Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/cepauskaite%20nereikia.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/cepauskaite%20nereikia.jpg


cepauskaite nereikia.jpg       Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Esu karvė, vardu Poezija.
       Daiva Čepauskaitė


       Esu zootechnikas, bet kartais kažkokio nesusipratimo dėka mane vadina Recenzentu ar net Literatūros Kritiku. Vadinkite, kaip jums patinka, mielieji skaitytojai, bet ne mes čia turime įdomesnių atvejų – karvę, vardu Poezija, kuriai gresia pavirsti Poezijos pavasario paukšte. Tai kas čia išeitų – kažkoks pegasas su ragais ir tešmeniu. Nujodys tas postmodernizmas mūsų vargšę mitologiją, bet ar ji mums rūpi, grįžkime prie žemiškesnių, zootechninių šio atvejo tyrinėjimų.


       Savo samprotavimus ir pastebėjimus norėčiau pradėti iš toliau.


       Prisipažinsiu, mano specializacija – karvės. Turiu pasakyti, kad šitie romūs gyvuliai mane, kaip aukštesnės rūšies atstovą, kartais sugeba tiesiog pritrenkti, ne, ne ragais, bet keistu savo elgesiu, kuris leidžia daryti prielaidas, kad jie yra kažkuo panašūs į mus, t.y. žmones.


       Sutikime, kad šiuolaikinės ryšio priemonės suteikia daug objektyvaus pagrindo tyrinėti mus supantį pasaulį. Zootechnikos tyrinėjimai – ne išimtis, jei tik mokėsime tinkamai jais pasinaudoti. Kartą prieš pat Kūčias viename Kauno tvartelyje paslėpiau keletą blakių, kad visuomenei galėčiau pateikti objektyvius duomenis apie Kūčių nakties stebuklus. Tiesa, tąkart technika pavedė (tolyn nuo tvartelio) ir mano juostelę tepasiekė tokia pokalbio nuotrupa:


       – Mirti reikia rudenį, – sako vienas balsas.


       Po pauzės, tarsi būtų suvalgiusi vieną spanguolę, rūgščiai, koaniškai (šį žodį įdėjo redaktorius) atitaria kita raguotoji:


       – Nereikia tikriausiai būtina.


       Sutikite, kad gavau pakankamą prielaidą ir smalsumo dozę toliau tęsti savo tyrinėjimus. Šiandien situacija yra pasikeitusi į gerąją pusę – surinkti ir net viešai paskelbti duomenys leidžia atlikti išsamesnius tyrinėjimus.


       Pradėkime nuo antraštės, kuria ir paskelbti šie intriguojantys „eiliuoti popiergaliai“: nereikia tikriausiai būtina. Nereikia, neprivalu, bet būtina. Man, kaip zootechnikui, suprasti tokius rebusus nelengva, bet ir aš ne iš kelmelio spirtas. Kažkada aš, tada dar tik būsimasis zootechnikas, buvau priverstas kalti aukštus mokslus, bet štai kartais prievarta praverčia: stebėdamas šią karvę keistu vardu – nors turėtų būti tik numeris – prisimenu kaži ką apie stoikus ir diagnozuoju ją esant jų palikuone (kad karvės genai nesvetimi kilmingam graikų genofondui, patvirtina ir eilutė „lyg palikuonys seno graiko“, p. 72). Pasaulyje neįmanoma išvengti būtinybės, manė stoikai, todėl išorinė žmogaus dvasios laisvės erdvė yra jo pritarimas prigimties veikimui. Žinia, nebus naujiena, jei pasakysim, kad karvės labai ramiai išgyvena tokį būtinybės jausmą – reikia, tai reikia, nuo prigimties nepabėgsi, o stoikai dar pridėtų, kad ir bėgti nereikia, nes taip tik prisidarysi sau problemų. Taigi išmintinga karvė susitaiko su aplinka, ir dėl to jos akys tokios romios, tarsi į ją būtų įsikūnijęs koks indų bodisatva. Mums, žmonėms, tai rečiau pasiekiama būsena, todėl ją mes, viena vertus, itin branginame ir gėrimės, o, kita vertus, neretai painiojame su apatija, kuri, vėl prisimenant stoikų mokslą, yra bene idealiausia žmogaus būsena. Statistiškai įvertinus būsenas, randamas knygoje, dominuotų stoiškoji: „kartą jaučiausi laiminga. / Du kartus nelaiminga. / Tris kartus niekaip nesijaučiau.“ (p. 49).


