tyrinėk, ir nereikės aimanuoti, kad lietuvių literatūroje nėra ką veikti. Pagaliau net fundamentalių veikalų stokojame, antai italai, lenkai turi po keliasdešimt biografinių žodynų tomų, o mes? Knyga norėjau užbaigti tam tikrą etapą (visas temas norisi išsemti ir užbaigti), kad būtų galima pereiti prie kitko. Turiu ir maksimalesnių užmojų.

       

       – Rašant tokio pobūdžio knygas patiriamas mokslininko pasitenkinimas ar kūrėjo džiaugsmas?

       

       – Ir viena, ir kita.

       

       – Kiek autoriaus asmenybė, Tavo galva, gali atsiskleisti mokslinėje knygoje?

       

       – Manau, tiek, kiek tyrėjas sieks, turės gebėjimų ir norės savo asmenybę atskleisti.

 

       Nemunas, 2008-03-06