       Dar įdomiau atrodo tai, kad tokia „apatija“, neišvengiama būtinybė kartais įgauna ironijos pavidalą, kaip kad tekste „Pasirinkimas“ – pasirenki viską, o ypač vartotojų visuomenėje, kur karvėms yra aiškinama, kad jos turi laisvę pasirinkti ką tik nori, ir kad jos iš tiesų pasirenka, šis tekstas skamba itin ironiškai: „Išsirinkau gimimo dieną <...> išsirinkau mirtį“ (p. 9-10). O iš tiesų mes patys, t.y. mes, karvės ir jaučiai, jau „seniai suvartoti“ (p. 13).


       Bet štai, kad ir kaip dramatiškai skambėtų tokia situacija, ironija leidžia prievolių grandinėje susikurti laisvės pojūtį, o kalbos įvaldymas rimo ketureilyje – savo balsą ir intonaciją. Todėl negaliu nepritarti ankstesniems tyrinėjimams: „Būtent Čepauskaitei yra pasisekę įlieti gyvo kraujo į ketureilį – jau po J. Strielkūno, O. Baliukonės. Tai labai daug“ (prof. V. Daujotytė).


       Karvė jaučiasi kiek atokiau nuo šių prievolių, tarsi jas peraugusi, stebi save iš distancijos ir čia mes galime diagnozuoti estetinės šizofrenijos, tiesa, gana simpatiškos, atvejį. Aiškinimų čia gali būti visokių, bet kadangi esame tiksliųjų mokslų atstovai, atkreipėme dėmesį į tai, kad Daiva Čepauskaitė, kurios pseudonimu ši poezija publikuojama, yra įgijusi gydytojos specialybę, kuri padeda gana blaiviai žiūrėti į save ir kitus. O kur dar aktoriniai sugebėjimai, kurie leidžia kalbėti kokiu nori balsu, kurie leidžia susidvejinti, susitrejinti ir iš to dar išgauti grožį.


       Svarbiausias dalykas, kurį pavyko išskaityti iš šitų eiliuotų popiergalių, gana paprastas, juk nereikėtų tikėtis iš karvės kažko neįmanoma – suvokimas, pajautimas, kad esi (p. 15) ir kad yra kitas šalia (p. 14, 16, 54, 72, 85). Ir imperatyvai čia visiškai aiškūs:


       pasirašai, žiūri, kaip
       raidės miršta,
       meldies į dievą –
       nuo lietaus pridenk,
       o jis nutaiko tau į kaktą
       pirštą –
       gyvenk, jei nori, jeigu ne –
       gyvenk.


       Mažas pasirinkimas. Bet gražu, ir netgi etiška. Visai ne iš tos rizikos grupės, aprašytos Grigorijaus Čchartašvili knygoje „Rašytojas ir savižudybė“ (ištraukos publikuotos Metuose, 5-6 nr.). Stoicizmas išeina į gera.


       Kita ne mažiau svarbi diagnozės tezė, tvirtinanti ryšį su stoikais, būtų karvės pasaulėjautos materialumas. Tekstuose vis randame pabrėžiant, kad „Jokio burto“, „jokių pranašysčių“ (p. 8), žodžiu, susiduriame su skeptiškomis nuotaikomis kokių nors metafizikų atžvilgiu. Ir tai natūralu, karvei tos metafizikos nei raguos, nei uodegoj, na, nebent „kažkoks dievukas šlepsi“ (p. 30) ir kažkokie neaiškūs metafizikos dėsniai veikia (žr. eil. „Metafizikos dėsniai“). O bet tačiau, kaip pasakytų šiuolaikiniai komentatoriai, liūdnaakei kontempliuojant šičia buvimą, ima kartais ir pasirašo kokia eilutė, kur tarsi praveria liuką („ne dangus, tik dangtis puodo“, p. 79), nors ir labai neužtikrintai, abejojant, vis pasiliekant tą tikriausiai, nes iš kur kitur, jei ne iš abejonės, sutrikimo, pasimetimo didelėje, kone bekraštėje naujojo ūkininko ganykloje, iš kur gi tokios gražios maldos atsirastų: „Armahaukai, / juk tavęs nėra, mūsų sielos liūdi.“ (p. 53).


       Tokia liūdna priežastinė sintaksė – ne vieno eilėraščio pagrindas. Ketureilis svyruoja tarp konstatavimo ir išimties, tarp įvardijimo ir nutylėjimo, tarp „taip“ ir „ne“ („Diena bus įprasta, rytinis šaltis...“, p. 74). Efektas išgaunamas tuos ryšius naikinant arba komplikuojant: „Noriu pasakyti – eisiu, / bet šalia nieko nėra, / todėl paprasčiausiai einu.“ (p. 23).


       Mūsų duomenys rodo, kad tokios eilutės neduoda ramybės ir atsiranda polinkis jas keisti. Pirmuosius duomenis, kurie patvirtintų, kad turime reikalą su popiergaliais, buvo tokios eilutės „ir ne jūra – tik balutė, / ne eilėraštis – eilutė“, atitinkančios įgimtą gyvulio kuklumą. Šiame duomenų rinkinyje jau skaitome: „ir ne žvėrys, o tik pelės, / ne eilėraštis – grybelis“. Pasirodo, pelės ištvermingesnės nei jūra (suprantamas noras pabrėžti gyvulių pasaulį), o pats eilėraštis tampa vienos ne itin malonios ligos diagnoze. Taigi, skaitytojau, matome, kad gyvenimas verčia poetą permąstyti savo kūrybą ir keisti savo kūrinius, kurie yra determinuojami visuomeninių bei asmeninių pokyčių.


       Tad karvės produkto riebumas, sudėtis nepastovi, svyruojanti, rimuoti ir velibru parašyti, ilgi ir trumpi eilėraščiai keičia vieni kitus, ir specialistai jau spėjo susiginčyti, kurie geresni – mes pasiliekame prie subjektyvaus skonio kriterijaus ir į ginčus nesileidžiame. Tačiau akivaizdu, kad masinei pieno produktų gamybai šis pienas netinka, galima ją palikti dėl savo keistumo kur nors balto krūmo papėdėj.

Vartau jos gyvenimo ir ligos istoriją ir matau, kas buvo diagnozuota anksčiau. Štai kai kurie pasikartojantys simptomai, regis, tampantys chroniškais: „Lanksti, žodinga, sąmojinga poetės ketureilių kalba laikosi tuo, kas nepasakoma, nuo ko lyg su šypsena atšlyjama, bet kas iš tiesų svarbu ir slypi už grakštaus kalbos srauto – tam tikras tylus egzistencinis nerimas, rūpestis“ (B. Speičytė).

Mokslinėje literatūroje teko aptikti tokį vieną eksperimentą, atliktą su tais pačiais eiliuotais popiergaliais. Paiki jaunuoliai bandė nustatyti, kokios lyties šis produktas ir nustatė, kad jokio skirtumo. Dar ir todėl, kad ten kalbama vyriškuoju aš. Bet tai, žinia, paika, nes pienas, kaip visi esame patyrę, išgaunamas tik iš karvių, o jaučiai panašesni į mus, zootechnikus.


       Norėtųsi pasiginčyti ir su kai kurių kolegų išvadomis dėl termodinaminio šio tyrinėjamo objekto aspekto. „Jei galim sučiupti tokią metaforą, galim sustatyti ir keturis ketureilio kampus. Bet namui (jo taip pat keturi kampai) reikia dar daug ko – pirmiausia šilumos“ (prof. V. Daujotytė).


       Tiesa, šiluma čia nespinduliuojama be paliovos ir neribotais kiekiais, vis dėlto matome ekonomišką taupymą, kuriuo pasižymi „šiltas / gumbelis krūtinėj“ (11), gal todėl ir prateka „per mus srovelė šilto laiko, / kaip mes per jį, akimirką šilti“ (72). Visuotinio visuomeninio atšalimo metu mano turimi prietaisai rodo, kad šilumos pakanka, o ir pralaidumas aplinkai mūsų negalėtų liūdinti (šis produktas itin populiarus, nes vos tik pasirodęs rinkoje tapo deficitu). O pats tuo asmeniškai įsitikinu, kai be jokių prietaisų, be jokių tarpininkų elgiuosi pagal šią instrukciją:


       užėjus šalnoms, kai
       nusilengvinsiu,
       įlipk į mano krūvą basas,
       pamatysi – tokia šiluma,
       nuo padų pakils
       iki pat pakaušio.


      
Iš tiesų kyla. Tebūnie tai svarbiausia išvada.


       P.S. Kol buvo rašomas šis straipsnis, įvyko planuotas karvės ir lakštingalos susiliejimas – taigi zootechnikai iškyla nauji iššūkiai.

       Gintaro lašai
       2005 06 01